ISSN 1392–8295 mokslo darbai transactions RESPECTUS PHILOLOGICUS 2012 Nr. 22 (27) Jana Kochanowskiego w Kielcach RESPECTUS PHILOLOGICUS Nr. 22 (27) M O K S L I N I S T Ę S T I N I S L E I D I N Y S Leidžia Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas ir Jano Kochanovskio universiteto Huma- nitarinis fakultetas Kielcuose du kartus per metus (balandžio 25 d. ir spalio 25 d.). Mokslo kryptis: filologija (04H). Mokslo sritys: gramatika, semantika, semiotika, sintaksė (H 352), bendroji ir lyginamoji literatūra, literatūros kritika, literatūros teorija (H 390). Pagrindinės kalbos: lietuvių, lenkų, anglų, rusų. C Z A S O P I S M O N A U K O W E Wydawcy: Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie oraz Uniwersytet Jana Kochanow- skiego – Wydział Humanistyczny w Kielcach. Ukazuje się dwa razy w roku: 25 kwietnia i 25 października. Kierunek naukowy: filologia (04H). Dyscypliny naukowe: gramatyka, semiotyka, semantyka, syntaktyka (H 352), literatura ogólna i porównawcza, krytyka literacka, teoria literatury (H 390). Podstawowe języki: polski, litewski, angielski i rosyjski. O N G O I N G A C A D E M I C P U B L I C AT I O N Published twice a year (April 25, October 25) by Vilnius University Kaunas Faculty of Humanities and Jan Kochanovski University Faculty of Humanities in Kielce. Scientific field: philology (04H). Research areas: grammar, semantics, semiotics, syntax (H 352), general and comparative literature, literary criticism, literary theory (H 390). The journal accepts articles and correspondence written in English, Lithuanian, Polish and Russian. Įregistruotas tarptautinėse duomenų bazėse / Indeksowane w międzynarodowych bazach danych / Abstracted and indexed by the international databases Balcan Rusistics (2004) http://www.russian.slavica.org Russian Language, Literature and Cultural Studies CEEOL (2005) http://www.ceeol.com Central and Eastern European Online Library EBSCO (2006) http://www.ebsco.com Humanities International Complete Current Abstracts Humanities International Index TOC Premier MLA (2007) http://www.mla.org/ Modern Language Association International Bibliography Index Copernicus (2008) http://www.indexcopernicus.com Lituanistika (2011) http://www/minfolit.lt Index Copernicus Redakcijos adresas / Adres redakcji / Address of the editorial board Žurnalas „Respectus Philologicus“ Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas, Lietuva Tel. +370 37 750 536 El. paštas / E-mail respectus@gmail.com Interneto svetainė / Strona internetowa / Homepage http://filologija.vukhf.lt Moksliniai ir kalbos redaktoriai / Redakcja naukowa i językowa / Scientific editors Gabija Bankauskaitė-Sereikienė (lietuvių kalba / język litewski / Lithuanian language) Kazimierz Luciński, Beata Piasecka (lenkų kalba / język polski / Polish language) Algis Braun (anglų kalba / język angielski / English language) Eleonora Lassan, Viktorija Makarova (rusų kalba / język rosyjski / Russian language) Pagrindinė redaktorė / Redaktor prowadzący / Publishing editor Viktorija Makarova ISSN 1392–8295 © Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 2012 © Uniwersytet Jana Kochanowskiego – Wydział Humanistyczny w Kielcach, 2012 SPRENDIMAI 3 REDAKTORIŲ KOLEGIJA – KOLEGIUM REDAKCYJNE Eleonora Lassan VU KHF profesorė, habil. dr. (04H), Lietuva, vyriausioji redaktorė Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr hab. (04H), Litwa, redaktor naczelny Kazimierz Luciński Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose profesorius, habil. dr. (04H), Lenkija, vyriausiosios redaktorės pavaduotojas Profesor Uniwersytetu Jana Kochanowskiego w Kielcach, dr hab. (04H), Polska, zastępca redaktora naczelnego Irina Oukhvanova-Shmygova Baltarusijos valstybinio universiteto profesorė, dr. (04H), Baltarusija, vyriausiosios redaktorės pavaduotoja Profesor Białoruskiego Uniwersytetu Państwowego, dr (04H), Białoruś, zastępca redaktora naczelnego Gabija Bankauskaitė-Sereikienė VU KHF profesorė, dr. (04H), Lietuva, atsakingoji sekretorė Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr (04H), Litwa, sekretarz kolegium Daiva Aliūkaitė VU KHF docentė, dr. (04H), Lietuva Docent Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr (04H), Litwa Danutė Balšaitytė VU Užsienio kalbų instituto profesorė, dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Instytut Języków Obcych, dr (04H), Litwa Wiesław Caban Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose profesorius, habil. dr. (05H), Lenkija Profesor Uniwersytetu Jana Kochanowskiego w Kielcach, dr hab. (05H), Polska Renato Corsetti Romos universiteto „La Sapienza“ profesorius, habil. dr. (04H), Italija Profesor Uniwersytetu Rzymskiego „La Sapienza”, dr hab. (04H), Włochy Anatolij Chudinov Uralo valstybinio pedagoginio universiteto profesorius, dr. (04H), Rusija Profesor Uralskiego Państwowego Uniwersytetu Pedago- gicznego, dr (04H), Rosja Hans-Jürgen Diller Bochumo Ruhro universiteto profesorius, habil. dr. (04H), Vokietija Profesor Uniwersytetu Ruhry w Bochum, dr hab. (04H), Niemcy Aloyzas Gudavičius Šiaulių universiteto profesorius, habil. dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu w Šiauliai, dr hab. (04H), Litwa Laima Kalėdienė Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, profesorė, dr. (04H), Lietuva Starszy pracownik naukowy, profesor w Instytucie Języka Litewskiego, dr (04H), Litwa 4 Juris Kastinš Latvijos universiteto profesorius, habil. dr. (04H), Latvija Profesor Uniwersytetu Łotewskiego w Rydze, dr hab. (04H), Łotwa Asta Kazlauskienė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu Witolda Wielkiego, dr (04H), Litwa Jurij Kleiner Sankt Peterburgo universiteto profesorius, habil. dr. (04H), Rusija Profesor Uniwersytetu w Sankt Petersburgu, dr hab. (04H), Rosja Aleksandras Krasnovas VU KHF profesorius, dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr (04H), Litwa Jadvyga Krūminienė VU KHF profesorė, dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr (04H), Litwa Jurgita Mikelionienė Kauno technologijos universiteto docentė, dr. (04H), Lietuva Docent Uniwersytetu Technologicznego w Kownie, dr (04H), Litwa Gerald E. Mikkelson Kanzaso universiteto profesorius, dr. (04H), JAV Profesor Uniwersytetu w Kansas, dr (04H), USA Olegas Poliakovas VU KHF profesorius, habil. dr. (04H), Lietuva Profesor Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Humanistyczny w Kownie, dr hab. (04H), Litwa Marek Ruszkowski Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose profesorius, habil. dr. (04H), Lenkija Profesor Uniwersytetu Jana Kochanowskiego w Kielcach, dr hab. (04H), Polska Yuri Stulov Minsko valstybinio lingvistikos universiteto profesorius, dr. (04H), Europos „Amerikos studijų asociacijos“ Baltarusijos filialo prezidentas, Baltarusija Profesor Państwowego Uniwersytetu Lingwistycznego w Mińsku, dr (04H), prezes białoruskiej filii Europejskiego Stowarzyszenia Studiów Amerykanistycznych, Białoruś Leona Toker Jeruzalės Žydų universiteto profesorė, habil. dr. (04H), Izraelis Profesor Uniwersytetu Hebrajskiego w Jerozolimie, dr hab. (04H), Izrael SPRENDIMAI 5 EDITORIAL BOARD Eleonora Lassan Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania, editor-in-chief Kazimierz Luciński Professor (04H), Jan Kochanovski University in Kielce, Poland, deputy editor-in-chief Irina Oukhvanova-Shmygova Professor (04H), Belarusian State University, Belarus, deputy editor-in-chief Gabija Bankauskaitė-Sereikienė Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania, managing secretary Daiva Aliūkaitė Associate Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania Danutė Balšaitytė Professor (04H), Vilnius University (Institute of Foreign Languages), Lithuania Wiesław Caban Professor (05H), Jan Kochanovski University in Kielce, Poland Renato Corsetti Professor (04H), University of Rome “La Sapienza”, Italy Anatolij Chudinov Professor (04H), Ural State Pedagogical University, Russia Hans-Jürgen Diller Professor (04H), Ruhr University Bochum, Germany Aloyzas Gudavičius Professor (04H), Šiauliai University, Lithuania Laima Kalėdienė Professor (04H), Senior Researcher, Institute of Lithuanian Language, Lithuania Juris Kastinš Professor (04H), Latvian University, Latvia Asta Kazlauskienė Professor (04H), Vytautas Magnus University, Lithuania Jurij Kleiner Professor (04H), St. Petersburg University, Russia Aleksandras Krasnovas Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania Jadvyga Krūminienė Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania Jurgita Mikelionienė Associate Professor (04H), Kaunas University of Technology, Lithuania Gerald E. Mikkelson Professor (04H), the University of Kansas, USA Olegas Poliakovas Professor (04H), Vilnius University (Kaunas Faculty of Humanities), Lithuania Marek Ruszkowski Professor (04H), Jan Kochanovski University in Kielce, Poland Yuri Stulov Professor (04H), Minsk State Linguistic University, President of European Association for American Studies in Belarus, Belarus Leona Toker Professor (04H), The Hebrew University of Jerusalem, Izrael SPRENDIMAI 7 T U R I N Y S / S P I S T R E Ś C I I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI / PROBLEMY I ICH ROZWIĄZANIA Wojciech Majka (Lenkija / Polska). Truth and the Phenomenological Landscape of Perception .......................................................................................................................11 Элеонора Лассан (Lietuva / Litwa). Культурные сценарии мышления и этикетные интернет-жанры (об интернет-поздравлениях в четырех культурах) ..........................21 Vladimir Ozyumenko (Rusija / Rosja). Modality in English and Russian Legislative Discourse: A Comparative Study .........................................................................................37 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Michał Mazurkiewicz (Lenkija / Polska). Rodzaje, interpretacje i funkcje mitu ......................45 Сауле Алтыбаева (Kazachstanas / Kazachstan). Нарративные модели современного казахского исторического романа ....................................................................................57 Наталья Ковтун (Rusija / Rosja). Интертекстуальная игра в романе Л. Улицкой «Медея и ее дети» .............................................................................................................70 Mindaugas Grigaitis (Lietuva / Litwa). Transgrediencijos raiška Broniaus Radzevičiaus novelių rinktinėje Link Debesijos ........................................................................................87 Ewa Anna Piasta (Lenkija / Polska). Aspekty metafizyczne w poezji Rose Ausländer ...........103 Artūras Cechanovičius, Jadvyga Krūminienė (Lietuva / Litwa). Vladimir Nabokov’s Self-Translated Lolita: Revisiting the Original Alliterative Modes ..................................115 Лара Синельникова (Ukraina / Ukraina). Нанолингвистика: реальность существования .............................................................................................130 Skirmantė Biržietienė (Lietuva / Litwa). Lietuviškos socialinės reklamos retorika: įtikinimo būdai ...................................................................................................................144 Jurga Cibulskienė (Lietuva / Litwa). Metaphors of Economic and Financial Crisis: Identified, Interpreted and Explained ................................................................................156 Saulė Juzelėnienė, Viktorija Seredžiūtė, Skirmantė Šarkauskienė (Lietuva / Litwa). Antropomorfinės laiko metaforos šiuolaikinėje lietuvių poezijoje ....................................167 Lina Buividavičiūtė (Lietuva / Litwa). Egzistencijos tipai Ričardo Gavelio romane Vilniaus pokeris .................................................................................................................180 Michał Łuczyński (Lenkija / Polska). Czesko-polskie stosunki językowe w zakresie słownictwa kultury duchowej (przeszłość i stan obecny) ..............................190 Anna Korycka (Lenkija / Polska). Analiza wybranych cech fonetycznych i morfologicznych występujących w polskich pieśniach ludowych z Wileńszczyzny ...................................197 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY Jacek Szajewski (Lenkija / Polska). On “Politeness” and “Polite Lies” in Everyday Discourse .......................................................................................................205 8 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE Vilija Ragaišienė (Lietuva / Litwa). Daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio pietų aukštaičių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose ...............................219 Dalia Sviderskienė (Lietuva / Litwa). Tarpukariu užrašytų Marijampolės apskrities vietovardžių tyrimo pradiniai rezultatai ir perspektyvos ...................................................232 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY Patrick Sériot (Šveicarija / Szwajcaria). Kalba, valdžia ir kūnas. II dalis. Vertė / Tłum. Vilhelmina Vitkauskienė .....................................................................................................244 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO K o n f e r e n c i j ų a p ž v a l g o s / K o n f e r e n c j e Tatiana Larina (Rusija / Rosja). Transdisciplinary Dialogue about the Wider Europe: Europeanization, Multiculturalism, Plurilingualism and Other Issues ..............................254 Anatoliy Kruglashov (Ukraina, Lietuva / Ukraina, Litwa). Discussing the Role and Future of the Humanities Education Worldwide ...........................................................................260 K n y g ų r e c e n z i j o s / R e c e n z j e k s i ą ż e k Дануте Балшайтите (Lietuva / Litwa). Словарь-тезаурус прилагательных русского языка. 2012. Под общ. ред. Л. Г. Бабенко .....................................................................262 Jolanta Chwastyk-Kowalczyk (Lenkija / Polska). PYŁAT, J., 2012. Friends of Poland 1982–2009 ...........................................................................................271 A n o n s a i / Z a p o w i e d z i .............................................................................................274 VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI .............................................275 VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORZY ............................................................285 SPRENDIMAI 9 C O N T E N T S I. PROBLEMS AND SOLUTIONS Wojciech Majka (Poland). Truth and the Phenomenological Landscape of Perception ............11 Eleonora Lassan (Lithuania). The Mental Scenarios and Internet Genre Etiquette of Different Cultures (Based on Online Greetings in Four Languages) ..............................21 Vladimir Ozyumenko (Russia). Modality in English and Russian Legislative Discourse: A Comparative Study...........................................................................................................37 II. FACTS AND REFLECTIONS Michał Mazurkiewicz (Poland). The Types, Interpretations and Functions of Myth ................45 Saulė Altybayeva (Kazachstan). The Narrative Models of the Modern Kazakh Historical Novel ...................................................................................................................57 Natalia Kovtun (Russia). The Intertextual Game in Ulitskaya’s Novel Medea and Her Children .....................................................................................................70 Mindaugas Grigaitis (Lithuania). Transgredience in Toward Debesija by Bronius Radzevičius ............................................................................................................87 Ewa Anna Piasta (Poland). Metaphysical Aspects of Rose Ausländer’s Poetry ......................103 Artūras Cechanovičius, Jadvyga Krūminienė (Lithuania). Vladimir Nabokov’s Self-Translated Lolita: Revisiting the Original Alliterative Modes ..................................115 Lara Sinelnikova (Ukraine). Nanolinguistics: Reality of Existence ........................................130 Skirmantė Biržietienė (Lithuania). Rhetoric of Lithuanian Social Advertising: The Ways to Persuade ........................................................................................................144 Jurga Cibulskienė (Lithuania). Metaphors of Economic and Financial Crisis: Identified, Interpreted and Explained ................................................................................156 Saulė Juzelėnienė, Viktorija Seredžiūtė, Skirmantė Šarkauskienė (Lithuania). Anthropomorphic Metaphors of time in Modern Lithuanian Poetry .................................167 Lina Buividavičiūtė (Lithuania). Types of Existence in the Romance Vilnius Poker by Ričardas Gavelis ....................................................................................180 Michał Łuczyński (Poland). Czech and Polish Linguistic Relations in the Vocabulary of Spiritual Culture (Past and Present) ..............................................................................190 Anna Korycka (Poland). Analysis of Chosen Phonetic and Morphological Features Present in Polish Folk Songs in the Vilnius Region ..........................................................197 III. OPINION Jacek Szajewski (Poland). On “Politeness” and “Polite Lies” in Everyday Discourse ...........205 10 IV. CONFERENCE MATERIAL Vilija Ragaišienė (Lithuania). Tendencies in Noun Stress in the Southern Aukštaitian Subdialects in Handwritten Sources of the 1950s and 1960s ............................................219 Dalia Sviderskienė (Lithuania). Marijampolė County Place-Names Recorded during the Interwar Period: Initial Survey Results and Prospects ................................................232 V. OUR TRANSLATIONS Patrick Sériot (Switzerland). Language, Government and Body. Part II. Trans. Vilhelmina Vitkauskienė ..........................................................................................244 VI. SCIENTIFIC LIFE CHRONICLE C o n f e r e n c e s Tatiana Larina (Russia). Transdisciplinary Dialogue about the Wider Europe: Europeanization, Multiculturalism, Plurilingualism and Other Issues ..............................254 Anatoliy Kruglashov (Ukraine, Lithuania). Discussing the Role and Future of the Humanities Education Worldwide ...........................................................................260 B o o k r e v i e w s Danutė Balšaitytė (Lithuania). Dictionary of Adjectives of the Russian Language. Ed. L. G. Babenko: Словарь-тезаурус прилагательных русского языка. 2012. Под общ. ред. Л. Г. Бабенко ............................................................................................262 Jolanta Chwastyk-Kowalczyk (Poland). PYŁAT, J., 2012. Friends of Poland 1982–2009 ...........................................................................................271 A n n o u n c e m e n t s .............................................................................................................274 VII. REQUIREMENTS FOR PUBLICATION ................................................... 275 VIII. OUR AUTHORS........................................................................................ 285 SPRENDIMAI 11 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI / PROBLEMY I ICH ROZWIĄZANIA Wojciech Majka Pedagogical University of Cracow Institute of Modern Languages Karmelicka 41; 31-128 Cracow, Poland Tel.: +48 126 626 205 E-mail: wojciech-majka@wp.pl Research interests: history of British literature, history of American literature, phenomenol- ogy in literary and cultural studies, psychology and literature, the European intellectual tradition TRUTH AND THE PHENOMENOLOGICAL LANDSCAPE OF PERCEPTION The main objective of the article is to present the phenomenological understanding of the idea of truth (alētheia). In the Heideggerian sense, alētheia is not limited to the traditional rendering of truth as coherence or correspondence. In other words, truth is not restricted to the appropriate or inappropriate ways of the representation of given aspects of cognitive experience. Instead, truth comes close to the notion of perception in the sense that it refers to the general way in which the world is unconcealed to human understanding. Of course, the adopted approach asks us to bracket the subject/object division that stands behind traditio- nal metaphysical thinking ever since the time of Plato. In other words, the subject is not the starting point of experience; rather, the subject is a passive recipient of the kind of being-in- -the-world—to use Merleau-Pontyian terminology—that is extending around it. Accounting for the phenomenological understanding of truth obliges us also to look at language not in the representative sense, but rather to regard it as the essencing of the vocabulary of being through which the world is revealed. This means that language is not just an abstract sign system based on the relation of signified—signifier in the Saussurian sense, but the ontological position from which we perceive the world and our existence in it. KEY WORDS: Merleau-Ponty, Heidegger, language, disclosure, truth, accordance, freedom, essence, perception, idea. Introduction From a typically hermeneutical perspective, the understanding of the notion of truth is silhouetted against the Greek term alētheia. However, the term possesses a much deeper epistemological dimension. In point of fact we need to understand alētheia similarly to Heidegger, and therefore, take it to de- signate a phenomenon called disclosure or unconcealment. Concealment deprives alētheia of disclosure yet does not render it sterēsis (privation); rather, concealment preserves what is most proper to alētheia as its own. Considered with respect to truth as disclo- sedness, concealment is then undisclosed- ness and accordingly the untruth that is most proper to the essence of truth. The conce- alment of beings as a whole does not first show up subsequently as a consequence of the fact that knowledge of beings is always 12 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA fragmentary. The concealment of beings as a whole, untruth proper, is older than every openedness of this or that being (Heidegger 1993, p. 130). Thus, truth as alētheia refers generally to the conditions in which the world unfolds in our comportment and understanding, and therefore, it comes closer to the idea of per- ception than to the conventional rendering of the phenomenon of truth (understood as correspondence or coherence). For our pur- poses, we will divide the notion of truth into two different classes. First, we will look at the idea of propositional truth which came to dominate in the onto-theological tradition. The propositional dimension of truth can be said to open up the theoretical landscape of meaning, where things are reducible to the idea of correctness of representation. Secondly, our understanding of truth will take into account its ontic landscape, i.e., ontic truth as the uncoveredness of entities within the phenomenological field of expe- rience. The ontic aspect of truth discloses the practical dimension of truth that has been disregarded by the onto-theological tradition which sought to reduce human experience to the notions of rationality and consciousness. Taken together what these notions make possible is representative forms of cognition. The Propositional Landscape of Truth The propositional understanding of truth is reducible, as we have mentioned above, to the idea of correctness of representation. Truth, therefore, is the effect of what the Greeks called homoisis, i.e., correspon- dence. Another understanding of truth as correctness of representation is encapsu- lated in the dictum, veritas est adaequatio intellectus ad rem. Thus, truth as adequation is based on the belief that there is a cor- respondence between a physical entity or condition and its direct representation in the mind. Therefore, truth as well as knowledge is what we achieve when we learn to find the necessary links between the transcendental ego (the subject) and the physical thing or experience (the object). Needless to say, this is a typically Car- tesian understanding of knowledge, since its foundation is rooted in dualism—recall Descartes’s famous example of two separate notions of reality that exist side by side and need to be attuned for any meaningful ex- periences to take place. These two monadic landscapes of experience are the mind and the body, which, as we have mentioned before, must be attuned—for, as Descartes declares, “the nature of the intelligence is distinct from that of the body” (1969, p. 129). Nevertheless, the epistemological consequences of this thinking ask us to go further than that, i.e., not only seek the connections between the mind and the body. Instead, we should see the whole of human experience to be rooted in the subject’s cor- respondence to objective reality or vice ver- sa, as the essence of Cartesianism dwells in deductionism according to which the world is a phenomenon that appears in human de- ductions and, therefore, it must correspond to them. However, we may never know if the propositions that we have formed about the world are correct, or if they were falla- ciously inspired by the Cartesian demon at whose behest we misperceive reality and all our knowledge. The propositional understanding of truth, therefore, discloses the theoretical landscape of the cogito, the royal chamber of subjectivity that sees the SPRENDIMAI 13 world and the experiences that it makes possible through the veil of representation. In other words, the propositions themselves are believed to be the ultimate source of the subject’s assumptions connected with the world and all possible experiences. The Ontic Landscape of Truth What the propositional understanding of truth takes for granted—or what it simply fails to comprehend—is that conscio- usness, and therefore, rationality do not constitute the fundamental way in which we are. In other words, without denying the value of conscious experiences, we must signal at this point that the conscious experiences in question are not the basic way in which we find ourselves involved in the world. Therefore, we need to aban- don the “ghost in the machine” point of view criticized, for example, by Gilbert Ryle (2001, p. 353) which opens up the theoretical (in the sense of representative) landscape of meaning in favour of our practical involvement in reality; this is what Merleau-Ponty understands through the expression “the flesh of the world” (1964, p. 16). Thus, before we get to be conscious, and therefore, before we are in a position to formulate any propositions about the world that would exemplify the all-pervasive influence of representative consciousness, we are always and already in the world, managing our way in it and coping with things on a transparent basis. This is how Dreyfus addresses the issue: ...the natural situation of everyday activities is meant to show that the traditional epistemic situation of a mind distinct from objects, whether observing or acting upon them, is a deficient mode of being-in-the-world and cannot, therefore, have the braced philosophical implications modern philosophers of mind have supposed (Dreyfus 1991, p. 54). Our automatic attunement to reality, which is that of being-in-the-world, is cha- racterized by all the actions that we commit ourselves to that are not beshadowed by intentionality, and therefore, consciousness. The pre-intentional functions constitute the dimensions of our reflexive or instinctive behaviours. All of this really amounts to the idea that our basic way of being is that of automatic know-how and not conscious de- liberation. Therefore, when we speak of hu- man experience and the field of knowledge which opens to it, we should first of all give priority to our practical involvement in the world, to the automatic know-how which constitutes the essence of our attunement to the world which thereby creates the landscape for the experience called being- -in-the-world, for it is being-in-the-world that obliges us to reformulate our basic beliefs about the importance of rationality and consciousness in human experience. We can try to come to terms with our practical involvement in the world, in which we transparently cope with things, if we look closely at the notion of com- portment: Comportment (Verhalten) is a very broad term that is meant to include every instance in which we experience something, and everything that we do… [c]omportment is broader than the class of deliberate actions (although naturally it includes them), because comportment involves things I do or experience without an occurent mental state in which I intend to do it or register the experience. Thus, comportment includes automatic actions, for example, which reflect a responsiveness to the meaning of a situation (Wrathall 2008, pp. 345–46). Comportments can be subdivided into two types: authentic and inauthentic. An W. Majka. TRUTH AND THE PHENOMENOLOGICAL LANDSCAPE OF PERCEPTION 14 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA inauthentic comportment is most con- spicuously illustrated by the fact that our actions are based on an impersonal mode of being, which only means that comportments are not really ours in the sense of subjects; instead, they function as public ways of proceeding. What this means is that there really is no inner, or subjective, dimension of experience. Our identities or selfhoods exist in the actions that we perform and the things that we find ourselves using, but we are in no way entitled to look for a subject outside the context of being-in-the-world. Our being is in toto determined by and depends upon being-in-the-world. Therefore, to comport oneself authenti- cally does not mean to be a non-conformist, who happily announces to the world that “to be great is to be misunderstood” (Emer- son 1981, p. 146), or who warns us that “[s]ociety everywhere is in conspiracy against the manhood of every one of its members” (ibid., p. 141). To be authentic means to bracket the world and to question the existential modes of being. It also means that we have to take responsibility for our being and yet still remember that who we are and what we do is nothing more than a borrowing from the public existential para- digms which we find already operating and in which we, as the particular individuals that we are, are absorbed. Thus, there is no subject outside the object; there is only our social way of being—that we have called being-in-the-world—which obliges us, at the same time, to be with one another. The ontic dimension of truth which is uncovered in our practical involvement (as manifested in transparent coping) does not completely reject consciousness as a dimension of the human experience. It simply prevents reductionism, which sees consciousness as the epistemological landscape that enframes the fullness of our experience of the world. Yet consciousness as a mode of experience does not exist un- der a thingly aspect; rather, consciousness is attentive as Merleau-Ponty has it, and it determines and plays a very important role in our involvement in the world (2002, p. 31). Nevertheless, the view of conscio- usness from the perspective that we are proposing here is epiphenomenal. Thus, consciousness is secondary to being-in- -the-world. Of course, the epiphenomenal character of consciousness was already presupposed by psychology. For example, Jung sees consciousness as a being that emerges from complexes and unconscious archetypal content (1990, p. 42). Yet in the phenomenological sense consciousness is to be derived from our practical coping with things. Dreyfus observes that, “[w]hen there is a serious disturbance and even deliberate activity is blocked, Dasein is forced into still another stance, deliberation. This involves reflective planning. In deliberation one stops and considers what is going on and plans what to do, all in a context of involved activity” (1991, p. 72). It follows from the above that con- sciousness emerges as a side-effect of the breakdown of equipment and the com- portments that were said to accompany it. In other words, our basic way of being is transparent coping. Yet when a thing breaks, transparent coping is no longer possible, and we then become conscious, deliberate entities. To illustrate this, let us take as an example (following Dreyfus) the basic way in which we deal with an everyday object like the door. In usual circumstances we SPRENDIMAI 15 do not stand before the door as conscious subjects deliberating about how to open it, how to turn the doorknob, whether to pull or to push it, etc. This kind of action is performed automatically. It is only when we can’t get the door to open that it becomes an object of concern, since its functionality has broken down and together with it our comportment. In this way, consciousness comes to be seen as a mechanism or process that we employ to restore the functionality of things, and therefore, to reinstate the au- tomatic transparent coping which has been disrupted. To avoid being as pessimistic as Schopenhauer (R. Taylor 1985, p. 371), who believed that life is a mistake, we can, on this understanding, come to see subjec- tivity—the landscape of consciousness—as a mistake, since in itself it is the effect of the totality of breakdowns that we have experienced: not as subjects, of course, but as entities that find themselves living in the public world according to certain cultural and existential paradigms. On a more speculative note, we could come to see consciousness as nothing more than the memorization of breakdowns which we call concepts. The memori- zation of breakdowns accords well with Freud’s understanding of consciousness as developing from traumatic experiences which, because of their traumatism, were simply remembered (1995, pp. 607–608). The view that we are here advocating is that consciousness is nothing more than a conceptual amplification (memorization) of the failures of our transparent coping. Thus, there is no need to set the theoretical against the pragmatic; rather, we should see theory as the continuation of practice, if by practice we mean transparent coping. If we follow this thinking, we will free ourselves from all sorts of dualisms which speak of two alternative realities, one real, the other merely illusory. Alternatively, we will come to understand the forgetfulness of being that Heidegger spoke of (1996, p. 1). What he meant is that we as a culture have stopped questioning being in the ontological sense, instead accepting our place amongst the ontic beings already present in the world. From this point on onto-theology has tried to put human beings in the seat of sub- jectivity by assuming that human nature is dissociated from the world. Onto-theology has committed itself to the cult of power, whose purpose is to keep human beings in the centre of all experience. In this way onto-theology has tried to make human being the measure of all things. Thus, on- totheology can be read as a way of thinking that grounds the division of subjectivity and objectivity. Yet this can be considered as a simple mistake, since onto-theology erroneously assumes that the concepts which make it possible exist independently of reality, though as we have come to see, the concepts themselves are nothing more than the memorizations of breakdowns of our transparent coping. We can, therefore, abandon all dualistic forms of thinking and understand our experience as extending between transparent coping and conscious deliberation. Both of these modes of being are contextualised by the same existential landscape, and there is no need to see them as paths to two contraposed realities that can be experienced in two different ways. Rather, our being as being-in-the-world can be loosely compared to the phenomenon of culture, which is the ultimate context of all our comportments. Geertz, for example, W. Majka. TRUTH AND THE PHENOMENOLOGICAL LANDSCAPE OF PERCEPTION 16 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA maintains that, “[c]ulture is the fabric of meaning in terms of which human beings interpret their experience and guide their action” (1973, p. 145). The Landscapes of Language If we reject the onto-theological estimation of the notion of truth, then what status do we assign to language? In the conventional sense, language was the instrument at the disposal of a fixed consciousness that con- nected the subjective cogito with the pre- supposed objective existence of the world. Accepting truth as alētheia obliges us to bracket the subjective—objective division in favour of truth as the landscape of being- -in-the-world, where the world is the reality of language, since it is language that reveals it by opening up a certain locus where the world can be said to take place. In this light, we are obliged to agree with Derrida when he says that, “[t]here is nothing outside of the text [there is no outside text; il n’y a pas de hors-texte]” (1997, p. 158). What needs to be clear from the very start is that our understanding of language will be the poet’s understanding, not the linguist’s. We, therefore, reject the instru- mental view of language that sees it as nothing more than a tool in the hands of subjectivity, a tool most necessary for the phenomenon we might refer to as subjective imperialism. We have a rough representa- tion of this very phenomenon in the Bible where both God and Adam describe things in linguistic terms opening up in this way a new dimension for experience. The instrumental understanding of language, as observed by C. Taylor, can be found in thinkers like Locke, Descartes, Hobbes and Condillac, and it roughly amo- unts to the subject’s ability to use language as a tool for the classification of things and experiences (2008, p. 435). All that the subject has to do is link the word or idea to the thing or experience in question. What emerges in this light is a vision of the world as an atomistic organization of the classi- fications we have learnt to make. Needless to say, the instrumental view presupposes that the world is always and already there, waiting for the subject to divide it accor- ding to its scale of interests and concerns. Steiner presents us with an instrumental understanding of language when he makes the observation that: [t]he classic and the Christian sense of the world strive to order reality within the governance of language. Literature, philosophy, theology, law, the arts of history, are endeavours to enclose within the bounds of rational discourse the sum of human experience, its recorded past, its present condition and future expectations. The code of Justinian, the Summa of Acquinas, the world chronicles and compendia of medieval literature, the Divina Commedia, are attempts at total containment. They bear solemn witness to the belief that all truth and realness—with the exception of a small, queer margin at the very top—can be inside the walls of language (1998, pp. 13–14). Steiner’s assumption, therefore, is that reality stands in opposition to or outside linguistic experience. Against this line of reason we have the expressive-constitutive theory of language introduced by Herder —a member of the Sturm und Drang (C. Tay- lor 2008, p. 438). What this theory does is claim that language is much more than a referencing device, as is clearly the case in the instrumental view. Of course, no one is denying the fact that language expresses meanings in the sense that it offers descrip- tions of things and experiences; however, language also creates the landscapes within which the existence of things makes sense: SPRENDIMAI 17 For the speaker no less than for the listener, language is definitely something other than a technique for ciphering or deciphering ready- made significations. Before there can be such ready-made significations, language must first make significations exist as guideposts by establishing them at the intersection of linguistic gestures as that which, by common consent, the gestures reveal. Our analysis of thought gives us the impression that before it finds the words which express it, it is already a sort of ideal text that our sentences attempt to translate. But the author himself has no text to which he can compare his writing, and no language prior to language…. Language is much more like a sort of being than a means, and that is why it can present something to us so well (Merleau-Ponty 1964, pp. 42–43). At this point what we really need to do is perform a phenomenological epoche and bracket our view of language; what we sho- uld ask of ourselves is to come to grips with the type of spatiality that language makes possible. The instrumental view works with the typical Newtonian model which treats space as a container in which things, inclu- ding us, happen. From this perspective, we find ourselves existing within an objective reality that is antecedent to our being. The expressive-constitutive theory, on the other hand, states that space is not an objective phenomenon into which we are thrown and from which, with our demise, we are extracted. Language opens up the space of the in-between in the sense that it emerges from speech. In conversation, a certain kind of space is opened up which is neither subjective nor objective; it is the space of our mutual interests and concerns. Thus, what language opens up is this common space of the lived experience that we have earlier referred to as the world, which we have argued to be the effect of a cultural paradigm rather than the onto-theological supposition that holds reality to be some- thing independent of us. If language does open up a space of the in-between, and if the things that ap- pear in this space are predetermined by the disclosure of language, then we can clearly state that things do not exist as we have thought conventionally, i.e., in the sense of a collection of properties. The proper- ties that characterise a thing are not really the thing’s, but the language’s, since it is language which makes the thing possible. In other words, we always see reality from the perspective of the kind of language that shows it to us. In fact, we come to realize that there really is nothing like a thing in the sense of an object with a fixed configuration of properties. Language discloses things in the space of the in-between, which we will now call Geviert, i.e., the Fourfold as understood by Heidegger (C. Taylor 2008, p. 451). For the present purposes it is enough to see the Fourfold as the landscape of language. In itself it consists of mortals, divinities, the earth and the sky. These four elements are the fundamental contours of the horizon of meanings opened up by language, or to put it differently, the Fourfold is what language must produce for anything like disclosure to happen. Thus, what we have earlier referred to as a thing is really a pro- duct of the Fourfold, i.e., of the relations that obtain between mortals, divinities, the earth and the sky. To illustrate this, let us try to understand the notion of thingness and its relation to the Fourfold on the basis of a poem by Wallace Stevens: I placed a jar in Tennessee, And round it was, upon a hill. It made the slovenly wilderness Surround that hill. The wilderness rose up to it, And sprawled around, no longer wild. W. Majka. TRUTH AND THE PHENOMENOLOGICAL LANDSCAPE OF PERCEPTION 18 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA The jar was round upon the ground And tall and of a port in air. It took dominion every where. The jar was gray and bare. It did not give of bird or bush, Like nothing else in Tennessee. (Stevens 1998, p. 1151) We can try to understand the jar’s thing- ness by seeing it as nothing more than an effect of the configuration of and the rela- tions that hold between the four constitu- ents. First of all, the jar in its instrumental sense fits into the arena of human interests and concerns, in this way referring to the sphere of the mortals. At the same time, however, the jar can be much more than a mere instrument. It can have the idea of transcendence about itself, and therefore, it can be said to possess a moral or religious dimension—this being the jar’s relation to the divinities. Additionally, the jar must be made of something; the material which constitutes its nature is the earth which does not only refer to ground or soil, but rather it needs to be understood as unformed matter. Lastly, the notion of the sky roughly refers to our understanding of nature in both its creative as well as destructive senses. A creative view of nature can be found, for example, in the views of American transcendentalists who urge us to become transparent eyeballs and seek communion between man and natura naturata / natura naturans (Emerson 1981, p. 11). On the other hand, the destructive Darwinian view of nature is reflected in Stephen Crane’s short story The Open Boat, where we are told that “[s]hipwrecks are apropos of nothing” (1994, p. 790)—a metaphor that considers the meaning of existence which from this point of view is quite vain. Generally speaking, what we, following Heidegger, have called a thing is the effect of the relations that hold between the four constituents of the Fourfold. In other words, the thing appears in its instrumentality to mortals. Its transcendent nature is understood on the basis of the deities that exist within a cultural paradigm, the same applies to the earth as the material from which a thing is made; and lastly, the sky or nature is the idea which both preserves as well as threatens the jar’s being—it is the élan that allows it to be, but at the same time, it is the force that will one day annihilate it. Thus, the understanding of a thing depends on the understanding of nature within a given cultural paradigm and during a particular historical period. Conclusion We should abandon the view that holds that there exists some kind of theoretical “masterplan” to everyday reality. The Pla- tonic belief that theory is the refined status of practice is untrue; rather, it is quite the reverse. Prima facie, we are practical beings that cope with things on a transparent basis only to later discover that the breakdowns of practical involvement are the seeds sown on the soil of a new landscape that we call consciousness, which is connected with the instrumental application of language. Perhaps, if we take into consideration what was mentioned above about language and alētheia, we will finally be in a position to understand such mysterious sayings as language is “the house of being” (Heidegger 1971, p. 22), since it is from the perspective of language that we come to see the world. Taylor observes that “language, through its telos, dictates a certain mode of expression, a way of formulating matters which can help SPRENDIMAI 19 to restore thingness. It tells us what to say, dictates the poetic, or thinkerly word…” (2008, p. 451). Additionally, what emerges from this stance is the view that it is not we that speak, but language—and therefore, language is not a tool at the disposal of the subject, but rather, it creates the subject’s self-experience by bringing the Fourfold into being and allowing for things to appear as mattering in a certain historical way. References CRANE, S., [1897] 1994. The Open Boat. In: N. BAYM et al., eds. The Norton Anthology of American Literature (Vol. II). New York: W. W. Norton & Company. DERRIDA, J., [1967] 1997. Of Grammatology. Trans. G. C. SPIVAK. Baltimore: The John Hop- kins University Press. DESCARTES, R., [1637] 1969. Discourse on Method. In: M. D. WILSON, ed. The Essential Descartes. New York: A Mentor Book. DREYFUS, H., 1991. Being-in-the-World. Cambridge, MA: Massachusetts Institute of Technology. EMERSON, R. W., [1836] 1981. Nature. In: C. BODE and M. COWLEY, eds. The Portable Emerson, New York: Penguin Group. EMERSON, R. W., [1841] 1981. Self-Re- liance. In: C. BODE and M. COWLEY, eds. The Portable Emerson. New York: Penguin Books. FREUD, S., [1920] 1995. Beyond the Plea- sure Principle. In: P. GAY, ed. The Freud Reader. London: Vintage. GEERTZ, C., 1973. The Interpretation of Cultures. New York: Basic Books. HEIDEGGER, M., [1927] 1996. Being and Time. Trans. J. STAMBAUGH. Albany: State University of New York Press. HEIDEGGER, M., [1930] 1993. The Essence of Truth. In: D. F. KRELL, ed. Martin Heidegger: Basic Writings. Trans. D. F. KRELL. San Fran- cisco: Harper Publishers. HEIDEGGER, M., [1959] 1971. On the Way to Language. Trans. P. D. HERTZ. New York: Harper Collins Publishers. JUNG, C. G., [1959] 1990. The Archetypes and the Collective Unconscious. Princeton: Princeton University Press. MERLEAU-PONTY, M., [1960] 1964. Indirect Language and the Voices of Silence. In: J. WILD, ed. Signs. Trans. R. C. MCCLEARY. Evanston: Northwestern University Press. MERLEAU-PONTY, M., [1945] 2002. Phe- nomenology of Perception. Trans. C. SMITH. London: Routledge Classics. RYLE, G., [1949] 2001. Exorcizing Descartes’ “Ghost in the Machine.” In: L. P. POJMAN, ed. Classics of Philosophy: The Twentieth Century Tradition. Oxford: Oxford University Press. STEINER, G., [1967] 1998. Language and Silence. New Haven: Yale University Press. STEVENS, W., [1919] 1994. Anecdote of the Jar. In: N. BAYM et al., eds. The Norton Anthology of American Literature (Vol. II). New York: W. W. Norton & Company. TAYLOR, C., 2008. Heidegger on Language. In: H. DREYFUS and M. WRATHALL, eds. A Companion to Heidegger. Malden: Blackwell Publishing. TAYLOR, R., 1985. Schopenhauer. In: D. J. O’CONNOR, ed. A Critical History of We- stern Philosophy. New York: The Free Press. WRATHALL, M., 2008. Unconcealment. In: H. DREYFUS and M. WRATHALL, eds. A Companion to Heidegger. Malden: Blackwell Publishing. W. Majka. TRUTH AND THE PHENOMENOLOGICAL LANDSCAPE OF PERCEPTION 20 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA Wojciech Majka Uniwersytet Pedagogiczny w Krakowie, Polska Zainteresowania naukowe: historia literatury brytyjskiej, historia literatury amerykańskiej, fenomenologia w teorii literatury i studiach kul- turowych, psychologia a literatura, europejska tradycja intelektualna PRAWDA JAKO FENOMENOLOGICZ- NY PEJZAŻ PERCEPCJI Streszczenie W głównej mierze artykuł skupia się na przedsta- wieniu istoty prawdy (alatheia) rozumianej z per- spektywy typowo fenomenologicznej. Heidegger bowiem uważał, że istota prawdy nie powinna być ograniczana do rozumienia jej jako przynależności i zgodności, jak to tradycyjnie robiono. Innymi słowy, prawda nie powinna być ograniczona do odpowiednich lub też nieodpowiednich sposobów przedstawienia doświadczenia kognitywnego. W gruncie rzeczy pojęcie prawdy powinno być po- równywane z istotą percepcji, w której mamy do czynienia z tym, jak świat odsłania się w ludzkim doświadczeniu. Przyjęta perspektywa zawiesza przeciwstawność podmiotowości i przedmioto- wości, które stanowią podstawę myślenia metafi- zycznego już od czasów Platona. Inaczej mówiąc, podmiot nie jest zalążkiem doświadczenia, lecz biernym odbiorcą bycia-w-świecie – odnosząc się do terminologii Merleau-Ponty’ego – rozprze- strzeniającego się wokół niego. Fenomenologiczne ujęcie prawdy zobowiązuje nas jednocześnie do traktowania samej istoty języka w sposób nie sym- boliczny, to znaczy język nie tyle biernie odzwier- ciedla rzeczywistość, co poprzez wyistaczanie słowa odsłania cały świat. Inaczej rzecz ujmując, język nie stanowi jedynie abstrakcyjnego systemu znaków, opartego na relacji znaczonego i znaczą- cego (jak u Saussure’a), ale jest ontologicznym punktem wyjścia, z którego postrzegamy świat i nasze istnienie w świecie. SŁOWA KLUCZOWE: Merleau-Ponty, Hei- degger, język, odsłonięcie, prawda, zgodność, parousia, wolność, istota, percepcja, idea. Wojciech Majka Pedagoginis Krokuvos universitetas, Lenkija Moksliniai interesai: britų literatūros istorija, amerikiečių literatūros istorija, literatūros ir kultūros studijų fenomenologija, psichologija ir literatūra, intelektualinės Europos tradicijos TIESA IR FENOMENOLOGINIS SUVOKI- MAS Santrauka Straipsnio tikslas yra pateikti fenomenologinį tiesos idėjos (alētheia) supratimą. Pasak M. Hei- deggerio, tiesa nėra apribota tradiciniu tiesos per- teikimu, tokiu kaip koherentiškumas ar analogija. Kitaip tariant, tiesa nėra ribojama tinkamomis arba netinkamomis tam tikro kognityviosios patirties aspekto reprezentacijos formomis. Tiesa artimesnė suvokimo sąvokai, kalbančiai apie bendrąjį kelią, kur pasaulis yra atviras žmogaus supratimui. Žinoma, toks požiūris reikalauja suskliausti sub jekto-objekto padalijimą, kuris nuo Platono lai- kų yra už tradicinio metafizinio mąstymo ribų. Ki- taip tariant, objektas nėra patirties atspirties taškas, bet gana pasyvus Pasaulio–Būties tipo recipientas. Fenomenologinis tiesos supratimo aiškinimas mus įpareigoja taip pat pažvelgti į kalbą ne reprezen- tatyviąja prasme, bet greičiau kaip į esminį būties žodyną, per kurį atsiskleidžiamas pasaulis. Kitaip tariant, kalba yra ne tik abstrakti ženklų sistema, pagrįsta F. de Saussure’o signifikatu–signifikantu. Tai yra ontologinė pozicija, iš kurios taško mes suvokiame pasaulį ir mūsų egzistavimą jame. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Merleau-Ponty, Heideggeris, kalba, atskleidimas, tiesa, atitikimas, laisvė, esmė, suvokimas, idėja. Gauta 2012 05 20 Priimta publikuoti 2012 07 20 SPRENDIMAI 21 Элеонора Лассан Вильнюсский университет Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius, Lietuva Тел.:+370 5 271 11 12 E-mail: eleonora.lassan@flf.vu.lt Область научных интересов автора: политическая лингвистика, когнитивная лин- гвистика, риторика, прагматика, семантика КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ (ОБ ИНТЕРНЕТ-ПОЗДРАВЛЕНИЯХ В ЧЕТЫРЕХ КУЛЬТУРАХ) Предметом анализа в данной статье являются интернет-поздравления как явление глобализирующейся культуры, с одной стороны, и как феномен современного фольклор- ного жанра, с другой. На примере анализа интернет-поздравлений русской, немецкой, польской и литовской культур автор показывает отличительные черты «минима- листского» жанра, который в силу своей краткости должен в концентрированной форме продемонстрировать особенности национально-культурного типа мышления, если они существуют. Автор приходит к выводу, что существуют настолько значи- тельные различия как в композиции поздравлений, так и в способе представленности субъекта поздравления, набора объектов пожелания, что носителю другой культуры весьма трудно освоить инокультурные сценарии дискурсивного поведения в рамках названного жанра. КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА: речевые жанры, культурные сценарии, интернет-продукция, композиция, ключевые концепты Столь распространенное явление, как «изготовление» поздравлений и их бы- тование в Сети приводит и к новому объекту исследовательских интересов, формулируемому как жанр поздрав- лений: «Гипержанр «поздравление» составляют такие жанры как поздрави- тельная открытка, валентинка, поздра- вительная записка, поздравительный альбом, поздравительный плакат и др. «Поздравление» как разновидность естественной письменной русской речи представляет собой многоплановый объект, который может быть исследован в различных аспектах, одним из которых является лингвокультурологический... а также рассмотрение особенностей жанра как явления народной культуры» (Сухотерина 2007: http://www.dslib.net/ russkij-jazyk/suhoterina.html). Автор интересной, и как представля- ется, пионерской работы Т. П. Сухоте- рина относит поздравления к явлениям народной культуры на том основании, что они являются одним из проявлений «живой разговорной устной и письмен- ной речи» (Сухотерина 2007). Добавлю: сегодня интернет-поздравления могут с полным основанием быть отнесены к «народной культуре» и на том осно- 22 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA вании, что их тексты творятся не про- фессионалами, а очень широким слоем носителей языка и культуры. Поводом для поздравления становятся события, существующие в жизни каждого чело- века, независимо от его социального статуса, возраста, пола - отсюда столь широк круг творцов и потребителей по- здравительного жанра. Такая востребо- ванность и продуктивность этого жанра делают его, соответственно, и объектом научных интересов лингвистов. Так, С. В. Шаталова относит поздравления к современным эпидейктическим жан- рам речи: «Эпидейктическая речь – это речь показательная, обращенная к вне- языковой действительности, дающая представление о морали и антиморали, в основе которой лежит ритуал и правила речевого этикета. Результаты когни- тивного анализа, полученные методом направленного ассоциативного экспе- римента ... свидетельствуют, что сов- ременная эпидейктика, представленная жанром поздравления, следует общим традициям: поздравление должно со- гласовываться с праздником и включать пожелание здоровья; поздравляя, адре- сант должен быть искренним, должен проявить индивидуальность, сделать поздравление запоминающимся; доста- вить адресату радость, вызвать эмоци- ональную реакцию» (Шаталова 2009). Думается, что подобная характеристика присуща поздравлениям различных культур, но вот сами поздравления при их клишированности или стремлению к оригинальности, «красивости» могут дать ценный материал, с одной сторо- ны, небезынтересный в прикладных целях обучения иностранным языкам, с другой – позволяющий судить о том, как и какие ценности культуры (морали и антиморали), ее ключевые понятия отражаются в этом жанре. Сразу нужно оговориться, что отсутствие эксплици- рованного автора текстов в интернет-по- здравлениях, их переходы с сайта на сайт, ориентация на широкий круг адресатов и широкий круг потребителей, избирающих предлагаемый текст на основе вкусовых предпочтений, делает этот жанр дейст- вительно очень близким фольклорным благопожеланиям. [«Тексты Благопоже- ланий очень сходны в разных славянских традициях, главным образом благодаря единству основных их структурных типов. Среди них побудительные формулы со словом “пусть” (“Пусть у вас будет пол- ная кошара овец”), пожелания, вводимые союзом “чтобы” (“Чтобы сваты и свахи не выходили из хаты!”), и императивные фор- мулы (“Будь здоров, как вода, расти, как верба”)» (Агапкина, Виноградов 1994, с. 169)]. Сказанное позволяет современным лингвистам характеризовать интернет- поздравления как «жанр постфольклора» (Власова 2009, с. 302). Устанавливая тематическую общность поздравлений, композиционное единство актов пись- менных поздравлений и клишированные речевые формулы, мы действительно можем говорить о существовании целост- ного жанра. Однако близость к фольклору побуждает размышлять о сложности этого жанра – одновременно как устного, так и письменного творчества. К какого рода жанрам – первичным или вторичным – относится поздравление? «Крайнюю разнородность речевых жанров и связан- ную с этим трудность определения общей природы высказывания никак не следует SPRENDIMAI 23 преуменьшать. Особенно важно обратить здесь внимание на очень существенное различие между первичными (простыми) и вторичными (сложными) речевыми жан- рами (это не функциональное различие). Вторичные (сложные) речевые жанры – романы, драмы, научные исследования всякого рода, большие публицистические жанры и т. п. – возникают в условиях более сложного и относительно высоко- развитого и организованного культурного общения (преимущественно письменно- го): художественного, научного, общест- венно-политического и т. п. В процессе своего формирования они вбирают в себя и перерабатывают различные первичные (простые) жанры, сложившиеся в услови- ях непосредственного речевого общения. Эти первичные жанры, входящие в состав сложных, трансформируются в них и при- обретают особый характер: утрачивают непосредственное отношение к реальной действительности и к реальным чужим высказываниям» (Бахтин 1996, с. 159). Естественно, поздравление есть первич- ный речевой жанр, так как он представ- ляет собой явление устной речи, элемент речевого этикета: Поздравляю с днем рождения. Желаю... (например, поздрав- ление по телефону). С другой стороны, поздравление есть и письменный жанр, ведущий свое происхождение в русской культуре, как отмечает Г. И. Власова, со времен Феофана Прокоповича. Он сам по себе может стать сложным жанром, включая интертекстуальные отсылки к другим текстам: Итак, она звалась Светлана. Умом и красотой своей, Она затмила бы Татьяну – Став героиней наших дней. Сложность этого жанра побуждает внимательно всмотреться в характери- стические признаки жанра как такового: тематическую наполненность, компо- зицию, языковое исполнение (Бахтин 1996, с. 159). «Поздравление приобрело “твердые формы”: при стереотипной тематике оно имеет жесткую структуру (обращение, поздравление по поводу, пожелания, подпись) и набор клиширо- ванных языковых средств. Задачей гово- рящего обычно представляется создание вариаций известного образца, а свер- хзадачей – импровизации на заданную тему с использованием набора условных риторических приемов (гипербола, ан- титеза, метафора и др.) и традиционных языковых средств» (Карпова 2002, с. 63). Нужно сказать, что стихотворные интернет-поздравления нарушают эту структуру, и, что особенно важно, она может не быть единой для разных лин- гвокультур (что и будет показано ниже). В силу сложности определения жанра поздравлений, являющегося синтезом первичного жанра как явления непосред- ственного общения и жанра риториче- ского, письменного, автор предпочитает говорить о речевом акте поздравления, который можно определить так: эти- кетный речевой акт напоминания адресанта о себе и о своем хорошем отношении к адресату, переживающе- му знаменательное событие, радость от которого разделяет и адресант. Значение имеет не столько текст (локу- ция), сколько подтверждение того, что знакомые и близкие помнят о знамена- тельном для человека дне, хотят сделать для него приятное и свидетельствуют об этом актом поздравления и пожеланий. Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 24 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA Вместе с тем строки могут запоминаться, адресат может находить в них отражение его интересов, пожелание может стать «компасом», выполняющим функцию жизненной ориентации адресата. Внимание автора этой статьи сосре- доточено на текстах поздравительных открыток и текстах, предлагаемых в качестве «готовых» для отправки адресатам – виновникам торжества, помещенных на русских (www.pozdrav. ru/hb.shtml, www.stost.ru/cat/h-16html), немецких (http://www.festgestaltung. de/geburtstag/gratulation/kurz/), поль- ских (zokazji.pl) и литовских (http:// www.cards.lt/sveikinimu-kategorija/3/1/ gimtadieniai) сайтах. Автор полагает, что при унификации поздравительного речевого акта в самих текстах поздрав- лений должны отражаться в концентри- рованной форме (в силу их краткости) культурные сценарии, с одной стороны, обусловливающие форму и языковое исполнение поздравления, а с другой – позволяющие, возможно, увидеть более глубокие пласты культуры, вызвавшие к жизни эти сценарии. Итак, приступим к рассмотрению стихотворных текстов русской интернет- культуры на фоне аналогичных текстов немецкой, польской и литовской интер- нет-продукции. Приведем совершенно простенькое поздравление: Тебе, любимая, родная, Здоровья, счастья мы желаем. Позволь в строках стихотворенья В любви большой к тебе признаться! Мы поздравляем с днем рожденья! Душе твоей всегда семнадцать! В этом небольшом тексте отражены многие типичные элементы русских поздравлений. Отметим вначале такую особенность композиции, как обозначе- ние субъекта поздравления в начальных строках (мы желаем). Это – характерная черта русских поздравительных текстов: Я тебя от души поздравляю (первая строка); С днем рожденья поздравляю // И от всей души желаю…(первые строки). Субъект обозначен или личным местоимением, или глаголом в форме первого лица, указывающей на наличие конкретного субъекта, идентифици- руемого по подписи. Интересно, что в немецких и польских поздравлениях эта особенность композиции так ярко не выражена (см. ниже). Далее обратим внимание на обращение родная, также достаточно употребительное в русских поздравлениях: И пусть будет жизнь твоя, родная...; С днем рожденья тебя, родная!; Счастлив будь, родной чело- век! и т.п. Нужно сказать, что в русском языке весьма частотными являются словосочетания с этим словом, относя- щиеся к сфере явлений, составляющих некий ценностный фонд нации: родная земля, родной язык, родная культура, «родная партия». Выражение родной и любимый побуждает различать содержа- ния стоящих за этими словам понятий следующим образом: родной – ставший своим, принадлежащий к своему кругу. Любимый – тот, на кого обращено чув- ство любви. Для того чтобы именоваться родным, нужна большая степень близо- сти, длительное нахождение рядом, при- надлежность или ощущение принадлеж- ности к одному роду, к одной «крови», говоря словами героев Киплинга (ср. по словарю Ефремовой: 1. Находящийся в кровном родстве по прямой линии. 2. (переносн.) Свой, близкий по духу и привычкам). Синонимом к слову родной SPRENDIMAI 25 в словаре синонимов русского языка приводится и слово кровный. Возможно, употребление этого слова по отношению к людям, осознаваемым как близкие, есть проявление древнейшей универсальной оппозиции культуры «свой – чужой», которая реализуется и в русских поздрав- лениях. Говоря о ценностях, отметим такие, как з д о р о в ь е и с ч а с т ь е (сча- стье – понятие неопределенное, видимо, существующее автономно от здоровья). К числу ценностей, несомненно, отно- сится л ю б о в ь – это слово весьма часто встречается в поздравительных текстах: И чтобы жизнь одаривала всем: здоро- вьем, счастьем, дружбой и любовью; Ты – мой лучик солнца и цветочек не- жный. И любовь, и вера, и моя надежда!; В сей день сбываются мечты, любви Вам, радости, весны!; Мы тебя любим. С этой мыслью прими наш дар тебе, юнец! Хотелось бы обратить внимание на то обстоятельство, что, говоря о любви, адресант говорит о своем чувстве к по- здравляемому, то есть говорит о себе. И это самовыражение еще раз акцентирует его фигуру. Таким образом, в поздрави- тельных русских текстах очень сущест- венно присутствие говорящего. Отметим еще один характерный элемент русских пожеланий: имплицитно выражена ценность м о л о д о с т и : душе твоей всегда семнадцать. Видимо, имеет место противопоставление биологического и психологического возраста. Приведем небольшой фрагмент следующего поздравления, в котором читатель увидит уже отмеченные выше моменты (выражение субъекта поздрав- ления в первых строках, молодость как ценность): Я тебя от души поздравляю. Юность сердца храни для людей. Нежным взглядом своим освещая, Атмосферой душевной согрей! Мы отметим здесь выражение от души, являющее ся производным от имени концепта душа, ключевого для русской культуры, где душа мыслится как сосуд, вмещающий чувства и порывы страстей. Внимание автора обратил на себя еще один момент поздравлений: повелительное наклонение глагола, вы- ражающее побуждение адресата к опре- деленной модели поведения. Побужде- ние обычно выражает тот, кто знает, что имеет на это право. Давать жизненные советы, соответственно, может только тот, кто считает себя более сведущим, кто ощущает свой более высокий эписте- мический статус: Люби веселые гулянки, люби прогулки под луной; Не грусти и накрывай поляну, и друзей хороших созывай!; И помни, что года идут, так проживи как можно лучше! Таким обра- зом, говорящий еще раз напоминает не только о себе, но о себе как опытном и знающем, как жить, человеке. Позволю себе назвать такой характер поздравле- ния, где неоднократно подчеркивается фигура говорящего, Я-поздравлением, ориентированным не только на адресата, но и на самого адресанта. С днем рожденья тебя поздравляю, Ты прочти поздравленья мои, От души всей тебе я желаю В жизни счастья, добра и любви! Жизнь несет тебе радость и счастье, Пусть они не пройдут без следа, Пусть твою красоту, твою нежность Не изменят года никогда! Как видим, и это поздравление со- держит все те же элементы: субъект поздравления, означенный в начале Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 26 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA текста, ценности счастья, любви, вечной молодости. Но в этом тексте мы наблю- даем еще одну очень характерную черту русских поздравлений – выражение пожелания посредством повелительного наклонения с частицей пусть. Здесь по- буждение направлено не на адресата, а на некую безличную силу, которая может исполнить пожелание: Пусть не будет у тебя ненастья, только радость, только солнца свет; Пусть каждый день твой будет светлым; В морозы и в ненастье пусть расцветает счастье! При этом пожелания отличаются таким безудер- жным оптимизмом, словно их авторы не знают о том, что жизнь несет не только радость: Пусть счастье Вас не покида- ет, здоровье пусть не убывает; Пусть дни вашей жизни текут безмятежно, пусть счастье сверкает, как солнечный луч; Пусть звезды светятся в глазах твоих, пусть счастье, как шампанское, искрится. Этот мотив – мотив ничем не омраченного и вечного счастья – присут- ствует во многих пожеланиях. Трудно сказать, как назвать такую безудер- жную установку адресантов на вечное счастье – может быть, «опустошенным клишированным дискурсом»? Ведь сам субъект поздравления вряд ли мог адре- совать такое себе, поскольку человек прекрасно осознает нереальность по- добных пожеланий. Впрочем, есть один жанр, в котором Я может желать себе та- кое – это фольклорный жанр заклинаний, пользующийся также частицей пусть. Пусть мои силы будут благословенны (заклинание, умножающее силы в три раза); Пусть перервется вечный сон, Пусть недуг уходит вон (заклинание, чтобы пробудить кого-либо); Пусть правда будет сказана, А наша жизнь повернется вспять, То, что может быть пересказано, Пусть к нам вернет- ся опять (заклинание для оживления воспоминаний) (http://magichistory.ucoz. ru/forum/65-265-1). Осмелюсь выска- зать мысль, что пожелания в русских стихотворных текстах напоминают ма- гические заклинания. Если бы субъект поздравления адресовал эти пожелания себе, то они бы и носили характер за- клинания: Пусть сила растет моя день ото дня, пусть сила моя не покинет меня (заклинание на счастье). Сказанное позволяет, с одной стороны, подтвердить идею близости интернет-поздравлений к фольклорным жанрам, а с другой – уви- деть в них отражение той неактивности носителей русской культуры, которая побуждает их видеть источник исполне- ния пожеланий не в человеке-деятеле, а в некоей могущественной и безличной силе (вспомним тезис А. Вежбицкой об иррациональности русской культуры). Итак, на данном этапе анализа мы выделили такие черты русских интер- нет-поздравлений ко дню рождения, как ориентированность на говорящего (Я-поздравления), акцентуация сча- стья, здоровья, любви, молодости как основных объектов пожелания, закли- нательный характер поздравлений. Перейдем к рассмотрению немецких поздравительных интернет-текстов, на фоне которых, вполне возможно, откро- ются и иные черты русской культуры, незаметные ее носителю при отсутствии сравнения с другими культурно обуслов- ленными сценариями мышления. Heute ist ein besonderer Tag für Sie. Ein Tag an dem man gerne das vergangene Jahr Revue SPRENDIMAI 27 passieren lässt, sich fragt, ob alles so gekommen ist, wie man dachte oder ob man Entscheidungen wieder genau so treffen würde. Vor allem ist es aber ein Tag der Freude. Wir gratulieren Ihnen besonders herzlich zu Ihrem Geburtstag! Und wir wünschen Ihnen neben viel Glück und vor allem Gesundheit, dass Sie das richtige Händchen haben und heute in einem Jahr sagen können, alles richtig gemacht zu haben. Aber jetzt gehört dieser Tag erst einmal ganz allein Ihnen und Ihrer Familie.1 В этом поздравительном тексте, хоть и не стихотворном, отразились многие чер- ты немецких поздравлений. Укажем на них. Прежде всего отметим, что русские пожелания от души замещаются немец- кими «сердечными» herzlich. Меняются и акценты в поздравлениях: бросается в глаза то, что внимание фокусируется пре- жде всего на самом дне рождения: Heute ist ein besonderer Tag für Sie; Heut feiern wir Deinen Runden, Geburtstag ist ganz ohne Frage der schönste aller Ehrentage. При этом пожелания адресованы не бу- дущему, как это имеет место в русских текстах, а настоящему – тому, как дол- жен быть проведен этот день: это день радости (Vor allem ist es aber ein Tag der Freudе), когда желательно наслаждаться, смеяться и танцевать до ночи (Genießen die schöne Stunden Wolln’ lachen und auch tanzen; Wolln’ tanzen und singen bis in die Nacht). Немецкий адресант склонен об- 1 Сегодня у Вас особенный день. День, когда прошедший год охотно проходит перед Вашим взо- ром, чтобы Вы могли спросить себя, все ли было так, как Вы задумывали, приняли бы Вы снова те же решения. Но прежде всего сегодня день радости. Мы поздравляем Вас особенно сердечно с Вашим днем рождения. И желаем, наряду со счастьем и пре- жде всего здоровьем, чтобы через год в этот день вы смогли сказать себе, что сделали все правильно. Но сегодня этот день принадлежит только Вам и Вашей семье (перевод авт.). ращаться к прошлому и желать адресату того, чтобы при анализе совершенных действий юбиляр мог убедиться в их пра- вильности: Ein Tag an dem man gerne das vergangene Jahr Revue passieren lässt, sich fragt, ob alles so gekommen ist, wie man dachte oder ob man Entscheidungen wieder genau so treffen würde. Субъект текста часто оглядывается назад: Ein neues Jahr steht vor der Tür, das alte lässt Du hinter Dir Schlechte Gedanken vertreiben wir, nur Gute Dinge bleiben hier – Новый год стоит у дверей, старый ты оставляешь позади, и вместе с этим мы прогоним плохие мысли (новым годом именуется следующий год жизни юбиляра). Такое построение текста заставляет думать об отношении ко времени в немецкой и русской культурах. Немецкая культура относится обычно к монохронной (Г. Хофстеде): время линейно, и определен- ный отрезок времени посвящен одному виду деятельности, он не прерывается другими действиями (например, не стоит пить кофе, пока ты не закончил работу). Возможно, монохронно сть определяет то, что носители культуры сосредоточены в большей степени на на- стоящем моменте деятельности, а не на будущем, который планировать труднее. Когда говорят об отношении ко времени с точки зрения того, куда устремлены взоры носителей культуры – в будущее или прошлое, обычно не находят значи- тельных расхождений между немецкой и русской культурами. И все-таки думает- ся, разница есть. Если судить по анали- зируемым текстам, то носители русской культуры в большей степени устремле- ны в будущее, носители немецкой – в настоящее и даже в прошлое: в текстах Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 28 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA нередки упоминания о том, что прошло (Auf viele Jahre blickst du nun zurück, auf manche Sorgen, manches Glück; Denkst du ___ Jahr zurück), и достаточно часто встречается слово zurück – ‘назад’. Впер- вые эта мысль показалась автору статьи возможной, когда он сравнил выражение побуждения к несовершению действия в русском и немецком языках. Не стирай с доски и Laβ alles an der Tafel stehen – эти фразы различаются тем, что в русском языке запрещается возможное будущее действие, а в немецком предлагается оставить положение таким, каким оно является на данный момент: Оставьте все на доске. Не открывайте книг – по- немецки: Оставьте книги закрытыми (Laβt die Bücher geschlossen); Не бери книгу со стола – Оставь книгу лежать на столе. Тезис о различной направ- ленности культур в отношении времени здесь высказывается только в качестве гипотезы, однако мне представляется, что и грамматические категории (рус- ский совершенный вид, не имеющий настоящего времени), и лексическое наполнение текстов находятся в отноше- нии корреляции друг к другу. Более того, дерзну предположить, что это связано и с интерпретациями мира в русской и немецкой мысли. Н. Бердяев писал о том, что эсхатологичекая идея, ожидание Царства Божия, конца мира неправды гораздо сильнее в русском христианстве, чем в западном (Бердяев 2008, с. 195). Сказанное позволяет предположить, что носители русской культуры смотрят именно в будущее, ожидая от его при- хода того, что сегодня для счастья у них отсутствует. Что же касается немецкой культуры, то здесь хотелось бы в качест- ве подтверждения высказанного предпо- ложения о сосредоточенности немецкой культуры на настоящем привести мысль Ф. Ницше: «Истинный мир не может быть изменчивым и становящимся, а только сущим» (Ницше 1994, с. 69). Ценности, реализуемые в немецких пожеланиях, в целом не отличаются от русских, это л ю б о в ь , з д о р о в ь е , с ч а с т ь е , м о л о д о с т ь . Внимания за- служивают пожелания, связанные с правильным счастьем: Ich wünsche dir das rechte Glück (Я желаю тебе правиль- ного счастья). Что входит в правильное счастье? Учиться у времени (буквально: складывать у затылка мгновения – pack beim Genick den Augenblick), иметь муже- ство и размах. Как представляется, в не- мецких пожеланиях акцентируется дей- ствие, деятельность – gemeinsam/ Tun und lassen/ Sachen machen/ Was Dir gefällt/ Auf dieser Welt (Вместе действовать и иметь возможность делать то, что нравится тебе в этом мире); Und nun mit frischem, frohem Mute ins neue Lebensjahr – hinein! (С новым, свежим мужеством – в новый год жизни!). Побуждения в немецких текстах существуют, но это не столько побуждения к определенным действиям (как это было с русскими пожеланиями в форме повелительного наклонения: делай то-то и то-то), сколько призыв иметь позитивное состояние духа и стре- миться вперед. Можно сказать, что они в меньшей степени напоминают поучения, и говорящий не выступает более опыт- ным и знающим, нежели адресат. Die Jahre sind vorbei, nicht alle waren sorgenfrei. Doch mit Lebensmut und Kraft hast du alles gut geschafft! SPRENDIMAI 29 Здесь нет того, что выше мы назвали безудержным заклинанием счастья, по- желания вполне реальны, они связаны с деятельностью самого адресата: в приведенном выше поздравительном тексте говорится о том, что прошедшие годы не были беззаботными, но все, что создано с жизненным мужеством и си- лой, создано хорошо. В русских текстах не встретилось упоминания о мужестве: возможно, концепт Mut специфичен для немецкой культуры (вспомним выра- жение Гегеля: «Мужество правды есть обязанность философских штудий» – Der Mut der Wahrheit ist die erste Bedingung des philosophischen Studiums), возможно, это слово не является точным эквивален- том русского мужества. (В немецкой Википедии есть замечание о том, что в современной словарной сокровищнице немецкого языка это слово занимает позицию слова оптимизм.) На данном этапе мы ограничимся констатацией встречаемости этого слова в поздрави- тельных текстах, слова, которое означает внутреннее состояние человека-деятеля, а носителям другой культуры напоми- нает о воинственном германском духе. Сказанное совершенно органично соче- тается с многочисленными пассажами в научной литературе, посвященными активности носителей англосаксонской культуры и пассивности носителей рус- ской. Интернет-поздравления как явле- ние современного фольклора показыва- ют, как проявляется эта черта культуры в анализируемом жанре. Из различий в композиции поздра- вительных открыток можно отметить, что само слово gratulieren – ‘поздравля- ем’ в стихотворных текстах находится, как правило, в заключительной части, равно как и обозначение субъекта по- здравления не всегда имеет место в начале текста. Субъект поздравления обозначает себя в немецких текстах, однако, как показывает беглый обзор немецких сайтов, делает это гораздо реже, чем русский адресант. Так, на сайте “Glückwünsche Geburtstag – kurz” (http://www.festgestaltung.de/geburtstag/ gratulation/kurz/#ich_gratuliere_und_ich_ freu_mich_sehr) читателю предлагается около 50 поздравительных текстов – из них только в пятнадцати слово Ich встре- чается в первых строках стихотворений. На российском сайте Grant-Vip.ru (http:// grant-vip.ru/text/den_rojdenya/) из 90 представленных текстов поздравлений (именно поздравлений, а не пожеланий) 51 послание содержит в первых двух строках слова я/мы. Таким образом, мы можем сказать, что принципиальное отличие немецких поздравлений от рус- ских заключается в сосредоточенности на самом дне рождения, с празднова- нием которого и связаны пожелания. Если пожелания касаются будущего (прежде всего это следующий год жиз- ни), то они адресованы не безличной силе, а человеку-деятелю, которому желают мужества и силы, для того чтобы исполнить задуманное и через год с удовлетворением осознать, что все было сделано правильно. Вряд ли немецкие интернет-поздравления можно отнести к Я-поздравлениям – все-таки говорящий в меньшей степени обознача- ет себя, чем это делает русский адресант. Возможно, анализ немецких поздрав- лений позволяет подтвердить мысль о германском практицизме, сосредото- Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 30 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA ченности на переживаемом моменте как черте национального характера, противопоставляемой в историографии славянской веселости и легкомыслию (Лескинен 2011, с. 217–218). Перейдем к краткому обзору польских интернет- поздравлений с днем рождения и имени- нами. Польский национальный характер противопоставляется в историографии как германскому (отмечено выше), так и русскому национальному характеру. Не будем вдаваться в очень обширную и проблемную историографическую лите- ратуру, но отметим, что в ней сложился образ «веселого поляка», для которого характерны как страстность, пылкость, веселость, любовь к удовольствиям, восторженность, воодушевленность, так и увлеченность, порывы, непостоянство (Лескинен 2011, с. 222). Посмотрим, можно ли говорить об отражении этих черт в интернет-поздравлениях. Droga dorosłego życia. Niech będzie bez wielkiego picia. By marzenia się spełniały. I z kacem nie odpływały. By rodzice oparcie w Tobie mieli. Bo wiesz jak bardzo Ciebie pragnęli. Ty ucz się byś doszedł do celu. Nie zboczył jak robi zbyt wielu.2 (Пожелания по случаю восемнадцатилетия) Интересно, что в первых строках существует предупреждение относи- тельно опасности алкоголя – жизнь 2 Дорога взрослой жизни. Пусть будет без большого питья. Чтобы мечты осуществлялись. И с похмельем не отплывали. Чтобы родители опору в Тебе имели. Потому что Ты знаешь, как страстно Тебя хотели. Ты учись, чтобы дойти до цели. Не сбиться с пути, как делают слишком многие. должна пройти без «большого питья», и похмелье не должно унести мечты. Трудно представить себе подобное по- желание в русских поздравлениях, хотя намеки на опасность пития существуют (например, пожелания не упасть лицом в салат). Это не единичный случай говорения в поздравлениях о «питии» с использованием слова kieliszеk (рюмка): Rośnij duża, dzielna, zdrowa. Nie zaglądaj do kieliszka (Не заглядывай в рюмку) – пожелание женщине(!); Urodziny to jak wypicie kolejnego kieliszka... Lepiej się czujesz, gdy nie liczysz ile ich już masz na swoim koncie (День рождения как выпивание очередной рюмки… Лучше себя чувствуешь, когда их не счита- ешь). Возможно, напоминание об этом моменте празднования коррелирует с представлением о бесшабашности и лег- комыслии польского характера, отмечае- мого историографами. С другой стороны, такие пожелания могут позволить себе только близкие люди, осведомленные об опасностях, подстерегающих адресата. В поздравлениях создается атмосфера некоей фамильярности, семейственной близости, в общем-то, не требующей изысканных этикетных форм – так ощу- щает тональность этих поздравлений носитель русской культуры (автор гово- рит о своих ощущениях и ощущениях своих коллег, познакомившихся на этапе написания статьи с анализируемыми текстами). Можно сказать, что и любовь к удовольствиям находит свой коррелят в частых пожеланиях, включающих слово сладкий: słodziutka jak szarlotka, Niech życie słodko płynie . Dużo zdrówka i miłości, moc uśmiechu i słodkości. Дума- ется, что в русских пожеланиях вряд ли SPRENDIMAI 31 возможно такое, как будь сладкой, как шарлотка. Отметим, что и в польских пожеланиях мы не нашли побуждений- поучений, служащих усилению фигуры говорящего, что сближает польские тексты с немецкими И еще одно слово встречается в поль- ских поздравлениях, отличаясь по часто- те употребления от русских, это слово улыбка: moc uśmiechu, dużo uśmiechu, uśmiech stale miej na twarzy (пусть всегда на лице будет улыбка), śmiej się dużo (много смейся), dużo uśmiechów, dużo radości. Конечно, и в русских текстах желают улыбок, но «польские улыбки» отличаются количеством и си- лой. Пожелание улыбок можно назвать клишированным элементом польских стихотворных интернет-поздравлений. Столь же клишированными элементами пожеланий являются высказывания со словом мечта (marzenie). Мечты долж- ны исполняться, нужно найти таких друзей, о которых мечтаешь, и наиболее частым местом является пожелание, чтобы исполнились самые потаенные мечты: By marzenia się spełniały; Życzę Ci znalezienia takiej pracy, takich przyjaciół i takich możliwości, o jakich marzysz; Pomyślności i zdrowia, by realizować marzenia; Spełnienia marzeń; spelnienia wszystkich najskrytszych marzen. Значит ли это, что поляки – народ, склонный к мечтательности? Русские тоже желают исполнения мечты, но в качестве объекта мечты вряд ли выступают друзья или возможности. Думается, что существуют некоторые различия между русской меч- той и польским словом marzenie. Поль- ская мечта, как представляется, (если опираться на словарные толкования), энергичнее русской мечты. Так, одним из ее синонимичных определений является толкование через слово аmbicja, которое, в свою очередь, толкуется как: сhęć bycia lepszym (желание быть лучшим), сhęć osiągnięcia czegoś. (желание добиться чего-то). Польские тексты включают обычно, наряду с пожеланием испол- нения мечтаний и такое пожелание, как Pomyślności! Польско-русские словари переводят это слово как ‘удача, благо- получие’. И тем не менее, полного соот- ветствия между пожеланием pomyślności и удачи, как представляется, нет. “Inny slovnik języka polskiego” (2000) толкует значение польского слова как ‘состояние действительности, когда ожидания и реальность совпадают’. Русская удача связана, напротив, с неожиданным бла- гоприятным стечением обстоятельств. Отсюда польский адресат представля- ется более склонным к планированию, нежели русский, в силу чего его мечта может больше напоминать план. Тот, кто мечтает, смотрит в буду- щее. В этом отношении можно сказать, что польская культура, как и русская, устремлена в будущее. В русской куль- туре отношение к мечте и свойству мечтательности двоякое: с одной сто- роны, мечта рассматривается как залог движения вперед, как фактор успеха (http://www.ysnex.ru/dreampurpose.php), с другой – русский язык знает выраже- ния пустые мечты, юношеские мечты, «что же делать, если обманула та мечта, как всякая мечта» (А. Блок). На русских веб-страницах можно найти множество высказываний в защиту мечты, – но если нужно защищать право на мечта- тельность, значит, в обществе сущест- Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 32 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA вует и противоположный взгляд на это свойство человеческого характера. Как представляется автору этой статьи, для носителя русской культуры мечтать дозволительно в юности (юношеские мечты), мечтающий человек средних лет превращается в пассивного неудачника, не выстраивающего рациональных путей для достижения ц е л и . Итак, если говорить о ценностях, которые являются объектом пожелания в польских текстах, то они несколько отличаются от русских и немецких. Зд о р о в ь е , сч а с т ь е , л ю б о в ь – цен- ности совпадающие. Улыбки, смех, меч- та – слова, реже встречающиеся как в русских поздравлениях, так и немецких. Интересно, что мы не отметили случаев пожелания оставаться таким (такой), как есть. Значит ли это, что молодость не входит в число главных ценностей польских субъектов поздравлений? В не- мецких текстах такое пожелание есть, но оно прочитывается неоднозначно: и как пожелание психологической молодости, и как утверждение того, что адресат не должен меняться как человек, так как он все делает правильно. Как и в русских поздравлениях, в польских используется форма повели- тельного наклонения с частицей niech – ‘пусть’ для выражения пожеланий. Они адресованы не имеющей обозначения безличной силе: Niech życie słodko płynie, a wszystko, co złe niech szybko minie; Niechaj będą szczęśliwe i pełne uroku; Zdrowie wiecznie niech Ci służy, niech się spełni o czym marzys; Niechaj los Tobie sprzyja, niosąc powodzenie. В русской культуре мы определяли такое постро- ение пожеланий как имеющее заклина- тельный характер. Возможно, в польских поздравлениях частота встречаемости частицы niech несколько меньше, чем в русских текстах ее аналога. Речь идет о том, что в польских пожеланиях она встречается в тексте один раз, в то время как русский текст имеет практически анафорическое построение фраз-поже- ланий, где повторяется частица пусть: Пусть не будет у тебя ненастья Только радость, только солнца свет! Пусть любовь придет к тебе большая, Не на год – на вечность, навсегда, И пусть будет жизнь твоя, родная, Светлой, словно родниковая вода! Поэтому мы не будем здесь говорить о заклинательном характере польских пожеланий, но отметим ту общую для славян пассивность, о которой говорил еще Адам Мицкевич, усмотревший в ней «не проявление подчинения и слабо- сти, а доказательство внутренней силы, скрытой до времени воли» (Лескинен 2011, с. 220). То, что отличает русские пожелания от польских, связано с акцентуацией вни- мания в польских открытках на ценности мгновения, моментов жизни, каждый из которых должен быть счастливым: Niech twe życie słodko płynie, w tej chwili i o każdej godzinie; A zdrowie i szczęście niech Cię nie mija; By w Twym dorosłym życiu ważna była każda chwila. С одной стороны, здесь можно увидеть тягу к наслаждению каждой минутой, что соот- носится с указанными выше свойствами польского характера (любовь к удоволь- ствию), с другой – возможно, иное, более дробное ощущение времени у носителей польской культуры. Но это, безусловно, тема отдельного исследования. Нужно сказать, что и композиция польских поздравлений отличается SPRENDIMAI 33 от русских: в польских поздравле- ниях не принято употреблять глагол pogratulować – ‘поздравлять’ ни в на- чальной, ни в заключительной части по- здравлений – gratulacij. Таким образом, субъект поздравления эксплицируется слабее, чем в русских пожеланиях – только лицом глагола życzę Ci – ‘желаю тебе’, которое выступает в неразрывной связке с местоимением второго лица – Ja składam Ci życzenia; Dzień urodzin się już zbliża,/ Więc życzenia Tobie śle; W dniu Twojego święta/ Jest ktoś kto o Tobie pamięta/ Pamięta o Tobie/ I śle Ci życzenia. Отметим здесь вообще отсутствие кон- кретного субъекта поздравления: есть кто-то, кто о тебе помнит. В этом отношении польские поздравления бли- же к немецким, чем к русским, хотя в немецких субъект обозначается личными местоимениями, которые чаще распола- гаются, как было сказано, не в начальной части поздравления. Позволю высказать мысль о том, что в подобной композиции отражается значимость Другого, Ты, в то время как в русских Я стремится занять то же место, что и Ты. Нужно сказать, что этот вывод стал неожиданностью для автора статьи, не предполагающего, что русский текст предоставляет субъекту такие возможности для выражения эго. Возможно, такое дискурсивное поведе- ние носителя русской культуры можно объяснить тем, что игнорирование лич- ности государством на протяжении веков побуждает субъекта текста заявлять о себе иным (дискурсивным) образом. Приступим к краткому описанию ли- товских поздравительных текстов. Сразу хочу оговориться: они показались мне самыми «непохожими», не имеющими почти ничего общего, кроме пожелания счастья, с разобранными выше текстами трех культур. Эта «непохожесть» связана прежде всего с отсутствием празднич- ной ликующей интонации – перед нами скорее некие философские напутствия: человек должен помнить о преходящ- ности счастья, бытия: Laimė ateina pas žmogų tik akimirksniui,... paskui virsta paprastu akmeniu; Ko palinkėti – viskas nyksta: Patsai gyvenimas, linkėjimai; Laimė ateina pas žmogų tik akimirksniui, kaip meteoro šviesa. Gal būt keista, kad gyveni vieną kartą, kad turi vieną vaikystę, vieną pirmąją meilę... Ir iš tikrųjų gyvenimas brangus todėl, kad jame niekas nepasikartoja, kad niekad nesugrįžta tai, kas buvo. Эти напоминания о бренности бытия окрашивают поздравительные тексты оттенком лирической меланхолии, от- мечаемой в ряде работ в качестве нацио- нальной черты (http://nordblut.livejournal. com/24712.html) Субъект литовского поздравитель- ного текста практически нигде не эк- сплицируется: ни разу не встретилось ме стоимение aš, и только в редких случаях используется глагол первого лица linkim – ‘желаем’. Иногда субъект поздравления означивается в заключи- тельной части, говоря о себе в третьем лице: gimimo dienos proga Tau linki. Адре- сат поздравления в литовских поздра- вительных текстах обозначен, однако чаще не прямо местоимением tu – ‘ты’, а косвенным падежом: tau, tave, kokia brangi tau ši dienelė. Нужно сказать, что при чтении литовских поздравительных текстов носителем другой культуры возникает ощущение, что конкретного адресата поздравления также нет: поже- Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 34 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA лания, связанные с этическими моделями поведения или вписывание поздравляе- мого в мир природы (о чем будет сказано ниже) могут быть адресованы каждому, независимо от возраста и пола. Так, и в пожеланиях детям выражается та же фи- лософская идея быстротечности бытия: Juokis, kol tavo vaikystė Dar žaidžia už lango rytais Žinok, tos dienos negrįžta, Lyg upėm nuplaukę ledai. Таким образом, в литовских поздра- вительных текстах нет ни русского эго- центризма Я-поздравлений, ни польской акцентуации адресата поздравления. Личность как будто бы нивелируется, растворяется в генерализованных исти- нах, адресованных любому потенци- альному субъекту. Вместе с тем можно говорить о некоем философском стои- цизме, проповедуемом в поздравитель- ных текстах, равно как и о скептицизме относительно существования счастья и других радостей: Jei likimas nepasiųs Tau laimės žvaigždės, / Būk pati žvaigžde; Gyvenimas – audringas šokis, Dažnai širdis skausmų pilna, Bet Tu pro ašaras šypsokis, Sakyk, gyvenimas – daina. В литовских текстах существует призыв к улыбкам (не пожелание улы- бок, как это было в польских текстах, а именно призыв), но и он сопровождается все тем же философским напутствием: помнить, что люди «маленькие», и они пришли в мир только на одну жизнь Tu šypsokis linksmai, nes jaunystė šviesi. Ir neleiski jos vėjams kedent. Ir atmink, kad visi esam žmonės maži, vieną kartą atėję gyventi. Этот постоянный мотив бренности жизни лишает поздравительные тексты и русской безмерности в пожелании сча- стья, и польского гедонизма, и немецкой деловитости. Чего же желают в литов- ских текстах? Набор объектов пожелания уже, чем в анализируемых выше, – здесь мало пожеланий радости, не встретилось и пожеланий осуществить мечты, стать богатым, быть любимым. Обычным элементов поздравительных текстов является пожелание счастья: Linkiu daug laimės – šviesios, kaip saulė, didelės, kaip žemė, nepakartojamos kaip žmogus. И здесь хотелось бы обратить вни- мание на еще один характерный момент литовских поздравлений, отличающий их от всех рассмотренных выше, – по- стоянное обращение к миру природы: Būk pavasario vėjas Būk tamsaus miško auksinė gėlė Būk tu gyvenimo gėris Būk mėlynos jūros baltąja puta. Трудно представить русский поздра- вительный текст, в котором бы адресат призывался к тому, чтобы быть весенним ветром, золотым цветком или морской пеной. Позволю высказать мысль о том, что в таком слиянии с миром природы сказались языческие мотивы литовской культуры и тот романтизм, который пит ал А. Мицкевича, видевшего в Литве, как и другие поэты-романтики, своеобразный хронотоп, символическое пространство лесов и озер, пропитанное духовными потоками и непосредственно граничащее с миром иным (Венцлова 2007). В литовских поздравительных текстах есть ветра, сосны, капли росы, но особенно много цветов: O šiandien SPRENDIMAI 35 gėlės pražydės / Ant melsvo kovo sniego; Tavo šventė –/ Gražiausi žiedai. Интере- сно, что в литовских текстах достаточно часто встречается пожелания того, чтобы путь жизни был усыпан цветами: Tekloja takus balti rožių žiedai; Linkiu Jums laimės, didelės sveikatos,/ Ir kelio, kloto pavasario žiedais. Вообще мотив жизненного пути кор- релирует с идеей движения по жизни как по дороге, некогда заканчивающейся (см. выше), люди приходят в мир и уходят из него: Laimingas tas, kas moka atvira širdim/ Gyvenimą praeiti ir mylėti žmones (ср. Esam žmonės maži,/ Vieną kartą atėję gyventi). И эта идея движения по жиз- ненному пути сопряжена не с русской жаждой счастья, не с польским желанием наслаждаться жизнью и не с немецким намерением действовать правильно, а с психологической установкой жить, даря тепло людям: Ir saugok širdį, kad galėtum pakelti, paguosti, sušildyti... Būk pati kitų drauge. Jei meilės žiburys užges, Suliepsnoki žiburiu nauju pati. Jei nebus aplink gerų žmonių, Būk pati geru žmogumi. Таким образом, отличительной чер- той литовских текстов является отсут- ствие (с точки зрения носителя другой культуры) интонаций ликования, мелан- холичность, обращение к миру природы и достаточно сильная морализирующая струя. Возможно, такое построение литов- ских поздравительных текстов связано с тем типом ментальности, который сфор- мировался в особых географических и исторических условиях. Из эзотериче- ской литературы, наследующей идеи общепланетарной цивилизации Даниила Андреева: «Согласно традиционным представлениям о проекции небесной сферы на земную поверхность, на терри- торию современной Литвы проецируется средняя часть или «пояс» созвездия Ори- она. <...> В частности, проживание на данной территории ставит перед людьми задачу построения «правильного» или «идеального» мира в той степени, на- сколько это вообще возможно на земле. В результате данная территория очень тонко реагирует на любые действия людей, награждая за праведную жизнь благодатью, удачей и богатством, и карая неурожаями, нашествиями врагов и бед- ностью. Поэтому проживание на данной территории требует от людей постоянно поддерживать равновесие с окружающей средой, бережно к ней относиться и обес- печивать ее чистоту всеми возможными средствами» (религиозно-философский портал «Аримойя»). Возможно, стоит прислушаться к голосу из дискурса, ко- торый не признается научным. Подводя итог проведенному анализу, можно сказать, что при всей тенденции к глобализации и стандартизации чувств и форм выражения национальный дух, культурные сценарии мышления сохра- няют себя в этой универсализирующейся среде. Оказывается, написать поздрав- ление носителю другой культуры, на другом языке – дело весьма непростое, так как именно в таких минималистских жанрах становится очевидным, насколь- ко по-разному мы видим и чувствуем в, казалось бы, общих ситуациях бытия. Э. Лассан. КУЛЬТУРНЫЕ СЦЕНАРИИ МЫШЛЕНИЯ И ЭТИКЕТНЫЕ ИНТЕРНЕТ-ЖАНРЫ 36 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA Литература АГАПКИНА, Т.; ВИНОГРАДОВА, Л. ,1994. Благопожелание: ритуал и текст. In: Славянский и балканский фольклор: Верования. Текст. Ри- туал. Москва: Наука, 168–208. БАХТИН, М., 1996. Проблема речевых жанров. In: М. БАХТИН. Собр. соч. Москва: Русские словари, Т. 5: Работы 1940-1960 гг., 159–206. БЕРДЯЕВ, Н., 2008. Русская идея. Санкт- Петербург: Азбука-классика. ВЛАСОВА, Г., 2009. Интернет-поздравле- ния как жанр постфольклора. In: Интернет и фольклор. Сборник научных статей. Москва: Государственный республиканский центр рус- ского фольклора, 302–308. ВЕНЦЛОВА, Т., 2007. Еще раз о родном отечестве: Литва Мицкевича и Мицкевич в Лит- ве. Неприкосновенный запас, № 6 (56). Режим доступа: http://magazines.russ.ru/nz/2007/6/ve11. html [См. 12.06.2012]. КАРПОВА, Н., 2002. Речевой жанр поздрав- ление: на границе культуры и масс-культуры. Русская словесность, № 3, 62–67. ЛЕСКИНЕН, М., 2011. Стереотип «веселого поляка» в описаниях польского национального характера эпохи просвещения и романтизма. Вестник ННГУ, № 2, 216–223. НИЦШЕ, Ф., 1994. Воля к власти. Москва: REFL-book. СУХОТЕРИНА, Т., 2007. «Поздравление» как гипержанр естественной письменной русской речи. Диссертация ... кандидата фи- лологических наук. Барнаул. Режим доступа: http://www.dslib.net/russkij-jazyk/suhoterina.html [См. 12.06.2012]. ШАТАЛОВА, С., 2009. Эпидейктические жанры речи. Диссертация ... кандидата фило- логических наук. Ярославль. The author distinguishes some typical characte- ristics of online greetings among the four cultures. An emphasis on the figure of the speaker and an incantatory character are typical of Russian greeting texts. Happiness, health and eternal youth are the key objects of these Russian texts. Russian greetings are related to the future. German greetings are mainly related to the birthday celebration itself. Greetings are often related to a review of life: on this occasion the addressee is encouraged to reflect on whether s/he has lived the past year appropriately. The word courage (Mut) is constantly repeated in German gree- tings, whereas this word is absent from the Russian greetings. The figure of the speaker is marginally expressed in Polish greetings. The sweetness of life is present in Polish greetings, whereas it is observed neither in German nor in Russian texts. May all your dreams come true is a cliché element of Polish greeting texts. Lithuanian greetings distinguish themselves by their melancholic tone. The author relates the detected specific features of online greetings to the ideas of philosophers and historians on the unique means of expressing one’s national character. KEY WORDS: online greetings, folklore, genre, composition, cultural scenarios, key conceptions. Gauta 2012 05 20 Priimta publikuoti 2012 07 20 Eleonora Lassan Vilnius University, Lithuania Research interests: political linguistics, cogni- tive linguistics, rhetoric, pragmatics, semantics THE MENTAL SCENARIOS AND INTERNET GENRE ETIQUETTE OF DIFFERENT CUL- TURES (BASED ON ONLINE GREETINGS IN FOUR LANGUAGES) Summary This article analyses online greetings in the Russian, Polish, Lithuanian and German languages. The author treats greetings as a speech act which helps the addresser to remind the addressee of his/her good attitude towards him/her on the basis of a particular occasion—the addressee’s birthday. The author analy- ses this speech act in relation to the specific commu- nicative and mental scenarios of the culture to which the speaker belongs. The entirety of standard speech acts and the combination of intentions of the speakers form a genre. The genre of modern online greetings seems contiguous to folklore genres, because most of the texts do not have authors. Moreover, these texts move from one Internet site to another, resulting in a wide circle of “implementers”—users. SPRENDIMAI 37 Vladimir Ozyumenko Peoples’ Friendship University of Russia Miklukho-Maklaya 6, Moscow, Russia E-mail: vladimir@ozyumenko.ru Research interests: pragmatics, discourse analysis, translation, intercultural communication MODALITY IN ENGLISH AND RUSSIAN LEGISLATIVE DISCOURSE: A COMPARATIVE STUDY This paper deals with the verbalization and functioning of modality in English and Russian legislative discourse. By comparing the means of modality in English and Russian legislative texts, both in their qualitative and quantitative aspects, it makes an attempt to explain the revealed differences. The data were collected through a comparative study of the English and Russian versions of the UN Charter and the Consolidated Version of the Treaty on European Union. The quantitative results confirm that the English language, as compared to Russian, has a more sophisticated set of modals which are used more regularly. The qualitative fin- dings show some differences in the choices of linguistic forms and communicative strategies. Sociolinguistic and cognitive analyses were then conducted, suggesting that these differences are rooted in culture; that is, in social organization, cultural values, the concept of self, and the relations between authority and individuals. The results advocate the idea that grammar is an ideological instrument for the categorization and classification of things that happen in the world (Thornborrow 2002). Alongside other aspects of language, it provides a lot of sociocultural information. The results are relevant to the study of translation and intercultural communication, as well as to ESL teaching. KEY WORDS: modality, English language, Russian language, legislative discourse, social organization, cultural values. Introduction Modality is a category which expresses different types of relations and attitudes be- tween the utterance and reality, the speaker and the hearer. Being a universal linguistic category, modality has its culture-specific characteristics (see, e.g., Bybee et al. 1994, de Haan 2007): the concept of self, as well as the relations between individuals and their worldview, differ across cultures. Comparative studies reveal that some languages have a more variable system of modals compared with others, and the demand for them in different cultures also varies. As this paper will show, the English language has a larger repertoire of linguistic means of modality than Russian, and the category of modality plays a more signifi- cant role in the English language in different types of discourse—including legislative discourse. The paper will also demonstrate that there is no direct correspondence between sentences containing modals in English and Russian legislative texts. 38 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA Types of modality There are different classifications of mo- dality, and different ways to categorize it. Traditionally, it falls into three basic modal categories: dynamic, deontic and epistemic (Palmer 1979). Later, Palmer (2001) re- organized the categories of modality to distinguish between propositional modal- ity, which is concerned with the speaker’s attitude to the truth value or factual status of the proposition, and event modality, which refers to events that are not actualized, events that have not taken place but are merely potential (Palmer 2001, p. 8). Propo- sitional modality encompasses epistemic and evidential modality, and event modality encompasses deontic and dynamic modality. Fowler (1985) proposes five categories of modality which indicate the speaker’s or writer’s attitude(s) to the propositions they make. The attitudes fall into the areas of validity—the speaker expresses greater or lesser confidence in the truth of the propo- sition; predictability—the future events referred to are more or less likely to happen; desirability—the speaker makes practical, moral, or aesthetic judgments; obligation— the speaker judges that another person is obliged to perform some action; and permis- sion—the speaker allows the addressee to perform some action (Fowler 1985, p. 72). While validity and predictability refer to epistemic modality, desirability, obligation and permission refer to deontic modality. Deontic modality indicates how the world ought to be, according to certain norms, expectations, speaker desires, etc. In other words, deontic modals indicate that the state of the world does not meet some standard or ideal, whether that standard be personal (desires, wishes) or social (laws). It indicates some action aimed at changing the world to make it closer to the standard or ideal. Deontic modality also connotes the speaker’s degree of requirement of, desire for, or commitment to the realization of the proposition expressed by the utterance. The point is that the degree to which speakers tend to sound directive or prefer to soften the requirement varies across cultures. Modality in English vs. Russian The linguistic study of modality is carried out within the fields of different disciplines, which study their own aspects of modality. Morphology describes the lexical forms in which modality is manifested; syntax is focused on the complex syntactic configura- tions by which modality may be expressed; semantics identifies modal meanings and explores the ways these meanings may be expressed; and discourse analysis concerns the speaker’s or writer’s attitude towards the proposition or confidence in the proposi- tion being presented. Modality is primarily located in the interpersonal component of the grammar, and choices in this component are independent of grammatical choices in other components (Halliday 2002, p. 200). Modals have a wide variety of interpre- tations which depend not only on the partic- ular modal used, but also on the meaning of the sentence independent of the modal—the conversational context, including to a great extent the cultural context. The modal verb must, for example, can be used to perform different speech acts, as in the utterances which follow: You must do it immediately (order) / You must see this film (advice) / You must come for lunch tomorrow (invitation) / You must have a piece of my cake (offer) / You must not touch it (prohibition). SPRENDIMAI 39 Modality can be expressed by different linguistic devices. In the English language they are: modal auxiliary verbs (may, shall, must, need, etc.), adjectives (necessary, evident, unfortunate, certain), nouns (ob- ligation, likelihood, desirability), adverbs (probably, certainly, regrettably), modal verb phrases (had better, would rather, have got to, be going to), and modal expressions with be (be about to, be due to, be obliged to, be supposed to, be meant to, etc.) (Fawler 1985, p. 73; Carter and McCarthy 2006, pp. 638–417). The same is true of Russian. But as for the possibility of conveying different shades of modal meanings—as well as the regularity of the use of means of modal- ity—significant differences between the two languages can be observed. The English language is abundant in modals, as compared to Russian. It has a more elaborated set of modals, which al- lows speakers to express subtle shades of meaning, including different degrees of requirement, obligation or desire. This is primarily evident in the modal verbs. In English, for example, there is a variety of ways of expressing obligation in different contexts: You must do it / You have to do it / You are to do it / You should do it / You are supposed to do it. Compare the examples which follow: You must stay here (as this is an order) / You have to pass a test before you can get a driving license (there is no other way of getting it) / You are to be at the station at 10 (as we have agreed) / You are supposed to be on time for class (this is a rule); etc. All these sentences can be rendered into Russian with just one modal word—dolzhen (должен)—which is the closest equivalent of the English must. I am not saying that Russian speakers always give orders. In different contexts, the pragmatic meaning of dolzhen is the same as in the English sentences with must / should / have to / is (are) to / is supposed to. But for the English, who are individualists and value personal autonomy, it is very impor- tant to avoid being too direct and imposing on the hearer and to have various means for expressing impositions of different force and explicitness. For representatives of the collectivist Russian culture, this is not so important; because their culture lets interlocutors be more direct and demanding, the language does not provide them with a big choice of linguistic tools for softening imposition. As they are not used to bother- ing themselves about expressing different shades of obligation, they often find it difficult to perceive English modals and distinguish the differences between them— which affects understanding, translation and communication in intercultural contexts. To choose a proper modal while speaking in English is even a bigger problem. Thus, among the reasons causing im- pediments in understanding, translating and using English modality by Russian speakers there should be mentioned: 1) the lack of coincidence of the means of modality in the two languages, 2) the polysemy of modal verbs, 3) the differences in their illocutionary force, and 4) sociocultural differences which impact the choice of modals. In everyday interaction, these differ- ences may cause communicative failures (see Larina 2009, 2012), whereas in judicial practice, which disapproves of any ambigu- ity or double meaning, the consequences of such drawbacks may be even more serious. V. Ozyumenko. MODALITY IN ENGLISH AND RUSSIAN LEGISLATIVE DISCOURSE 40 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA It should be emphasized that modal verbs have specific meanings in legal documents. For example, the verb shall, in texts of laws, orders, and charters, when used with the second or third person, still has the mean- ing of obligation which the ancient English verb sceal had. McMillan’s Dictionary for Advanced Learners (MED, p. 1304) points out this fact: “Shall (legal) is used in instruc- tions and legal documents for saying that something must be done: The court shall have authority to demand the presence of a witness.” In this meaning it is normally used in official writing to show a promise, com- mand or law, e.g.: Payment shall be made by cheque and the terms shall be as follows… (LDELC, p. 1235). It is used to say that something certainly will or must happen, or that you are determined that something will happen: The school rules state that no child shall be allowed out of the school during the day, unless accompanied by an adult (CALD). The verb shall in this mean- ing does not have a proper equivalent in the Russian language. It can be translated either as dolzhen ~ “must” or it can be omitted, as in the examples given by ERLD: 1. The fine shall not exceed $100 / Штраф не должен превышать 100 $ (lit. “The fine must not exceed $100”). 2. It shall be unlawful to carry arms / Закон запрещает ношение оружия (lit. “The law prohibits carrying arms”). 3. The Senate shall be composed of two se- nators from each state / В сенат вводят по два сенатора от каждого штата (lit: “The Senate is composed of two senators from each state”). As we can see, the first Russian sentence contains the strong modal word dolzhen ~ “must”, which makes it sound directive and unequivocal. Interestingly, although the second Russian sentence does not have this word, there is the verb zapreschat’ (запрещать) ~ “prohibit” instead, which seems to compensate the illocutionary force of ne dolzhen (не должен) ~ “must not”. Compare: It shall be unlawful vs. The law prohibits. It is also worth paying attention to the fact that in the Russian sentence, the word law is the subject, while the English one has no subject which makes stating the act of prohibition a general rule. According to Brown and Levinson (1987), this is one of the negative politeness strategies used to soften imposition. The word law (закон) as the subject in the Russian version of this sentence (Закон запрещает) emphasizes the strong power of the law and the domi- neering role of the state over individuals. The third example at first sight seems to be neutral, as it has neither dolzhen nor any other imposing lexemes. Nevertheless, its tone is rather categorical, as it states a fact, emphasizing that there are no other options. It might be supposed that the illocutionary force of the verb shall is weaker than that of must, which is translated into Russian as dolzhen; perhaps for that reason it is often omitted in the Russian texts. Hardly any English textbook pays any attention to the mentioned meaning of the verb shall. Meanwhile, most of the English legal texts are filled with it. In the English text of Consolidated Version of the Treaty on European Union, for example, the verb shall is used 487 times. Compare this with the uses of may (102 times), should (6), will (8), must (3), and cannot (2). The data analysis In order to obtain new data and to objec- tify the differences observed in the use of SPRENDIMAI 41 modals in English and Russian legislative texts, I have undertaken a comparative analysis of the English and Russian versions of the Charter of the United Nations (both qualitative and quantitative). This analysis aimed to reveal the differences in the two versions of the document concerning the use of modals, their pragmatic meanings, illocutionary force, and their impact on the style. The English text was taken as the basis for comparison. To explain the dif- ferences revealed in my study, I have used contrastive analysis based on Hofstede’s Cultural Dimensions (Hofstede 1984) and on Politeness Theory (Brown and Levinson 1987). The data confirmed the arguments pre- sented in the previous section. Firstly, it confirmed the larger variety of modals in the English text as compared to the Russian one. While the English text con- tained such modals as shall, may, should, must, can, and be able to, in the Russian text only moch (мочь) ~ “can” (in its forms mozhet [может] and mogut [могут]) and dolzhen (должен) ~ “must” were found. Secondly, it showed some significant differences in the frequencies of the modals in the English and Russian texts. The quantitative analysis showed that the abovementioned verb shall turned out to be the most frequent in the English text, being used 179 times, with the verb may in second place (85 uses). Other modals were rather scarce: should (5), might (3), with must, can, and be able to being used only once each. The quantitative analysis of the Russian text gave different results: moch was used 56 times, while dolzhen was used 30 times. Thus, on the whole, modals in the English text appeared to be more diverse and frequent compared with the Russian one. In total, 276 English modals and 86 Russian modals were found, giving a ratio of 3 to 1. The most frequent English modal verbs were shall and may; the Russian text contained only the modal words moch and dolzhen. The analysis showed that there were no true equivalents of English modals in the Russian text. As a result, the Russian text demonstrated a great variety of translations. The most frequent translation “equivalents” were as follows: 1. Shall → no modal: Each member of the Security Council shall have one vote (article 27) / Каждый член Совета Безопасности имеет один голос (lit. “Each member of the Security Council has one vote”). The Security Council shall be so orga- nized as to be able to function continuously (article 28) / Совет Безопасности орга- низуется таким образом, чтобы он мог функционировать непрерывно (lit. “The Security Council is so organized as to be able to function continuously”). 2. Shall → mozhet (может) ~ “can”: …the General Assembly shall not make any recommendation with regard to that dispute or situation unless the Security Council so requests (article 12) / …Ассамблея не мо- жет делать какие-либо рекомендации, ка- сающиеся данного спора или ситуации, если Совет Безопасности не запросит об этом (lit. “…the General Assembly cannot make any recommendation with regard to that dispute or situation unless the Security Council so requests”). 3. Shall → dolzhen (должен) ~ “must”: …party to a dispute shall abstain from voting (article 27) / …сторона, участ- вующая в споре, должна воздержаться V. Ozyumenko. MODALITY IN ENGLISH AND RUSSIAN LEGISLATIVE DISCOURSE 42 I . P R O B L E M O S I R S P R E N D I M A I / P R O B L E M Y I I C H R O Z W I ĄZANIA от голосования (lit. “…party to a dispute must abstain from voting”). Each member of the Security Council shall for this purpose be represented at all times at the seat of the Organization (article 28) / Для этой цели каждый член Совета Безопасности должен быть всегда представлен в месте пребывания Организации Объединенных Наций (lit. “Each member of the Security Council must for this purpose be represented at all times at the seat of the Organization”). It is interesting to note that shall was rendered as dolzhen in 27 sentences contain- ing shall out of 179. Another curious fact is that Russian dolzhen, which was used in the Russian version 30 times, corresponded to English must only once. One time it corre- sponded to the verb should: …legal disputes should as a general rule be referred by the parties to the International Court of Justice in accordance with the provisions of the Statute of the Court (article 36) / …споры юридического характера должны, как общее правило, передаваться сторонами в Международный Суд в соответствии с положениями Статута Суда (lit. “…legal disputes must as a general rule be referred by the parties to the International Court of Justice in accordance with the provisions of the Statute of the Court”). As the verb should has a meaning of recommendation rather than direction, the two sentences have a different tonality. The Russian sentence sounds more prescriptive, while the English one is more recommending and soft. The fact that there is no direct correspon- dence between the English verb shall (in the meaning of must) and the Russian modal word dolzhen enhances our assumption that the illocutionary force of shall is weaker. If that is true, then English sentences with shall sound less prescriptive than Russian sentences with dolzhen. Conclusions The results of my study confirm the fact that the English language has a more numerous set of modals than Russian, and uses them more regularly. This peculiarity is char- acteristic of different types of discourse, including legislative, and it affects the style. Due to the great number of modals used in the English texts, which soften obligation and prescription, it sounds more neutral— while the Russian text, which in general has less modals and, instead of softeners, contains a considerable number of modals with semantics of obligation, sounds more instructive and directive. It is known that obligation is connected with power (Fowler 1985, p. 72), and power is considered to be one of the main dimen- sions of culture (Hofstede 1987). Thus, the reason for the differences revealed is rooted in culture, that is, in social organization, cultural values, the concept of self, and the categorization of sociocultural reality. In the individualistic English culture, where the power index is very low, the individual and his independence are the main values. On the contrary, in the collectivist Russian culture with its higher power index, the individual is subordinated to the state and the language shows this inequality in power. Perhaps that is the reason why English legislative texts sound less directive and prescriptive than Russian ones. For objective theoretical conclusions, deeper research is required. But it is quite obvious that there is no direct correspon- dence between the modals in the two SPRENDIMAI 43 languages. They have a wide variety of interpretations, and the choice of modals in legislative documents greatly depends on the cultural context. The last thesis con- firms Fairclough’s statement that language is always shaped by the material and social conditions in which it is produced (1995), and corroborates his view that discourse is linked with power and social structure. This is especially typical of legislative discourse. On the other hand, “We communicate the world as our language structures the phe- nomena of the world and categorizes them as entities, processes, actions, space, time, etc.” (Dirven 1989, p. 57). Thus, for mastering Legal English, it is essential to give students sociocultural knowledge and to use authentic texts, pay- ing particular attention to modal verbs and their differences, both from their Russian equivalents and from each other. This ap- proach will help to improve the skills of law students in the practical translation of legislative documents. References BROWN, P.; LEVINSON, S. D., 1987. Po- liteness: Some Universals in Language Usage. Cambridge: Cambridge University Press. CARTER, R.; McCARTHY, M., 2006. Cam- bridge Grammar of English. A Comprehensive Guide. Spoken and Written English Grammar and Usage. Cambridge: Cambridge University Press. BYBEE, J. L.; PERKINS, R.; PAGLIUCA, W., 1994. The Evolution of Grammar. Tense, As- pect, and Modality in the Languages of the World. Chicago & London: University of Chicago Press. DE HAAN, F., 2007. Typological approaches to modality. In: W. FRAWLEY, ed. The Expression of Modality. Berlin: Mouton de Gruyter, 27–70. DIRVEN, R., 1989. Cognitive Linguistics and Pedagogic Grammar. In: G. GRAUSTEIN, G. LEITNER, eds. Reference Grammars and Modern Linguistic Theory. Tübingen: Nienmeyer, 56–75. FAIRCLOUGH, N., 1995. Language and Power. London: Longman. FOWLER, R., 1985. Power. In: T. A. VAN DIJK, ed. Handbook of Discourse Analysis, Vol. 4. London: Academic Press, Inc., 61–82. FRAWLEY, W., 2007. The Expression of Mo- dality. Berlin: Mouton de Gruyter. HALLIDAY, M. A. K., 2002. Modes of mean- ing and modes of expression: Types of grammati- cal structure and their determination by different semantic functions. In: J. WEBSTER, ed. On Grammar. London: Continuum, 219–260. HOFSTEDE, G. H., 1984. Culture’s Conse- quences: International Differences in Work-Related Values. Beverly Hills, CA: Sage Publications. PALMER, F. R., 1979. Modality and the Eng- lish Modals. London: Longman. PALMER, F. R., 2001. Mood and Modality. 2nd Ed. Cambridge: Cambridge University Press. THORNBORROW, J., 2002. Power Talk: Lan- guage and Interaction in Institutional Discourse. London: Longman. ЛАРИНА, Т., 2009. Категория вежливости и стиль коммуникации: сопоставление англий- ских и русских лингвокультурных традиций. Москва: Языки славянских культур. ЛАРИНА, Т., 2012. Англичане и русские: язык, культура, коммуникация. Москва: Языки славянских культур. D i c t i o n a r i e s : CALD, 2008. Cambridge Advanced Learner’s Dictionary. 3rd Ed. Cambridge: Cambridge University Press. ERLD, 2003. S. N. ANRDIANOV, A. S. BER- SON et al., eds. The English-Russian Law Dictionary. MED, 2002. Macmillan English Dictionary for Advanced Learners: International Student Edition. Oxford: Macmillan Publishers Limited. LDELC, 1998. Longman Dictionary of English Language and Culture. Essex: Addison Wesley Longman. A n a l y z e d t e x t s Charter of the United Nations. [March 2010] Consolidated Version of the Treaty on Europe- an Union. [March 2010] Vladimir Ozyumenko Rusijos Tautų draugystės universitetas, Rusija Moksliniai interesai: pragmatika, diskurso analizė, vertimas, tarpkultūrinė komunikacija MODALUMAS ANGLŲ IR RUSŲ TEISĖKŪ- ROS DISKURSE: LYGINAMOJI ANALIZĖ Santrauka Straipsnyje aptariamas modalumas, jo verbalizacija ir funkcionavimas teisėkūros diskurse anglų ir rusų kalbomis. Dėmesys telkiamas į teisinių tekstų mo- dalumo piemones, jos lyginamos tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu aspektu, bandoma paaiškinti skirtumus. Duomenys buvo renkami atliekant anglų ir rusų kalbų JT chartijos ir Europos Sąjun- gos konsoliduotos sutarties versijos lyginamąją studiją. Kiekybiniai tyrimo rezultatai patvirtina, kad anglų kalba, palyginus su rusų, turi daugiau sudėtingų modalinių vienetų, kurie yra naudojami gana reguliariai. Kokybiniai duomenys rodo tam tikrų kalbinių formų ir bendravimo strategijų pa- sirinkimo skirtumus. Atlikti sociolingvistiniai ir kognityviniai tyrimai atskleidžia, kad šie skirtumai yra įsišakniję kultūroje, t. y. socialinėse organizaci- jose, kultūros vertybėse, savivokoje ir santykiuose tarp institucijų bei individo. Rezultatai rodo, kad gramatika yra ideologi- nis instrumentas, leidžiantis pasaulio reiškinius klasifikuoti į kategorijas (Thornborrow 2002). Kartu su kitais kalbos aspektais ji suteikia daug sociokultūrinės informacijos. Tyrimo rezultatai yra susiję su vertimo ir tarpkultūrinės komunikacijos nagrinėjimu, taip pat ir su ESL (anglų kaip antro- sios kalbos) mokymu. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: modalumas, anglų kalba, rusų kalba, teisėkūros diskursas, visuome- ninė organizacija, kultūros vertybės. Władimir Oziumienko Uniwersytet Przyjaźni Narodów w Rosji Zainteresowania naukowe: pragmatyka, analiza dyskursu, translatoryka, komunikacja między- kulturowa MODALNOŚĆ W ANGIELSKIM I ROSYJ- SKIM DYSKURSIE PRAWNYM: STUDIUM PORÓWNAWCZE Streszczenie Niniejszy artykuł jest poświęcony zagadnieniu mo- dalności, środków jej wyrażania oraz ich funkcjono- wania w angielskim i rosyjskim dyskursie prawnym. Dokonano zestawienia środków wyrażania modal- ności w tekstach dokumentów prawnych, zarówno w aspekcie ilościowym, jak i jakościowym. Podjęto próbę wyjaśnienia zaobserwowanych różnic. Mate- riał został zebrany podczas analizy porównawczej angielskich i rosyjskich wersji językowych Karty Narodów Zjednoczonych oraz skonsolidowanego tekstu Traktatu o Unii Europejskiej. Stwierdzono różnice zarówno w wyborze jednostek językowych, jak i strategii komunikacyjnych. Wyniki analizy iloś- ciowej (statystycznej) po raz kolejny dowiodły, że język angielski, w porównaniu z rosyjskim, posiada bogatszy system środków modalności, ponadto są one stosowane bardziej regularnie. Przeprowadzona analiza kognitywna i socjolingwistyczna pozwoliła wysunąć przypuszczenie, że przyczyny tych różnic tkwią w kulturze, a mianowicie – w formie organi- zacji społeczeństwa, w wartościach kulturowych, samoświadomości oraz stosunkach między władzą a jednostką. Uzyskane wyniki potwierdzają tezę, że grama- tyka jest ideologicznym narzędziem kategoryzacji i klasyfikacji zjawisk zachodzących w świecie (Thornborrow, 2000). Obok innych aspektów języka gramatyka dostarcza ważnych informacji o charakterze socjokulturowym. Wyniki badań mogą znaleźć zastosowanie w teorii i praktyce tłumacze- nia, w komunikacji międzykulturowej, mogą być również wykorzystane na zajęciach praktycznych z języka angielskiego jako obcego. SŁOWA KLUCZOWE: modalność, język an- gielski, język rosyjski, dyskurs prawny, organizacja społeczeństwa, wartości kulturowe. Gauta 2012 05 09 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 45 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Michał Mazurkiewicz Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach Instytut Filologii Obcych ul. Kościuszki 13, 25-310 Kielce, Poland E-mail: michalmazurkiewicz@op.pl Zainteresowania naukowe: kultura Stanów Zjednoczonych, Wielkiej Brytanii i Polski RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU W niniejszym artykule autor dokonuje analizy mitu – niezwykle ważnego elementu kultury – prezentując rozmaite typy mitów towarzyszących człowiekowi od zarania dziejów aż do chwili obecnej, ich interpretacje z punktu widzenia np. filozofii czy psychoanalizy oraz funkcje mitów, ich oddziaływanie na człowieka we współczesnym świecie. Mit jest złożonym zjawiskiem kul- turowym, trudnym w jednoznacznych ocenach. Nie jest to bowiem jedynie święta opowieść mająca tło religijne; możemy też mówić o mitach świeckich, np. w sztuce czy w sporcie. Jeśli chodzi o współczesny świat – przepełniony duchem „logos” – mity pozostają niejako w ukry- ciu, są często nieświadomym sposobem widzenia rzeczy. Od człowieka zależy, czy dostrzeże mądrości tkwiące gdzieś pod maską zindustrializowanego i przesiąkniętego beznamiętną techniką świata. Mit spełnia wiele pozytywnych funkcji – jest źródłem mądrości, uczy pokory, daje nadzieję i siłę. Z pewnością nie jest – jak chcieliby niektórzy – reliktem zamierzchłej przeszłości. Może jednak występować w nieco zmienionych, uwspółcześnionych formach. Autor analizuje liczne prace autorów badających mit, takich jak, między innymi: Bronisław Malinowski, Mircea Eliade czy Zygmunt Freud. SŁOWA KLUCZOWE: mit, mitologia, religia, psychoanaliza. 1. Kilka uwag wstępnych Ludzka kultura obfituje w mity – opowieści o niezwykłych wydarzeniach z przeszłości i bohaterach, dokonujących nadzwyczajnych rzeczy, które z pewnych względów pozosta- ły w pamięci żyjących. Pierwotnie słowo mit (mythos) ozna- czało w języku greckim po prostu formę narracji (przy czym na ogół nie stawiano sobie pytania, czy była ona prawdziwa, czy nie). Sam termin oznaczał jedynie „słowo”, szczególnie słowo wypowiedziane. Dopiero później jego podstawowe znaczenie uległo z jednej strony poszerzeniu – zaczęło bowiem obejmować cały proces komunikacji, a z drugiej – sprecyzowaniu, gdyż oznaczało opowieść (Graves 1974, s. 27–39). Mit jest bardzo złożonym zjawiskiem kulturowym. Zacznijmy od samej definicji owego zja- wiska, przy czym należy zauważyć, że ze względu na jego wszechobecność – ale też i utajoną egzystencję – w kulturze istnieje wielka różnorodność jego koncepcji. Wartość semantyczna słowa „mit” nastręcza wielu problemów z uwagi na jego wyraźną niejednoznaczność. Obecnie słowa „mit” często używa się w znaczeniu niemądrej opowieści lub wręcz cynicznej nieprawdy. Przyjmuje ono zatem w tym pojmowaniu zabarwienie pejoratywne, 46 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA określając nasz negatywny stosunek do wszystkiego tego, czemu nie dajemy wiary, w co powątpiewamy, co wydaje się nam nadużyciem – generalnie do wszystkiego, co dalekie jest od rzeczywistości. Z drugiej jednak strony, jeśli przyjrzeć się temu, co wiemy o społeczeństwach pierwotnych, uderza wielkie znaczenie mitu – pojmo- wanego jako opowieść święta, prawdziwa, sankcjonująca rzeczywistość, stanowiąca model (co akcentował Bronisław Malinow- ski1) i będąca jedynym sposobem odkrycia prawdy o świecie. W XX stuleciu naukowcy zdecydowanie zwrócili się ku drugiemu sposobowi rozumienia mitu. Jednym z największych zwolenników takiego traktowania mitów – jako źródła poznania, mądrości i wiedzy, a przez to stanowiących ogromną wartość ludzkości – był Mircea Eliade. Jego definicja mitu brzmi następująco: Mit opowiada historię świętą, opisuje wyda- rzenie, które miało miejsce w okresie wyjścio- wym, legendarnym czasie ‚początków’. [...] Mit opowiada, w jaki sposób, za sprawą dokonań Istot Nadnaturalnych, zaistniała nasza rzeczywistość; bądź rzeczywistość globalna – Kosmos, bądź tylko pewien jej fragment: wyspa, gatunek roślin, ludzkie zachowania, instytucja. Tak więc zawsze jest to opowieść o stworzeniu, relacja o tym, jak coś zaczęło być (Eliade 1998a, s. 11). 2. Rodzaje mitów Mity można pogrupować jako typowe dla danego regionu (np. śródziemnomorskie) lub powiązane tematyką (jak mity stwo- rzenia). Większość mitologii – zespołów mitów należących do danej kultury – za- 1 Malinowski podkreślał, że mit funkcjonuje w społeczności jako „wzór moralnego lub religijnego za- chowania”, nadaje więc moc rytuałowi, zachowaniom moralnym i organizacji społecznej (Malinowski 1990, s. 358). wiera tematy i idee uniwersalne kulturowo, czyli wspólne dla wszystkich ludów, choć posiadają niekiedy pewne cechy, które są unikalne i charakterystyczne tylko dla określonej specyficznej kultury. Co warte odnotowania, dotyczy to wielu dziedzin życia, np. mitów ze świata sportu, ma- jących wiele elementów wspólnych, ale niekiedy wyróżniających się czymś na tle pozostałych. Uwzględniając ich tematykę, mity można podzielić na co najmniej kilka ka- tegorii. Po pierwsze, przeanalizujmy mity pochodzenia – etiologiczne – opowieści mówiące o początkach pewnych miejsc lub zdarzeń. Choć często rozpoczynają się one od naszkicowania kosmogonii (czyli ogól- nych etapów stwarzania świata)2, według wielu z nich, świat istniał już od zawsze, więc opisują one tzw. „nowe stany”, czyli powstanie innych (dodatkowych, nowych) rzeczy. Tak więc istnienie świata jest dla nich punktem wyjścia, choć niektóre – mity kosmogoniczne – mówią o stworzeniu rze- czywistości, w której znalazł się człowiek, wspominają jej początki (np. tybetańskie mity narodziny kosmosu z jajka). Mity ukazujące sposób, w jaki pojawili się ludzie – antropogeniczne – często kładą fundament pod organizację społeczną (np. 2 W społeczeństwach prymitywnych zarówno kosmologia, jak i wartości wyrażone są w jednym lub więcej mitach – zazwyczaj istnieje jeden główny mit o stworzeniu obok zbioru innych, jak np. mitów o bohate- rach kulturowych. W cywilizacyjnie zaawansowanych społeczeństwach, gdzie mamy na ogół do czynienia z profesjonalnym klerem, istnieje kodyfikowana i ofi- cjalna mitologia (Biblia, Koran), gdzie mity są opisem relacji istot nadprzyrodzonych z człowiekiem i wyjaś- niają naturę rzeczywistości. Są także teksty pomocnicze (dotyczące teologii, metafizyki, historii, etyki itd.), któ- re próbują zintegrować części składowe mitologii, aby powstał intelektualnie spójny i wszystko wyjaśniający system (Wallace 1966, s. 74). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 47 podkreślając ważną rolę klanów). Wyjaśnia- jąc, czyi przodkowie jako pierwsi pojawili się na ziemi, gloryfikują one tym samym pewne grupy, co stanowi też uzasadnienie ich wysokiego statusu społecznego. Mity owe wzmacniają jedność lokalnej spo- łeczności, której członkowie pochodzą od wspólnych przodków, i dają jej poczucie głębokiej więzi z ziemią przodków. Istnieje powszechne przekonanie, wypełniające treść mitów pochodzenia, o szczególnej ważności początków pewnego określonego zjawiska. Opinię tę ugruntowują rytuały, podczas których ma miejsce recytacja mitów kosmogonicznych. Naśladowanie przodków przynosi korzyści wszystkim członkom społeczności, która w ten spo- sób staje się odnowiona. A zatem, tym co ważne, jest wiedza na temat swoich chwalebnych początków, jak również samo przypomnienie owego momentu (Eliade 1998a, s. 27–30). Mit kosmogoniczny recytuje się na przy- kład przy okazji zawierania małżeństw – gdzie służy jako wzorcowy model dla małżonków – ale również przy ceremoniach mających zapewnić uzdrowienie, płodność, szczęśliwy poród; innymi słowy, wszędzie tam, gdzie chodzi o przywrócenie integral- nej pełni – kosmogonia bowiem wyobraża stworzenie w całym tego słowa znaczeniu (Eliade 1998, s. 36). Recytacja mitów kosmogonicznych to często stały element podczas uzdrawiania, np. u Navaho (Klah 1942, s. 19). W większości prymitywnych kultur wiedza o powstaniu czegoś równa się posiadaniu władzy nad tą rzeczą, zatem mity pochodzenia mają niezwykłą wagę w wielu aspektach ludzkiego życia. Liczne społeczeństwa żywią silne przekonanie, że zastosowane lekarstwo będzie skuteczne tylko wtedy, jeśli znamy jego pochodze- nie i recytujemy historię jego stworzenia podczas modłów lub zaklęć. Deklamacja jest koniecznym elementem obrzędu, gdyż człowiek staje się wówczas współczes- nym opowiadanych wydarzeń. W innym przypadku lekarstwo nie będzie działać. Szamani nie tylko zwieńczają dzieło kos- mogonii, ale również proszą Boga o po- nowne odnowienie. Kiedy rodzi się nowy członek społeczności, szaman przypomina w swojej opowieści historię stworzenia i początki ludzkości oraz wszystkich waż- nych rzeczy. W ten sposób dziecku ukazy- wany jest cały szereg początków (Eliade 1998a, s. 30–34). Taki sam cel, jak uzdrawianie człowieka pierwotnego, to jest uwolnienie człowieka od choroby jego wnętrza – bólu egzysten- cjalnego, przyświeca technikom ascetycz- nym i kontemplacyjnym Indii. Filozofia indyjska zakłada istnienie powszechnego bólu ontologicznego, lecz wypracowuje sposób rozwiązania problemu egzystencji właśnie poprzez wspominanie i cofnięcie się myślą w czasie. W ten sposób umorze- niu ulegają popełnione w kolejnych wcie- leniach grzechy (Eliade 1997, s. 27–28). Podobnie psychoanaliza opiera się na założeniu, że początki ludzkiego istnienia są szczęśliwe, będąc czymś na kształt Raju, a techniki psychoanalityczne umożliwiają indywidualny powrót wstecz, co daje szan- sę rozpoczęcia nowego życia, wolnego od traumatycznych przeżyć i katastrofalnych wydarzeń (do roli mitu w psychoanalizie jeszcze powrócimy). Wagę powrotu do początków podkreślał wspomniany Eliade, szczególnie w swojej pracy Mit wiecznego powrotu. Do prze- strzeni mitycznej, jego zdaniem, człowiek przenoszony jest podczas rytuałów, gdyż M. Mazurkiewicz. RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU 48 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA następuje wówczas zniesienie czasu świe- ckiego, historii (Eliade 1998b, s. 47). Histo- ria sama w sobie nie stanowi dla człowieka, szczególnie członka kultur prymitywnych, wielkiej wartości, albowiem wiąże się z cierpieniami, przez co człowiek ciężko ją znosi. Istnienie człowieka w Kosmosie jest przez wiele ludów uważane za upadek, a wspomnienie historycznej przeszłości – najczęściej złożonej z grzechów – jest nieznośne. Czas należy więc unierucho- mić (Eliade 1998b, s. 87–88). Istnieje zatem tendencja do odzierania wydarzeń z autentyczności historycznej, niepozwa- lanie na przemianę czasu w historię, na to, by niszcząca działalność czasu mogła oddziaływać na człowieka przez objawia- nie nieodwracalności zjawisk. Następuje ucieczka w mit, który nadaje historii głęb- szy i bogatszy wydźwięk. Bohater nie jest zatem traktowany jako postać historyczna (choć może się od takiej wywodzić), lecz jest uważany za naśladowcę archetypu i odtwórcę gestów archetypowych (Eliade 1998b, s. 57–58). Mity końca (eschatologiczne), jak i te relacjonujące początki świata, mają swoje źródło w tym, iż zniesienie historii zakłada konieczność periodycznego odnowienia, koniec jednego okresu i początek nowego – nowe stworzenie, nowe narodziny, a zatem odnowienie mitycznego czasu pierwotnego w najczystszej postaci, co ma miejsce w ob- chodzeniu Nowego Roku3. Ma to ogromne znaczenie we wszystkich kulturach i łączy 3 Pośród wielu narodów, także ceremonia korona- cji władcy oznaczała odnowienie kosmogonii – było to nowe stworzenie świata, powrót do bezczasowej chwili mitycznej. Koronacja zazwyczaj miała miejsce pierwszego dnia Nowego Roku, choć różne ludy mają różne długości trwania „roku”; owym rytuałom towa- rzyszyły recytacje mitów stworzenia (Hocart 1927, s. 189–190). się w wielu z nich z szeregiem ceremonial- nych czynności symbolizujących eliminację minionego czasu, który w efekcie staje się pozbawionym większego znaczenia zbio- rem wydarzeń historycznych. Czynnościa- mi tymi są rytualne oczyszczenia, posty, palenie, gaszenie i rozniecanie na nowo og- nia. Czas świecki ulega zawieszeniu, jest to zatem krótkotrwały okres chaosu, w którym mogą nastąpić nawet ekscesy seksualne, czy też nawiedzanie rodzin przez zmarłych z zaświatów; dokonuje się wypędzania „ko- zła ofiarnego”, demonów i chorób; mamy do czynienia z anulowaniem grzechów; ma miejsce szereg ceremonii inicjacyjnych młodzieńców (Eliade 1998b, s. 64–65). To oznacza, że dzieło stworzenia wyłania się z chaosu (co niekiedy jest efektem katastrof lub burzliwych wydarzeń historycznych), a całkowity koniec (zniszczenie) był nie- zbędny, aby mogła się rozpocząć nowa era, stary świat bowiem wyczerpał swoje możliwości. Większość prymitywnych – choć nie tylko – społeczeństw rozumie, że początek jest silnie związany z poprzedza- jącym go zakończeniem się jakiejś epoki. Początek niesie w sobie przekonanie, że pojawia się coś doskonałego, obdarzo- nego religijną bądź magiczną mocą. Jeśli chodzi o przebieg ceremonii „odnowy” świata, przykład jest często dany z góry, np. kalifornijscy Indianie przypisują jego autorstwo zamieszkującym Ziemię przed nimi istotom mitycznym. Wszystko dzieje się potem w sposób cykliczny (Kroeber 1925, s. 84–85). Owo przejście od końca do nowego po- czątku można podsumować zacytowaniem słów Eliadego: Każda forma przez sam fakt istnienia jako taka osłabia się i zużywa; aby na nowo nabrać wigoru, musi zostać na powrót, choćby tylko na I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 49 jedną chwilę, wchłonięta w to, co bezpostacio- we; musi zostać ponownie włączona w jedność pierwotną, z której wyszła; innymi słowy – musi powrócić do ‚chaosu’ (na planie kosmicznym), do ‚orgii’ (na planie społecznym), do ‚ciemności’ (dla nasion), do ‚wody’ (chrzest na planie ludzkim, ‚Atlantyda’ na planie historycznym itd.) (Eliade 1998, Mit..., s. 102). Jak stwierdza Leszek Kołakowski, jest to pragnienie unieruchomienia czasu fizycznego przez nałożenie nań mitycznej formy czasu, tj. takiej, która pozwala w przepływie rzeczy dopatrywać się nie przemiany tylko, lecz kumulacji, albo pozwala wierzyć, że to, co minione, przechowuje się – co do wartości – w tym, co trwa; że fakty nie są faktami tylko, lecz cegiełkami świata wartości, które można ocalić bez względu na nieodwracalność zdarzeń (Kołakowski 1994, s. 10–11). Podsumowując, jakakolwiek innowa- cja, również w przypadku nowoczesnych społeczeństw, zawiera w sobie zwykle ko- nieczność uprzedniego powrotu do źródeł, prapoczątków. Pragnienie, aby je zgłębić jest tak charakterystyczne dla większości społeczności, jak idea odnowy – w wielu dziedzinach życia: w sztuce, religii, spor- cie (poprzez przywoływanie wspaniałych, poruszających wydarzeń z przeszłości i dążenie do doskonałości gdy tylko pojawią się pewne oznaki pogorszenia), a nawet w psychoanalizie – gdzie tak możemy zinter- pretować freudowskie szczęście początku. Tak więc, reformacja oznaczała powrót do źródeł w Biblii, a „aryjski” mit w Niem- czech oznaczał powrót do domniemanej pierwotnej czystości rasy. Odnawianie (po- wrót do początków) historii Jezusa, to jest narracji Jego życia, śmierci i zmartwych- wstania – w rytuałach i naśladowaniu tego wzorca, stanowi sedno chrześcijaństwa. W buddyzmie jedynym sposobem zniesienia czasu, rozbicia żelaznego kręgu egzystencji, jest zniesienie kondycji ludzkiej i osiągnię- cie nirwany. Zapominanie mitycznych początków, ale i mitów jako takich, w wielu kulturach równa się ślepocie i częstokroć traktowane jest jak ciężki grzech lub profanacja. Pro- fanację taką można odpokutować poprzez przypomnienie sobie – to jest będące wa- runkiem nieśmiertelności przebudzenie się, które dotyczy przeszłości nie historycznej (autentyczne wojny czy inne wydarzenia), lecz mitycznej, o wiele ważniejszej. W greckich mitach zapominanie przeszłości jest równoznaczne ze śmiercią, więc mar- twymi są także ci, którzy stracili pamięć. Zapominanie jest jak sen, niewiedza; w greckiej mitologii śmierć i sen w sposób charakterystyczny są symbolizowane przez bliźnięta: Tanatosa – boga śmierci i Hypnosa – boga snu. Dlatego też Bóg, z miłości wobec ludzi, wysyła posłańca, aby zbudził ich ze snu ignorancji, zapomnienia, śmierci. Emisariusz daje człowiekowi życie i zbawienie. Rytuały inicjacji zawierają w sobie element czuwania, będącego pragnieniem przezwyciężenia snu. Warto nadmienić, że pewne australijskie plemiona uważają za wtajemniczonych (czyli tych, którzy przeszli proces włączenia) takie jednostki, którym udaje się nie zasnąć przez trzy dni. W ogrodzie Getsemani Jezus wciąż powta- rzał swoim uczniom, aby czuwali z Nim. Potem wrócił do uczniów [swoich] i znalazł ich śpiących. Rzekł więc do Piotra: ‘Tak to nie mogliście jednej godziny czuwać ze mną! Czuwajcie i módlcie się, abyście nie popadli w pokusę.’ (Ewangelia według Mateusza 1957, s. 75). Towarzyszące mitom kosmogonicznym mity eschatologiczne dotyczą końca świata (zwykle będącego rezultatem klęsk żywio- M. Mazurkiewicz. RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU 50 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA łowych – powodzi, trzęsień ziemi, epidemii, ognia), który jest często karą za grzechy ludz- kości. W wielu tego typu mitach opisywane jest poczucie zagrożenia (co miało miejsce np. w przypadku Rzymian, którzy żyli w ciągłej obsesji „końca Rzymu” i szukali nieustannie nowych sposobów odnowienia (Eliade 1998b, s. 88–89), ocalenie małej garstki osób i nieunikniony, nowy początek świata. W niektórych mitach, np. w Ame- ryce Północnej, nie mamy do czynienia z powszechnym kataklizmem, lecz jedynie z zagładą wszystkich grzeszników w procesie odnowy. Mity te dotyczą głównie przeszło- ści – końca danego okresu – a nie przyszłości świata. Opis końca świata znajdujemy we wszystkich religiach. W toku historii mitów tego typu używano dla wspierania systemów totalitarnych, jak nazizm i komunizm, oba bowiem ogłaszały koniec świata i rozpoczę- cie ery szczęścia i obfitości. Mit bohaterski, którego przykładem może być grecki mit o Ikarze, stanowi natu- ralny łącznik między mitami początku a mi- tami eschatologicznymi. Początek wyprawy odpowiada mitom początku, zaś jej koniec wiąże się bezsprzecznie z wymiarem escha- tologicznym. Mit bohaterski opowiada, w jaki sposób łączą się one ze sobą (Trzciński 2006, s. 157). Bohaterski czyn stanowi jego treść, stając się lekcją moralności, wzorcową opowieścią godną naśladowania, inspiracją dla myślicieli i artystów. Następnymi mitami, które należy omówić, są mity dotyczące śmierci i po- wtarzającego się cyklu życia. Zawierają one wierzenia, które odnoszą się do losów człowieka – choroby i śmierci – często, zdaniem wielu ludów, spowodowanych magią. Mity koncentrujące się na śmierci i życiu pośmiertnym korespondują z manife- stacjami wierzeń i uczuć, które są próbami obcowania ze światem pozaziemskim. Mity te są pełne dramaturgii, co – zdaniem Bronisława Malinowskiego – „wynika z głębszych odniesień metafizycznych” (Ma- linowski 1990, s. 339), zawierają mocne przesłanie emocjonalne i wpływają na za- chowanie człowieka w obliczu nieszczęść. Za egzemplifikację może tu posłużyć przywoływany przez Malinowskiego mit Trobriandczyków, w którym dusze zmar- łych przenoszą się na wyspę Tuma, gdzie przyłączając się do grona duchów witane są przez zmarłych przyjaciół i krewnych, którym przekazują wiadomości ze świata ziemskiego (Malinowski 1990, s. 337) i gdzie „przez specjalny otwór wchodzą do ziemi, co stanowi jakby odwrócenie pier- wotnego aktu wyłonienia się ludzi z ziemi”. Na owej wyspie ludzie starzeją się, siwieją i pokrywają się zmarszczkami, lecz co pe- wien czas odmładzają się poprzez zrzucanie skóry (Malinowski 1990, s. 330). Ponadto mity o wygnaniu z Raju, utracie nieśmiertelności i przemijaniu Złotego Wie- ku są dość rozpowszechnione w większości kultur. Te tak zwane mity transformacyjne ukazują, jak jedna sytuacja przekształca się w inną, zwykle diametralnie odmienną. Złe rzeczy, których człowiek doświadcza – jak utrata czegoś cennego – następują zazwyczaj w wyniku ludzkiego błędu, winy lub nieszczęśliwego zbiegu okoliczności. Klasycznym przykładem mitu tego typu jest przedstawione na kartach Biblii wygnanie z Raju Adama i Ewy, które miało mieć tak duży wpływ na dalsze losy ludzkości. 3. Interpretacje mitów Victor Turner zaproponował swoją inter- pretację mitów jako „zjawisk liminalnych”, I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 51 jako że odnoszą się one do krytycznych sytuacji, doniosłych przejść pomiędzy ważnymi etapami ludzkiej egzystencji, np. śmierć – narodziny, chaos – kosmos, natura – kultura (Turner 1995, s. 95–96). W socjologii mit jest opowieścią, która jest ważna dla grupy. Mity zajmują się historią grup, ich religiami i bohaterami, i dają odpowiedzi ostateczne, których nie można podważać. Zespalają grupę ludzi za sprawą rytuałów (w większości religijnych, jako że w odróżnieniu od religii magia nie wiąże wyznawców i nie daje wskazówek moralnych). Ten proces integracji społecz- nej, na który duży nacisk położył Durkheim (postrzegając społeczeństwo jako źródło religii, a religię jako serce i duszę grupy), dokonuje się za sprawą świętych rzeczy, symboli i aktów religijnych i powszechnego kultu (Durkheim 2001). Jak twierdzi Joseph Campbell, istnieją dwa całkowicie różne porządki mitolo- giczne: Jeden wiąże cię ze swoją własną naturą i ze światem przyrody, którego jesteś częścią. Druga mitologia jest ściśle socjologiczna, wiąże cię z określoną społecznością. Bo przecież nie jesteś po prostu człowiekiem naturalnym, ale członkiem konkretnej grupy (Campbell 2007, s. 42). Nawet każda mała społeczność – taka jak rodzina – posiada własne opowieści i rytuały, które zespalają ją i nadają jej cechy odróżniające ją od innych rodzin. Poma- gają one przetrwać niedostatek i tragedie, inspirują działania pomagające osiągnąć doskonałość. Zatem trzeba żyć zgodnie z obowiązującymi tam prawami, nie dając się jednak stłamsić. Przyszła mitologia powin- na utożsamiać jednostkę nie z jej własną, lokalną grupą, lecz z całą planetą, ale spra- wy, które będzie poruszać, będą dokładnie takie same jak we wszystkich mitach – oto wyobrażenie Campbella o przyszłym micie (Campbell 2007, s. 44). Jeśli chodzi o miejsce mitu w filozofii, praktykujący tę dyscyplinę przez długi czas ignorowali problemy podnoszone przez myśl mityczną. Ernst Cassirer, który jako pierwszy w czasach nowożytnych dostrzegł wagę mitów dla filozofii, twierdził, że mit, zawsze zawierający akt lub wierzenie, powstaje z emocji. Jako wytwór umysłu jest wyrażeniem lub uprzedmiotowieniem tychże emocji. Jego zdaniem, mit jest fun- damentalną formą symboliczną, która kre- uje nasze postrzeganie świata. Nie jest za- korzeniony w sferze intelektu czy dyskursu, lecz opiera się na wyobrażeniu, przy czym należy pamiętać, że wyobrażenia mityczne nie reprezentują poszczególnych rzeczy – to one same są owymi rzeczami. W mitycz- nej świadomości nie ma przemyślanego podziału na to, co realne i to, co idealne. Dzięki mitom grupy ludzi otrzymują coś, co absolutne i niepodważalne (Cassirer 1953, s. 110). Ponadto, mity promują jedność wszystkich form życia (Cassirer on Myth). Ważną funkcją mitu jest więc zapewnienie integracji grup poprzez proces dokonujący się bez udziału „racjonalnej świadomości”, gdyż mity tworzą odrębny typ świadomości (Cassirer 1963, s. 120–130). Uczennica Cassirera, Susanne Langer, uważa, że mity są opowieściami będący- mi wytworem fantazji, tak jak marzenia. Jednakże mity, jej zdaniem, różnią się znacznie od bajek, ponieważ ich celem jest zrozumienie świata i znaczenia życia. Prze- sycone tragiczną świadomością ludzkiego losu, mity można uważać za coś w rodzaju prymitywnej filozofii: Mity powstają w sposób dynamiczny, ale ich cel jest filozoficzny. Jest to prymitywna faza myśli M. Mazurkiewicz. RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU 52 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA metafizycznej, pierwsze ujęcie idei ogólnych. [...] Kiedy forma ta (mityczna) wyczerpuje się, religię naturalną wypiera dyskursywna, bardziej dosłowna forma myśli, to znaczy filozofia (Langer 1976, s. 303). Dla Georgesa Gusdorfa instynkt i mi- tyczne myślenie są dwoma etapami sprzed epoki filozofowania; mit jest w gruncie rzeczy pierwszą kulturą (Gusdorf 1953). Według Gilberta Duranda i Gillo Dorflesa, mityczna myśl jest pierwotna i poprzedza jakikolwiek inny typ myślenia (Durand 1960; Dorfles 1965). Jest to, jak widać, przeciwieństwo poglądów opisującego mitologie życia codziennego Rolanda Bar- thesa, który uważał mit za wtórny system semiologiczny (Barthes 2000). Interpretacji mitów nie ominęła również, co już zaznaczyliśmy, psychoanaliza. Zyg- munt Freud i Carl Gustav Jung – których propozycje znajdują zastosowanie m.in. w psychologii mitu, psychologii religii czy psychologii literatury – wiedzieli, że mit zakorzeniony jest w nieświadomym.. Jest to coś, co tkwi w każdym i czeka na ujaw- nienie (Campbell 2007, s. 77). Jednakże Freud uznawał nieświadomość za rezerwuar tłumionego libido, a mity za znajdującą ujście w wyobraźni realizację tłumionego pragnienia, którego źródłem są odwiecz- ne, mityczne zmagania między Edypem i Ojcem (Freud 1950, s. 156). Natomiast Jung nie uznaje tego poglądu, twierdząc, iż fantazyjne wyobrażenia i mityczne postacie nie mogły być tłumione, bowiem nigdy nie należały do sfery świadomości. W istocie, jego zdaniem, należą one do sfery zbioro- wej, nie indywidualnej, nieświadomości (Jung, Kerényi 1949, s. 101)4. 4 Jung początkowo znajdował się pod dużym wpływem Freuda, czerpiąc z jego prac wiele idei, które wydawały mu się pomocne w jego własnej pracy. Od Zdaniem szkoły psychoanalitycznej, mity są uzewnętrznieniem tkwiących w podświadomości tzw. praobrazów, czyli archetypów, jak np. dziewica, boskie dzie- cko, demon zniszczenia, itp. (Pietrzykowski 1978, s. 8). Archetyp zawsze zawiera w sobie potencjalnie całe bogactwo dziedzi- ny, której dotyczy, np. archetyp matki ma charakter nadrzędny wobec każdego prze- jawu tego, co macierzyńskie. Archetypy stanowią ośrodki nieświadomości i mają – psychicznie i moralnie – stronę zarówno konstruktywną, jak i destruktywną; mogą zatem przynieść harmonię i ochronę, jeśli człowiek przyjmie wobec nich odpowied- nio poważną postawę, natomiast w innym wypadku mogą sprowadzić na jednostki i całe społeczeństwa katastrofę. Archetypy dostępne są świadomości w postaci sym- boli, które są obrazami wtórnymi posia- dającymi duży ładunek nieświadomych treści. Symbole konkretyzują więc to, co niewyrażalne i niejasne. Treść archetypowa jest zawsze wyrażana w formie przenośni, nie jest więc od razu znana, lecz może zostać sformułowana dopiero po pewnym namyśle (Jung 1981, s. 21–22). Mit, będąc produktem nieświadomego archetypu, wy- maga interpretacji psychologicznej, jako że każdy przedmiot mógłby stać się fetyszem, a efekt ten nie wynika bynajmniej z właści- wości tego przedmiotu, lecz jest produktem psychicznym (Jung 1981, s. 272). Sen, który jest zjawiskiem niezależnym od świadomości – obok fantazji i wizji roku 1907 datuje się okres współpracy obu naukowców, który trwał 6 lat. Należy nadmienić, że Jung, pomimo związku z psychoanalizą, nigdy nie uznał doktryny Freuda w całości, np. odrzucił psychoanalityczną teorię seksualności dziecięcej, krytykował wyłączne doszu- kiwanie się genezy zaburzeń psychicznych w dzie- ciństwie, jak również osłabił nacisk, jaki Freud kładł na znaczenie kompleksu Edypa (zob. Jung 1981, s. 7–8). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 53 (mistycznych, artystycznych itp.) – daje najlepszy dostęp do psychiki nieświadomej (Jacobi 1968, s. 95). Gdy śnimy, zapusz- czamy się w wielki mitologiczny ocean, mitologia obecna jest więc w marzeniach sennych. Według Campbella sen to osobiste przeżycie głębokiego, mrocznego funda- mentu naszego świadomego życia, gdy tym- czasem mit to sen społeczności; stwierdza zatem wręcz: „Mit jest publicznym snem, a sen – prywatnym mitem” (Campbell 2007, s. 59). I dalej, „Mity i sny pochodzą z tej samej strony. Mają swoje źródło w pew- nych wyobrażeniach, które potem szukają wyrazu w formie symbolicznej” (Campbell 2007, s. 52). Campbell przychyla się do zaproponowanego przez Junga podziału snów na sny osobiste i mityczne – sny bę- dące czystymi mitami. W przypadku wielu wizjonerów i bohaterów, ich prywatne sny nie szły w parze ze snami społeczności, w którym przyszło im żyć – zboczyli oni ze ścieżki harmonijnego współżycia ze swoi- mi grupami, wybrali wyzwanie i przygodę (Campbell 2007, s. 57–60). 4. Funkcje i znaczenie mitów Mit spełnia ważne funkcje psychologiczne: poznawcze, komunikacyjne, edukacyjne, kompensacyjne, integracyjne. Kształtuje on relacje społeczne, reguluje proces tworzenia się tożsamości indywidualnej i zbiorowej. W mitach, zdaniem Zenona W. Dudka, można wyróżnić następujące poziomy: skojarzeniowy (asocjacyjny), psychopa- tologiczny (podejście charakteryzujące Freuda, który w micie o Edypie odkrył głównie symptom neurotyczny i kazirod- czy), literacki (metaforyczny), symboliczny (odnoszący się do tradycji kulturowej i reli- gijnej) i archetypowy (koncentrujący się na uniwersalnych formach, ponadkulturowych kodach znaczeniowych odpowiadających pierwotnym obrazom, które człowiek dzie- dziczy) (Dudek 2000, s. 23). Mit ma niezwykle ważne i głębokie praktyczne znaczenie psychologiczne dla większej części ludzkości. Na przykład, jeśli jakaś jednostka zdołała osiągnąć coś w przeszłości, zawiera się w tym pociecha, że każdy może dokonać wszystkiego. W dodatku mityczne obrazy mają niezwy- kle silny przekaz: są zdolne wyzwalać w człowieku energię, która popycha go do akcji. Zatem mity niewątpliwie dają człowiekowi inspirację, motywację, siłę, zdolność tworzenia. Postrzegane z innej strony są zbiorem rad, które pomagają mu pokonać swoje słabości i ograniczenia. Mit o Nadczłowieku/Supermanie sprawia, że w słabej jednostce budzi się pragnienie zostania samemu bohaterem. Marzy o tym i marzenie owo tkwi w jego podświadomości przez długi czas, często przez całe życie. Mit rozbudza marzenia w przyszłych bo- haterach w wielu dziedzinach życia, dając nadzieję i motywując do pracy, mającej w perspektywie doprowadzić do bohaterskich czynów. Niezwykle ważna jest funkcja eduka- cyjna mitów, bowiem mity ukazują ludzkie niedoskonałości, mówią nam, jak stawić czoło cierpieniom, znosić je i interpretować, pokazują, w jaki sposób inni urzeczywist- niali przejście z jednego etapu w drugi, ale nie oferują łatwej pociechy, że w życiu nie może albo nie powinno być cierpienia, gdyż uznają za niezmienny fakt, iż ból jest częścią istnienia tego świata. W ogólniejszej perspektywie mity uczą jak mieć współczujący udział w smutkach innych ludzi. W mitach na równi z młodoś- M. Mazurkiewicz. RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU 54 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA cią odnajdujemy starość – ceni się wiek, mądrzy starcy to postacie bardzo szanowa- ne – oraz śmierć: myślenie w kategoriach mitologicznych pomaga nam dojść do zgody z tym, co nieuchronnie czeka nas na tym padole łez. Można rzec, iż człowiek uczy się rozpoznawać wartości pozytywne w tym, co na pierwszy rzut oka wydaje mu się negatywnym aspektem życia. Każda mi- tologia ma za przedmiot mądrość życiową odniesioną do konkretnej kultury. Mit jest w dużym stopniu nieświado- mym, nawykowym sposobem widzenia rzeczy. Znaczenie mitu jest w większości ukryte, leży pod powierzchnią świadomo- ści tych, którzy tym mitem żyją, jego treść może więc pozostać zakryta dla szerszych kręgów, w efekcie sprawiając wrażenie historii pozornie bez większego sensu. W momencie jednakże odkrycia sensu jego symboli, jego znaczenie archetypowe eks- ploduje. Właściwe odczytanie mitu może być procesem indywidualnym i zbioro- wym i wymaga przestrzeni kulturowej, a więc rytuałów i całej sfery komunikacji kulturowej (Dudek 2000, s. 26). W daw- nych czasach funkcję rozpoznawania mitu i komunikowania jego ukrytej warstwy znaczeniowej wypełniali szamani, wróż- bici, kapłani, astrologowie; natomiast współczesny człowiek również często ko- rzysta z doświadczenia grupy lub jednostek „wtajemniczonych”. Jeśli w danej grupie mit nie jest do- statecznie obecny, symbole archetypowe manifestują się drogą marzeń sennych lub doprowadzają do tworzenia się objawów z punktu widzenia psychiatrii chorobowych – obsesji, halucynacji, urojeń, zachowań au- todestruktywnych itp. (Dudek 2000, s. 24). Bibliografia BARTHES, R., 2000. Mitologie. Tłum. A. Dziadek. Warszawa: Wydawnictwo KR. CAMPBELL, J., 2007. Potęga mitu. Tłum. I. Kania. Kraków: Wydawnictwo Znak. CASSIRER, E., 1953. An Essay on Man. New York: Doubleday. Cassirer on Myth. Dostępne na stronie: http:// timboucher.com/journal/2004/11/cassirer-on-myth. html [Od 10.08.2012]. CASSIRER, E., 1963. The Individual and the Cosmos in Renaissance Philosophy. Oxford: Basil Blackwell. DORFLES, G., 1965. Nuovi riti, nuovi miti. Torino: Einaudi, cyt. za: Dictionary of the History of Ideas. Dostępne na stronie: http://etext.lib.virgi- nia.edu/cgi-local/DHI [Od 10.08.2012]. DUDEK, Z. W., 2000. Od wyobrażenia do mitu. In: Mity (wprowadzenie do psychologii i kultury). Red. A. Pankalla. Warszawa: Wydawni- ctwo ENETEIA. DURAND, G., 1960. Les structures anthro- pologiques de l’imaginaire. Paris: P.U.F., cyt. za: Dictionary of the History of Ideas. Dostępne na stronie: http://etext.lib.virginia.edu/cgi-local/DHI [Od 10.08.2012]. DURKHEIM, É., 2001. The Elementary Forms of Religious Life. Tłum. C. Cosman. Oxford: Oxford University Press. ELIADE, M., 1998a. Aspekty mitu. Tłum. P. Mrówczyński. Warszawa: Wydawnictwo KR. ELIADE, M., 1998b. Mit wiecznego powrotu. Tłum. K. Kocjan. Warszawa: KR. ELIADE, M., 1997. Joga. Nieśmiertelność i wolność. Tłum. B. Baranowski. Warszawa: PWN. Ewangelia według Mateusza. 1957. In: Pismo Święte Nowego Testamentu. Tłum. S. Kowalski. Warszawa: PAX. FREUD, S., 1950. Totem and Taboo. Tłum. J. Strachey. London: Routlege & Kegan. GRAVES, R., 1974. Mity greckie. Tłum. H. Krzeczkowski. Warszawa: PIW. GUSDORF, G., 1953. Mythe et métaphysique. Paris: Flammarion, cyt. za: Dictionary of the Hi- story of Ideas. Dostępne na stronie: http://etext. lib.virginia.edu/cgi-local/DHI [Od 10.08.2012]. HOCART, A. M., 1927. Kingship. London: Oxford University Press. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 55 JACOBI, J., 1968. Psychologia C. G. Junga. Tłum. S. Ławicki. Warszawa: PAX. JUNG, C. G., 1981. Archetypy i symbole, pisma wybrane. Tłum. J. Prokopiuk. Warszawa: Czytelnik. JUNG, C. G., KERÉNYI C., 1949. Essays on a Science of Mythology. The Myth of the Divine Child and the Mysteries of Eleusis. Tłum. R. F. C. Hull. New York: Pantheon Books. KLAH, H., 1942. Navajo Creation Myth: The Story of the Emergence. In: Navajo Religion Se- ries. Red. M. C. Wheelwright, Santa Fe: Museum of Navajo. KOŁAKOWSKI, L., 1994. Obecność mitu. Wrocław: Wydawnictwo Dolnośląskie. KROEBER, A. L., 1925. Handbook of the Indians of California. In: Bulletin No. 78, Bureau of American Ethnology. Washington: Smithsonian Institution, cyt. za: ELIADE, M., 1998. Mit wiecz- nego powrotu. Tłum. K. Kocjan. Warszawa: KR. LANGER, S. K., 1976. Nowy sens filozofii. Tłum. A. H. Bogucka. Warszawa: PIW. MALINOWSKI, B., 1990. Mit, magia, religia. In: B. MALINOWSKI. Dzieła, t. 7. Tłum. B. Leś, D. Praszałowicz. Warszawa: PWN. PIETRZYKOWSKI, M., 1978. Mitologia starożytnej Grecji. Warszawa: Wydawnictwa Ar- tystyczne i Filmowe. TRZCIŃSKI, Ł., 2006. Mit bohaterski w per- spektywie antropologii filozoficznej i kulturowej. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagielloń- skiego. TURNER, W., 1995. The Ritual Process. Structure and Anti-Structure. New York: Aldine de Gruyter. WALLACE, A. F. C., 1966. Religion, An An- thropological View. New York: Random House. Michał Mazurkiewicz Jan Kochanowski University in Kielce, Poland Research interests: American, British and Polish culture THE TYPES, INTERPRETATIONS AND FUNCTIONS OF MYTH Summary In this article, the author analyses the phenomenon of myth—a significant element of culture—by presenting miscellaneous types of myths that have accompanied human beings from the dawn of time to the present, interpreting them from the point of view of (for example) philosophy or psychoanaly- sis, the functions of myths, and their ways of influ- encing human beings in the contemporary world. Myths are complex cultural phenomena, difficult to assess unambiguously. One of the main reasons is the fact that they are not only holy tales having some religious background; we can also talk about secular myths, for example in art or in sport. As far as our contemporary world—brazenly hi-tech and filled with the spirit of logos—is concerned, it is an interesting fact that myths do not surface but remain hidden, as it were; they are in many cases a subconscious way of seeing things. It depends on the individual whether he or she somehow notices those wisdoms existing somewhere under the mask of the world, industrialized and perme- Michał Mazurkiewicz Jano Kochanowskio universitetas Kielcuose, Lenkija Moksliniai interesai: amerikiečių, britų ir lenkų kultūra MITO RŪŠYS, INTERPRETACIJOS IR FUNKCIJOS Santrauka Šiame straipsnyje analizuojamas mitas kaip itin svarbus kultūros elementas. Aptariami įvairūs mitų tipai, žinomi iki dabar, jų interpretacijos filosofi- jos, psichoanalizės požiūriu. Nagrinėjamos mitų funkcijos ir būdai, kuriais paveikiami šiuolaikiniai žmonės. Verta pažymėti, kad mitas yra nevienalytis kultūros reiškinys, kurį sudėtinga vertinti viena- reikšmiškai. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad mitas yra ne tik šventa pasaka, turinti religinį pagrindą. Mes apie jį galime kalbėti ir kaip apie pasaulietinį mitą, pavyzdžiui, mene ar sporte. Šiuo- laikiniame pasaulyje gausu aukštųjų technologijų ir logotipų – tai susiję su mitu. Įdomu analizuoti, kaip ir kodėl mitai neišnyra į kultūros paviršių ir lieka tarsi nežinomi, nesikeičia. Daugeliu atvejų tai nesąmoningas būdas įžvelgti tam tikrus dalykus. Jis priklauso nuo žmogaus – ar žmogus kažkaip pastebi tą išmintį, glūdinčią po pasaulio kauke – pramoni- nėmis ir bejausmėmis technologijomis. Be abejo, mitas atlieka daug svarbių funkcijų – tai puikus M. Mazurkiewicz. RODZAJE, INTERPRETACJE I FUNKCJE MITU 56 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA ated by unemotional technology as it is. Without a shadow of a doubt, myths fulfil many important functions—they are a wonderful source of wisdom, teach people humility, and give hope and strength in difficult periods. Undoubtedly, they are not—as some people would probably prefer—mere relics of a distant past. The forms of myths may, however, evolve. Looking closely into this phenomenon, one can notice that myths may occur (in different realms of life) in somewhat changed, modernized forms. The author of this article has based his analysis on numerous works of a group of illustrious research- ers who specialize in exploring the phenomenon of myth, e.g., among others: Bronisław Malinowski (a Polish anthropologist, one of the most important anthropologists of the 20th century), Mircea Eli- ade (a Romanian historian of religion, one of the leading interpreters of religious experience), and Sigmund Freud (an Austrian neurologist, founder of the discipline of psychoanalysis). KEY WORDS: myth, mythology, religion, psychoanalysis. išminties šaltinis, mokantis žmogų nuolankumo, suteikiantis vilties ir stiprybės sunkiais laikotar- piais. Tai nėra tik tolimos praeities reliktas. Mito forma gali kisti. Atidžiai išanalizavus šį reiškinį, galima pastebėti, kad įvairiose gyvenimo sferose mitai gali rastis šiek tiek pakitę, moder- nesnių formų. Šio straipsnio autoriaus analizė grindžiama daugybės žymių mokslininkų, tiriančių mito fenomeną, darbais: Bronisławo Malinowskio (šiuolaikinis lenkų antropologas), Mircea Eliade (rumunų religijos istorikas, vienas iš geriausių reli- ginės patirties interpretuotojų), Sigmundas Freudas (Austrijos neurologas, psichoanalizės kūrėjas). REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: mitas, mitologijos, religija, psichoanalizė. Gauta 2012 04 24 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 57 Сауле Алтыбаева Институт магистратуры и докторантуры PhD Казахский национальный педагогический университет им. Абая ул. Жамбыла, к. 43, 050010 Алматы, Республика Казахстан Тел.: +7 701 343 57 35; +7 777147 15 47; +7 727 375 49 64 E-mail: asm2007@mail.ru Область научных интересов автора: теория и история мифологизма, неомифологизм, многоплановость, межвидовые связи литературы с другими видами искусства, дискурс, постмодернизм, полифония, интертекст, этнокультурная кодификация, нарратив НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО ИСТОРИЧЕСКОГО РОМАНА В статье рассматриваются различные нарративные модели современного казахского исторического романа. Выделяются повествовательные функции историко-культурного дискурса: репрезентация крупных исторических событий, «точечное» изображение от- дельного события, реактуализация нематериального культурного наследия казахского народа. Введение широких этнокультурных пластов, художественная интерпретация реальных исторических событий, нацеленность на воссоздание подлинной истории ка- захского народа является одним из значимых трендов развития современной казахской исторической прозы. Исследуются вопросы художественного кодирования/ декодиро- вания этнокультурных концептов, заключенных в них глубоких мировоззренческих и онтологических смыслов. Выделяются образы легендарных исторических личностей как национальной – Томирис, Кабанбай батыр, Абылай хан, Бухар жырау, Толе би, так и инонациональной принадлежности – Кир, Крез, Дарий, Галден Церен и другие. В совокупности данные образы и связанные с ними события составляют панорамный историко-культурный портрет эпохи в авторской интерпретации. Исследуются этно- культурные концепты «тамга», «тулпар», выделяются возможные пути моделирования нарратива в казахской исторической прозе. КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА: историко-культурный дискурс, этнокультурный код, концепт, историческая личность, нарративные модели и структуры. Современная теория нарратива широко рассматривает проблемы пове ство- вательных стратегий, выбора и моде- лирования сюжетно-композиционной структуры произведения, системы его персонажей, соотношения нарратора и автора и другие. В ряду важнейших категорий нарратологии особое место занимает событийность: «Нарратив – не единственная форма сообщения о событиях <…> но один лишь нарратив помещает их в перспективу начал, откуда вытекают позднейшие – не обязательно сегодняшние – последствия. Понятно, почему нарратив генетически восходит к мифам о происхождении и почему в сво- ем позднейшем литературном бытовании он столь тесно связан с эстетической 58 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA категорией интереса: в нарративе на со- бытия как бы навешены таблички “Про- должение следует”» (Зенкин 2003). Со- отношение и взаимосвязь описываемого события с более поздним историческим событием, явившимся последствием первого, позволяет говорить о «двойной событийности» исторического повест- вования – в этом смысле, возможно, и следует понимать слова известного нар- ратолога В. Шмида о том, что «события категориально целиком предопределены историей» (Шмид 2001, с. 29). Автор знаменитой книги «Нарратив- ная логика» Ф. Анкерсмит полагает, что термин нарратив должен быть присвоен прежде всего историографическому описанию событий, ближе всего к нар- ративу стоит роман и, конечно, роман исторический (Анкерсмит 2003, с. 29). Отсюда и проистекает возможность применить стратегии нарратологии к избранному нами объекту – казахскому историческому повествованию. Отличительным свойством совре- менной казахской исторической прозы является стремление представить на- циональную историю в максимально широком формате общего и частного движения различных народов, взаимо- действия цивилизаций, последующих значимых геополитических изменений. «Непосредственное знание о событиях, как они есть (были), недостижимо. Меж- ду событием и сознанием всегда имеется некоторого рода призма коммуникатив- ного акта вербализации, преломляющая коммуникативная среда изложения…» (Тюпа 2002). Автор приведенной цитаты, российский специалист в области нарра- тологии В. И. Тюпа, приводит важную для нашего исследования мысль пио- нера нарратологических иссследований А. Данто: понятие нарративности восхо- дит к принятому кантовской философией гносеологическому предположению, что мы постигаем мир не таким, каким он существует сам по себе, а таким, каким он прошел через посредство некоего созерцающего ума (Тюпа 2002). Говоря об «опосредующем созерца- ющем уме», запечатленном в казахском историческом художественном повест- вовании, можно выделить несколько по- вествовательных функций современного казахского исторического романа1: 1) панорамная художественная ре пре- зентация, о смысление и перео с- мысление известных исторических событий, имеющих большую времен- ную и пространственную протяжен- ность (напр., завоевание в VI веке до н.э. персидским царем Киром боль- шинства могущественных держав Передней Азии, полный разгром его армии сакскими племенами во главе с царицей Томирис, – данные события отражены в романе «Саки» Булата Жандарбекова; в романе «Кабанбай бытыр» Кабдеша Жумадилова пред- ставлены события XVIII века – осво- бодительная война казахского народа против джунгаров); 2) «точечное» изображение отдельного 1 В рамках данной статьи, для подтверждения своих научных выводов, мы рассматриваем две ди- логии – «Саки» Булата Жандарбекова и «Кабанбай батыр» Кабдеша Жумадилова. Количество же ка- захских романов исторической проблематики ими, конечно же, не ограничивается. Их намного больше, что вызвано объективными процессами поиска наци- ональной и этнокультурной идентификации, а также большой творческой свободой, полученной авторами после обретения Казахстаном суверенитета. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 59 события, определение его фило- софско=онтотологической направ- ленности (длительная осада и после- дующее полное разрушение войсками Чингисхана легендарного казахского города Отрар в Х веке представлены в романе «Гибель Отрара» Хасена Адибаева); 3) реактуализация нематериального культурного наследия через возвра- щение знаковых для национальной культуры письменных памятников (трактат ««Құтадғұ білік» («Бла- годатное знание») XI века первого тюркского про светителя Жусупа Баласагуна в романе-эссе «Жүсіп Баласағұн» Аскара Егеубая). Конечно, выбор нарративного пове- ствования, его содержание и целепола- гание связаны с «авторской системой моделирования мира» (Лотман http:// www.gumer.info/bibliotek_Buks/Literat/ Lotman/_01.php). В настоящей статье исследуются отдельные нарративные модели современного казахского исто- рического романа в тесной взаимосвязи с авторской концепцией, а также особен- ностями функционирования различных видов повествований (исторического, этнокультурного, религиозного и др.) в структуре художественного текста. Отличительным свойством казах- ского исторического романа является исключительное сочетание в нем исто- рико-культурного и философско-онто- логического дискурсов, направленных на целостное постижение национальной идентичности, выведение исторической проблематики в плоскость общемировых цивилизационных процессов. Репрезентация крупных исторических событий Масштабная художественная рекон- струкция национальной истории и культуры, процесс осмысления и пере- осмысления известных исторических сюжетов, мифов, легенд, сказаний вы- ступает сегодня мейнстримом казахской прозы. Конечно, историко-культурный дискурс в художественном произведении предполагает большую долю истори- ческой фактографичности. С другой стороны, важна эстетическая составля- ющая такого дискурса: какие образные средства использует автор для создания выразительной картины далекого прош- лого, какова композиция исторического повествования, подчиненная все той же цели художественной выразительности, какова форма идеологической нагрузки исторического художественного ди- скурса. Нарратив романа-дилогии «Саки» Б. Жандарбекова (Жандарбеков 1993) включает значимый для постижения его концептосферы разветвленный истори- ко-культурный дискурс. Мы отдаем себе отчет в сложности соотношения понятий «нарратив» и «дискурс». Для нашего исследования представляется умест- ным понятие нарратива, предложенное Е. И. Шейгал применительно к полити- ческому дискурсу: «Под политическим нарративом понимается совокупность дискурсных образований разных жанров, сконцентрированных вокруг определeн- ного политического события (Шейгал 2007, с. 87). Думается, что это опреде- ление можно отнести и к историческому роману – он может включать в себя раз- ножанровые фрагменты (дневники, про- С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 60 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA токолы, письма, пейзажные и портрет- ные зарисовки, батальные сцены и т. п.), объединенные вокруг центрального исторического события. В таком случае мы вправе говорить, что исторический нарратив включает в себя различные дискурсные образования, или дискурсы. Названно е выше произведение, изданное почти двадцать лет назад, вы- держало пресловутое испытание време- нем. Книга, помимо ее исключительной эстетической ценности, может служить до статочно правдивым источником этнокультурных сведений и не только древней истории казахской Степи, но и стран Передней Азии, Ближнего Восто- ка, Кавказа. В известном смысле роман нацелен на художественное воссоздание исто- рии казахского народа, которое было бы свободно как от патерналистского, евроцентристского понимания истории тюркских народов, так и от изрядной доли мифологизации национальной истории. Кстати, последняя проблема, актуальная, как представляется, и для других стран, активно ставится казахски- ми историками, философами, культуро- логами. Литература как специфическая форма национального сознания также вносит свою лепту в демифологизацию исторических сюжетов. Яркий пример – анализируемая здесь дилогия «Саки», которая воспроизводит события в раз- личных проекциях, представляя множе- ство возможных точек зрения на него. В центре повествования – историче- ские события VI века до н.э. Крупными штрихами, в панорамной историко- культурной перспективе, представлена история создания и развития могучего номадического союза, объединившего множество сакских племен: массагетов, тиграухадов, сколотов, дербиков, аланов, тохаров, абиев и других. Одновременно повествуется о войнах между сакскими племенами под предводительством ца- рицы Томирис и объединенных войск во главе с персидскими царями Киром и Дарием. Обе войны закончились победой саков и сокрушительным поражением персов, стремящихся к порабощению независимых сакских племен. Эпическое полотно дилогии охваты- вает в историко-культурной ретроспек- тиве, помимо многочисленных сакских племен, все крупные ойкумены древнего Востока: страны Передней Азии и Сере- бряного Полумесяца (Мидия, Ассирия, Вавилон, Лидия, Персия, Египет, Иудея и многие другие). Мастерски обыгрывается автором историософема «саки». Известно, что саки населяли пространство, значитель- ная часть которого приходится на земли современного Казахстана. С. Акатаев отмечает, что «еще в недрах древнего Казахстана, в тысячелетней истории ско- товодческо-кочевых племен создавалась «модель» своеобразного базиса будуще- го казахского кочевого общества, основа его материальной и духовной культуры» (Акатаев 1993, с. 5). Художественное декодирование указанной модели древ- него сакского общества, осмысление принципов его организации, управления также составляет важный контент анали- зируемого произведения. В каждой национальной культуре и истории есть легендарные образы=сим- волы. Для казахского народа имя сакской царицы Томирис, победившей «царя I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 61 всех царей» – великого Кира, является, наряду с другими этнообразующими концептами, символом национального единения, силы и красоты. Первая книга рассматриваемой дилогии «Саки» так и называется «Томирис». Это сквозной, с юже то о б р а зу ю щ и й , н а с ы щ е н н ы й многими смыслами и значениями, мно- гогранный художественный образ. Все значимые для развития многопланового сюжета персоналии романа прямо или косвенно притягиваются к центральному образу Томирис. Вот ее красочное описание, данное в начале романа: «И вдруг на площадь для ристалища выехала Томирис. Вороной конь под ней блестел, как отполирован- ный агат. Гордо переступая ногами и позванивая бронзовыми подвесками, он косил глазом, как бы приглашая полю- боваться всадницей. А всадница была действительно хороша! Тонкую гибкую талию стягивал широкий кожаный пояс наподобие сакских боевых, но золотые пластины с вычеканенными изображени- ями хищных птиц и причудливых зверей говорили о высоком положении владели- цы, а подвешенное за рукоятку к поясу отполированное бронзовое зеркало – о том, что он принадлежит девушке. Этот наряд завершал шлем затейливой работы чужеземных мастеров, из-под которого выбивались распущенные волосы и, право, трудно было решить, чей блеск ярче – бронзового шлема или золотой россыпи волос. В левой руке у нее был щит, в правой – меч» (Жандарбеков 1993, с. 7). Использование экфрасиса (вербаль- ной визуализации пластического образа) вызывает у читателя вполне осязаемый, яркий образ гордой сакской царицы, гарцующей на великолепном вороном коне, осознающей свою силу и красоту. Автору удалось в художественном решении этого центрального образа ро- мана соединить две ипостаси: воссоздать уникальный, этнографически точный («звериный стиль» украшений на поясе, детали оружия, шлем) образ воитель- ницы-царицы Томирис и одновременно подчеркнуть ее природное женское на- чало. Это динамический образ. Томирис предстает перед читателем не только от- важной воительницей, мудрой царицей, но и любящей матерью и женщиной. Она способна и мудро править страной, искусно владеть воинским искусством, и любить, сострадать, прощать. Реально-историческое время (VI век до н.э.) и степное пространство плавно, в эпическом ритме, перемежается с мифо- логическим хронотопом. Создается спе- цифический историко-культурный фон развития последующих событий. Так, в повествование вставлена известная библейская мифологема «вавилонское пленение»: «С необычайной даже для тех времен жестокостью Навуходоносор обошелся с евреями. Иудейский царь со всей своей семьей и наиболее знатными лицами, совместно с тысячами военно- пленных, ремесленников был отправлен на поселение в Вавилон, в т. н. «вавилон- ское пленение», отраженное в Библии. Знаменитый иерусалимский храм был разграблен дотла, вывезены священные сосуды – святыни еврейского народа» (Жандарбеков 1993, с. 18). Отличительной константной особен- ностью романа является введение под- робного описания легендарных древних сооружений мифологического контента С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 62 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA древнего Востока. С целью прояснения этимологии, например, мировой мифо- логемы «Вавилонская башня» введено красочное, детальное описание ее архи- тектурных особенностей: «Вавилонская башня, или зиккурат Этеменанки, что означает «Дом основания неба и земли», была лишь частью огромного храмового комплекса Эсагилы, расположенной на площади прямоугольника длиной в тыся- чу триста локтей и шириной в девятьсот. Основание же Этеменанки было 184х184 локтя2» (Жандарбеков 1993, с. 187). Выделяется философско-онтологиче- ский аспект интерпретации данной уни- версальной мифологемы. «Вавилонская башня» – величественное архитектурное чудо древнего мира – трактуется автором как метафора скрытой виоленсии, наси- лия над духом человека. Ее грандиозные размеры и безупречные пропорции, ро- скошь обустройства лишь в очередной раз доказывали человеку его несовер- шенство и слабость: «И (путник. – А. С.) чувствовал себя перед ней ничтожным червем, а не гордым человеком – царем природы. Что колоссальное сооруже- ние и создавалось для того, чтобы оно своими масштабами и великолепием подавляло волю и достоинство человека, вызывало у него трепет и покорность пе- ред всемогуществом бога и его жрецов» (Жандарбеков 1993, с. 186). Вообще в роман введен целый пан- теон богов, священных существ, ле- гендарных личностей (цари Крез, Кир, Дарий, Навуходоносор, Киаксар, фараон Псампетих и мн. др.), а также описание ритуалов и обрядов различных народов: 2 Т.е. почти 5 км в высоту и ширину! 1 локоть – 26 м. саков, вавилонян, мидян, египтян, пер- сов, греков и других. Подобное представ- ление этнокультурных, религиозных, культовых, обрядовых, ментальных особенностей как сакских племен, так и окружавших их народов, является харак- терной чертой поэтики анализируемого романа. Иными словами, нескованность жанровыми, стилевыми границами, в том числе в интерпретации известных ми- фологических и фольклорных сюжетов, описание специфики военной стратегии различных народов, ее художественная «апробация» через введение значитель- ного числа батальных сцен позволили писателю создать поистине эпическое произведение, обладающее внутренним единством и сюжетно-событийным ди- намизмом. Фрагментное повествование (например, только история саков, сакской степи или отдельного события) такую задачу не решило бы. Исходя из комплексного анализа ро- мана-дилогии «Саки» Б. Жандарбекова, можно выделить несколько функций историко-этнокультурного дискурса в историческом повествовании: • художественная реконструкция исто- рического (хроникального) времени и пространства; • отражение этнокультурных особен- ностей народов, населявших Степь, Переднюю Азию, Ближний Восток; • выявление цивилизационных разли- чий между Степью, сопредельными и дальними странами древнего Вос- тока; • выход на философский уровень обоб- щений. Для автора исторические события важны, на наш взгляд, и как правдивое отражение важных культурно-истори- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 63 ческих событий, персоналий, но и, что более важно, как возможность выявить спектральные проблемы общече- ловеческого порядка, философские проблемы бытия человека вне строгой зависимости от реального историче- ского времени действия романа. Разные аспекты номадической куль- туры, эстетики, этики, фило софии достаточно изучены в отечественной и зарубежной науке. Эта воистину неис- черпаемая тема не является предметом данной статьи. Поэтому подробно мы не будем на ней останавливаться. Остано- вимся лишь на кратком анализе значимо- го для формирования этнокультурного и исторического дискурса романа сквозно- го концепта «тамга». Национально-культурный концепт «тамга» связан со спецификой мирови- дения и хозяйствования саков. Исследо- ватели отмечают: «Субстрат древнетюрк- ской письменности – тамгабыл – вызван спецификой экономической основы: пространственной мобильностью как субъекта (кочевника-скотовода), так и объекта производства – скота, что настоятельно требовало наличия зна- ка принадлежности и собственности. Этот вывод важен для освещения всей культурной жизни кочевников. Тамга – основа местного алфавита, как эмблема рода и племени, их символика, нередко художественная, проходит сквозь много- вековую историю степи, сохраняя свою форму и семантику… Это лишний раз свидетельствует о самобытном развитии письменности и всей культуры древнего Казахстана, в которых доминировала местная социальная среда» (Акатаев 1993, с. 22–23). Из эмблемы рода «тамга» прев- ратился в этнокультурный концепт, архетипический элемент сознания древ- него номада, имя которого связано с самоидентификацией сака, и он является важным элементом мифопоэтики романа Б. Жандарбекова. Он вводится автором неоднократно: «За сто лет до рождения Томирис у подножия Черных гор, близ святых могил предков, собрался совет вождей и старейшин всех сакских пле- мен и родов… Наконец, после долгих интриг и раздоров, смертельно уставшие и охрипшие отцы сакских племен и родов согласились верховную власть над сте- пью и тамгу вождя вождей – Ишпакаю, богатырю и великому воину» (Жандар- беков 1993, с. 10). Следует подчеркнуть, что тамга как символ верховной или племенной власти саков возникает в ро- мане в большинстве переломных момен- тов сюжетно-событийной его канвы: при переходе Рустама через Кавказские горы, обсуждении военных планов Томирис и вождей племен, при описании интриг врагов царицы внутри союза и других. Данный концепт, наряду с другими, реактуализирует вопросы исследования мифологических и историко-культурных параллелей в современной казахской историче ской прозе, проблематику «философии мифологизма» как одного из трендов современного литературного творчества. Универсальные свойства мифологизма («игра с действительно- стью», создание «иной реальности», пластичность художественных форм) делают его наиболее привлекательным для современной литературы, в том чи- сле в плане отражения национального самосознания и самосознания народа. С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 64 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Интересные решения художествен- ного образа другой легендарной истори- ческой личности – Кабанбая батыра – даны в одноименном романе-дилогии Кабдеша Жумадилова (Жумадилов 2004). С новых позиций переосмысления исто- рии казахского народа здесь представ- лены ее иные страницы: борьба казахов против джунгаров (XVIII век), начало присоединения казахских земель к Рос- сийской империи. Основу исторического нарратива романа составляют реальные события: освобождение казахской земли от джунгаров3, смерчем пронесшихся по плодородной обширной ойкумене. Эта горестная эпоха, названная народом «Ақтабан шұбырынды» – «Великим бедствием», нашла свое отражение в национальной литературе «Зар заман». Автор привлекает ресурсы много- планового построения произведения, где реалистический план повествования дополняется глубокой национальной символикой. Эпический размах произ- ведению придает множество батальных сцен, реконструкция боевых действий, оружия, репрезентация легендарных личностей: казахских ханов, султанов, батыров, биев4, жырау5, а также мало- известных, но сыгравших значитель- ную роль в борьбе против джунгаров, 3 Джунгария – юго-восточный сосед Казахско- го ханства в 1635–1757 г.г. – была весьма активным и опасным государством. Джунгары длительное вре- мя проводили активную внешнюю политику в отно- шении России, Китая, Халхи, Тибета, Восточного и Западного Туркестана. Другими словами, Джунгар- ское ханство в период своего существования играло доминирующую роль в регионе (http://www.kyrgyz. ru/?page=317). 4 Би – судья. Известны и почитаемы в казах- ском народе имена трех великих биев – Толе би, Ка- зыбек би, Айтеке би. 5 Жырау – поэт-сказитель. казахских батыров. Связующим все многочисленные персоналии романа образом выступает исторический образ Кабанбая батыра. Главный герой – идееноситель, в образе которого сконцентированы все положительные черты, которыми дол- жен обладать настоящий герой – батыр, защитник народа, благородный и отваж- ный воин. В его описании преобладают такие дефиниции, как «богатырская стать», «великан», «сдержанный», «му- дрый», «смелый» и другие, отвечающие национальным представлениям об опи- сании народных героев. Автор представляет данный образ в ретроспективной динамике: показан его духовный рост, начиная с детства, когда мальчик Ерасыл (впоследствии названный народом Кабанбаем батыром и Дарабозом), потеряв отца и брата, постепенно мужает. Через судьбу этого мальчика, ставшего впоследствии глав- нокомандующим объединенного казах- ского ополчения, прослеживается судьба всего народа: драматические коллизии разъединения казахских родов, борьбы за верховную власть среди казахских ханов трех жузов6 – Старшего, Средне- го, Младшего, объединение казахов под властью дальновидного отважного хана Абылая, руководившего освободитель- ной войной казахов против джунгар. Его судьба – метафора народной судьбы. Отдельный нарративный план, опос- редованно связанный с основной сю- жетной канвой романа, составляет по- вествование о династийных проблемах послепетровской России, характере и 6 Жуз – крупное родоплеменное объединение. Различались Старший, Средний и Младший жузы. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 65 направленности царской политики в отношении соседней Казахской Орды (Жумадилов 2004, с. 184–200). По мысли автора, российские царедворцы, занима- лись интригами против и так уже раздро- бленного Казахского ханства, ведя тайные переговоры о его присоединении к России с влиятельными казахскими правителями, в частности с Абылхаиром – ханом Млад- шего жуза, территориально близкого к России. Поддавшись на уговоры россий- ских послов, Абылхаир тайно направил прошение о вхождении в подданство Рос- сийской империи, что было воспринято с большим воодушевлением в Петербурге: «Политика завоеваний восточных террито- рий во все времена оставалась неизменной. Как большую удачу, как неожиданный дар судьбы приняла Россия подданство Казах- ской орды» (Жумадилов 2004, с.196). Без промедления было начато строительство укреплений, крепостей на территории Казахской Орды. Опрометчивый поступок Абылхаира осудили и Ханская ставка, и батыры, и простой народ. Степная воль- ница (А. Кодар) не признавала власти иной, кроме исконной, передававшейся из поколения в поколение, родоплеменной власти ханов, являвшихся опорой и защи- той всего народа. Поэтому, по мысли автора, казахский народ не мог простить хану Абылхаиру его предательства, на многие годы за- крепившего зависимость от российской империи. Так исторический нарратив приобретает идеологическую подоплеку и становится стимулом к проведению исторических параллелей. Репрезентация большого историче- ского времени, эпохальных изменений в судьбе казахского народа в XVIII веке включает в себя и историю взаимоотно- шений Казахской и Джунгарской Орды. Вводится значительное количе ство джунгарских исторических персонажей: в первую очередь хунтайджи, ноянов, а также этнографических деталей их быта и нравов, особенностей родоплеменной организации, начавшейся междоусобной смуты. При этом отсутствует однознач- ная оценочность в изображении «вра- гов» Казахского ханства – джунгаров: веками соседствующие народы не толь- ко враждовали, но и согласно неписа- ным законам Степи роднились: женили сыновей и выдавали замуж дочерей, гостевали друг у друга. По сути, оба на- рода находились в зоне государственных интересов двух империй: китайской и российской. В этом отношении приме- чателен метафорический диалог двух батыров – джунгара Банжыра и казаха Кабанбая: «Вот только не могу я понять: одних из нас (джугаров. – А. С.) прижи- мает китайский дракон, над другими (казахами. – А. С.), как лев, нависает русский царь, а мы, казахи и калмыки, продолжаем враждовать между собой. Чего же нам не хватает? Что принесли нам кровопролития? Ничего, кроме горя нашему и вашему народам. Вот и думаю: нам необходимо единение, нужно забыть про все обиды сорокалетней давности и помириться – раз и навсегда» (Жумади- лов 2004, с. 152). Важный план повествования состав- ляют мировоззренческие размышления главного героя: «Что они выиграли в войне? – думал Кабанбай. – На этом ведь никто не разжился. Ничего нет путного в насилии, самому же когда-то бедой обернется» (Жумадилов 2004, с. 150) С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 66 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Особенностью нарратива данного романа является сам принцип сюжето- строения. Так, одним из постоянных сюжетоорганизующих этноэлементов батальной стилистики романа является введение динамичных картин поединков между казахскими и джунгарскими вои- нами, предваряющих, согласно неписан- ной степной этике, сражение. Подобное состязание являлось важным ритуалом, которое отличало батыров, считалось почетным правом. Его удостаивались только достойные воины, поэтому же- лающих проверить свою удаль и отвагу с обеих сторон всегда хватало. Смысловую и эмоциональную нагруз- ку несет описание природы, введение этнонимов – казахских названий мест событий романа: Шынгыстау, Улытау, Баркытбель, Алаколь, Мынбулак, Нарын, Каракол и многие другие. Этот важный этнографический элемент поэтики про- изведения не случаен: помимо создания особой национально ориентированной тональности, происходит, учитывая бытование и джунгарских названий тех же мест, идентификация границ казах- ской Степи. То, что писатель называет исконные казахские земли казахскими же названиями, подчинено идеологической задаче обозначения их государственной принадлежности Казахской, а не Джун- гарской Орде. В нарративных стратегиях совре- менной казахской исторической прозы находит оригинально развивается и традиционная мифо-фольклорная кон- цептосфера. Так, используется концепт «тулпар», имеющий в качестве образной составляющей крылатого коня, верного друга настоящего батыра. Все кони Кабанбая были под стать ему самому: могучие, выносливые, преданные. Вве- дение этого концепта в художественный дискурс исторического повествования позволяет детализировать национальное мировидение: взгляд на коня как на со- ратника, боевого друга, спутника, имею- щего прямое влияние на судьбу батыра: «А ведь настоящий тулпар особенно нужен в поединках. Будь ты трижды сильным и смелым, а если конь твой ху- досочен, не мудрено врагу проиграть, в беду попасть» (Жумадилов 2004, с. 118). С данным концептом взаимосвязан концепт «Дарабоз», давший название книге7. «По сланный ему судьбой», «словно чувствуя намерения батыра, сивый его тулпар рванулся вдруг вперед, оставив сарбазов позади» (Жумадилов 2004, с. 120). Это был переломный мо- мент сражения: «Вслед за Кабанбаем, лихо мчавшемся на своем сивом, хлыну- ло войско. А чуть позже, когда противник был вытеснен из узкого Шаганского ущелья и разбит, Абылай узнал, что отличившимся всадником на белом коне был Кабанбай. – Вот она, моя надежда, мой острый стальной клинок! Так это ты, дарабоз мой, подарил нам победу, принес славу войску нашему! ... Прими ханский мой поклон и благодарность! Среди тысячи скакунов только один становится тулпа- ром, потому что он от природы – дара, несравненный. Вот и ты, Кабанбай ба- тыр – дара, воин-дара. Так и буду назы- вать тебя отныне – Дарабоз! – провозгла- сил он и, обняв батыра, накинул ему на плечи свою шубу ханскую» (Жумадилов 2004, с. 120). 7 В оригинале название романа – «Дарабоз». I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 67 В присвоенном верховным ханом Абылаем Кабанбаю имени Дарабоз контаминируются два смысла: 1. дара – 1) отдельный (от других); особый (среди других); особо стоящий; не смешива- ющийся с другими, индивидуальный (Казахско-русский словарь 2001, с. 201); 2. боз – светло-серый; белый, сивый (о масти животных) (Казахско-русский словарь 2001, с. 151). Имя героя семантически мотивиро- вано: «несравненный (воин) на белом коне». Свойства коня – спутника героя – переносятся на его обладателя. Такое метонимическое образование имени еще раз подчеркивает отношение человека к его боевому соратнику, свойственное казахскому мироощущению. В дискурсе рассматриваемого произ- ведения концепт «тулпар» используется неоднократно: так, вводится повество- вание о долгом поиске для Кабанбая нового тулпара, поскольку конь, на ко- тором Кабанбай совершил свой подвиг в описанном сражении, погиб в бою, как и подобает настоящему воину. Один из сородичей батыра Боранбай бий отправляет письмо своему брату Ку- ланбаю, владеющему многотысячными табунами лошадей с просьбой найти дос- тойного тулпара для прославленного Ка- банбая батыра. В соответствии со степ- ной этикой обращение с такой просьбой являлось большой честью для тех, к кому оно направлено. В русле фольклорной традиции дается подробное яркое поэ- тическое детальное описание тулпара: «Высотою, как ты, пусть он будет, а ве- сом напомнит меня. Ну, а мчится когда, вздымал бы вихря поток, а поступи шаг был твердым, как чеканное слово Казы- бека (знаменитого бия. – А. С.). Уши – чуткий камыш, губа широка, ноздри трубой, а глаза с глазами верблюжонка схожи, да и зорок – беркуту чета... Сло- вом, красавец: статью изящен, чтобы однажды увидевший его, уже не забыл такой красоты. Должен быть создан он для батыра – пригодным к долгим по- гоням, погоням лихим, для победной битвы с врагом!» (Жумадилов 2004, с. 122–123). Приведенное содержание письма Боранбая бия, с одной сторо- ны, отражает, характерное для казахов мышление «образами», а с другой – традиционное казахское мировидение: в приведенном отрывке происходит вербальная визуализация пластического образа тулпара. Это описание также от- ражает феномен номадической культуры, в которой конь – и друг, и помощник, и священное животное. Углубленный анализ романа «Кабан- бай батыр» К. Жумадилова позволяет выделить гармоничное сочетание его нескольких структурных уровней (пла- нов повествования): • непосредственно сюжетно-событий- ная канва; • исторические и историографические ретроспеции; • поэтиче ские интертекстуальные вставки; • мифы, легенды, притчи, сны и дру- гие. Все эти уровни взаимосвязаны, взаимообусловлены друг другом и составляют специфику и содержание нарратива книги. Подведем итоги: к нарративным стратегиям казахского исторического романа следует отнести широкое ис- пользование предыдущей мифофоль- С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 68 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA клорной традиции, опора на которую способствует национальной само- идентификации носителей казахской культуры, мировоззренческие обо- бщения, несущие идеологическую на- грузку, интерпретацию исторических событий, побуждающую к проведению исторических параллелей. Безусловно, историографический и художественный исторический нарративы имеют много общего, но в данном случае специфика казахского художественного нарратива состоит именно во введении мифофоль- клорного элемента, составляющего не- отъемлемую часть культурного наследия нации. Литература АКАТАЕВ, С., 1993. О специфике культуры кочевья. In: Сост. М. М. АУЭЗОВ, 1993. Кочев- ники. Эстетика. Познание мира традиционным казахским искусством. Алматы: Ғылым, 5–31. АНКЕРСМИТ, Ф., 2003. Нарративная ло- гика. Семантический анализ языка историков. Москва: Идея-Пресс. ЖАНДАРБЕКОВ, Б., 1993. Саки. Истори- ческий роман-дилогия. In: Б. ЖАНДАРБЕКОВ. Саки. Алматы: Жазушы. ЖУМАДИЛОВ, К., 2004. Кабанбай батыр. Исторический роман-дилогия. Книга первая. Перевод З. Булановой и Е. Сыздыкова. In: К. ЖУМАДИЛОВ, 2004. Кабанбай батыр. Астана: Аударма. ЗЕНКИН, С., 2003. Критика нарратив- ного разума. Новое Литературное Обозре- ние. Режим доступа: http://magazines.russ.ru/ nlo/2002/58/ [См. 15.06.2012]. Казахско-русский словарь. 2002. Сост. А. АБДРАХМАНОВ. Алматы: Дайк-пресс. ЛОТМАН, Ю., on-line. Структура художе- ственного текста. Режим доступа: http://www. gumer.info/bibliotek_Buks/Literat/Lotman/_01. php [См. 15.06.2012]. ТЮПА, В., 2002. Очерк современной нар- ратологии. Критика и семиотика, вып. 5, 5–31. ШЕЙГАЛ, Е. И., 2007. Многоликий нар- ратив. Политическая лингвистика, вып. (2) 22, 86–93. ШМИД, В., 2009. Нарратология. In: Сост. Л. В. САФРОНОВА. Мировое литературове- дение. Алматы: ҚазАқпарат, 54–58. Saulė Altybayeva Abai Kazakh National Pedagogical University, Kazakhstan Research interests: theory and history of my- thologies, neomythologies, multidimensional- ity, interspecies relations of literature with other types of art, discourse, postmodernism, polyphony, intertextuality, ethnocultural codi- fication, narrative THE NARRATIVE MODELS OF THE MOD- ERN KAZAKH HISTORICAL NOVEL Summary This article considers the various narrative mod- els of the modern Kazakh historical novel and discusses the narrative functions of historical and cultural discourse—the representation of important historical events, the presentation of separate events, the reactualization of the intan- gible cultural heritage of the Kazakh people. The separate aspects of the nomadic history, culture and philosophy reflected in modern Kazakh historical prose are considered. The inclusion of historical and ethnocultural discourse as the main narrative resource and its aiming at disclosure, an artistic interpretation of events, and the reconstruction of the true history of the Kazakh people—these are among the significant trends of the development of modern Kazakh historical prose. The questions of the artistic coding/decoding of ethnocultural codes and concepts, their deep world outlook, and onto- logical meanings are investigated. The subject- forming images of legendary historic figures of the nation—Tomiris, Kabanbay Batyr, Abylay Khan, Bukhar Zhyrau, and Tole Biy—as well I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 69 as those of other nations—Cyrus, Krez, Dariy, and Galden Tseren—are discussed. In aggregate, these images and the related events paint a pan- oramic historical and cultural portrait of an era in an author’s interpretation. The ethnocultural concepts of tamga and tulpar are investigated, and possible ways of modeling the narrative of Kazakh historical prose are discussed. For the Kazakh novelists, historical events are important both as a truthful reflection of important cultural and historical events and persons, but also, more importantly, as a possibility to reveal spectral problems of universal meaning, philosophical problems of the lives of people, without a strict dependence on the real historical time of action of the novel. Today, the large-scale artistic reconstruction of the national history and culture, the process of the judgment and reconsideration of known historical plots, myths, and legends, are in the mainstream of Kazakh prose. The historical and cultural discourse in the novel assumes a great share of the historical reliability and, at the same time, its exclusive ar- tistic value. The narrative strategies of the Kazakh historical novel assume the wide use of previous mythological and folk traditions, generalizations of the world outlook, and the artistic interpreta- tion of both known and unknown historical events and persons. KEY WORDS: modern historical novel, his- torical and cultural discourse, ethnocultural code, concept, narrative, historic figure, narrative models and structures. Gauta 2012 05 09 Priimta publikuoti 2012 07 20 С. Алтыбаева. НАРРАТИВНЫЕ МОДЕЛИ СОВРЕМЕННОГО КАЗАХСКОГО... 70 Наталья Ковтун Сибирский Федеральный университет пр. Свободный, 82, офис 2-44, 660041 Красноярск, Россия Тел.: +7 391 206 26 87 E-mail: nkovtun@mail.ru Область научных интересов автора: русская литература ХХ-ХХI вв., поэтика, идеология утопического метажанpа, проза современных традиционалистов ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» В работе сделана попытка прочитать роман Л. Улицкой как метатекст мировой художественной культуры, герменевтическую игру, в которой автор предлагает «проницательному читателю» разгадывать шифры дискурсов (от aнтичных мифов до произведений эпохи постмодерна), чтобы обнаружить следы первосценария, предложенного человечеству Творцом. Идейной основой произведения стал миф о Софии Премудрости Божией, Художнице, раскрасившей первичный чертеж мироздания, приглашающей мастеров к сотворчеству (муза и художник). Роман – ироническая заявка и самой Л. Улицкой на вхождение в круг избранных – семью Медеи, чей образ подсвечен образом Софии. Типология героинь строится с учетом гендерных стереотипов эпохи fin de siècle: женщина как сексуальный объект (цыганка, блудница); роковая женщина-вамп (амазонка, Соломея); романтическая возлюбленная, муза (Мадонна, Вечная Женственность). Функции мужских персонажей ассоциируются с Орфеем, Персеем, Пигмалионом, Одиссеем, совершающими свои подвиги во имя Красоты. Миссия читателя – пройти инициацию как разгадывание сюжетных вариаций, за властью букв, напоминающих зубы дракона, обнаружить следы смысла – «золотое руно», к этой цели и вела Ясона Медея. КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА: Улицкая, «Медея и ее дети», интертекст, София Премудрость, мастер, гностический код В современном литературоведении творчество Л. Улицкой сопрягается с ценностями дома, семьи (Бологова 2010, c. 123–142), что, как представля- ется, отражает лишь поверхностный уровень интерпретации. Автор пред- лагает «проницательному читателю» герменевтическую игру, составленную из переосмысленных, «дописанных» сюжетов мировой классики, живописи, кинематографии, которые и нужно рас- шифровать, чтобы обнаружить следы первосценария, предложенного челове- честву Творцом. В рассказе «Сонечка» (1992) Улицкая рассуждает об «игре, за- ложенной в любом творчестве» (Улицкая 1992, с. 61), в романе «Даниэль Штайн, переводчик» (2008) эта мысль выражена со всей определенностью: Бог «бросает человеку вызов – борись! Он играет с человеком, как снисходительный отец с отроком-сыном, побуждая его напря- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 71 гать силы, тренируя душу. И, конечно, улыбается в метафизическую бороду» (Улицкая 2008, с. 660). Идея бытия как становления, мировой игры отсылает к философии Ф. Ницше, легшей в основа- ние эстетики постмодернизма (Ницше 1992, с. 124). Роман «Медея и ее дети» (1996) – произведение о стратегиях творчества, о принципах создания дискурсов, начиная с Античности и заканчивая эпохой пост- модерна. Образы героев цитатны, в них проступают черты персонажей мировой классики, портреты выдающихся писате- лей как создателей единого текста куль- туры. Идейной основой произведения стал миф о Софии Премудрости Божией, Художнице, раскрасившей первичный чертеж мироздания, приглашающей ма- стеров к сотворчеству (муза и художник) (Бычков 1999, с. 332–356). Роман – не лишенная изящества ироническая за- явка самой Л. Улицкой на вхождение в круг избранных. Показателен интерес автора к древнейшим мифологемам: от Античности, гностицизма до мифов литературы, в которых зашифрованы тайны первотворения как первописьма. Особый интерес к доктринам гностиков связан с духом усталости, разочарования, отличающими современность. Вопрос о природе Зла, несовершенстве бытия и путях исхода поставлен в доктринах гностиков с максимальной убедитель- ностью. Экспозицию произведения составля- ет история рода Синопли, корнями ухо- дящая в древность (коринфскую, грече- скую), заключение же содержит призыв повествователя о вхождении в мировое творческое братство – семью Медеи, для чего необходимы герменевтический дар, способность к саморефлексии, само- стоянию вопреки базовым идеологемам власти. Самость и признается главной добродетелью гностика (Йонас 1998, с. 275–280). Роман – самопроверка и авторского опыта, отсюда обилие само- цитации. Следы истины угадываются Улицкой исключительно в пределах частного существования, «за временем», и только так, изнутри дома/души откры- вается картина мироздания. Движение в пределах художественного простран- ства дублируется описанием «мытарств души», текст пестрит мифологическими мотивами о загробных странствиях, отсылками к Библии, Данте, описанием снов и видений. На могиле родителей главной героине явлена Троица: мать «в нимбе рыжих волос» с «голенькой розо- воголовой девочкой на руках, но не но- ворожденной, а почему-то трехлетней» и отец, «седоволосый, с совершенно белой бородой и выглядевший гораздо старше, чем помнила его Медея» (Улицкая 2005, с. 29). Место Христа здесь занимает София Премудрость, лицо, руки которой традиционно изображаются в пурпурных цветах, символизирующих «огонь духо- носный» (Трубецкой 1993, с. 229–230). Структурообразующую роль в произ- ведении играет древнегреческий сюжет о волшебнице Медее, дочери царя Колхи- ды Ээта, супруги Ясона, возглавившего поход аргонавтов. Этот миф – один из самых востребованных в мировой ху- дожественной практике, варианты его интерпретации (от Еврипида, Овидия до Ж. Ануя, П. Пазолини и Л. Петрушев- ской) – свидетельство единства текста культуры. Героиня Улицкой наследует не Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 72 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA только имя, происхождение знаменитой предшественницы, но и дар врачевания, искусство прорицания, тайны трав, особую связь с конями. Ее дом, распо- ложенный «в самом центре Земли», «на пупке» сочетает черты Колхиды, Ковчега и Голгофы, однако по отношению к сов- ременной цивилизации местонахожде- ние «скромной сценической площадки истории» (Улицкая 2005, с. 6) подчеркну- то периферийно. В описании усадьбы, расположенной уступами, отчетливы черты пирамиды и Чистилища Данте. У подножия конической горы – колодец с «драгоценной водой», на ее вершине – сортир с показательной надписью: «Ухо- дя, оглянись, чиста ли твоя совесть…», в прямоугольное отверстие открывается «лучший на свете вид» (Улицкая 2005, с. 16). Восхождение – аналог инициа- ции, в пределах усадьбы каждому дано познать любовь, дружбу, предательство, свой рай и ад (от символики изобилия до «скрежета зубовного», издаваемого младенцем). На вершине горы Данте встречает Беатриче, поэт – музу, этот сюжет воссоздан в историях действую- щих лиц. И только андрогинный образ Медеи вынесен за рамки человеческих игр, сопоставлен с образом нарратора. Героиня – воплощение древа миро- вого, окрест которого и наращивается бытие: «эта безотлучная жизнь, которая сама по себе стремительно и бурно ме- нялась <…>, придала Медее прочность дерева, вплетшего корни в каменистую почву, под неизменным солнцем, совер- шающим свое ежедневное и ежегодное движение» (Улицкая 2005, с. 60). С юношеских времен героиня почитается «немеркнущей звездой женской гимна- зии; ее образцовые тетради показывали последующим поколениям гимназисток» (Улицкая 2005, с. 23). Она – «часть пейзажа» (отсылка к повести А. Би- това «Человек в пейзаже»), хранитель мудрости, сокрытой в самой земле как книге, единственная, знающая «прибли- зительно греческий язык», в котором отразилась «изумительная буквальность и первоначальный смысл слов» (Улицкая 2005, с. 5). В текстах эпохи Просвещения древнегреческий, латынь выступают языками посвященных, к ним прибе- гают, описывая землю обетованную (Ковтун 2005, с. 33–52). Тайна, сокрытая за чередой букв, знаков и есть «золотое руно», к поиску которого приглашается современный читатель. Черная, высокая Медея, сама себя именующая «чертовой кочергой», – воплощенное стило, колодец – чер- нильница. Дети Медеи – художники, украшающие собственным творчест- вом мир. Ключ от дома/храма Хозяйка оставляет под «треугольным камнем», отсылающим к важнейшему масонско- му символу – третьему глазу Циклопа, средоточию человеческого духа (Холл 1994, с. 276). Талант героини как домо- правительницы оттенен бездарностью официальных властей, захвативших землю обетованную, но не умеющих ее возделывать/читать, у представителей государства медсестра Медея отмечает «все признаки мозгового поражения» (Улицкая 2005, с. 12). Сюжет о схватке с Левиафаном – один из ключевых, опре- деляющих земную участь персонажей. Сопричастность тайнам мироздания выводит Медею из круга сиюминутных представлений о добре, зле, справедли- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 73 вости. Она смотрит на происходящее из положения Творца, «сверху», наблю- дает, запоминает, никогда не снисходя до наставлений. По версии «Теогонии» Аполодора Медея – дочь архаической богини Гекаты, соединяющей в себе мир олимпийцев и титанов, имеющей власть над землей и морем, живыми и мертвыми (Мифологический словарь 1990, с. 143). Улицкая одновременно награждает геро- иню чертами христианской подвижницы и инфернальными признаками. В отечественной культуре явление Софии связано с принятием православия, зарождением письменности, что и отра- жает судьба Медеи. В XI веке киевский митрополит Иларион в «Слове о Законе и Благодати» описывает крещение Руси как приход Софии (Громов 1988, с. 115). Медея, «верующая не в случайность, а в Божий промысел» (Улицкая 2005, с. 152), наделена талантом милосердия, внутренней сосредоточенностью, ее бытие аскетично (вдова), облик пора- жает иконописной красотой. Окрест ее дома растут лилии – знак Богородицы и таланта «художественно жить», по Улиц- кой. Сама усадьба – модель бытия, сре- доточие времен, пространств, народов, живых и мертвых, праведных и грешных. В повести «Веселые похороны» (1992– 1997) эту же функцию мировой оси выполняет мастерская Алика на крыше небоскреба. Подобно демиургу – Софии, Медея стремится «все привести к поряд- ку, к системе, от чайных чашек на столе до облаков в небе» (Улицкая 2005, с. 8). Стол как ладонь Бога – тот же алтарь, ритуал вечерних бесед, чаепитий – один из самых устойчивых в семье. Эту же функцию претворения хаоса в космос выполняют все сокровенные героини Улицкой: Роберт Викторович и его дочь Таня (отсылка к героине Пушкина – воплощению русской души) разыгрывают историю человечества в собственных декорациях (рассказ «Со- нечка»); Нинка собирает фигуры «паз- зл» («Веселые похороны»); в знаковом романе «Казус Кукоцкого» чертежница Елена прозревает совершенный эскиз мироздания: «Елене иногда хотелось бы высказать мужу свои соображения о “чертежности” мира, о снах, которые снились ей время от времени, – с чер- тежами всего на свете: слов, болезней, даже музыки…» (Улицкая 2005, с. 78). Комната Медеи уподоблена святилищу, куда вход профанам заказан: «Комната ее для всех приезжих была священна, и без особого приглашения туда не входи- ли…» (Улицкая 2005, с. 35). На подсту- пах к дому пасутся овцы, символизируя избранность ме ста. Все действия в пределах усадьбы ритуализированы, от хождения к колодцу за водой до вечерних чаепитий – из уважения к Медее «необъ- яснимые законы всеми жильцами строго соблюдались. Впрочем, чем закон необъ- яснимей, тем и убедительней» (Улицкая 2005, с. 32). Порог Хозяйки ни разу не переступали представители власти, дом сохранил первозданную чистоту, воспри- нимается как храм. Своеобразным руководством к ини- циации читателя в тексте выступают ве- щие сны и письма. Медея пишет подруге детства, аристократке по рождению Еле- не, чей образ отсылает к Елене Прекра- сной, наследующей Софии Премудрости (Женщина в мифах и легендах 1992, с. 109). Послания Медеи – вариант древ- него солилоквиума, беседы художника с Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 74 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA самим собой, с собственной душой. Эту же функцию выполняет сам роман по от- ношению к его автору. Гностическая ми- фология трактует письмо как «воплоще- ние зова, идущего в мир и достигающего души, дремлющей здесь внизу» (Йонас 1998, с. 130). Медея пишет в переломные моменты жизни на французском языке, однако тексты изобилуют бытовыми подробностями, случайными зарисов- ками и должны читаться между строк, как послания знающих (посвященных, пневматиков). Только те, кто наделен духовным даром, способны к преображе- нию, ответу на «зов». Душа же, по гно- стикам, таит в себе искру божественного знания, память об утраченной гармонии Вселенной, – это потенциал избранных. Все герои Улицкой традиционно делятся на марионеток, буратин с полой грудью и режиссеров/демиургов – художников, музыкантов, врачей, выводящих кукол из кулис – «углов», придумывающих им истории. Ту же функцию писем (обращение к дремлющим душам) в романе выполня- ют книги, живописные полотна, узоры, даже надписи на заборах и решетках, которые необходимо научиться читать. Накануне смерти/ухода мужу героини Самуилу Мендосу незнакомый «ко- ричневый юноша» с «толстой, грубо раздвоенной верхней губой», симво- лизирующий всадника Апокалипсиса, передает три ветхие книги на иврите. Медея «поняла этот внятный знак без сомнения – готовься!» (Улицкая 2005, с. 152). Через древние тексты умираю- щий, некогда служивший идеям рево- люции, возвращается к мудрости своего народа, преображается внутренне и внешне: становится молчалив, особенно добр, светлеет лицом («Медея находила его одухотворенным и прекрасным»), на него снисходит «благодать слез», тело усопшего «терпеливо ожидало приезда родственников, не проявляя признаков тления» (Улицкая 2005, с. 161). Перед смертью Самуилу открывается главный принцип работы со Словом: «мысли не полностью, а с большой степенью приблизительности передаются слова- ми, что есть некий зазор, некая брешь между мыслью и словом и заполняется она напряженной работой сознания, которая и восполняет ограниченные возможности языка. Чтобы пробиться к мысли, которая представлялась теперь Самуилу подобием кристалла, надо миновать текст» (Улицкая 2005, с. 155). Кристалл – отсылка к тем же образам пирамиды, конической горы и третьего глаза Циклопа, атрибутирующих усадьбу Медеи. По сути, названный герменевти- ческий принцип исповедует и сам автор, он созвучен общему течению «критики языка». Древнейшая символика, проступа- ющая в посланиях всех времен и наро- дов, – гендерная. Символы мужского и женского (круг, чаша, лилия, роза, крест, кинжал) прочитываются в романе как символы судьбы, явленные в строго определенный момент. Так, Медея уже после смерти мужа находит кольцо сестры, ее письмо, обращенное к Саму- илу, – свидетельство их связи, инцеста. Линия Сандры и Самуила подсвечена историей Главки и Ясона, сюжетами романа В. Набокова «Ада» и рассказа Т. Толстой «Соня», выстроенного по канве набоковского текста (Ковтун 2009, I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 75 с. 90–100). Путешествие самой Медеи на родину, к «мудрой Леночке» и брату Федору, совершенное после находки, построено по той же инициальной схеме и вопреки логике мифа заканчивается не местью – примирением с судьбой. Союз Елены и Федора заставляет вспомнить историю о Георгии Победо- носце – освободителе Руси от варваров, наследующего функции мифологическо- го героя, претворяющего хаос в космос. Елена/София и Федор Стратилат, согла- сно легенде, почитаются родителями святого Георгия (Маркова 1997, с. 234). Егорий, возделывающий мир Словом, изображается на иконе с Евангелием в левой руке. Чтение сакральной книги и выполняет роль оберега от злых сил, дублируется произнесением проповеди или молитвы. Миссию драконоборца в романе наследуют сын Елены Георгий и сама Медея, спасшая от страха перед Левиафаном собственного мужа. По- явление Медеи в Феодосии означено «большой водой», заполняющей колод- цы, символизирующей очистительную стихию: «дети и старики отворяли от- воды арыков в свои дворы. Начинался час утреннего полива…» (Улицкая 2005, с. 175). Время в доме Елены фиксиру- ется датами православного календаря, Медея проводит здесь Великий пост, Лазареву субботу и в страстную среду возвращается в мир. Ее путешествию/ паломничеству сопутствуют счастливые совпадения, чудеса, проводником геро- ини выступает неизвестный мальчик, напоминающий «дорожного ангела». Странствующая Медея – ироническая реплика и в сторону Одиссея, она «ощу- щала себя не менее чем Одиссеем», который «был искателем приключений и человеком воды, и он вовсе не упускал возможности отсрочить свое возвраще- ние, больше делая вид, что цель его – грубое жилище в Итаке» (Улицкая 2005, с. 165). Если женщина связана с самой землей, пространством, то мужчина – со стихией времени, он – странник, развед- чик новых территорий (как женщин). Любовная интрига в романе совмещает- ся с актом познания мироздания. Муж- чина познает мир через женщину (земля описана по аналогии с телесностью), для него женщина – инструмент познания мира (как разведчик, которого послал Моисей для обнаружения Обетованной земли). Инфернальная парадигма в образе Медеи включает семью из тринадцати детей (чертова дюжина), где родовая примета – «медный оттенок» волос, «но только Медея и младший из братьев, Дмитрий, были радикально рыжими» (Улицкая 2005, с. 8). Фамилия мужа героини Мендeс – отсылка к образу гермафродического Козла Мендeса, в церемониальной магии символизирую- щего универсальную жизненную силу, которую заклинают с разными целями. Козел Мендоса тождественен Бафомету – божеству тамплиеров (Холл 1994, с. 366–367), интерес к культуре которых в творчестве Улицкой очевиден: герои разыгрывают рыцарские сцены, испол- няют песни трубадуров, причастных гностической «ереси» (Ружмон 1998, с. 52–72). В черной магии перевернутая пентaграмма называется Раздвоенным копытом, а также Козлом Мендeса, ибо имеет форму козлиной головы. Герой Улицкой – пародийное отражение бул- Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 76 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA гаковского Азазелло, «падшего ангела» (Азазель), научившего мужчин искусству войны, женщин тайнам обольщения и украшения, с этим связан мотив блуда между ангелами – «сынами божьими» – и «дочерьми человеческими» («Книга Еноха»). В талмудической литературе Азазель отождествляется с сатаной или Самаэлем (Мифологический словарь 1990, с. 29). Самуил в романе находит комплимент для каждой женщины, от- крывает Медее ее собственную красоту, как демон – Маргарите. В романе М. Бул- гакова одно из воплощений Азазелло – медицинская сестра (профессия Медеи). В версии Улицкой мистериальный брак персонажей предваряет тяжелая болезнь каждого и следующее за ней просвет- ление. Могила Мендeса означена серебряной звездой, в которой одновременно вопло- тились пентограмма, «звезда Давида» и рождественская звезда: «звезду Медея несколько переосмыслила, выкрасив серебрянкой заодно и острие, на которой она была насажена, отчего та приобрела шестой, перевернутый луч и напоминала рождественскую, как ее изображали на старинных открытках, а также наводила на другие ассоциации» (Улицкая 2005, с. 18). В структуре текста важно, что древнейшее изображение гексограммы указывает на Астарту – ночную Венеру как перевернутую (падающую) звезду, символизирует единство мужского и женского начал (Женщина в легендах и мифах 1992, с. 41). Природный аналог гексограммы – та же лилия, цветок с шестью лепестками. Чертами астартиз- ма маркированы образы сестры Медеи Сандры и ее дочери Ники, переживших множество любовных приключений (блудницы). Фигура Медеи, облаченная в черные одежды, с головой, повязанной черной шалью, с характерной челкой – реплика в сторону А. Ахматовой, как ее видели художники начала ХХ века (Блок, ув- леченный софиологией В. Соловьева, К. Петров-Водкин, Н. Тырса). Интере- сно, что в романе учтены и литературные приоритеты Анны Андреевны, называв- шей Библию, тексты Данте и Шекспира важнейшими для понимания мира. Ме- дея, чье лицо к старости «напоминало красивую лошадиную морду» (Улицкая 2005, с. 34), черпающая мудрость из гар- монии самой природы, ассоциируется и с фигурой Б. Пастернака, в позднем твор- честве которого разрабатывается поэтика органики. Образ, положение героини в белом халате медсестры «в крашеной раме регистрационного окна поселко- вой больнички» напоминает «какой-то ненаписанный Гойей портрет» (Улицкая 2005, с. 6), в основе живописи мастера – принцип сочетания противоположно- стей, игра света и тени, чувственности и трагизма, важнейший в художественном мире Улицкой. Черная шаль, характер- ные находки Медеи («ведьмино кольцо» из девятнадцати совершенно одинаковых по размеру грибов, «золотой перстень с помутившимся аквамарином» и «боль- шая перламутровая камея без оправы»), отчетливо инфернализированы. Знак камеи указывает на демоническую геро- иню Т. Толстой – Аду из рассказа «Соня», черное платье девяностолетней старухи украшает большая камея, «на камее кто- то кого-то убивает: щиты, копья, враг изящно упал» (Толстая 2006, с. 13). В со- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 77 ответствии с димиургической функцией Софии, Медея хранит в древнем сундуке сценарии человеческих судеб: «Вся окру- га, ближняя и дальняя, была известна ей, как содержание собственного буфета» (Улицкая 2005, с. 6). Женские истории в романe строятся с учетом основных гендерных стерео- типов эпохи fin de siècle, отличающейся особым интересом к идеям софиологии (Вл. Соловьев, С. Булгаков, П. Флорен- ский, отчасти В. Розанов). Время рубежа ХIХ – ХХ веков читает философию жен- ского в следующей типологии: женщина как сексуальный объект (цыганка, блуд- ница); роковая женщина-вамп (амазонка, Соломея); романтическая возлюбленная, муза (Мадонна, Вечная Женственность) (Грякалова 2008, с. 97). В романе этой типологии соответствует и цветовая символика образов: черная – алая – белая героини. Женскую иерархию возглавляет «бе- лая мышка Нора», чей сюжет маркирован историей героини Г. Ибсена «Кукольный дом». Улицкая «дописывает» знаме- нитого норвежца, ее Нора оставляет кукольную жизнь в «умышленном» Пе- тербурге, обретает подлинную любовь. Героиня изображается исключительно на возвышенности, в ее облике акцен- тированы детскость, особая невинность души, Нора сидит «на маленьком склад- ном стульчике», рисует «на каком-то детском мольберте», фактически ничем не отличается от своей дочери: «обе были светловолосые, обе в косынках, в длинных цветастых юбках и одинаковых кофточках с карманами» (Улицкая 2005, с. 19). Женщина окружена «розово-лило- вым тамариском», напоминает младенца на руках Богородицы из видения Медеи. С Хозяйкой Нору роднит дар художе- ственного восприятия бытия, во время вечерних чаепитий она сидит рядом с Медеей, обликом напоминая «немецких средневековых мадонн» (Улицкая 2005, с. 107). Норе и дано мистическое зрели- ще – змея, сбрасывающая кожу. В мифо- логии гностиков змея, способная лечить и убивать, сбрасывающая кожу как годы, есть символ познания человеком самого себя, добра и зла. В древних мистериях змея обозначает процесс «перевоплоще- ния, метемпсихоза, потому что ежегодно скидывает кожу, проявляясь всякий раз в новом теле» (Холл 1994, с. 312). Здесь же, на вершине горы, Нора встречается с Георгием, повторяется история Данте и Биатриче, Егория и Софии. Дом героев, построенный «еще выше Медеиного», функционально и атрибутивно повторяет прежнее жилище: «Летняя кухня очень похожа на Медеину, стоят те же медные кувшины, та же посуда. Нора научилась собирать местные травы, и так же, как в старые времена, со стен свисают пучки подсыхающих трав» (Улицкая 2005, с. 252). В пурпурных цветах изображаются судьбы Сандрочки и «густорозовой» Ники. История первой – коллаж из сюже- тов Татьяны Лариной, Элен Л. Толстого (близость змее, как и в оригинале, под- черкнута через «звуковой код», героиня говорит, «крепко нажимая на букву «ч»), Муму И. Тургенева и соблазнитель- ницы Яси/Лилит из рассказа Улицкой «Сонечка». Сандра – человек внешних эффектов, одевальщица-декоратор при знаменитостях, «обожающая блеск» и «блестящие связи». Одновременно, Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 78 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA как и Медее, ей присущ талант Хозяй- ки, царственность: «через понтийских мореходов она получила, вероятно, каплю царской крови, почетное родство с теми царицами, всегда обращенными к зрителю в профиль, которые пряли шерсть, ткали хитоны и выделывали сыр для своих мужей, царей Итаки и Микен» (Улицкая 2005, с. 118). Она, в соответствии с христианской транскрип- цией мифа о Софии, мать трех дочерей, носящих знаковые имена: Ника, Лида, Вера (последняя напоминает Нору, «все по-мышиному шуршала бумагой»), и сына – погибшего Сергея как несосто- явшегося Победоносца. В судьбе Сандры иронически от- ыграна история пушкинской Татьяны, вышедшей за генерала замуж. «Блестя- щие связи» героини Улицкой с совет- скими военноначальниками, однако, не выглядят губительными, напротив, любве обильный нрав и соответствую- щая репутация девушки освобождают ее душу от всех покушений государства: «со временем этот невинный недостаток так развился, что посягательства всяче- ских идеологических миссионеров от РЛКСМ, ВЛКСМ и прочих на ее душу закончились сами собой» (Улицкая 2005, с. 74). Символ восхождения есть и в этой судьбе – «ореховая горка», буфет, рестав- рация которого заканчивается браком Хозяйки и мастера. Муж Сандрочки – краснодеревщик Иван Исаевич – бук- вально обожествляет избранницу, легче верит в «непорочное зачатие», чем в явные факты ее «грешной» биографии. В свой черед героиня одухотворяет «малость деревянного» возлюбленно- го, приспосабливает для супружеской жизни, венец которой – строительство загородного дома. Союз Александры и Ивана Исаевича, видимо, ироническая отсылка к образу А. И. Солженицына, описавшего бытие русской бабы по аналогии с Житием («Матренин двор»). Все достоинства и недостатки ма- тери в образе ее дочери Ники находят предельное выражение. По следняя атрибутируется как «крылатая» богиня, карнавальный образ Медеи-мстительни- цы, улетающей на конях или драконах. Розовые оттенки, свойственные жен- щинам Синопли, приобретают здесь театральную насыщенность, на Нике «грубомалиновое платье» или платье «цвета йода». Если Сандра декорирует актрис перед выходом на сцену, то ее дочь носит маскарадные костюмы в повседневности, в глазах художников aссоциируется с «фаюмским портре- том», напоминающим древнеегипетские погребальные маски. Художник «долго чуть не со слезами разглядывал ее, при- говаривая: “Какое лицо… Боже, какое лицо… фаюмский портрет”» (Улицкая 2005, с. 139). Отличительной чертой названной живописи считают обилие позолоты, яркость образов, их особую пластичность, восходящую к античным традициям. В мифологии масонов Земля Египта – пространство «низа», страстей, где дети Израилевы (12 колен) держа- лись в плену и были выведены Моисеем (просвещенным умом), поднятием мед- ной змеи (Холл 1994, с. 278). «Блестящие связи», которыми гордилась мать, Ника превращает в «опасные связи», выступая достойной дочерью Самуила, за которым маячит тень Азазель (булгаковского Аза- зелло). Соблазн становится искусством I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 79 Ники, ее миссией, волшебством, она «за- нималась любимым делом обольщения, тонким, как кружево, невидимым, но осязаемым, как запах пирога от горячей плиты, мгновенно заполняющий любое пространство. Это была потребность ее души, пища, близкая к духовной, и не было у Ники выше минуты, чем та, ког- да она разворачивала к себе мужчину» (Улицкая 2005, с. 109). Брак красавицы с богатым негоциантом-итальянцем за- кольцовывает историю рода Синопли, возвращает к истокам, к мифу о Ясоне и биографии деда – купца Харлампия, владельца четырех судов. Предельным выражением энергии Эроса служит в романе образ амазонки Розки, цирковой наездницы. В самом имени героини зашифрован символ ваги- ны. Роза – древнейший знак плодородной силы, «материнской тайны творения» (Холл, 1994, 336). Девушка награждена «черными пружинистыми волосами», «короткими красными ногтями», одета в красную рубаху, появляется из «бар- хатной черноты» конюшни, носится на «высоком черном жеребце» (Улицкая 2005, с. 102). Дорогу к ней указывают «только красные и багровые астры, целиком ушедшие в цвет и не имеющие никакого аромата» (Улицкая 2005, с. 101). Обликом новая амазонка напоми- нает «маленького кудрявого мальчишку», «наглую цыганку», когда смеется «по- вурдалачьи выпирают вперед верхние клычки» (Улицкая 2005, с. 105). Белые грязные джинсы наездницы, капли воды в ее волосах – знаки «затонувшей жемчу- жины», поруганной Красоты, которую и призван спасти Художник. Центральный гностический миф повествует о «душе, которая утратила свою целостность и превратилась в шлюху» (Афонасин 2002, с. 206). Отношения Розки и Бутонова профанируют символику Персея и Анд- ромеды. Женщина оставляет в постели возлюбленного цепочки: «он вынул из переворошенной постели порванные золотые цепочки, соскользнувшие но- чью с ее шеи» (Улицкая 2005, с. 105), и затем исчезает, ускользая от власти мужа – «страшного цыгана». Героиня и посвящает Бутонова в искусство стасти, открывает «целый материк» – обетован- ную землю любви. Прямой противоположностью огнен- ной Розки явлена «лунная» Маша – внуч- ка Сандры: «Эта хрупкая, сероглазая де- вочка совсем не их породы», – признает бабка (Улицкая 2005, с. 134). Облик Маши словно непроявлен, как «переводная кар- тинка», слепок с фотографии ее матери Татьяны, «отражение отражения». В героине акцентируются детскость, черты андрогинности («остриженная под маль- чишку», «тонкая, острая, как мальчик»), предрасположенность к мистике: «от раннего прикосновения к темной бездне безумия в ней остался тонкий слух к мистике, чуткость к миру и художест- венное воображение – все то, что создает поэтические склонности» (Улицкая 2005, с. 137). Если судьбы женщин Синопли подсвечены мифологией избранных пространств Колхиды, Итаки, Эдема, то линия Маши изначально связана с «пло- хим местом», домом генерала, где царят страх, сумасшествие. Здесь жить нельзя, но можно калечиться, умирать. Гиблые пределы и нужно пройти/преодолеть как переиграть собственную смерть – по ночам к Маше является сошедшая с ума Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 80 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA жена генерала, функционально и атри- бутивно напоминающая Пиковую даму. В роли чудесных проводников девушки по «аду» выступают Ника, Сандра, муж Алик и ночной ангел. Героиня с детства привыкает к помощи «толмачей», даже спит, взяв кого-нибудь за руку. Ее отно- шения с мужем – травестийная версия мифа об Орфее и Эвридике – Алик не успевает увезти жену из России и не в состоянии освободить ее от ночных кошмаров, власти ада. Отсутствие полноты отличает поэ- зию самой Маши, она «писала то стихи, то неопределенные тексты, как будто вырванные из разных авторов. Своего голоса у нее не прорезалось, и влекло ее в разные стороны – то к Розанову, то к Хармсу» (Улицкая 2005, с. 210): «Стихи выходили на нее, как звери из лесу, совершенно готовыми, но всегда с каким-то изъяном, с хромотой в задней ноге, в последней строфе» (Улицкая 2005, с. 238). Трагедия девушки – в исключительном доверии к букве; сопри- косновение с тайной, страстью приводит к болезни и смерти. Интеллектуалку Машу близкие и воспринимают как «недоростка», недоросля, объекта чужой игры. Любовь героини к Бутонову офор- млена по законам «мыльной оперы», приобретает «кинематографический охват и одновременно кинематографиче- скую приплющенность» (Улицкая 2005, с. 142). Отношения персонажей цитатны, включают варианты мифа о Нарциссе, мотивы трагедий Шекспира (в образе Маши отзеркаливают черты Офелии и Отелло), «Евгения Онегина» Пушкина (героиня пытается разгадать возлюблен- ного по обстановке его загородного дома, оформленного Никой; пишет любовные письма, стихи). В судьбе Бутонова очевиден архаи- ческий след Нарцисса, жертвами кра- савца выступают то нимфа Эхо (отсюда несамодостаточность голоса Маши), то юноша Аминий, заколовшийся от любви (героиня сравнивается то с мальчиком, то с кинжалом). В древних культурах нарцисс почитается цветком мертвых, это цветок, который, согласно мифу, ранее был человеком или мог вырасти только вследствие смерти человека, от- сюда власть Бутонова, награжденного «чудовищным тайным самолюбием», фатальна. Герой, обладая исключитель- ным телесным даром, к области духа «оказался совершенно чужд». Только прикосновение к нему вызывает у Маши острую аллергическую реакцию, как от прикосновения к металлу – «железному человеку» соцреализма, напоминает укус змеи, что убила Эвридику. Героиня Улицкой – жертва неверной трактовки дискурса, она взывает к романтическому возлюбленному, а перед ней плакатный образ «настоящего человека», супермена массовой литературы. Женские персонажи в романе объеди- нены символикой змеи, кошки и амазон- ки, означающих как низшую астральную силу (кошка), так и универсальную мудрость (змея). Если судьбу человека в истории определяет сражение с Дра- коном/Государством, то путь души – «схватка с Ангелом», отсылающая к сюжету пророка Иакова – ключевому для понимания творчества Улицкой в целом (Ковтун 2012). Только победите- ли обретают собственный голос и дом. Ангел является Елене и Медее, разговор I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 81 последней с Богом, «смесь давно выт- верженных молитв и ее собственного голоса, живого и благодарного…» (Улиц- кая 2005, с. 169). Пафос победительниц заложен в этимологии имен Сандры и Ники, только Маша в ночных полетах с ангелом пользуется не собственной «умной силой», а «заемной, от учителя»: «она подчинялась его воле с наслажде- нием и старанием» (Улицкая 2005, с. 240). В результате героиня оказывается в раздоре с миром и самой собой: «Как будто их было две: Маша дневная, спо- койная, ласковая, приветливая, и Маша ночная – испуганная и затравленная» (Улицкая 2005, с. 135). Завершение судь- бы девушки, вышедшей из ночного окна, парафраза к идее набоковского Лужина, перешагнувшего из настоящего в веч- ность. После смерти жены Алик издает сборник ее стихов, книга – аналог дома как жилища духа. Земля, выписанная в романе по ана- логии с женской телесностью, должна быть открыта/возделана мужчиной. Успешность путешествия героя зави- сит от его способности увидеть/спасти Красоту. Функции мужских персона- жей ассоциируются с архетипическими образами Орфея, Персея, Пигмалиона, Прометея и Одиссея, совершающих свои подвиги во имя Красоты (Бальбуров 2003, с. 146–150). В этой же парадигме фигура Егория Храброго. Сын Елены Георгий – «приверженец семейной ми- фологии» (Улицкая 2005, с. 108), храни- тель истории семьи, наследник Медеи: «У них было много общего: оба были подвижны, легки на ногу, ценили при- ятные мелочи и не терпели вмешатель- ства в их внутреннюю жизнь» (Улицкая 2005, с. 21). В чертах героя угадываются приметы Прометея, создателя «жалкого рода людей», их учителя и заступника (Мифологический словарь 1990, с. 443): «Георгий, вовсе не ставя перед собой никаких педагогических задач, из года в год давал всем детям своей родни ни с чем не сравнимые уроки жизни на земле. От него перенимали мальчики и девочки язычески точное и тонкое обращение с водой, с огнем, с деревом» (Улицкая 2005, с. 62). Место пребывания героя, как и мифологиче ского персонажа, Кавказские горы. Прометей, однако, не смог вдохнуть в собственные творения душу, это сделала мудрая дева Афина, атрибутируемая змеей, впервые в миро- вой культуре отождествленная с Софией. Любимцем Афины был Одиссей, черты которого угадываются в образах Медеи и Георгия, она же покровительствовала Ясону (Женщина в легендах и мифах 1992, с. 45-47). В романе Георгий наделен знаковой профессией – геолог как исследователь/ читатель самой земли, толмач мудро- сти, сокрытой в ее толще (за видимым пределом букв). Его новосибирский приятель – председатель колхоза Тара- сов (аллюзия на героя одноименного рассказа Б. Екимова) – страдает по подковным гвоздям – ухналям, ассо- циируясь с Гефестом. Облик Георгия подчеркнуто брутален, отмечен «явной мужественностью», его атрибутируют знаки «универсального солдата» – сапер- ная лопатка, нож, «шляпа из солдатского среднеазиатского комплекта» (Улицкая 2005, с. 17). Нора видит избранника то «римским легионером», то хитроумным Одиссеем, в котором жив дух путешест- Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 82 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA венника, игрока, напоминающий прадеда Харлампия: «он любил покупать, ему нравилась вся эта игра в выбор, в тор- говлю, в добычу» (Улицкая 2005, с. 38). Цветовое решение образа строится на контрасте белого и красного, отсылает к символике Победоносца. «Двойником» Георгия становится муж «лунной» Маши – интеллектуал Алик, история которого в иронической проекции воспроизводит булгаковские сюжеты о демонической профессуре, экспериментирующей с живой материей («Роковые яйца», «Собачье сердце»). Алик, эмигрировавший в Америку, откуда в повести Булгакова и привозят яйца анаконд, «стал американским ака- демиком и, того и гляди, осчастливит человечество лекарством от старости» (Улицкая 2005, с. 252). Миниатюрный Алик, который и взрослым покупал себе одежду в «Детском мире», в семь лет «читал неотрывно тяжеленные тома “Всемирной истории”, в десять увлекся астрономией, потом математикой», бук- вально усваивает «грамоту из воздуха» (Улицкая 2005, с. 202). Его поступление в институт «представляло собой сра- жение с пятиглавым драконом», были посрамлены «мехматовские наемники», на сочинении дружескую руку абитури- енту протянул сам Александр Сергеевич, «тема “Ранняя лирика Пушкина” каза- лась Алику подарком небес» (Улицкая 2005, с. 203). Интересно, что в самом романе действующие лица структури- рованы с учетом персонажей поэта, чью руку Улицкая с улыбкой приняла. Отец Алика – хорошо образованный филолог, «но жизнь затолкала его в такой угол, где он с благодарностью редактировал воспоминания полуграмотных маршалов минувшей компании» (Улицкая 2005, с. 205), то есть озвучивал выступления буратин, марширующих по сцене исто- рии. Из этого пространства «угла» Алик и должен найти выход. Его отъезд загра- ницу «требовал решимости, мужества или отчаяния», окружающие сравнивают поступок героя с исходом евреев: «Чер- мное море опять разъяло свои воды, что- бы пропустить избранный народ если не в Землю обетования, то по крайней мере прочь из очередного Египта» (Улицкая 2005, с. 213). Восхождение Алика на уче- ный Олимп совпадает, однако, с гибелью жены и разрывом с матерью, остающейся в России. Если красавец Бутонов – во- площение идеального тела, то Алик – рационального ума, к чувственной стихии, «огню жизни» он оказывается глух, сама природа наградила его весьма скромными мужскими достоинствами, что рождало «невозможность зайти в школьную уборную» (Улицкая 2005, с. 205). Если Георгий оставляет «трухля- вую кучу бумаги» – диссертацию – в Академгородке как ложную высоту и перебирается на прародину, к Медее, то Алик выбирает наградой не Красоту – Нобелевскую премию. Единственный вид, что открывается из треугольника «медеиного сортира», инициальная точка, для него потерян. Студенческие увлечения героя, «легкие соединения в бельевой, в ординаторской, в смотро- вой были столь же непринужденны, как ночные чаепития, и имели оттенок медицинской простоты» (Улицкая 2005, с. 205). По сути, такое поведение близко нарциссизму Бутонова, воспринимаю- щего женщину как спортивный снаряд I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 83 или «домашнее животное». Интересно, что в одно из свиданий Бутонов выходит к Маше в медицинской шапочке, напо- миная Алика. Образ атлета Бутонова строится на пересечении нескольких дискурсов, здесь иронически сочетаются элементы архаических мифов о Нарциссе и Пер- сее, советская мифология «настоящего человека»: «он все более приближался к собирательному облику строителя ком- мунизма, известному по красно-белым плакатам, нарисованным прямыми ли- ниями, без затей» (Улицкая 2005, с. 89), черты православных сказаний о демо- нических (хтонических) силах. Героя называют «зверюгой», любовь к нему сравнивается с беснованием, его судьба изначально отмечена признаками недо- стачи, ущербности. Родовой дом стоит на окраине Москвы, в Расторгуево, место пользуется дурной славой, строение «приземисто», «давно грозит развалить- ся» (Улицкая 2005, с. 84). Ребенок «отца не помнит», его главная забава – игра в нож, когда мишенью выступают стены родной избы: «Старый материнский дом, и без того ветхий, был весь в шрамах от его мальчишеских упражнений» (Улиц- кая 2005, с. 84). Мальчик, мечущий нож, иронически сравнивается с покорителем мира: «все, царства и города, разыгры- ваемые на вытертой площадке позади автобусной станции, он брал своим ножом легко и весело, как Александр Македонский» (Улицкая 2005, с. 84). Обладая неограниченными возмож- ностями в горизонтальном движении, Бутонов, однако, не видит вертикаль, все «прочитанные книги забывавший бесследно и навсегда» (Улицкая 2005, с. 96), он не понимает знаков судьбы. Пределы обитания героя – спортивная арена, цирк как перевернутые простран- ства, где успехи легко оборачиваются поражением, взлет – падением. В логике шутовства существует и само госу- дарство: «во многих отношениях цирк был совершенно таким же, как прочие советские учреждения – склад, баня или академия» (Улицкая 2005, с. 88). Соот- ветственно, и проводниками Бутонова по миру-балагану выступает всякого рода «нечисть»: тренер с сомнительной репутацией – прожженный спортивный волк; «немолодой циркач смутной крови из цирковой династии, с внешностью коробейника, но с итальянским именем Антонио Муцетони» (Улицкая 2005, с. 89) и специалист по шпионским иг- рам – «мелкий, неказистый человек из КВЖДистов, с маскировочной фамилией Иванов, с темным и извилистым прош- лым» (Улицкая 2005, с. 96). В Крыму Бутонов останавливается в доме Ады (адском пространстве), в иконные пределы усадьбы Медеи попа- дает под покровом ночи через окно, как и положено нечистому. От героя исходит «каменная сила» истукана, даже в любви «он не чувствовал ни малейшего вдох- новения, но привычка добросовестного профессионала обязывала» (Улицкая 2005, с. 145). Его отношения с сестра- ми – Никой и Машей – суть повторение интриги рассказа Т. Толстой «Соня» (дуэт Ады и Сони), когда на любовные письма одной предложено отвечать дру- гой: «Тебе надо, ты и пиши, – буркнул Бутонов. Ника захохотала – предложе- ние показалось ей забавным» (Улицкая 2005, с. 217). В версии Т. Толстой герой предстает дамской выдумкой, игрой букв, фантомом, и только высокая любовь Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 84 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Сони (воплощенной Души) обеспечива- ет шутовской истории высоту античной драмы. Интересно, что в отличие от предшественницы, Улицкая буквально «оживляет» марионетку, черты вымыш- ленного Николая воплощены в коллеге Бутонова по цирковой работе – упавшем и оставшемся парализованным акроба- те. Дописывая историю, автор «Медеи» делает героя талантливым массажистом, буквально спасшим прикованного к постели Муцетони – собственную тень. Бутонов как специалист по позвоночни- ку – божественному древу в человеке, функционально сближается с Медеей и Георгием, на что указывает преобладание белого и розового в цветовом решении образа. Судьбу героя венчает строитель- ство дома в Расторгуево и рождение сына, «в которого беспредельно влюблен», как Нарцисс в собственное отражение. Если архетипом женских образов в романе выступает София Премудрость, то для мужских персонажей ключевым является образ Мастера-строителя, возводящего храм/Вселенную во имя Красоты. В масонских доктринах смерть Мастера от рук врагов, представляемых как государство, официальная церковь и сброд (Холл 1994, 274–275), всякий раз оборачивается гибелью народа, лишен- ного пристанища. Подтверждение этой закономерности автор видит в истории пленения евреев, русской революции, войнах в Афганистане и Чечне. На уров- не личной судьбы убийцами Мастера выступают невежество, предрассудки и страх. Героиня Улицкой «мудрая Леноч- ка» в мистическом сне видит Отца и он же – архитектор Шинарарян, «строитель армянских храмов» (Улицкая 2005, с. 31), предсказывающий гибель семьи и судьбу девочки. По мужской линии рода Сино- пли, от деда Харлампия, членам семьи передается «страсть к строительству». Свой дом дано возвести Самуилу Мен- дeсу и Георгию как приют для близких и дальних. Литовский племянник Медеи – Гвидас-громила (отсылка к сюжету царя Гвидона) «построил дом, развел большое строительство» (Улицкая 2005, с. 42), и только в доме Бутонова «было прохлад- но – дом тепла не держал» (Улицкая 2005, с. 230). В маскарадных пределах государства дом как единство близких людей принципиально невозможен, лю- бое строительство оборачивается ямой, котлованом или «палатой № 6». Дед Маши «генерал Гладышев построил за свою жизнь столько военных и полувоен- ных объектов, столько орденов получил на свою широкую и короткую грудь, что властей почти не боялся», «боялся он только своей супруги Веры Ивановны» (Улицкая 2005, с. 123), мастерски «за- пускающей скандалы», в собственной квартире хозяин старался не бывать. Итак, мир в романе выстроен по вертикали и горизонтали, пересечение крымских гор с морской гладью образует оптический крест, средоточием которого является усадьба Медеи, расположен- ная, «где завивалась складка земли», «в паху». Изображение отсылает к знаку Братства pозенкрейцеров (близкому масонству) – розе, распятой на кресте, крест утвержден на постаменте с усту- пами. Есть мнение, что в «Божественной комедии» Данте этот символ «впервые опубликован открыто и сопровождается почти полным объяснением» (Холл 1994, с. 503–507). Вокруг дома Медеи «проис- ходит движение миров, звезд, облаков и овечьих отар» (Улицкая 2005, с. 36). На I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 85 уровне микромира коническая гора – символ единства человеческой природы, нижней, средней и верхней частей тела, дух же открывается в сердцевине пира- миды (Холл 1994, с. 256). Путь духовного мужания требует от героев умения читать знаки судьбы, навыков герменевтического анализа, ибо сокровенный смысл постигается «за временем», «за текстом», освобождаясь из плена букв, как воинов, выросших из зубов Дракона (миф о Ясоне). И если судьба древнего мира отдана в руки Софии Премудрости, то современная история пишется интеллектуалами/ мужчинами. Любимая чашка Медеи «тяжелая и нескладная», «темно-сине- красная, в потеках запекшейся глазури, шершавая, слишком декоративная для ежедневного пользования» (Улицкая 2005, с. 35) – прообраз глобуса, верхняя часть которого оказывается у будущего нобелевского лауреата – Алика: «Алик в тот год получил в подарок от жены ко дню своего рождения большую белую чашку, на которой с синими буквами было написано: «И будет так: ты купишь фрак, а я – вечерний туалет, король про- слушает доклад, а после даст банкет» (Улицкая 2005, с. 211). Автором обеих чаш явилась Ника – Победительница. Составленные воедино, чаши образуют Орфическое яйцо вселенной, в эзотери- ческой доктрине высшее индивидуальное достижение состоит в том, чтобы раско- лоть Орфическое яйцо, что эквивалентно возвращению духа к плероматическому единству (Холл 1994, с. 199–200). Движение вглубь, за пределы страниц и букв осуществляется как разгадыва- ние текстов, проводниками читателя выступают авторы мировой литературы, живописи, кино, приоритетно творче- ство тех, кто особое внимание уделил тайне Вечной Женственности во всех ее проявлениях и ипостасях. Обыгрывая гностический миф о мире как результа- те ошибки эона Софии, автор признает право на заблуждение и за персонажами; ее «инфернальницы» всегда ярче, инте- реснее добродетельных особ, которым, в свою очередь, дан шанс проявить ми- лосердие. Храм вселенной, отстроенный мастерами, без Души не стоит, оказыва- ясь удручающе холоден, пуст и скучен, пригоден для буратин, не для людей. Литература АФОНАСИН, Е., 2002. Античный гности- цизм. Фрагменты и свидетельства. Санкт-Пе- тербург: Издательство Олега Абышко. БАЛЬБУРОВ, Э., 2003. Поэтическая фи- лософия русского космизма. Новосибирск: Издательство СО РАН. БОЛОГОВА, М., 2010. Современная русская проза. Проблемы поэтики и герменевтики. Монография. Новосибирск: Новосибирский государственный университет. БЫЧКОВ, В., 1999. 2000 лет христианской культуры. В 2 т. Т. 2: Славянский мир. Древняя Русь. Россия. Москва, Санкт-Петербург: Уни- верситетская книга. ГРОМОВ, М., 1988. Образ Софии Прему- дрости в культуре Древней Руси. In: Отечест- венная общественная мысль эпохи Средневе- ковья. Историко-философские очерки. Киев: Наукова думка, 114–119. ГРЯКАЛОВА, Н., 2008. Человек модерна: Биография – рефлексия – письмо. Санкт-Пе- тербург: Дмитрий Буланин. Женщина в мифах и легендах, 1992. In: Энциклопедический словарь. Ташкент: Главная редакция энциклопедий. ЙОНАС, Г., 1998. Гностицизм (Гностиче- ская религия). Санкт-Петербург: Лань. Н. Ковтун. ИНТЕРТЕКСТУАЛЬНАЯ ИГРА В РОМАНЕ Л. УЛИЦКОЙ «МЕДЕЯ И ЕЕ ДЕТИ» 86 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA КОВТУН, Н., 2005. Русская литературная утопия второй половины ХХ века. Томск: ТГУ. КОВТУН, Н., 2009. Софиологическая пара- дигма в творчестве Т. Толстой (на примере рас- сказа «Соня»). Литература, № 51 (2), 90–100. КОВТУН, Н., 2012. Игра как способ миро- постижения в повести Л. Улицкой «Веселые похороны». Литература. [In print] МАРКОВА, Е., 1997. Творчество Николая Клюева в контексте севернорусского искус- ства. Монография. Петрозаводск: Карельский научный центр РАН. Мифологический словарь, 1990. Москва: Советская энциклопедия. НИЦШЕ, Ф., 1992. По ту сторону добра и зла. К генеалогии морали. Минск: Беларусь. РУЖМОН, Д., 1998. Любовь и Запад. Новое литературное обозрение, № 31, 52–73. ТОЛСТАЯ, Т., 2006. Река Оккервиль. Сбор- ник рассказов. Москва: Эксмо. ТРУБЕЦКОЙ, Е., 1993. Два мира в древ- нерусской иконописи. In: Философия русского религиозного искусства XVI-XX вв.: Антология. Москва: Прогресс, Вып. 1, 220–247. УЛИЦКАЯ, Л., 1992. Сонечка. Новый мир, № 7, 61–89. УЛИЦКАЯ, Л., 2005. Медея и ее дети. Москва: Эксмо. УЛИЦКАЯ, Л., 2005. Казус Кукоцкого. Ро- ман. Москва: Эксмо. УЛИЦКАЯ, Л., 2008. Даниэль Штайн, пе- реводчик. Москва: Эксмо. ХОЛЛ, М. П., 1994. Энциклопедическое изложение масонской, герметической, каббали- стической и розенкрейцеровской символической философии. Санкт-Петербург: Спикс. Natalia Kovtun Siberian Federal University, Russia Research interests: 20th and 21st century Rus- sian literature, poetics, the utopian ideology metagenre, modern traditionalist prose THE INTERTEXTUAL GAME IN ULITSKA- YA’S NOVEL MEDEA AND HER CHILDREN Summary This article attempts to present a reading of Ulits- kaya’s novel as a metatext of world culture, as an encrypted message through which the author inveigles “a shrewd reader” into the guessing of discourses (from ancient mythology to works of social realism and postmodernism) in order to detect traces of the initial scenarios proposed to humanity by the Creator. The conceptual basis of the work was the myth of Sophia Wisdom Divine, an artist painting the primary blueprint of the universe and inviting other artists to co-create (the muse and the artist). Ulitskaya’s Sophiology is based on the ideas of the Russian modernists, e.g., Soloviev and Block. The Greek story of Medea—the daughter of King Aeëtes of Colchis and wife of Jason, who headed the expedition of the Argonauts—provides the basic structure of the novel. This myth is one of the most popular in the world among artists. Its interpretive options (from Euripides and Ovid to Anouilh, Pasolini and Petrushevskaya) are evidence for the unity of the text of culture. The novel, then—the ironical statement of the author to enter into the circle of the elect, the family of Medea, whose image is highlighted by signs of Sofia—is the embodiment of style. Medea’s manor is “the navel of the earth” in which the outlines of the Masons are traced; here, time and space, living and dead, sinners and saints converge. The earth itself is read like a book. All the characters are divided into puppets— unable to understand the hidden meaning of the text—and directors/demiurges—artists, musi- cians, and doctors who write the history of dolls. The typology of female images is constructed on the gender stereotypes of the fin de siècle era: the woman as a sexual object (Gypsy, wanton); femme fatale/vamp (Amazonian, Salomé); and the roman- tic lover and muse (Madonna, the eternal feminine). The functions of the male characters are associated with Orpheus, Perseus, Pygmalion, and Ulysses, who perform their feats in the name of Beauty. The mission of the reader is to pass the initiation of the plot and guess all its variations with the power of letters resembling dragon’s teeth, to detect in these traces of meaning the “Golden Fleece,” much as Medea who led Jason to such a purpose. KEY WORDS: Ulitskaya, Medea and Her Children, intertextuality, Sophia Wisdom, master, the Gnostic Code. Gauta 2012 05 01 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 87 Mindaugas Grigaitis Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas, Lietuva Tel.: +370 674 952 18 El. paštas: mindaugas_grigaitis@yahoo.com Moksliniai interesai: literatūros teorijos, literatūros filosofija, kultūros studijos, literatūros antropologija TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE LINK DEBESIJOS Straipsnio objektas – Broniaus Radzevičiaus novelių rinktinė „Link Debesijos“. Lietuvių prozininko novelės analizuojamos remiantis rusų literatūrologo Michailo Bachtino transgredi- encijos teorija. Ši teorija vertinama kaip teorinis kompromisas, leidžiantis sujungti tradicinės, subjektyvumą ginančios kritikos nuostatas su postmodernia autoriaus mirties idėja. Teorinėje straipsnio dalyje pristatoma M. Bachtino transgrediencijos teorija, aktualizuojama žmogaus kaip patirties visumos idėja, apibūdinamas bachtiniškasis estetinės žiūros iš tos patirties kūrimo kelias. Daugiausia gilinamasi į rusų mokslininko autoriaus ir herojaus santykį, apibrėžiamos transgrediencijos, išoriškumo, vidinio pasaulio kategorijos, įvardijamos transgrediencijos sąlygos ir jos pažeidimo situacijos. Analizuojant B. Radzevičiaus kūrinius, tiriama, kaip juose skleidžiasi transgrediencija, kaip meninės visumos kūrimo procese dalyvauja autorius, kokių transgrediencijos pažeidimų galima rasti Radzevičiaus novelėse. Sąmoningai pasirenkama Radzevičiaus proza, kurioje itin intensyviai koreliuoja kalbos ir patirties impulsai. Manoma, kad transgrediencijos teoriją geriausia perteikti taikant ją tų autorių tekstams, kurie ne tik sulydo patirtį ir kalbą, bet ir jaučia patirties reprezentavimo kalba ribas. Radzevičius yra vienas tokių autorių, tačiau dažnai, susižavėję jo kalbos valdymo talentu, kritikai nepastebi, kad tekstas, kaip kalbos dėsnių valdoma struktūra, ima sakyti daugiau nei autorius norėjo. Tyrime parodoma, kad šalia novelių, kur transgrediencija pasiekiama, Radzevičiaus rinktinėje „Link Debesijos“ dažnai galime aptikti situacijas, kai autorius nesuvaldo savo intencijų bei patirties: jis arba kalbą paleidžia stichiškai tekėti patyrimų trajektorijomis, arba kalbėjimui nori suteikti iš anksto numatytą prasmę. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Michailas Bachtinas, Bronius Radzevičius, autorius, herojus, estetinė žiūra, transgrediencija, meninė visuma. Būti ar nebūti postmodernizmui? Kalbėti apie literatūrinį postmodernizmą šiuolaikiniame lietuvių literatūriniame diskurse yra vis dar madinga, bet kartu ir pavojinga, nes akivaizdi šio reiškinio refleksijos inercija: jis tiek apaugęs prielai- domis ir prietarais, kad apie konceptualią diskusiją kol kas kalbėti sunku. Išsikal- bėjimas vyksta straipsnių, pranešimų, pasisakymų lygmeniu ir apsiriboja savo pozicijos išsakymu bei gynyba, tad nė iš tolo neprimena lyotardiškosios kalbėjimo žaidimų koncepcijos. Iš paskirų pasisakymų 88 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA galime apgraibomis diagnozuoti: vieniems terminas postmodernizmas yra parazitas1, kitiems – priešnuodis prieš apkerpėjusios tradicijos parazitus2, tretiems – praėjęs reiškinys, kurį mes pavėluotai griebiamės adoruoti, norėdami būti madingi3. Reflek- tuojant lietuvių literatūrinio postmoderniz- mo reiškinį, sunku kalbėti apie konkrečius „įtakingiausius“ ir reprezentatyviausius lietuvių mokslininkų tekstus, kurie galėtų būti diskusijos atramos tašku4. Pastebimas beveidžio postmodernizmo puolimas: „Post modernizmas tiesiog nebepakanka- mas, nes ši kategorija apglobia tik tai, kas naujausia, kas labiausiai atitrūksta nuo tra- dicijos arba ryžtingiausiai ją neigia <...>“ (Sprindytė 2006, p. 33). Keisčiausia tai, kad tokios diagnozės daromos akcentuojant tik vieną aspektą – masinės kultūros įsigalėji- mą. Vartotojiškumo plitimas sutapatinamas su plintančia individualios sąmonės bei visuomenės fragmentacija ir tampa centrine prielaida visą postmodernizmą, neatsižvel- giant į jo įvairovę, „nurašyti“ kaip tradiciją griaunančią ir naikinančią ideologiją5. 1 Taip kalbas apie postmodernizmą vertina Arvy- das Šliogeris (Ruzas 2008, p. 214). 2 Žr. straipsnį „Postmodernizmas ir kitos literatū- rologijos baimės“ (Grigaitis 2006). 3 Toks įspūdis susidaro skaitant Dalios Satkausky- tės straipsnį „Postmodernizmas kaip konjunktūra“ (Sat- kauskytė 2008). 4 Filosofijoje, be abejo, reikėtų išskirti Audro- nės Žukauskaitės straipsnius bei studijas. Literatūros moksle verta paminėti Eugenijaus Ališankos knygas Vaizdijantis žmogus (1998), Dioniso sugrįžimas (2001), bet ir jose apsiribojama daguiau aprašomuoju požiūriu ir reliatyvumo, subjekto mirties, Dioniso stichijos aksio- mų deklaracijomis. Pirmiausia jose galima pasigesti po- leminės dvasios, nes kalbėjimas apie postmodernizmą kaip tokį, nekuriant mokslinės diskusijos su konkrečių mokslininkų tekstais, ir kuria postmodernizmo refleksi- jos anemiją. Apie tokios diskusijos stygių socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dar 2003 metais rašė Al- gimantas Valantiejus (Valantiejus 2003). 5 J. Sprindytė (2006), aptardama pirmojo nepri- klausomybės dešimtmečio prozos tendencijas, „meta“ Tendencingai negatyvus fragmentacijos, segmentacijos ir dekonstrukcijos elementų vertinimas itin paaštrėja, kai liečiamas kitas „tradicinių pažiūrų“ kritikos skaudulys – subjekto mirties problema6. Subjekto arba žmogaus mirtis, kurią skelbė Michaelis Foucault ar Roland’as Barthesas (autoriaus mirties pavidalu), yra pirmiausia individualizmo pabaigos skelbi- mas. Kaip pažymi Julia Kristeva, tradicinis subjekto suvokimas ateina iš kartezianis- tinės filosofijos ir yra paremta Husserlio transcendentalinio ego idėja, kuri veda prie išvados, kad kalba yra paties subjekto susi- kurtas ir valdomas tikrovės reprezentavimo įrankis (Kristeva 1986, p. 27). Subjektas čia suvokiamas kaip stabilią tapatybę turinti bū- tis, savo transcendentalumu gebanti veikti virš kalbos ir net virš istorijos. Postmodernaus mąstymo bendra tenden- cija – ne tiek neigti, kiek keisti tokią subjek- to sampratą. Ir keitimas vyksta skirtingomis kryptimis vis kitoje teorijoje: tarkim, jeigu dekonstrukcija ten, kur buvo subjektas, palieka besubjektę vietą, Kristevos teorija siūlo subjekto rekonstrukciją per jo kalbi- nės veiklos analizę (Kristeva 1986, p. 16). Lietuvių literatūriniame diskurse ne pirmą tokį kaltinimą postmodernizmui: „<...> kai literatūra apie 1995 m. grįžo į normalias raidos vėžes ir galėjo tapti pati savimi, pasirodė, kad pasaulyje grožio mitas nepaklausus, čia jau seniai dominuoja antiestetiniai, de- konstrukciniai, postmodernūs ir kiti panašūs reiškiniai <...> Įsigali pragmatinė-hedonistinė pasaulėvoka, es- mingai keičianti egzistencinį santykį su kultūra (ir savo būtimi)“ (p. 272–273). Atrodo, kad neigiant postmoder- nizmą kaip tokį siekiama susikurti patogesnį mąstymo apie literatūrą kontekstą: paskelbus postmodernizmo pabaigą, būtų patogiau rekonstruoti „normalias literatū- ros vėžias“ ir jai padėti „tapti savimi“. 6 „Ar negaliu, sakykim, žodžio „postmodernizmas“ pavadinti katastrofišku vien todėl, kad, kaip kalbėjau, jis naikina patį žmogiškumo branduolį, o sykiu ir daiktų centrą?“ – tokiu retoriniu klausimu postmodernų požiūrį į žmogų „pasmerkia“ Arvydas Šliogeris (Daujotytė ir kt. 2009). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 89 dešimtmetį nuolat atsikartojantys bandymai neigti postmodernizmą kaip tokį, nesigili- nant į atskirų teorijų niuansus, atrodo kaip bandymas išsisukti nuo sudėtingų postmo- dernizmo artikuliacijų. Šiame straipsnyje, remiantis Bachtino transgrediencijos teorija, bandoma parodyti vieną iš „subjekto išsaugojimo“ literatūros suvokimo procese galimybių, neabsoliuti- nant pačios subjekto kategorijos. Lietuvių literatūros kritikoje ši teorija nesulaukė kon- ceptualesnio žvilgsnio ir yra užmiršta kaip seniena. Tačiau ji gali tapti kompromisine gija, gelbstinčia mokslinę refleksiją tiek nuo konservatyvaus dogmatizmo, pasireiš- kiančio atkaklia kanonų gynyba, tiek nuo stereo tipinių subjekto mirties deklaracijų. Šios teorijos taikymo galimybės bus paro- domos analizuojant Broniaus Radzevičiaus novelių rinktinę Link Debesijos. Bachtinas ir / vs postmodernizmas Bachtino santykis su postmoderniomis teo- rijomis nėra vienareikšmis. Postmodernios fragmentacijos ir segmentacijos idėjos iš pirmo žvilgsnio nesutaikomos su dialogiš- kumo ir integralumo koncepcijomis, kurias siūlo Bachtinas. Kita vertus, poliglosija ir polifonijos sampratos buvo artimos daugy- biškumu ir pliuralumu paremtai postmo- derniai mąstysenai. Liudmila Bulavka ir Aleksandras Buzgalinas, aptardami post- modernizmo santykį su Bachtino teorija, akcentuoja jų skirtumus: jeigu postmoder- nizmas atmeta „aš“ kaip subjektą, jis kartu eliminuoja ir „kitą“ kaip subjektą, todėl dialogas, kuris yra kertinis bachtiniškosios mąstysenos akmuo, tampa nebeįmanomas (Bulavka, Buzgalin 2006). Tačiau minėti kritikai ignoruoja postmodernizmo teorijų įvairovę: kai kurios iš jų (kaip Kristevos intertekstualumo teorija) tiesiogiai pritaikė Bachtino idėjas7, o kitos pasinaudojo pasiū- lyta idėja, kad komunikacija yra valdoma ne pačių subjektų, bet kalboje slypinčių objektyvių formų, kurios ir yra persmelktos dialogiškumo: „Kultūrinės ir literatūrinės tradicijos (įskaitant ir senąsias) yra išlaiko- mos ir tęsiasi ne subjektyvios atskirų indi- vidų atminties ir ne kažkokios kolektyvinės „psichės“ dėka, bet greičiau objektyviom formom, kurias įgyja pati kultūra (įskaitant literatūrinės ir šnekamosios kalbos formas), jos yra intersubjektyvios (taigi socialios); iš čia jos ateina į literatūrą, kartais beveik visiškai apeidamos subjektyvią jų kūrėjų atmintį“ (Bakhtin 1981, p. 249). Viena ver- tus, tokia mintis suponuoja nepostmodernią idėją, kad subjektas nėra sunaikinamas, nes jis išlieka kaip patirtis, kuri gali įsikūnyti kalboje, bet tas įsikūnijimas yra ne jo esmės realizacija ar stabilios tapatybės atkūrimas ir įtvirtinimas, bet laikinas pavidalas, kuriame subjektas gali pajusti pats save kaip kitą8. Taigi Bachtino griežtai atriboti nuo postmo- dernios mąstysenos tikrai negalima. Kalba jam yra esminis dėmuo, kuriame „aš“ gali sutikti „kitą“. Aš ir kitas niekada nėra atsieti tiek, kad negalėtų komunikuoti, bet tam, kad aš / kitas galėtų suvokti vienas kitą, būtina į save žvelgti iš šalies. Kitaip sakant, būtinas savęs suišorinimas. Bachtino teorijoje tokie situacija yra vadinama transgrediencija. Kaip jau minėta, lietuvių kritikoje transgrediencijos teorija plačiau netaikyta. Vakarų humanitarinių mokslų diskurse ši teorija dažniausiai aptariama bendrame 7 Žr. Kristevos straipsnį “Word, Dialogue and Novel” (Kristeva 1986, p. 34–61). 8 Šios idėjos reminiscencijas (skirtingais varian- tais) galima aptikti ne tik Kristevos, bet ir Bartheso, Derrida ir Foucault teorijose, kur kalba yra suvokiama kaip subjektui nepavaldi ir jį konstruojanti metastruk- tūra. M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 90 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA žmogaus ir kultūros suvokimo lauke. Kaip pažymi Gregas Nielsenas, transgrediencija reiškia, kad kultūros elementai jungiasi vienas su kitu ir taip keičia vienas kitą (Nielsen 1998, p. 215). Vienas žymiausių „bachtinologų“ Michaelis Holoquistas ak- centuoja, kad „transgrediencija pasiekiama, kai kitų egzistencijos visuma yra matoma iš šalies ne tik jiems nežinant, kad jie yra kieno nors suvokiami, bet ir nežinant, kad toks [iš šalies suvokiantis – M. G.] kitas apskritai egzistuoja“, tačiau perspėja, kad negalima suišorinimo absoliutinti, nes bus praran- dama komunikacijos galimybė: „niekada „aš“ negali būti visiškai transgredientiškas kitam gyvenančiam subjektui, nei jis ar ji gali būti visiškai transgredientiški man“ (Holoquist 2002, p. 32–33). Jenniferė De Peuter pamini, kad transgrediencija yra ribų peržengimas, kurią įvykdžius, „kitų balsai tampa lygiaverčiais dialogo su savimi par- tneriais“ (De Peuter 1998, p. 38). Šiame straipsnyje pasirenkama kiek ki- tokia strategija. Atsižvelgus į tai, kad „savęs įforminimo“ procese Bachtinas privilegiją teikia meno kūriniams, transgrediencijos teorija čia pirmiausiai analizuojama kaip literatūros kūrinio suvokimo būdas. Lite- ratūros kūrinio kūrimo ir suvokimo atveju išeidamas iš savęs subjektas turi atsiriboti nuo savęs kaip patirties visumos ir savęs signifikavimo procese privilegiją suteikti kalbai. Literatūros procese transgredienci- jos situacija yra sudėtingesnė nei kultūros ar žmogaus suvokimo kontekstuose, nes lite- ratūroje veikia sudėtingi ryšiai tarp kalbos, autoriaus, herojaus ir skaitytojo. Transgrediencija kaip estetinės veiklos reglamentas Bachtinas literatūroje (ir kituose menuose) prasmes generuojančią „jėgą“ įvardija nepostmodernia, net labai tradicine sąvoka „žmogus“: „Žmogus yra konkretus este- tinio objekto architektonikos vertybinis centras; <...> tai estetinės žiūros sąlyga <...>“ (Bachtinas 2002, p. 110). Šiai sąvokai suteikiama kitokia prasmė nei humanis- tinėje tradicijoje. Žmogus nėra konkretus subjektas, jis yra patirties visuma, kuri dėl to, kad yra betarpiškai įsitraukusi į savo veiklą, savęs kaip visumos suvokti negali. Subjektyvumas, arba egzistencinė patirtis, yra kuriančioji prielaida, bet kuriančioji energija tenka kalbai, kurioje žmogus, pats savyje esantis neaiškus, neapibrėžtas ir ne- turintis suvokiamos prasmės, išeina į erdvę ir laiką9, kurie ir suteikia tapatumo pojūtį pačiam kuriančiam subjektui. Kad laikas ir erdvė taptų estetiniais modusais, būtina transgrediencija10. Erdvė Bachtinui yra susijusi su kūno suišorinimu: „Poetas išorę, estetinę erdvi- nę herojaus bei jo pasaulio formą sukuria naudodamasis žodine medžiaga; estetiškai įprasmina ir pateisina jo vidinę beprasmybę bei išorinį pažintinį faktiškumą, padaro juos meniškai reikšmingus“ (Bachtinas 2002, p. 202). Laikas estetinėje plotmėje yra mano vidinio gyvenimo objektyvizacija: „Kitą visada matau kaip objektą, jo išorinis pavi- dalas – erdvėje, jo vidinis gyvenimas – lai- 9 Bachtinas laiką ir erdvę vadina „betarpiškos tik rovės forma“, kitaip sakant, jose žmogus tampa iš- orišku, matomu ir patiriamu pačiam sau. Taigi laikas ir erdvė įformina betarpišką vidinę tikrovę. 10 Terminas „transgredientiškas“ literatūros suvo- kimo procese reiškia, kad autorius kaip žmogus, esantis betarpiškame santykyje su daiktais ir savimi, turi „mir- ti“, t. y. išeiti iš savęs: jis turi vadovautis ne asmeninėmis intencijomis, bet kalba, kuri, kurdama meninę visumą, autorių kaip žmogų išstumia iš jos. Jis yra energija, bet ne konkretus subjektas: „Transgredientiškumas – būtina sąlyga, kad skirtingi kontekstai, susikuriantys apie kelis herojus (ypač dažnai taip būda epe), būtų susieti vienin- game formaliame (estetiniame) vertybiniame konteks- te“ (p. 91). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 91 ke. Aš, kaip subjektas, niekada nesutampu su savimi: kaip savimonės akto subjektas, aš peržengiu šio akto turinio ribas; ir tai ne abstrakti įžvalga, o intuityviai išgyvenama, patikimai kontroliuojama galimybė išnirti iš laiko, iš visos jau esamos duoties, kurioje akivaizdžiai neišgyvenu savęs viso <...>“ (Bachtinas 2002, p. 216). Kadangi „kitą“ aš regiu visą erdvėje, kartu matau ir jo veiksmus bei vertinu po- elgius: ir šis mano vertinimas formuoja jo vaizdą. Estetinėje plotmėje tas kitas ir esu aš pats: čia mano kūnas įgyja erdvines, vidinis gyvenimas – laikines ribas, o visas mano pasaulis – reliatyvų visuminį vaizdą, kuris ir yra vadinamas tapatybe arba identitetu. Taigi laikas ir erdvė meno kūrinyje yra suišorintas vidinis pasaulis: tai tam tikras srautas įvykių, kurie jungiasi į vientisą vaizdinį, formuojantį kažką kita nei „aš“, herojų, įveikiantį mano nesugebėjimą savęs patirti viso. Transgrediencija suponuoja sąmoningą rašančio subjekto atsiribojimą nuo kuriamo pasaulio, kad patirtis įgytų laiko ir erdvės modusus ir taptų juntama ir suvokiama, kitaip sakant, kad galėtų vykti dialogas. Jeigu bus prisirišama prie savo vidinio pasaulio, vyks tik monologas: ko- munikacija bus negalima, nes rašymas bus tik savo pozicijos išdėstymas. Taigi subjektas kūrinyje išlieka kaip pa- tirties energija, bet tos patirties įgyta forma, t. y. kūrinyje realizuota subjekto tapatybė, yra laikina ir reliatyvi, būdinga tame tekste sukurtam herojui. Bet jokiu būdu ne auto- riui kaip žmogui. Autorius Bachtinui yra pamatinis patirties virsmo į estetinę formą procesą organizuojantis elementas11, tačiau 11 Bachtinas rašo: „Prozai, kad būtų išbaigta ir taptų išbaigtu kūriniu, reikia pasitelkti estetinę kūrybinio in- divido – autoriaus – veiklą, ji turi atspindėti užbaigtą jo kūrybos įvykį, kadangi iš savo grynosios, nuo autoriaus žmogui nėra tapatus: „autorius nėra išgy- venanti siela, ir jo reakcijos nėra pasyvus jausmas ar recepcinė pagava, autorius – tai vienintelė aktyviai formuojanti energija, kylanti ne iš psichologiškai suprantamos sąmonės, o pasirodanti nekintamai reikš- mingame kultūros produkte <...>“ (Bach- tinas 2002, p. 115–116). Autorius, žmogų kaip estetinės žiūros sąlygą pavertęs kon- krečiu objektu, – herojumi, atitrūksta nuo „išgyvenančios sielos“ ir yra (ar bent jau turėtų būti, jeigu siekiama estetinės žiūros realizacijos) transgredientiškas sukurtam herojui: „<...> pagrindinio produktyvaus autoriaus santykio su herojumi formuluo- tė – tai įtempto autoriaus transgrientiškumo santykis visų herojaus aspektų atžvilgiu, erdvinis, laikinis, vertybinis ir prasminis transgredientiškumas <...>“ (Bachtinas 2002, p. 121). Taigi autorius nėra atskira žmogiška būtis – tai patirties energiją su kalbine energija sinchronizuojantis ir per kalbos organizavimą laikiną subjekto tapatybę iš patirties amalgamos materiali- zuojantis principas. Nepasiekus reikiamo transgredientišku- mo, neįveikiamas betarpiškumas ir meninis pasaulis negali būti užbaigtas. Bachtinas išskiria tris transgredientiškumo „pažeidi- mus“: 1) herojus užvaldo autorių; 2) auto- rius užvaldo herojų; 3) herojus tampa savo paties autoriumi. Pirmuoju atveju estetinė pozicija baigiasi filosofiniu traktatu arba išpažintimi-sau. Antruoju atveju autorius- žmogaus-herojus tarsi susilydo į vieną vi- sumą ir svarbiausia autoriui yra realizuoti iš anksto parengtą ideologinį principą. Bachti- nas išskiria du tokio užvaldymo variantus: pirmasis – pseudoklasicistinis nebiografinis atsietos prasmės vidaus ji negali rasti jokių išbaigiamų- jų, architektoninę tvarką suteikiančių aspektų“ (Bachti- nas 2002, p. 89). M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 92 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA herojus, antrasis – romantinis, t. y. herojus, kuriam svarbiausia pristatyti savo jausminę patirtį kaip esminę estetinę vertybę. Herojui tapus savo paties autoriumi, pasak Bachtino, tekstas paklūsta heroizacijai: svarbiausia herojui – išaukštinti save. Taigi transgrediencijos teorijoje sub- jektas pripažįstamas kaip beiškeičianti ir nuolat naujai – pagal kalboje slypinčias objektyvias komunikacines formas (pagal Bakhtin 1981, p. 249) – save įforminanti patirtis, bet atsiribojama nuo tapatybės stabilumą deklaruojančios subjektyvistinės filosofijos ideologiškumo, kuris būdingas metafiziniam požiūriui į literatūrą. Estetinė žiūra, pasiekusi transgredienciją, patirtį ištraukia iš betarpiškumo, išlaikydama ryšį su egzistencine patirtimi, bet jai suteikda- ma laikiną formą ir tik konkretaus teksto apibrėžtyse. Nepasiekus transgrediencijos, arba pasiliekama vidiniame betarpiškume ir nepajėgiama savęs suišorinti, arba prisiglau- džiama prie tradicijoje vyraujančių idėjų kaip reglamentuotų savivokos formų, ir kūrinys ima reprezentuoti bei ginti autoriaus ideologiją. Abiem atvejais komunikacija nevyksta, nes vyksta tik monologas, kuris reprezentuoja ideologiją. Holoquisto žo- džiais, „kai transgrediencija yra naudojama tinkamai, ji užsibaigia menu, kai naudojama netinkamai, ji baigiasi totalitarizmu“ (Ho- loquist 2002, p. 33). Kodėl Radzevičius? Broniaus Radzevičiaus kūryba – sudė- tingas ir prieštaringas reiškinys lietuvių literatūroje. Kaip jau esu minėjęs, vyrauja egzistencialistinis požiūris į šio autoriaus kūrybą12. Tačiau Radzevičiaus kūryba, pasižyminti išskirtine pastanga sinchroni- 12 Plačiau žr. Grigaitis 2011. zuoti kalbos ir patirties energijas, leidžia mums aiškiau reflektuoti tradicijos ir postmodernybės santykius, aktualizuojant transgrediencijos – kalbos ir patirties ener- gijos atribojimo – teoriją. Radzevičius, be abejo, nebuvo postmodernus rašytojas, bet viena yra autoriaus nuostatos, kita – paties teksto siūloma perspektyva. Asmeninės patirties intymumas turi ribas, jis ištirpsta, kai kažkur kalboje įvyksta patirties ir kalbos energijų atsiribojimas, kurio metu, išlaiky- dama dalį patirties energijos, subjektą ima konstruoti ne autoriaus intencija, siekianti pagal jo norą reprezentuoti patirtį, bet pati kalbos energija. Subjektyvių intencijų realizacijos ribų pajutimas ir tų intencijų išsižadėjimas, leidžiant kalbai veikti laisvai, ir yra transgrediencijos įgyvendinimas, ribų nebuvimas – totalitaristinė žiūra. Radze- vičiaus novelių rinktinėje Link Debesijos balansuojama tarp šių dviejų polių: nuo transgrediencijos iki autoriaus dingimo žmogaus vidiniame betarpiškume. Transgredientinės strategijos novelėse Straipsnio apimtis verčia daryti novelių atranką. Siekiant parodyti, kaip transgredi- encija veikia rinktinėje Link Debesijos, bus plačiau analizuojamos novelės „Praradimo aidai“, „Naktį“ ir „Moteris“, kuriose, jun- giant atskirus teksto elementus į visumą, yra sukuriama įtaigi estetinė žiūra. Novelėje „Praradimo aidai“ centre yra vaikystės kaimo chronotopas. Kaip ir bū- dinga Radzevičiaus kūriniams, pasakojama apie iš kaimo kilusį vyrą, kuris gyvena mies- te. Kaip vėliau bus parodyta, prisiminimų apie kaimą absoliutinimas ir miesto destruk- tyvumo akcentas Link Debesijos novelėse labai dažnai įkalina autorių vidiniame betar- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 93 piškume ir kalbą paverčia neaiškių jausmų iškalbėjimo įrankiu. „Praradimo aiduose“ miestas herojui nėra egzistenciškai atgra- sus. Autorius, nubrėždamas paralelę tarp įprastų (Radzevičiaus kūryboje) opozicijų kaimas / miestas, sukuria transgrediencijos prielaidą. Patirtis krypsta ne viena kryptimi (į praeitį), kurioje visi išgyvenimai apraizgo kalboje slypinčias objektyvias formas ir estetinę žiūrą paverčia hipertrofuotai psi- chologizuotu kalbėjimu. Šalia kaimo besi- ilginčio aš atsiranda ir miesto nesmerkiantis kitas. Novelė ir kuriama kaip dialogas tarp šių dviejų patyriminių subjektų. Pradžioje vyriškis sėdi miesto bibliote- koje ir skaito įvairius filosofinius veikalus: „Jis, dvidešimt dvejų metų vyriškis, sėdėjo prie atviro bibliotekos lango, užsivertęs ap- zulintais foliantais – tai buvo įvairių amžių ir šalių filosofijos veikalai. Ten, giliame betono kieme, palei pilkas apsilupinėjusias sienas, džiūvo skalbiniai, augo rudeninės šviesos medžiai: liepos, klevai, kupro- tas, sulikęs berželis“ (Radzevičius 1984, p. 269–270). Aiškiai fiksuojant aplinkos detales, apibūdina fizinė erdvė, kurioje vei- kia herojus. Taip kalba tarsi pririšama prie „materialios tikrovės“, kuri ir garantuoja, kad kalbėjimas nevirs tik sentimentalia išpažintimi. Erdvės, o kartu ir subjektų, susidvejinimas įvyksta išgirdus bokšto laikrodį. Intensyvinama herojaus atmintis, kuri išplečia erdvės ribas: per vaizduotę pasakojimas iš miesto perkeliamas į vai- kystės kaimą – prisimenama gimtoji trobelė. Atminty iškyla, kaip visa šeima sėdi prie vakarienės stalo. Čia pasigirsta kitas – ne- aiškaus ilgesio persunkto subjekto – balsas: „Panašus baugumo ir vienatvės jausmas sėlino į jo sielą ir dabar“ (p. 271). Atrodo, kalba prisiderina prie neaiškių vidinio pasaulio būsenų ir, praradusi konkretumą, ima judėti paskui hipertrofuotai ilgesio įaudrintos sąmonės ritmus. Bet staiga vėl sugrįžtama į čia ir dabar: „Kai vėl pakėlė akis nuo knygos lapų, nutviekstų geltona šviesa, pamatė link suoliuko einančią balta suknele apsirengusią merginą <...> Priešais šnarėjo fontanas, gelsvos rudeninės šviesos šlaminami mirgėjo beržo lapai, o jų šešėliai neramiai spurdėjo ant vėstančio grindinio“ (p. 271). Fiksuojant daiktus, kuriamas de- talus erdvės vaizdas, kuris ištraukia kalbą iš abtrahuojančios rezignacijos. Novelę kuria dviejų balsų dermė: prisiminimų subjektas kalba neaiškiais jausmais, kalbą paversdamas abstrakčiais samprotavimai, bet autorius, aprašydamas materialios tikrovės detales, sukuria kito balsą, kuris pirmąjį subjektą grąžina į kon- krečią erdvę. Jausminiam kalbėjimui daiktai suteikia konkretumo, ištraukia jį iš vidinės begalybės, o jausmingumas „kalbėjimui daiktais“ suteikia subjektyvios patirties spalvas ir padeda išlaikyti tvarų meninės visumos statinį. Antroje novelės pusėje laikas dar labiau sudvejinamas: herojus ateina į kavinę, kurioje sėdėjo ir prieš penkiolika metų. Keičiasi miesto forma – jauki kavinukė (taigi miestas ir toliau nekelia atgrasos), bet vis dar blaškomasi tarp „jausminio“ ir „daiktinio“ kalbėjimo: iš kavinukės vėl keliaujama į vaikystės kaimą (prisimenami miškai, ežeras, šulinys), po to vėl įvedamas moteriškumas (pasidaro skaudu, kad šalia nėra kažkada mylėtos merginos). Erdvėlai- kių kaitoje intensyvėja ilgesys, išprovokuo- damas neartikuliuotais jausmais persunkto kalbėjimo pliūpsnį: „Kaip ir tąsyk jo siela buvo kupina slapto ilgesio <...>“ (p. 272); „Tačiau jis žinojo, kad tos trobos nebėra, M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 94 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA žinojo, kad užako šulinys, užžėlė žole takas prie ežero <...>“ (p. 273); „Nesutramdomo skausmo sugeltas, jis skubiai užvertė kny- gas <...>“ (p. 274). Kaip ir prieš penkiolika metų, viskas paženklinta praradimo jausmo ir neaiškumo, todėl kyla įspūdis, kad dar kartą atgaminama rezignacija, kuri šįkart negrįžtamai novelę paskandina abstrak- čios kalbos sraute. Bet autorius išlaviruoja sudėtinga trajektorija ir herojų ištraukia iš beribės rezignacijos: dar kartą grįžtama prie konkrečios tikrovės detalių, kurios išsklaido abstraktumą ir kalbėjimas lieka neužgožtas psichologizuotos išpažinties: „Indų skambesys, aptarnaujančių merginų juokas, mediniai ilgi nupoliruoti stalai, trepsėjimas tarpdury, sugrubusios rankos, besišildančios prie dirbtinio židinio – visa tai jam labai patiko“ (p. 275). „Praradimo aiduose“ vaikystės kaimas yra prasminės visumos centre, bet jis neuž- gožia kitų elementų. Novelėje beveik fiziš- kai juntama, kaip skirtingais erdvėlaikiais įvairiomis kryptimis juda patirtis. Prisimi- nimų išprovokuoti neaiškūs jausmai, besi- kėsinantys abstrahuoti kalbėjimą ir novelę paversti asmenine išpažintimi, dinamiškai keičiasi su konkrečių erdvėlaikių aprašymu. Šie du kalbėjimo būdai, pereidami vienas į kitą ir vienas kitą papildydami, leidžia išlaikyti transgredienciją ir dėlioti užbaigtą, estetiškai įtaigią meninę visumą, kurioje žmogaus sąmonės dinamika ir takumas objektyvizuojami konkrečiame herojuje. „Praradimo aiduose“ gana aiškiai juntamos dviejų balsų ribos ir nesunkiai apčiuopiami kiekvieno iš jų pasažai. No- velėje „Naktį“ išskleidžiama sudėtingesnė transgrediencijos situacija: „Jau kelintą kartą ji ropščiasi iš plačios, aukštos se- nobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima šaukštelį ir geria valerijono lašus – jų kvapu, salstelėjusiu, gaižiu, visa čia dvokia; tarsi šmėkla plačiais naktiniais vėl sustoja prie lango. Daugelis miesto šviesų jau užgesusios <...> uniformuotas restorano durininkas čia pasirodo plačiuose laiptuose, išlydėdamas svečius, čia vėl įeina į vidų, iš kur protarpiais pasigirsta čaižios melodijos. <...> Anksčiau iš to restorano tokiu metu su draugais išvirsdavo jos sūnus <...> Gal ir šiąnakt jis ten“ (p. 228–229). Jeigu „Praradimo aiduose“ dviejų kalbėji- mo būdų kaita aiškiai buvo kontroliuojama abstraktaus / konkretaus santykio, čia trans- grediencija pasiekiama labai koncentruotu kalbėjimu, kuris yra organizuojamas įtampą ir laukimą konkretizuojant detaliu moters kūno ir minčių judėjimu. Fiksuojant, kaip juda kūnas ir mintys, pirmoje pastraipoje iškeliamas kontrastas tarp savo ir kito pasaulio: lova – tai savo kambario detalė, suponuojanti asmeninę erdvę, palangė – riba, kurioje išeinama į kitą, tamsaus miesto, pasaulį – anonimišką, nesaugų ir neaiškų. Taigi jau pradžioje moteris vaizduojama bent dviejuose skirtinguose laikuose (lau- kimas / naktis) ir erdvėse (kambarys / mies- tas). Šias erdves yra apgobęs nerimas (raminamieji valerijono lašai) ir laukimas (negrįžta sūnus). Herojė atrodo sustingusi laukimo būsenoje, tarp savo kambario ir svetimo miesto. Detaliais aprašymais stabilizuotas laiko ir erdvės plokštumas išjudina traukinio garsas: „Stotyje klyktelėjo traukinys... Gardinas... Smolenskas... Pskovas... – pa- skelbė per ruporą stoties budinčiojo balsas, žadindamas atmintyje kitas naktis, juodas, pilnas laukimo, su išvykstančių traukinių bildesiu, su žalsvomis ir rausvomis signa- linėmis švieselėmis viršum besikryžiuo- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 95 jančių bėgių“ (p. 250). Su traukinio garsu įsijungia prisiminimų chronotopas, kuris intensyvina herojės sąmonę – laukimas naktyje susijungia su prisiminimais to, kas buvo: iškyla santykiai su vyru, kuris dirbo traukinio kūriku, jo išdavystė, išdavystės išprovokuotos draugių apkalbos, atgamina- mas vaikystės kaimas: „Ir tada ji galvodavo apie savo namus, pasilikusius toli, kaime. Tada dar visa jos pasaulyje buvo nutvieksta dulsvos šilto vasaros vakaro šviesos, tačiau kažkur horizonte jau telkėsi debesys – artėjo karas“ (p. 231). Sukuriamas dviprasmis įspūdis. Viena vertus, herojė tampa matoma iš kelių pers- pektyvų: egzistencinėje erdvėje (laukimas, skausmas), socialinėje (santykiai su vyru, draugių apkalbos), istorinėje (artėja karas). Atrodo, subjektas atveriamas kaip polifo- niška, daugiabalsė būtis, besiskleidžianti keliose plokštumose ir tų plokštumų for- muojama. Tačiau kartu pradedamas justi transgrediencijos silpnėjimas, nes pasakoji- mas ima panėšėti į monotonišką biografiją, kai iš atskirų egzistencijos plokštumų gana mechaniškai klijuojamas gyvenimo visu- mos vaizdas. Tačiau moters gyvenimo istorija – tai tik pirmasis novelės planas. Jis prasilenktų su transgrediencija, jeigu nebūtų susijęs su likimu. Išdavystė, persikėlimas į miestą, karas suponuoja likimo chronotopą. Trans- grediencija novelėje „Naktį“ ir pasiekiama ne derinant skirtingus balsus (kaip „Prara- dimo aiduose“), bet į centrą iškeliant likimo chronotopą: nei vienas iš moterį ištikusių įvykių nėra priklausomas nuo jos pačios. Likimas, pasak Bachtino, pats savaime yra transgredientiškas, nes nepaklusnus jokiam subjektui. Be abejo, likimo vyksme slypintis transgredientiškumas gali būti nesunkiai pažeidžiamas leidžiantis į filosofinius sam- protavimus apie likimo nepalenkiamumą ar mazochistišką skausmingų patirčių išvieši- nimą. Novelėje „Naktį“, į meninę visumą integruojant likimo chronotopą, nekrentama į transgredientiškumą pažeidžiančius kraš- tutinumus. Autorius, iš pradžių įviliojęs į kalbėjimą, primenantį gana monotonišką biografinio-išpažintinio gyvenimo istorijos pasakojimą, meninę visumą leidžia dėlioti pačiai kalbai iš vienas kitą papildančių įvykių grandinės, valdomos likimo: „Visi svarbiausi jos gyvenimo įvykiai dėjosi nak- tį. Naktį <...> ją surėmė gimdymo skausmai <...> Naktį traukinio ratų sutraiškytą atnešė jos vyrą. Naktį ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim. Naktį numirė jos draugė Karolina. Naktį jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukšto ir susilaužė abi kojas“ (p. 231). Tačiau biografinį pasakojimą pagilinus ir transgredienciją sutvirtinus likimo chro- notopu, pasakojimas nebaigiamas. Lova– palangė–miestas–restoranas–prisiminimai atrodė kaip rituališkai besikaitaliojantys erdvėlaikiai, kurie vis naujai atgimdavo kiekvieną naktį, kai ji laukdavo grįžtančio sūnaus. Jie tarsi buvo sukūrę bent sąlygišką (kad ir skausmingą) stabilumą, bet likimas dar kartą viską sujaukė – iš jos atėmė net ir laukimą. Moteris sužino, kad jos sūnus nužudė žmogų: „Bet tik šios nakties ji laukia su baime, tik dabar, kai nebėra ko laukti...“ (p. 234). Toks pasakojimo šuolis ne tik suponuoja egzistencinę situaciją, kad žmo- gus negali valdyti likimo, bet turi didžiulę svarbą ir pasakojimo struktūrai: subjektą jis įtvirtina kaip kalbiniame sraute susiku- riantį naratyvą, valdomą ne tiek subjektyvų nuostatų, kiek iš likimo transgredientiškumą perėmusios kalbos. M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 96 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Novelėje „Naktį“ subjektyvi patirtis nėra herojės reflektuojama, siekiant pre- tenzingai ją įprasminti (tai buvo juntama „jausminio balso“ „Praradimo aiduose“), nei ji, nei autorius tam, kas patirta, nesiekia suteikti filosofinio svorio ar neginčijamos prasmės. Teksto subjektas čia įsupamas į kalbinę medžiagą ir ši medžiaga regu- liuoja subjektyvumo sklaidos trajektorijas. Čia nėra visas reikšmes uzurpuojančio, iš agresyvios autoriaus intencijos kylančio prasmės projekto. Novelėje „Naktį“, pa- sitelkus transgrediencijos organizuojamą pasakojimą apie moters likimą, žmogaus egzistencinių aspektų polifonija tampa išo- riškai matoma tos moters personaže. Novelėje „Moteris“ patirčių sklaidos krypčių – taip pat daug. Šią novelę aptarti verta pirmiausia dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio Radzevičiaus kūrinių, kuriuose vyras ir moteris pasilieka kartu. Dažniausiai bendrumas tarp vyro ir moters Radzevi- čiaus tekstų subjektams yra nepasiekiama idealybė, kurios trūkumas išreiškiamas sentimentalios kalbos šuorais ar abstrakčiais filosofiniais samprotavimais. „Moteryje“ transgrediencija išlaikoma ir aplink mo- ters / vyro santykius sukuriama užbaigta meninė visuma. Novelė pradedama vyro klausimu: „Tai gyvensim kartu, ką?“ (p. 199), tačiau mo- teris bijo atsakyti – ji prisimena visus kitus kartus, kai buvo palikta: „Taip ir būdavo: jie pasisukdavo ir atsisveikinę išeidavo. Tai kas, kad, likusi viena, apsipildavo ašaromis niekas jų nematė, verkdavo įsikniaubusi <...> Taip, buvo daug tokių paryčių kaip šis.“ (p. 200). Vis tik nedrąsiai moteris sutinka su vyro pasiūlymu: „<...> beveik be garso pasakė „taip“. Dabar gali jis nusi- gręžti, gali išeiti – niekas daugiau nuo jos nepriklauso“ (p. 200). Novelė balansuoja tarp dviejų moters balsų: vienas yra besi- viliantis, kad vyro siūlymas yra nuoširdus, o kitas – nuolat bijantis, kad tai dar viena apgaulė. Pirmasis balsas skatina tyliai laukti ir stebėti, kaip santykiai klostysis ir tada imtis juos įkalbinti: jis atsiskleidžia atidžiu herojų veiksmų, judesių ir erdvės detalių fiksavimu, stebėjimu bei tyrinėjimu. Antrasis nuolat prikelia praeitį, į tekstą vis įterpdamas nekontroliuojamo nerimo epizo- dus. Tiesioginių dialogų tekste beveik nėra, jis vyksta kaip dviejų to paties subjekto balsų koegzistencija: vienas yra įsikūnijęs pasakotojo kalboje ir sutampa su herojės žvilgsniu, antrasis – tiesioginiai moters monologai. Pirmasis balsas nėra tik pasyvus natiurmorto tapymas. Jo funkcija – kurti tylą tarp herojės minčių ir jos išgyvenamo fizinio pasaulio. Tyla net tiesiogiai yra įkal- binta: „Valgydami jie beveik nesikalbėjo: persimetė vienu kitu žodeliu“ (p. 200), „Trumpai pasėdėjo priešais vyrą, tylomis žvelgdama į jo plaukais apaugusias rankas“ (p. 201), „Tyloje pasikloti lovą, užsitraukti ant galvos paklodę, palįsti po ja, laukti, kol ateis miegas“ (p. 203); „Reikšminga tyla sklido iš virtuvės, kur rytą jinai plovė indus, iš miegamojo, iš visų kerčių“ (p. 204). Galima teigti, kad transgrediencija pa- siekiama būtent per tylą: koncentruojantis į detalų fizinės erdvės tyrinėjimą, sukuriama distancija tarp autoriaus, personažo ir kal- bos. Leisdamas įsivyrauti tylai, autorius atsisako kištis į herojės apmąstymus ir kartu ją pačią apdraudžia nuo prievartinio reikš- minio krūvio suteikimo kalbai. Nepuolama diagnozuoti vyro ir moters santykio neį- manomumo rezignacijos pliūpsniais (kaip neretai atsitinka Radzevičiaus novelėse), bet kartu su moterimi tarsi kantriai stebima, I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 97 kaip kalba, materializuodama išgyvenamą tikrovę, leidžia suvokti savo patirtį. Tylą perskrodžia nuolat šmėsčiojantis antrasis balsas, kuris vis primena baimę, kad moteris bus palikta, bet autorius vis grąžina pirmąjį balsą – nukreipia pasakojimą į erdvės stebė- jimą, taip išlaikydamas minėtą balansą tarp savęs, herojės ir kalbos: „<...> jis apsisuks ir tada, kad ir ką jinai kalbėtų, klausysis ne taip atidžiai, apsiaus batus ir, ko gero, nieko nepasakęs, išeis [II balsas – M. G.] <...> Rengdamasi ji girdėjo, kaip jis nuėjo į vonią, atsuko čiaupą, kaip pasipylė vanduo. Kai jis grįžo, jinai jau stovėjo prie dujinės viryklės ir, užsimetusi chalatą, darbavosi prie garuojančio puodo [I balsas – M. G.]“ (p. 200); „<...> gali dabar pat pasakyti man viso gero, gali nieko nesakiusi pasukti šituo keliuku, galime taip atsisveikinti... [II balsas – M. G.] Abudu prasėdėjo prie upės kranto, priešais skardį. Tingus karklų svyravimas ir ūžesys. Netoli pliažo, sustoję ant dirvono, ratu vaikinai žaidė kamuolį. Grakštūs įdegę merginų kūnai, skambus be- prasmis juokas [I balsas – M. G.]“ (p. 202); „Gal jis nustebs, gal apims apmaudas, kad ji čia, gal atsirems delnu į parudusią žolę, sun- kiai pasikels ir, nė nedirstelėjęs į ją, nueis [II balsas – M. G.] <...> Kai jie pakilo, saulė jau baigė nugrimzti už miškingo skardžio <...> Jie sėdėjo prie mažiuko suoliuko po parko medžiais [I balsas – M. G.]“ (p. 203). Derinant tylaus stebėjimo ir hipertrofuoto nerimo balsus, pasiekiamas balansas, herojų ištraukiantis iš vidinio betarpiškumo. Tik išlaukus ir kalbinės intuicijos dėka pajutus, kad balsai jau kalba ne atskirai, bet vienu metu prabyla abu kartu, užbaigiama novelė: „Tik tada, kai ji nutilo, jis abiem rankom praskleidė užkritusius ant jos veido plaukus ir, žiūrėdamas į baltą, kančios ir meilės išskalautą veidą, pasakė: „Ne, žinau, kad tavęs nepaliksiu“, – pasakė tokiu balsu ir tokius žodžius, kuriuos ji ir tikėjosi išgirsti. Daugiau jai nieko nebereikėjo, dabar jis galėjo tylėti“ (p. 205). Frazėse „kai ji nuti- lo“ ir „daugiau jai nieko nebereikėjo“ jun- tamas abiejų balsų susiliejimas – pirmasis balsas nuramina antrojo neštą nerimą (to- kioje prasmingoje tyloje nieko nebereikia) ir kalbėjimas stabilizuojasi, nebesiskaldo į atskirus balsus. Tekstą užbaigia abu balsai, skambėdami kartu. Jei novelė būtų tęsia- ma, ji rizikuotų virsti monologu: gal apie „ramybę ir harmoniją“, gal apie būtinybę mokėti laukti, bet sustojama tada, kai pati kalba pasiūlo pabaigą – kai dviejų kalbų kalbėjimas galutinai virsta kalbėjimusi. Novelėse „Praradimo aidai“, „Naktį“, „Moteris“ galima matyti, kad žmogaus subjektyvumas išvengia ideologizavimo ir sinchronizuojasi su kalbos energija, kuria autoriui išorišką herojų. Bet transgredien- cijos „pametimo“ situacijos rinktinėje Link Debesijos – taip pat dažnos. Neįvykusios transgrediencijos situacijos Petras Bražėnas, kalbėdamas apie Prie- šaušrio vieškelius, Radzevičiaus gebėjimą laviruoti tarp patirties stichiškumo ir kalbos materialumo įvardija tokiu teiginiu: „tekste sukuriama minties ir jausmo įtampa, lei- džianti žodžiu perteikti retą žmogaus atsis- kleidimo visa esybe paveikslą. O pajutus tai, be galo tyliai sau pagalvoti, ar garsiai pasakyti, kas yra talento alsavimas, kas yra įkvėpimas, kas yra menininkui paklusęs žodis, per kurį realizuojami visi kūrybos tikslai“ [išskirta M. G.] (Bražėnas 2001, p. 106). Transgrediencijos teorijos siūlo- ma perspektyva verčia suklusti, išgirdus tokius optimistiškus teiginius apie žodžio M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 98 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA pavergimą autoriaus tikslams. Jeigu kalba yra pavergta minties ir jausmo įtampai, neišleistai iš vidinio pasaulio, mes turime išpažintį, bet ne estetinį veiksmą. Link De- besijos novelėse neretai patyriminė energija neišeina iš žmogaus betarpiškumo, kitaip sakant, žmogus-autorius-herojus susilieja į monolitą, kuris savo sunkiu užgula tekstą ir neįsileidžia transgredienciją kuriančių aspektų: herojus pavergia autorių ir ima kurti pats save arba autorius herojų ima naudoti kaip savo ideologijos reprezenta- vimo įrankį. Aptardami „Praradimo aidus“ matėme, kad rezignacija ir ilgesys yra stipriausi patirties impulsai, organizuojantys pras- minę teksto struktūrą. Kitose novelėse šios būsenos taip hipertrofuojamos, kad meninė žiūra virsta vidinio beribiškumo kaitros iš- lydyta, aiškesniame prasminiame projekte neįsiforminančia kalbos mase. Novelėse „Prie ežero“, „Apsilankymas“, „Motinos apsilankymas“, „Kaltė“ kyla įspūdis, kad pasyvi rezignacija, užvaldydama herojų, uždaro jį hermetiškoje aplinkoje, užkirsda- ma kelią pasigirsti bet kokiam kitam balsui. Skaitant minėtus tekstus, nejuntamos ribos, kada pereinama į kitą kūrinį: „Iš- barstytos, dingusios akimirkos, sklidinos neaiškaus laukimo, sustingo ant atsitiktinių veidų, namų, medžių, miško kontūrų ir, blykstelėjus saulei, išryškėjo kaip šauksmas daiktų, saugančių prisiminimus iš praeities ir kviečiančių ilgam, bet beviltiškam po- kalbiui“ („Prie ežero“, p. 84); „Dabar aš supratau, kodėl ji taip narsiai, su ryšuliais traukė gatvės viduriu. Tai buvo priekaištas man ir visam miestui, kuris pasiglemžė jos sūnų“ („Motinos apsilankymas“, p. 82); „Aš grįžtu. Šalta mėnesienos naktis, blizga sniegas. Priešais pamiškėj boluoja sodybos stogai. Mano gimtasis namas. Takas leidžia- si į pakalnę, tylu, girgžda sniegas po kojom. Po daugelio metų – vėl į namus, gerokai pasikeitęs, manęs jau daug kas čia nebepa- žins“ („Apsilankymas“, p. 102); „Nelauktai suvokiu, kad ieškau žodžių, kurie dilgintų, geltų... Taip visuomet tikriausiai būva, kai sąžinė nešvari, kai nori nuo savęs nuslėpti ar perdėtu susijaudinimu atpirkti kaltę. Man neduoda ramybės mintis: argi ji [močiutė – M. G.] manė, kad jos anūkas ją taip greitai pamirš?“ („Kaltė“, p. 74). Pateiktos citatos – tai epizodai, ne iš- traukti iš konteksto, bet išimti iš vientiso, neartikuliuoto kalbos srauto. Bet kuris prieš juos ar po jų esantis epizodas sklinda tuo pačiu intensyvumu ir neša tą patį neaiškų prasminį turinį. Pačiuose tekstuose ne tik nėra balsų polifonijos – jos nėra ir tarp tekstų. Beveik visose čia aptartose novelėse sklinda ta pati kalbos ritmika, tas pats kal- bėjimo būdas, persmelktas hipertrofuotos rezignacijos, kuri neleidžia herojui išsilais- vinti iš žmogaus vidinės begalybės: kaip novelės pradedamos – ilgesio prisodrintu balsu – taip ir baigiamos. Praradimas – tai gravitacinis centras, kuris organizuoja kalbos srautą. Jis ir valdo patirties ener- gijos sklaidos kryptis ir neįsileidžia jokių transgrediencijos aspektų: autorius čia yra užvaldytas herojaus, kuris kalbą nužemina iki psichologizuotos išpažinties reprezen- tavimo įrankio. Pasirenkama dienoraštinės išpažinties forma neleidžia kalbėti apie subjektyvumo sklaidą kalboje, nes tam, kad kalbėtume apie subjektą, patirtis turėtų būti matoma iš išorės, kurią ir sukuria meninė kalba. Minėtose novelėse visas žvilgsnis tarsi per prievartą įcentrintas į vidinio pa- saulio amorfiką, kurios trauka tokia inten- syvi, kad beformiškumą perduoda ir kalbai. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 99 Panašiai ir novelėse „Žemės keleiviai“, „Nuskriausta vaikystė“, „Kartais, kai mūsų meilė...“, „Šviesa ant ežero“ praradimo bū- sena yra neįveikiamai absorbavusi meninę visumą: herojai dažniausiai neturi vardų, kalba vienoda kalba, todėl atrodo plūduriuo- jantys vidiniame žmogaus pasaulyje kaip absoliučioje, visa aprėpiančioje visatoje, kurioje neįmanoma įgyti iš pačios kalbos gelmių natūraliai išaugančių išbaigiamųjų aspektų: „Pasidėki ant suolo kepurę, sėski prie žemo stalo, slinkis, slinkis, nušvieski jų būtį šaltu aukso lietum, kaip nušvietė rudenio saulė...“ („Žemės keleiviai“, p. 90); „Per sūkuriuojančius laukais sniegus, pro debesis pasidabrintais kraštais, jis brido atgal į gūdžių miškų apsuptą kaimą, kur žiemos rytais tokia blyški ir šalta šviesa prasimušdavo pro užgarmėjusius langus ir gulint ant krosnies girdėdavosi, kaip dunksi motinos stumdomi puodai, kaip tėvas atneša apšalusių malkų ir su trenksmu numeta prie krosnies“ („Nuskriausta vaikystė“, p. 72); „Kartais, kai mūsų meilė klajoja kaip dvasia be vietos, ji dažnai grįžta ten, kur jos nesti- go“ („Kartais, kai mūsų meilė...“, p. 209); „Atsisveikinimo mostas, kurio nesugrąžin- si, šių pakrančių fone matytas veidas – visa tai plykstelėjo kaip saulės šviesa ant bangos ir išblėso“ („Šviesa ant ežero“, p. 97). Cituoti fragmentai – tai novelių pabai- gos. Juose akivaizdus apibendrinamasis tonas, kuris suponuoja, kad autorius taip įsivėlė į vidinio pasaulio betarpiškumą, kad vienintelis būdas suteikti jam išoriškumą – tai mechanišku apibendrinimu užbaigti novelę. Tačiau toks baigiamasis akcentas nėra transgrediencijos sukūrimas, nes ateina ne iš pačios kalbos, bet iš autoriaus noro perduoti aiškią tiesą, todėl atrodo dirbtinas, nenatūralus. Šiose novelėse taip pat sunku kalbėti apie balsų polifoniją, nes jos labai panašios, tarsi pavergtos vienam ir tam pačiam prisiminimų liūdesiu kalbančiam balsui, reprezentuojančiam autoriaus ideo- loginį projektą, skirtą sakralizuoti prarastą „aukso amžių“. Taigi nėra natūralios, pačio- je kalboje slypinčios reikšmių gravitacijos, kuri reiškėsi novelėse „Praradimo aidai“, „Naktį“ ar „Moteris“: herojus čia yra tapęs autoriaus ideologijos reprezentavimo įran- kiu, o kalbos veiksmas, kaip rodo noras viską apibendrinti paskutiniu sakiniu, virtęs filosofiniu-ideologiniu traktatu. Aptartose transgredientiškumo pažeidi- mo situacijose meninės kalbos funkcija – ne ištraukti žmogų iš vidinės begalybės, bet tą begalybę atitikti. Novelės arba mechaniškai užbaigiamos apibendrinamaisiais sakiniais („Žemės keleiviai“, „Nuskriausta vaikystė“, „Kartais, kai mūsų meilė...“, „Šviesa ant ežero“), arba išsilydo autoriaus-žmogaus rezignacijoje („Prie ežero“, „Motinos ap- silankymas“, „Apsilankymas“, „Kaltė“). Abiem atvejais siekiama realizuoti apriori- nį, dar iki kalbinio akto (rašymo) pradžios susikurtą prasmės viziją. Visai nesvarbu, koks personažas tą viziją realizuos, todėl jie dažniausiai neturi vardų, kalba vienoda kalba, atrodo plūduriuojantys vidiniame autoriaus-žmogaus pasaulyje kaip absoliu- čioje, visa aprėpiančioje visatoje. Kūrinys, tapęs autoriaus totalitarizmo įkaitu, negali įgyti iš pačios kalbos gelmių natūraliai išaugančių išbaigiamųjų aspektų. Vietoj išvadų Straipsnio apimtis neleidžia detaliai išna- grinėti kiekvienos rinktinės novelės, todėl teko apsiriboti kelių novelių aptarimu, savo įžvalgas iliustruojant nedideliu kiekiu pavyzdžių. Transgrediencijos teorija siūlo atidų įsiskaitymą į kiekvieną tekstą atskirai. M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 100 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Kiekvienas literatūros kūrinys – tai atskiras estetinis įvykis, todėl jo klasifikacija yra sąlyginė. Į kiekvieną kūrinį reikia žvelgti ne kaip egzistuojantį apibrėžtame mode- lyje – literatūros srovės, kanono ar teorijos apibrėžtyse, bet kaip į autonomišką visu- mą – tik taip galima apsaugoti estetinę žiūrą nuo plėšraus noro katalogizuoti literatūrą. Toks žvilgsnis, nukreiptas į Radzevičiaus noveles, parodė, kad adoruojant autorių ar susižavėjus jo ideologijos patrauklumu, dažnai kyla pagunda visą kūrybą įtraukti į tą pačią tradiciją ir tokiu veiksmu visiems to autoriaus tekstams suteikti neginčijamą estetinę vertę. Atidesnis žvilgsnis į Radze- vičiaus noveles suponuoja, kad estetinės žiūros dar negarantuoja „amžinų vertybių“, kultūrinės tradicijos tąsos ar „didžiųjų eg- zistencinių problemų“ kėlimo. Literatūros procesą valdo ne idėjinė, bet kalbinė galia. Tačiau tai nereiškia, kad subjekto patirtis eliminuota iš literatūrinės komunikacijos lauko. Transgrediencijos teorija ir yra savo- tiškas kompromisinis žvilgsnis, leidžiantis suderinti postmodernią žiūrą su vadina- muoju tradiciniu požiūriu: ji nepasiduoda autoriaus intencijų įtaigai ir įsiklausydama į kuriančiąją materiją – kalbą – skatina dialogą su tekstu, o per jį ir su žmogumi bachtiniškąja prasme. Ji leidžia išvengti nekritiško autoriaus figūros adoravimo ar subjekto absoliutinimo, o kartu iš literatūros suvokimo lauko neleidžia ištrinti žmogiško- sios patirties dėmens. Literatūra ALIŠANKA, E., 1998. Vaizdijantis žmogus. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ALIŠANKA, E., 2001. Dioniso sugrįžimas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. BACHTINAS, M., 2002. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai. BAKHTIN, M., 1981. Forms of Time and Chronotope in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: UTP, 84–258. BRAŽĖNAS, P., 2001. Priešaušrio vieškelius perėjus. In: D. VAITIEKŪNAS. Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius. Vilnius: Baltos lankos, 100–118. BULAVKA, L., BUZGALIN, A., 2006. The Next Hundred Years Of Mikhail Bakhtin – The Dialectic Of Dialogue Versus the Metaphysics of Post-Modernism. Prieiga: http://www.alternativy. ru/en/node/83. [Žiūr. 2012-04-23]. DAUJOTYTĖ, V., RUBAVIČIUS V., ŠLIO- GERIS, A., TAMOŠAITIS, R., 2009. Kalbos pabaiga? Metai, 3. Prieiga: http://www.tekstai. lt/zurnalas-metai/4282-kalbos-pabaiga-pokal- byje-dalyvavo-viktorija-daujotyte-vytautas-ru- bavicius-arvydas-sliogeris-regimantas-tamo- saitis-3?catid=509%3A2009-nr-3-kovas. [Žiūr. 2012-04-20]. DE PEUTER, J., 1998. The Dialogics of Narra- tive Identity. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London; Thousand Oaks, Calif.: Sage, 30–48. GRIGAITIS, M., 2011. Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“ iš ontologinės hermeneutikos perspektyvos. Colloquia, 26, 62–77. GRIGAITIS, M., 2006. Postmodernizmas ir kitos literatūrologijos baimės. Šiaurės Atė- nai. 2006-10-07. Prieiga: http://www.culture.lt/ satenai/?leid_id=815&kas=straipsnis&st_id=4601. [Žiūr. 2012-04-23]. HOLQUIST, M. 2002. Dialogism: Bakhtin and His World (New Accents). London: Routledge. KRISTEVA, J., 1986. The Kristeva reader. New York: Columbia University Press. NIELSEN, G., 1998. The Norms of Answerabi- lity: Bakhtin and the Fourth Postulate. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London; Thousand Oaks, Calif.: Sage, 214–231. RADZEVIČIUS, B., 1984. Link Debesijos. Vilnius: Vaga. RUZAS, M., 2008. 500 metų filosofijai Lietu- voje. Problemos, 73, 213–215. SATKAUSKYTĖ, D., 2008. Postmoderniz- mas kaip konjunktūra. Metai, 2. Prieiga: http:// I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 101 www.tekstai.lt/zurnalas-metai/3157-dalia-sat- kauskyte-postmodernizmas-kaip-konjunktura. html?catid=488%3A2008-nr-02-vasaris. [Žiūr. data 2012-04-20]. SPRINDYTĖ, J., 2006. Prozos būsenos 1988–2005 metai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. VALANTIEJUS, A., 2003. Postmodernizmas ir epistemologinio reliatyvizmo spąstai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 5–49. Mindaugas Grigaitis Vilnius University, Lithuania Research interests: literary theory, literary phi- losophy, cultural studies, literary anthropology TRANSGREDIENCE IN TOWARD DEBESIJA BY BRONIUS RADZEVIČIUS Summary The aim of this article is to present the transgredi- ence theory of Russian scientist Mikhail Bakhtin as a compromise of the traditional and postmodern views of literature. Traditional criticism, which here is defined as a metaphysical view of litera- ture as a subject’s self-representation, rejects the postmodern idea of the subject’s death as nihilistic blather. On the contrary, the postmodern attitude denies the subject’s identity as a centre of literature. The theory of transgredience admits that subjectiv- ity is not dead, but rejects it as a constant and finite identity. It makes it possible to join the traditional and postmodern attitudes. The first section deals with these aspects of transgredience. Such categories as time, space, author, hero, exteriority, and inner world are defined. It is stressed that the word man, which traditionally is understood as a subject of constant identity, in Bakhtin’s theory means the possibility to create that identity. This possibility becomes aesthetic reality only when an author—the principle of organizing language—exteriorizes and, through exteriorization, materializes experience in a hero. Exteriorization and the separation of man-author- hero are stressed as the main aspects of the theory of transgredience. The forms of transgredience that are expressed in Radzevičius’s novels are analyzed in the second section. The texts of this author come into the center of analysis because of their intensive correlations of experience and language. It is considered that the best way to present the theory of transgredience as a compromise of traditional and postmodern thought is to use it in an interpretation of the texts of those Mindaugas Grigaitis Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: teoria literatury, filozofia literatury, studia kulturowe, antropo- logia literatury ZASADA NIEWSPÓŁOBECNOŚCI W ZBIO- RZE NOWEL BRONIUSA RADZEVIČIUSA LINK DEBESIJOS Streszczenie Przedmiotem artykułu jest analiza zbioru nowel litewskiego prozaika Broniusa Radzevičiusa Link Debesijos (W stronę Debesiji), przeprowadzona w oparciu o teorię niewspółobecności rosyjskiego literaturoznawcy Michaiła Bachtina. Teoria ta jest traktowana jako teoretyczny kompromis, po- zwalający połączyć założenia tradycyjnej krytyki broniącej subiektywizmu z postmodernistyczną ideą śmierci autora. Świadomie wybrano prozę Radzevičiusa, w której istnieje bardzo wyraźna korelacja między językiem i doświadczeniem. Uważa się, że teorię niewspółobecności najlepiej przedstawić na przykładzie tekstów tych autorów, którzy nie tylko nierozerwalnie stapiają w jedno doświadczenie i język, ale też wyczuwają granice przekazywania doświadczenia za pomocą języka. W części teoretycznej artykułu przedstawiono teorię niewspółobecności M. Bachtina, przywo- łano ideę człowieka jako całości doświadczenia, określono bachtinowską zasadę tworzenia wartości estetycznej w odniesieniu do tego doświadczenia. Najwięcej uwagi poświęcono analizie relacji między autorem i bohaterem, określono kategorie niewspółobecności, świata zewnętrznego i we- wnętrznego, omówiono warunki występowania niewspółobecności oraz sytuacje związane z jej naruszeniem. Dokonując analizy utworów B. Ra- dzevičiusa, zbadano formy występowania zasady niewspółobecności, udziału autora w procesie two- rzenia całości artystycznej oraz naruszenia zasady niewspółobecności w analizowanych nowelach. Najpierw dokonano rozbioru nowel stanowiących M. Grigaitis. TRANSGREDIENCIJOS RAIŠKA BRONIAUS RADZEVIČIAUS NOVELIŲ RINKTINĖJE 102 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA authors who not only join experience and language into an intense unity, but even feel the boundar- ies of representing experience through language. Radzevičius is one of those authors. Even though Lithuanian literary critics sees him as a master of creating unity between word and feeling, his texts, as a separate world which is governed by the rules of language, reveal that sometimes feeling absorbs language and novels becomes non-esthetic acts. Such situations are called disturbance of transgredience and have two directions: a) hero absorbs author and becomes an author of his own; b) author absorbs hero and makes him a figure of representing the ideology of the author as a living person. Both directions are described through analyses of certain novels. KEY WORDS: transgredience, Mikhail Bakhtin, Bronius Radzevičius, author, hero, artificial unity. spójną całość artystyczną, następnie omówiono utwory, w których zabrakło artystycznego wy- kończenia. SŁOWA KLUCZOWE: Michaił Bachtin, Bro- nius Radzevičius, autor, bohater, estetyczny punkt widzenia, niewspółobecność (transgrediencja, egzotopia), całość artystyczna. Gauta 2011 12 08 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 103 Ewa Anna Piasta Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach Instytut Filologii Obcych Zakład Filologii Germańskiej ul. Kościuszki 13, 25–310 Kielce, Polska Tel. +041 349 68 00 E-mail: ewa_piasta@yahoo.de Zainteresowania naukowe: kultura niemieckiego obszaru językowego, korespondencja sztuk, związki literatury z muzyką i duchowością ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER Przedmiotem analizy jest sześć wierszy Rose Ausländer, poetki żydowskiego pochodzenia, ży- jącej w latach 1901–1988, urodzonej w Czerniowcach, na terenie ówczesnych Austro-Węgier, a zmarłej w Düsseldorfie (Niemcy). Ausländer tworzyła w języku niemieckim i angielskim. Celem niniejszego szkicu jest prześledzenie aspektów metafizycznych zawartych w wierszach Rose Ausländer i udowodnienie tezy, iż przejawiają się one na płaszczyźnie semantycznej, leksykalnej oraz aksjologicznej. Interesuje mnie ewokowane przez wiersze doświadczenie duchowe, wyrosłe na gruncie egzystencji skierowanej ku transcendencji, ku Absolutowi i przeżywanej jako tajemnica. Celem jest również ustalenie, czy owe doświadczenia metafizyczne uzyskują specyfikację religijną. Metoda ergocentryczna zaproponowana przez Z. Zarębiankę w badaniach sakralności lite- ratury zakłada, że ów fenomen jest obecny w samym tekście i może być badany bez odniesień do okoliczności zewnętrznych i szukania w nich uzasadnienia dla jego genezy. Pozwala to na lepsze skoncentrowanie się na samym fenomenie sacrum obecnym w tekście literackim. Analiza wierszy pozwala stwierdzić, że częste są w nich odniesienia do Boga-Stwórcy oraz podkreślany jest współudział człowieka w dziele stworzenia. „Ja” mówiące tekstu poetyckie- go przyjmuje wobec Absolutu postawę zależności, respektu i podziwu. Istotnym dla wymiaru duchowego tej poezji jest widzenie rzeczy materialnych i spraw tego świata w kontekście eschatologicznym. W poezji ujawnia się system przekonań budowanych na Biblii, np. gdy jest mowa o miłości bliźniego. Odczytanie właściwych znaczeń ewokowanych przez teksty liryczne jest możliwe poprzez uwzględnienie Biblii jako pierwowzoru dla sytuacji lirycznych przedstawionych w wierszach. Wyraźnie zaznaczony jest w nich prymat sensów duchowych, poszukiwanie tożsamości, wieczności, pełni, stwórczej mocy Boga. Słownictwo religijne analizowanych liryków jest dość ubogie. To raczej nawiązania w sferze aksjologii i poprzez aluzję do fragmentów biblijnych, np. wersów psalmu, budują ich aspekt metafizyczny, który znajduje konkretyzację w przeświadczeniach właściwych dla tradycji judeochrześcijańskiej. SŁOWA KLUCZOWE: poezja, metafizyka, transcendencja, Rose Ausländer. 104 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA I Rose Ausländer urodziła się w 1901 roku w Czerniowcach, na terenie ówczesnych Austro-Węgier, zmarła w Düsseldorfie w 1988 roku. Tworzyła w języku niemieckim i angielskim. Pochodziła z mieszczańsko-ży- dowskiego domu, gdzie wpajano jej zasady wschodnio-żydowskiego chasydyzmu oraz idee oświeceniowe. Żydowski pluralizm kulturowy i liberalna austriacko-niemiecka tradycja kulturowa istniały tu obok siebie i przenikały się wzajemnie. Pochodzenie poetki z rejonu Bukowiny stawia ją w cen- trum wschodnioeuropejskiej tradycji kultu- rowej (por. Kristensson 2000, s. 13). Rose Ausländer zaczęła pisać wiersze w wieku siedemnastu lat. Pierwsze liryki powstały po powrocie z Wiednia w 1918 roku, gdzie jej rodzina schroniła się podczas pierwszej wojny światowej. W latach dwudziestych Ausländer wyjechała do USA, wróciła w 1939 roku, aby opiekować się chorą matką. W tymże roku ukazał się jej pierwszy tomik poetycki Tęcza (por. Kristensson 2000, s. 20). Jej wczesne wiersze są zakorzenione w niemieckim mistycyzmie romantycznym (por. Colin 1990, s. 233). Od 1941 roku przez trzy lata ukrywała się wraz z matką w getcie czerniowieckim, aby uniknąć depor- tacji przez niemieckiego okupanta (por. Kri- stensson 2000, s. 17). Ostatnie dwie dekady życia spędziła Ausländer w Düsseldorfie w domu im. Nelly-Sachs, należącym do gminy żydowskiej. Tam powstały jej ostatnie wier- sze (por. Kristensson 2000, s. 18). Twórczość poetycką Rose Ausländer można podzielić na następujące fazy: 1) wiersze neoromantyczne i ekspresjoni- styczne do 1939 roku; 2) wiersze o tema- tyce egzystencjalnej w latach 1941–1944; 3) przerwa w twórczości i eksperymenty poetyckie w latach 1948–1956; 4) współ- czesne wiersze o tematyce postshoah od 1956 do 1987 roku (por. Kristensson 2000, s. 21). Jej wiersze, podejmujące problemy egzystencjalne, nawiązują do chasydyzmu. Wyraz chassidim oznacza po hebrajsku ‘po- bożny’ i dał on nazwę religijnemu, demo- kratycznemu, a jednocześnie mistycznemu ruchowi zmierzającemu do odnowy życia we wszystkich tych wymiarach. Porównu- je się go do pietyzmu, który miał na celu uwewnętrznienie treści wiary. Chasydyzm traktuje człowieka jako partnera Boga w stwarzaniu świata, odpowiedzialnego za trwanie i rozprzestrzenianie się dobra w świecie. Ruch chasydzki występuje przeciw skostniałym rytuałom tradycji ortodoksyj- no-rabinowskiej i głosi konieczność odno- wy wszystkich wymiarów życia, od wyżyn ekstazy aż do codziennych zewnętrznych spraw (por. Helfrich 1995, s. 34–36). Nikt nie zaprzeczy, że Rose Ausländer była oso- bą religijną, ale też nikt nie potwierdzi, że była praktykującą żydówką. Jej religijność można scharakteryzować jako osobistą i prywatną relację z Bogiem (por. Merk 2011, s. 67). Badacze twórczości R. Ausländer zauważają w jej wierszach uosobione wyob- rażenia metafizycznego, jak i politeistyczne, antropomorficzne oraz nieosobowe obrazy Boga (por. Merk 2011, s. 63). II Immanentną cechą literatury i jej niezby- walnym prawem jest stawianie pytań egzy- stencjalnych, zasadniczych, wypływających z duchowej natury człowieka, który szuka uzasadnienia dla swojego bytowania w świecie. Stąd wszelkie badania skierowane na odczytywanie tego, co w niej duchowe, czy – posługując się językiem filozofów – I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 105 metafizyczne, należałoby poprzedzić szer- szą refleksją nad tym terminem. Wszelka twórczość artystyczna, a tym bardziej lite- ratura, bo o niej tutaj mowa, jest owocem duchowej aktywności człowieka. Nawet w przypadku, gdy literatura obiera za swój przedmiot opisu tylko materialny wymiar rzeczywistości i zdaje się być pozbawiona odniesień do transcendencji, fakt ten stano- wi odzwierciedlenie duchowej kondycji za- równo danego twórcy, jak i epoki, w której żyje. Nawet negacja tego, co metafizyczne, jest w jakimś sensie zajęciem stanowiska wobec owego fenomenu, czasami świado- mym odcięciem się od niego, a innym razem zakamuflowanym poszukiwaniem śladów Innego pośród przygodnej rzeczywistości. Dla niniejszych rozważań istotna jest defi- nicja duchowości sformułowana przez Zofię Zarębiankę, polską badaczkę literatury, pod kątem jej odniesień do sacrum. Stwierdza ona, że duchowość to: po pierwsze „wyraz i przejaw wszelkiej wewnętrznej aktywno- ści ludzkiej, po drugie odpowiedź, reakcja ludzkiego ducha na ważne dlań impulsy pochodzące z zewnątrz i interioryzowane, po trzecie wreszcie, odniesienie obydwu powyżej wskazanych aspektów do sfery uznanej przez podmiot za «absolutny punkt sensotwórczy», co niekoniecznie musi od razu oznaczać płaszczyznę nadprzyro- dzonego i religijnego, zawsze wskazywać będzie na dziedzinę aksjologii oraz tak czy inaczej rozumianej transcendencji, nie zawsze i nie dla wszystkich o charakterze religijnym” (Zarębianka 2008, s. 91–92). Odwieczne dylematy egzystencjalne wy- rażane poprzez literaturę przybierają nieraz formę konkretyzacji wyznaniowej, co po- zwala wtedy na badanie stopnia sakralnego i/lub religijnego nacechowania utworu, objawiającego się na płaszczyźnie seman- tycznej, leksykalnej oraz aksjologicznej. Współczesna niemiecka badaczka literatury Magda Motté wprowadza rozróżnienie na płaszczyznę etyczno-egzystencjalną oraz transcendentno-religijną. Do pierwszej na- leżą teksty, które podejmują kwestie ogól- noludzkie, jak pytanie o tożsamość, spra- wiedliwość, pokój itd. Nie wykraczają one jednak poza to, co widzialne i nie zwracają się ku innemu światu. Do drugiej kategorii należą teksty mówiące o człowieku, który w swoich doświadczeniach miłości, strachu, samotności, cierpienia i śmierci dochodzi do przekonania, że sam nie jest w stanie zaspokoić swojej potrzeby zbawienia i nie osiągnie go swoimi ograniczonymi środ- kami, a zarazem nie czyni siebie samego środkiem i celem wszechświata, lecz kieruje wszystkie swoje doświadczenia ku instancji wyższej, ku Absolutowi, który jako jedyny jest w stanie nadać wszystkiemu sens. Teksty, które zawierają tego typu wizję rzeczywistości, można nazwać religijnymi (por. Motté 1997, s. 33). Celem niniejszego szkicu jest prze- śledzenie aspektów metafizycznych za- wartych w wierszach Rose Ausländer i udowodnienie tezy, iż przejawiają się one na wszystkich trzech wyżej wymienionych płaszczyznach. Interesować mnie będzie najpierw ewokowane przez wiersze do- świadczenie duchowe, wyrosłe na gruncie egzystencji skierowanej ku transcendencji, ku Absolutowi i przeżywanej jako tajemni- ca. Celem moim jest również ustalenie, czy owe doświadczenia metafizyczne uzyskują specyfikację religijną. Metoda ergocen- tryczna zaproponowana przez Zarębiankę w badaniach sakralności literatury zakłada, że ów fenomen jest obecny w samym tek- E. A. Piasta. ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER 106 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA ście i może być badany bez odniesień do okoliczności zewnętrznych i szukania w nich uzasadnienia dla jego genezy (por. Za- rębianka 2008, s. 7). Pozwala to na lepsze skoncentrowanie się na samym fenomenie sacrum, obecnym w tekście literackim. W nurt tych rozważań wpisują się również badania dotyczące aspektów metafizycz- nych, transcendentnych i religijnych, podejmowanych w ciągu ostatnich dzie- sięcioleci głównie przez literaturoznawców polskich, do których zaliczyć należy w pierwszym rzędzie badaczy lubelskich: Stefana Sawickiego, który wydał m.in. następujące dzieła: Poetyka. Interpretacja. Sacrum, Warszawa 1981; Wartość – sacrum – Norwid 2. Studia i szkice aksjologiczno- -literackie, Lublin 2007; Marię Jasińską- -Wojtkowską, autorkę książki: Horyzonty literackiego sacrum, Lublin 2003; Mariana Maciejewskiego, twórcę kerygmatycznej metody w badaniach literackich: „Ażeby ciało powróciło w słowo”. Próba kerygma- tycznej interpretacji literatury, Lublin 1991 oraz badaczkę krakowską, Zofię Zarębian- kę, autorkę m.in. następujących pozycji: Poezja wymiaru sanctum. Kamieńska – Jankowski – Twardowski, Lublin 1992, Czytanie Sacrum, Kraków – Rzym 2008, Tropy sacrum w literaturze XX wieku, Byd- goszcz 2001. Najnowsze dzieło badaczy krakowskich pod redakcją Marii Kłańskiej, Jadwigi Kity-Huber, Pawła Zarychty nosi tytuł: „Cóż za Księga!” Biblia w literatu- rze niemieckojęzycznej od Oświecenia po współczesność i ukazało się w Krakowie w 2010 roku. Wśród niemieckich literaturo- znawców wymienić należy Magdę Motté, która wydała m.in. pozycję Auf der Suche nach dem verlorenen Gott, Mainz 2008 oraz Heinricha Schmidingera, pod którego redakcją ukazało się dwutomowe dzieło poświęcone badaniom recepcji Biblii w literaturze: Die Bibel in der deutschspra- chigen Literatur des 20. Jahrhunderts, Mainz 2000. Wśród badaczy niemieckich to przeważnie teolodzy poświęcają swoją uwagę zagadnieniom szeroko rozumianych związków religii i/lub teologii z literaturą. Zaliczają się do nich, żeby wymienić tylko tych najważniejszych, następujący auto- rzy: Georg Langenhorst: Theologie und Literatur. Ein Handbuch, Darmstadt 2005; „Ich gönne mir das Wort Gott“. Annähe- rungen an Gott in der Gegenwartsliteratur, Freiburg im Breisgau 2009; Karl Josef Kuschel: Im Spiegel der Dichter. Mensch. Gott und Jesus in der Literatur des 20. Jahrhunderts, Düsseldorf 1997, Gott liebt es, sich zu verstecken. Literarische Skizzen von Lessing bis Muschg, Stuttgart 2007; Erich Garhammer: Zweifel im Dienst der Hoffnung. Poesie und Theologie, Würz- burg 2011. Wróćmy jednak jeszcze do dalszych uwag precyzujących termin metafizyka. Funkcjonuje on nie tylko jako termin filo- zoficzny, ale obejmuje swoim znaczeniem w szerszym i bardziej potocznym rozumie- niu wszystko to, co przynależy do sfery irracjonalnej rzeczywistości, co jest zwią- zane z płaszczyzną wartości, wchodzących często w zakres sakralnego. Zdarzeniom i przedmiotom z tego świata nadaje się często znaczenie głębsze, odsyłające do transcendencji; to, co fizyczne wskazuje na metafizyczne, konstytuuje stosunek boha- tera lirycznego do rzeczywistości irracjo- nalnej, do Absolutu, który może pozostać nieokreślonym Ignotum lub też Bogiem rozumianym w naszej kulturze jako Bóg religii chrześcijańskiej. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 107 III Część praktyczną mojego wywodu stanowi analiza sześciu wierszy Rose Ausländer pod kątem zawartych w nich aspektów metafi- zycznych. Prześledzę ukonstytuowane w poniższych lirykach sygnały duchowego, starając się odczytać ich głębsze znaczenie semantyczne, jak i ewentualne konkretyza- cje wyznaniowe oraz odwołania do tradycji biblijnej. Mit Fragen Ich komme mit Dornenfragen blutarmer Sonne Disteln und Wind mit der Ameisenkönigin und ihrem empörter Heer mit Fragen woher wohin mit dem Hügel unterm Stein mit zuckender Kerze Talglippen Fragen aus Qualm mit der erwürgten Liebe mit dem Scherben von deinen Augen geraubt darüber der Geierschrei ich komme zu wem mit Fragen warum wozu (Kurz 2003, s. 66) Wiersz otwiera na transcendencję, jest zwrotem ku komuś, od kogo bohater li- ryczny spodziewa się uzyskać odpowiedź na dręczące go pytania („Dornenfragen”), dotyczące kwestii egzystencjalnych, tego, skąd pochodzi i ku czemu zmierza („mit Fragen woher wohin”). Dopiero czwarta zwrotka zawiera bezpośredni zwrot ku nieokreślonemu Ty; status adresata jest więc nie do końca jasny. W ostatniej strofie „ja” liryczne zastanawia się, do kogo ma się udać ze swoimi pytaniami dotyczącymi sensu. Zarysowana w wierszu sytuacja liryczna jest przesycona niepewnością, brakiem orientacji egzystencjalnej i sensu, nawet w pewnym sensie beznadziejnością, osamot- nieniem we wszechświecie. Brak poczucia tożsamości podmiotu mówiącego otwiera go jednak na poszukiwania i zakłada tym samym możliwość uzyskania odpowiedzi na nurtujące go pytania. Sięgnięcie do wyrażenia „Dornen” (‘ciernie’) ma na celu wzmocnienie poetyckiego wyrazu wypo- wiedzi oraz wzbudzenie skojarzeń z koroną cierniowa Jezusa. Ten zabieg poetycki podkreśla cierpienie związane z pytania- mi, które „ja” liryczne nosi w sobie i które wyraża, posługując się słowem o konotacji biblijnej. Przywołanie ujemnie waloryzo- wanych elementów natury „blutarme Son- ne” (‘anemiczne słońce’), „Disteln” (‘oset’) oraz zjawisk przyrody „Wind” (‘wiatr’) potęguje opis doznań lirycznego bohatera, zaznacza jego zanurzenie w świecie doczes- nym i pewne związanie z materią. Również kolejne obiekty przyrody nieożywionej: „Hügel” (‘wzgórze, pagórek’), „Stein” (‘ka- mień’), jak i ożywionej „Ameisenkönigin” (‘królowa mrówek’), „Geierschrei” (‘krzyk sępów’) są włączone w wewnętrzne prze- życia podmiotu lirycznego. Złowrogi krzyk sępów z całą pewnością nie zwiastuje ni- czego dobrego, ale jest symbolem zła, które otacza bohatera wiersza. Na szczególne podkreślenie zasługuje zwrot („Ich komme […] mit zuckender Kerze”), gdyż drgający płomień świecy ewokuje znaczenie sym- boliczne i wydaje się być tutaj synonimem przemijania, niestałości i ulotności życia, jakiejś niepewności, a zarazem tlącej się E. A. Piasta. ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER 108 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA jeszcze nadziei na światło poznania. Tym nikłym płomykiem, który w każdej chwili może zgasnąć, błądzący próbuje rozświetlić mroki życia. Interpretacja ta wydaje się słuszna, gdyż w tej samej strofie pojawia się zwrot „Fragen aus Qualm” (‘pytania z gęstego dymu’), który wskazuje na wielką ciemność, w jakiej znajduje się bohater liryczny. Ciemność ta nie jest jedynie zewnętrzna i nie oznacza braku fizyczne- go światła, ale jest natury wewnętrznej i obrazuje mroki duchowe. Gęsty dym uniemożliwia poznanie Prawdy, której bo- hater szuka z wielkim niepokojem. Zostaje wprowadzony tutaj dychotomiczny podział na świat zewnętrzny, którego przedmiotami „ja” liryczne posługuje się dla zobrazowa- nia własnej sytuacji, oraz świat wewnętrzny, duchowy, skierowany ku transcendencji, która jest za zasłoną i ku której trzeba się przedzierać. Kolejnym zwrotem mającym głęboką wymowę semantyczną jest „mit der erwürgten Liebe” (‘z uduszoną miłością’). Zostaje wprowadzona tutaj wyraźna kwali- fikacja aksjologiczna, chociaż ta miłość nie jest idealna, żywa i bez skazy. Wyrażenie to może być rozumiane na dwa sposoby: jako przyznanie się przez bohatera lirycznego, że jego miłość nie jest doskonała, ale została z jego winy „erwürgt” (‘uduszona’). Może też być skargą i wyznaniem, że ktoś z zewnątrz odrzucił jego miłość i nie pozwolił na jej rozwój. Również tę sprawę włącza „ja” liryczne w swój pełen niepokoju monolog. Zwrot „ich komme […] mit dem Scherben / von deinen Augen geraubt” (‘przychodzę z odłamkiem ukradzionym z twoich oczu’) jest jedynym zwrotem do adresata, ku któ- remu kierowane są wszystkie pytania, co skłania do przypuszczeń, że nie jest nim drugi człowiek, lecz Bóg, gdyż tylko On jest w stanie udźwignąć egzystencjalne pytania człowieka. Bohater wiersza czuje z nim pewną więź, ma coś, jakiś odłamek, który go z nim łączy. Fakt ten nie niweluje jednak niepewności co do Jego istnienia. Jak wyka- zała analiza, dopiero dotarcie do głębokich sensów utworu pozwala na stwierdzenie jego odniesienia do sfery metafizycznej. Respekt Ich habe keinen Respekt vor dem Wort Gott Habe großen Respekt vor dem Wort das mich erschuf damit ich Gott helfe die Welt zu erschaffen (Kurz 2003, s. 68) W powyższym liryku już na poziomie słownictwa „Gott” (‘Bóg’), „erschaffen” (‘stworzyć’) ujawnia się jego metafizycz- ny aspekt zakładający istnienie Absolutu, chociaż pierwsza zwrotka zawiera protest przeciw Bogu. Bohater liryczny wyznaje, że samo słowo Bóg nic dla niego nie znaczy. Dopiero Jego dzieła, a szczególnie dzieło stworzenia człowieka, o czym jest mowa w drugiej zwrotce, są w stanie wzbudzić u niego respekt. „Ja” liryczne zakłada więc istnienie Boga, wnioskując o nim na pod- stawie świata zewnętrznego. Stworzona i widzialna rzeczywistość jest więc świade- ctwem o niewidzialnym Bogu. W tym kon- tekście natychmiast nasuwają się słowa z Biblii, które są w jakimś stopniu semantycz- nym odpowiednikiem konstatacji zawartej w drugiej zwrotce: „Z wielkości i piękna stworzeń poznaje się przez podobieństwo ich Stwórcę” (Mdr 13,5). Bóg więc daje ludziom poprzez rzeczy stworzone trwałe świadectwo o sobie (por. Rz 1,19–20). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 109 Bohater wiersza widzi rację i sens swoje- go istnienia w udzielaniu Bogu pomocy w stwarzaniu świata. Takie przeświadczenie nie jest jednak negacją wszechmocy i samo- wystarczalności Boga, ale świadomością, iż człowiek jest powołany do współudziału w kształtowaniu ziemi i wypełnianiu zlecenia bożego: „Czyńcie sobie ziemię poddaną” (Rdz 1,28). Budowana w wierszu sytua- cja liryczna odwzorowuje więc biblijny pierwowzór. Wizja człowieka zawarta w utworze stanowi jego dowartościowanie i wywyższenie, jest on według niej jedno- cześnie stwórcą i stworzeniem. Bóg zaś zyskuje szacunek i respekt za względu na swoje dzieła, a nie ze względu na siebie sa- mego. Zakres poszukiwań metafizycznego wymiaru koncentruje się w analizowanym wierszu na Bogu i Jego stworzeniu, które współtworzy z Nim świat i ma udział w Jego dziele. Preisen Preisen die Erde und ihre unaufhörlichen Wunder Sonne Mond Gestirne und was dahinter dichtet Die Menschenbrüder aufnehmen im Herzgefäß unsre winzige Ewigkeit (Kurz 2003, s. 68) Wiersz zawiera dwie perspektywy, jedną odnoszącą się do rzeczywistości widzialnych, świata materialnego, do którego wychwalania jest zachętą: „Erde” (‘ziemia’), „Sonne” (‘słońce’), „Mond” (‘księżyc’), „Gestirne” (‘ciała niebieskie’), „Menschenbrüder” (‘bracia w człowie- czeństwie, bliźni’). Podmiot liryczny wielbi nieustanne cuda ziemi, o czym jest mowa w trzecim wersie pierwszej zwrotki. Chociaż słowo cuda zostało zaczerpnięte z leksyki religijnej, nie odwołuje się tutaj do rzeczywistości transcendentnej, ale służy wzmocnieniu wymowy poetyckiej i wyraża zdumienie nad pięknem ziemi. Sytuacja liryczna przedstawiona w wierszu odwo- łuje się jeszcze do drugiej rzeczywistości, która jest natury duchowej, co ujawnia się szczególnie w trzecim i czwartym wersie trzeciej zwrotki: „im Herzgefäß / unsere winzige Ewigkeit” (‘w naczyniu serca / na- sza malutka wieczność’). Bohater liryczny stwierdza istnienie w nas czegoś, co nie przemija, co trwa wiecznie. Ten zalążek wieczności odnajduje w swoim własnym sercu, czym wyraża przeświadczenie o transcendentnej naturze człowieka. Kon- kluzję tę poprzedzają słowa mówiące o tym, aby być otwartym na bliźnich. Inni ludzie są postrzegani przez „ja” liryczne jako bracia, współbracia w człowieczeństwie. Wymowa aksjologiczna tej wypowiedzi jest kompatybilna z biblijnym nakazem miłości bliźniego. W toku analizy można stwier- dzić, że wiersz ujawnia sensy metafizyczne bez odwołania się do Boga, choćby nawet implicite. Nawiązania w sferze aksjologii zdradzają jednak jego religijną – zgodną z przesłaniem Biblii – wymowę. *** Gott Schöpfer aller Dinge Du bist nicht gut Du bist nicht schlecht Du bist Du gabst mir Kraft zu leben E. A. Piasta. ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER 110 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA nicht genug zu leben ewiglich Gott (Kurz 2003, s. 69) Wiersz jest utrzymany w tonie mod- litewnym, stanowi bezpośredni zwrot do adresata, którym jest Bóg – Stwórca wszystkich rzeczy, gdyż „On rzekł i zo- stały stworzone” (Ps 148, 5). Z utworu da się wyczytać przeświadczenie, że Bóg jest całkowicie transcendentny, przekraczający wszelkie ludzkie wyobrażenia, stąd zasad- na, choć dość zaskakująca konstatacja boha- tera lirycznego: „Du bist nicht / gut / Du bist nicht / schlecht / Du bist” (‘nie jesteś / dobry / nie jesteś / zły / Ty jesteś’). Ta ambiwalen- cja jest w swojej wymowie semantycznej tyko pozorna. Bohater wyznaje poprzez zastosowanie przeciwieństwa absolutną inność Boga i rozumie, że pozostaje On całkowicie nieadekwatny wobec wszelkich ludzkich wyobrażeń, dlatego powstrzymuje się od nich i przyjmuje a priori Jego istnie- nie, stwierdzając „Du bist” (‘Ty jesteś’), co jest zgodne z biblijnym świadectwem, które daje o sobie Bóg: „Jestem, który Je- stem” (Wj 3,14). Mircea Eliade odnosząc się do tych słów pisze, że odpowiedź Boga jest bardzo tajemnicza. Nawiązuje On do swojego sposobu istnienia, nie objawiając jednocześnie swojej osoby. Można po- wiedzieć jedynie, że imię Boga sugeruje totalność bytu i Istniejącego (por. Eliade 2002, s. 170). Druga zwrotka jest intym- nym dialogiem ze Stwórcą, odnosi się do sytuacji bohatera lirycznego, który wyznaje, iż otrzymał od Boga siły do życia, ale nie wystarczą one, aby mógł żyć wiecznie. To krótkie stwierdzenie ma bogatą wymowę semantyczną, gdyż – po pierwsze – zawiera wiarę w możliwość życia wiecznego, co jest głównym założeniem wszystkich religii, nie wyłączając religii chrześcijańskiej. A po drugie jest stwierdzeniem przemijalności i przygodności bytu ludzkiego, który nie ma życia wiecznego sam z siebie. Ponadto „ja” liryczne uznaje swą zależność od Boga i swoje pochodzenie od Niego. Utwór jest więc zapisem doświadczenia duchowego, stanowi próbę zwerbalizowania przeżyć natury duchowej, jest nakierowany na trans- cendencję. W tej krótkiej zwrotce zawarta jest koncepcja życia tu i tam, przy czym tamten świat waloryzowany jest dodatnio, stanowi wartość, którą bohater liryczny pragnie zdobyć i wyraża żal, iż sam nie jest w stanie tego osiągnąć. Przedstawiony w wierszu obraz Boga ujawnia proweniencję biblijną, chociaż brak w nim bezpośrednich odwołań do motywów biblijnych. Cała kon- cepcja aksjologiczna pozostaje w zgodności z przesłaniem Biblii, a w szczególności Starego Testamentu, gdyż to w nim jest mowa o dziele stworzenia. *** Erbarme dich Herr meiner Leere Schenk mir das Wort das eine Welt erschafft (Kurz 2003, s. 69) Powyższy wiersz otwiera incipit będący bezpośrednim zwrotem do Pana i można go zaliczyć do modlitwy poetyckiej. Prośba „Erbarme dich / Herr” (‘zmiłuj się / Panie’) przywołuje skojarzenie z Psalmami 51 i 57, które rozpoczynają się słowami „Zmiłuj się nade mną, Boże”. Wyznanie „ja” lirycznego jest więc zbieżne z wołaniem psalmisty. Bohater wiersza wyraża swoją niegodność, I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 111 zależność od Boga, potrzebę otrzymania od Niego zmiłowania, a więc jakiegoś daru i dobra duchowego, i wyznaje, iż jest w nim pustka, która wymaga miłosierdzia Boga. Druga zwrotka zawierająca prośbę, aby Bóg podarował człowiekowi słowo, które stwarza świat, otwiera dwie możliwości interpretacyj- ne. Pierwszą byłoby uznanie, iż słowo Boga jest stwórcze, że On stwarza mocą swego słowa, co przypomina zapisane na kartach Biblii zawołanie: „Niechaj się stanie” (Rdz. 1,3) oraz „Oto Ja stwarzam nowe niebiosa i nową ziemię” (J 4,43–54). Bohater liryczny, wyrażając w pierwszej zwrotce swoją we- wnętrzną pustkę, prosi o słowo, które jest w stanie napełnić życiem, a więc stworzyć jego wewnętrzny świat. Druga interpretacja zakłada możliwość odczytania prośby boha- tera lirycznego, która byłaby skierowana na świat materialny, widzialny. Bohater prosi Boga o obdarzenie go słowem, które miałoby moc stworzenia świata. Można przypuszczać, że chodzi o możliwość stworzenia nowego, lepszego świata lub odnowienie starego. Obie interpretacje nie stoją ze sobą w sprzeczności, ale wzajemnie się uzupełniają. Mysterium Die Seele der Dinge lässt mich ahnen die Eigenheiten unendlicher Welten Beklommen such ich das Antlitz eines jeden Dinges und finde in jedem ein Mysterium Geheimnisse reden zu mir eine lebendige Sprache Ich höre das Herz des Himmels pochen in meinem Herzen (Kurz 2003, s. 70) Już sam tytuł przytoczonego wiersza niesie sensy transcendentne. Przeczucie tajemnicy najwyraźniej zaznacza aspekt wykraczający poza możliwości ludzkiego rozumu i doświadczenia. Aspekt ten znaj- duje potwierdzenie w dalszych słowach utworu, w których podmiot liryczny zakłada istnienie duszy we wszystkich otaczających rzeczach. Ta konstatacja pozwala mu prze- czuwać ‘właściwości nieskończonych świa- tów’ (die Eigenheiten / unendlicher Welten), czyli istnienie zarówno innego świata, jak i duchowy – i tym samym wprowadzający w wieczność – wymiar tego świata. Bohater wyznaje dalej, że niespokojnie, z niepew- nością i jakimś zakłopotaniem szuka oblicza każdej rzeczy, co każe przypuszczać, że kieruje on swój wzrok głębiej, pragnie po- znać duchowe właściwości rzeczy, dostrzec ich istotę. Dąży więc do totalnego oglądu, pragnie poznać całość. To ukierunkowanie epistemologiczne natrafia jednak na grani- ce. Bohater liryczny wyznaje zaraz, iż w każdej z rzeczy znajduje jakieś misterium, czyli tajemnicę, która jest wyznacznikiem transcendencji. Wyznanie bohatera zawarte w przedostatniej zwrotce, że tajemnice przemawiają do niego żywym językiem, oznacza, że ich istnienie uznaje za oczy- wiste i akceptuje tajemnice właśnie jako tajemnice, że dostrzega je wokół siebie. Ostatnia zwrotka, którą można przetłu- maczyć następująco: ‘Słyszę, jak serce nieba bije w moim sercu’, stanowi wyraźne podkreślenie transcendentnego wymiaru zarówno człowieka, jak i otaczającej go rzeczywistości. Jest to również przyjęcie perspektywy religijnej w światoodczuciu bohatera, ponieważ wyraz niebo użyty w tym kontekście ma wydźwięk jednoznacz- nie konfesyjny. Serce nieba stanowi bez E. A. Piasta. ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER 112 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA wątpienia jakieś centrum, które może być synonimem Absolutu, a w ujęciu judeo- chrześcijańskim – Boga, którego siedziba jest sytuowana właśnie w niebie. Bohater liryczny czuje się wewnętrznie jedno z Nadprzyrodzonym, słyszy w swoim sercu bicie Jego serca, co może wskazywać na mistyczną perspektywę zjednoczenia duszy z Bogiem. IV Analizowane wiersze koncentrują się wo- kół zagadnień metafizycznych. Kreowane poprzez nie obrazy Boga odwołują się do biblijnego pierwowzoru zawartego w Piśmie Świętym, a przede wszystkim w Starym Testamencie, chociaż poetka sięga również do tradycji chrześcijańskiej. Częste są w nich odniesienia do Boga-Stwórcy oraz podkreślany jest współudział człowieka w dziele stworzenia. Perspektywa aksjolo- giczna stawia w centrum miłość do Boga wyrażaną w tęsknocie za Jego słowem oraz miłość do człowieka, uznającą go za brata. Jako stworzenie nie jest on samowystarczal- ny, jego istnienie nie jest wieczne, odczuwa on w sobie pustkę, którą tylko Bóg może wypełnić. „Ja” mówiące poetyckiego tekstu przyjmuje wobec Absolutu postawę zależ- ności, respektu i podziwu. Świat stworzony jawi się bohaterowi lirycznemu jako tajem- nica, która przemawia do niego w każdej rzeczy. Istotnym dla wymiaru duchowego tej poezji jest widzenie rzeczy materialnych i spraw tego świata w kontekście eschato- logicznym. W poezji ujawnia się system przekonań budowanych na Biblii. Odczy- tanie właściwych znaczeń ewokowanych przez teksty liryczne jest możliwe poprzez uwzględnienie Biblii jako pierwowzoru dla sytuacji lirycznych przedstawionych w wierszach. Wyraźnie zaznaczony jest w nich prymat sensów duchowych, po- szukiwanie tożsamości, wieczności, pełni, stwórczej mocy Boga. Słownictwo religijne analizowanych liryków jest dość ubogie. To raczej nawiązania w sferze aksjologii i poprzez aluzję do fragmentów biblijnych, np. wersów psalmu, budują ich aspekt me- tafizyczny, który znajduje konkretyzację w przeświadczeniach właściwych dla tradycji judeochrześcijańskiej. Bibliografia COLIN, A., 1990. „Wo die reinsten Worte reifen“ – Zur Sprachproblematik deutsch-jüdischer Holocaust-Lyriker aus der Bukowina. In: Ed. G. DIETMAR, A. SCHWOB, 1990. Die Bukowina. Studien zu einer versunkenen Literaturlandschaft. Tübingen: Francke. „Cóż za Księga!” Biblia w literaturze niemie- ckojęzycznej od Oświecenia po współczesność, 2012. Red. M. KLAŃSKA, J. KITA-HUBER, P. ZARYCHTA. Kraków: Homini. Die Bibel in der deutschsprachigen Literatur des 20. Jahrhunderts, 2000. Red. H. SCHMIDIN- GER. Mainz: Matthias Grünewald Verlag. ELIADE, M., 2002. Geschichte der religiösen Ideen. Bd. 1. Freiburg, Basel, Wien: Herder. GARHAMMER, E., 2011. Zweifel im Dienst der Hoffnung. Poesie und Theologie. Würzburg: Echter Verlag. HELFRICH, C., 1995. „Es ist ein Aschensom- mer in der Welt“. Rose Ausländer. Biographie. Weinheim-Berlin: Quadriga Verlag. Ich höre das Herz des Himmels. Moderne Psal- men, 2003. Red. P. K. KURZ. Düsseldorf: Patmos Verlag GmbH & Co. KG. JASIŃSKA-WOJTKOWSKA, M., 2003. Ho- ryzonty literackiego sacrum. Lublin: KUL. KRISTENSSON, J., 2000. Identitätssuche in Rose Ausländers Spätlyrik. Frankfurt am Main: Peter Lang Verlag. KUSCHEL, K. J., 1997. Im Spiegel der Dich- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 113 ter. Mensch. Gott und Jesus in der Literatur des 20. Jahrhunderts. Düsseldorf: Patmos. KUSCHEL, K. J., 2007. Gott liebt es, sich zu verstecken. Literarische Skizzen von Lessing bis Muschg. Stuttgart: Grünewald. LANGENHORST, G., 2005. Theologie und Literatur. Ein Handbuch. Darmstadt: Wissenschaft- liche Buchgesellschaft. LANGENHORST, G., 2009. „Ich gönne mir das Wort Gott“. Annäherungen an Gott in der Gegenwartsliteratur. Freiburg im Breisgau: Herder. MACIEJEWSKI, M., 1991. „Ażeby ciało powróciło w słowo”. Próba kerygmatycznej inter- pretacji literatury. Lublin: KUL. MERK, S., 2011. Die postapokalyptische Ge- nese. Lineare und zyklische (End)Zeitvorstellungen in Roes Ausländers Gedichten. Frankfurt am Main: Peter Lang Verlag. MOTTÉ, M., 2008. Auf der Suche nach dem verlorenen Gott. Mainz: Matthias Grünewald Verlag. Pismo Święte Starego i Nowego Testamentu. 2002. Poznań: Wydawnictwo Pallottinum. SAWICKI, S., 1981. Poetyka. Interpretacja. Sacrum. Warszawa: PWN. SAWICKI, S., 2007. Wartość – sacrum – Nor- wid 2. Studia i szkice aksjologiczno-literackie, Lublin: RW KUL. ZARĘBIANKA, Z., 1992. Poezja wymiaru sanctum. Kamieńska – Jankowski – Twardow- ski. Lublin: KUL. ZARĘBIANKA, Z., 2001. Tropy sacrum w literaturze XX wieku. Bydgoszcz: Homini. ZARĘBIANKA, Z., 2008. Czytanie sacrum. Kraków–Rzym: Instytut Wydawniczy „Maxi- mum”. Ewa Anna Piasta Jan Kochanowski University in Kielce, Poland Research interests: German-speaking culture, communication arts, trade literature, music and spirituality METAPHYSICAL ASPECTS OF ROSE AUSLÄNDER’S POETRY Summary This article analyzes six poems by Rose Ausländer, a poet of Jewish origin, who lived in the years 1901–1988. She was born at Chernivtsi (then in the Austro-Hungarian Empire), and died in Düs- seldorf (Germany). Ausländer wrote in German and in English. The aim of this paper is to discuss the meta- physical aspects of Ausländer’s poems and to demonstrate that these aspects are manifested on the semantic, lexical and axiological levels. My interest is in the spiritual experience evoked by her poetry, resulting from a transcendence- and Absolute-oriented existence, experienced in terms of mystery. Another objective is to determine whether the said metaphysical experience receives religious specification. The ergocentric method, as proposed by Zofia Zarębianka in her research into the sacred in literature, is based on the assumption that this phenomenon is inherent in the text itself and can thus be investigated without referring to Ewa Anna Piasta Jano Kochanowskio universitetas Kielcuose, Lenkija Moksliniai interesai: vokiečiakalbė kultūra, correspondence des arts, literatūros sąsajos su muzika ir dvasine kultūra METAFIZINIAI ROSE’OS AUSLÄNDER POEZIJOS ASPEKTAI Santrauka Analizės objektas – šeši Rose’os Ausländer eilėraščiai. Tai žydų kilmės poetė, gyvenusi 1901– 1988 metais, gimusi Chernivtsi (dar Austrijos–Ven- grijos imperijoje), mirusi Diuseldorfe (Vokietija). Ausländer rašė vokiečių ir anglų kalbomis. Šio darbo tikslas yra aptarti metafizinius Rose’os Ausländer eilėraščių aspektus ir įrodyti, kad jie išreikšti semantiškai, leksiškai ir aksiolo- giškai. Tyrėjai rūpi dvasinė patirtis, kurią sukelia poetės tekstai, gimstantys iš transcendentinės egzistencijos, nukreiptos į amžiną egzistavimą. Kitas tyrimo tikslas yra nustatyti, ar metafizinė patirtis gauna religinių bruožų. Zofija Zarębianka šventumą literatūroje tiria ergocentriniu metodu, grindžiamu prielaida, kad šis reiškinys yra labai glaudžiai susijęs su tekstu, todėl gali būti tiriamas be išorinių aplinkybių ar kilmės paieškų. Tai padeda labiau susikoncentruoti į patį šventumo reiškinį literatūriniame tekste. E. A. Piasta. ASPEKTY METAFIZYCZNE W POEZJI ROSE AUSLÄNDER 114 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA external circumstances or searching therein for its origins. This allows for a greater concentration on the very phenomenon of the sacred as present in a literary text. The analysis of the poems shows that refer- ences to God the Creator tend to be frequent, and that human participation in the act of creation is repeatedly stressed. The speaker assumes a posture of dependence on, respect for and admiration of the Absolute. Significant to the spiritual dimension of this poetry is seeing material reality and the affairs “of this world” in eschatological terms. Ausländer’s poetry reveals a system of Bible-based beliefs, such as those concerning the love for one’s neighbour. An adequate reading of the meanings evoked in Ausländer’s lyrical texts becomes possible when the Bible is seen as the prototype of the lyrical situ- ations presented in her poems. The primacy of spiri- tual meanings, as well as the search for identity, eternity, fullness and the creative powers of God, become clear indeed. The religious vocabulary of the poems under discussion is rather poor. Instead, it is axiological references and allusions to Biblical fragments, such as psalm verses, that construct the poems’ metaphysical aspects. These are then made more specific with the use of notions typical of the Judeo-Christian tradition. KEY WORDS: poetry, metaphysics, transcen- dence, Rose Ausländer. Eilėraščių analizė parodė, kad dažnos nuorodos į Dievą kūrėją, nuolat pabrėžiamas žmogaus daly- vavimas kūrybos akte. Kalbėtojo pozicija demons- truoja pagarbą ir susižavėjimą Absoliutui. Svarbus dvasinis poezijos aspektas tas, kad į tikrovę ir „šio pasaulio“ reikalus žvelgiama eschatologiškai. Ausländer poezija atskleidžia Biblija grįstų įsitikinimų sistemą, pavyzdžiui, apie meilę artimui. Įmanomas adekvatus Ausländer lyrinių tekstų reikšmių skaitymas, kai Biblija laikoma lyrinių situacijų, pateiktų eilėraščiuose, prototipu. Aiškiai išreiškiamas dvasinių prasmių pirmumas, amžiny- bės, pilnatvės ir Dievo kūrybinių galių ieškojimas. Religinis eilėraščių žodynas gana skurdus. Tai aksiologinės nuorodos ir aliuzijos į Biblijos fragmentus, pavyzdžiui, psalmes. Tai specifinės aliuzijos, atspindinčios tipišką judėjų ir krikščionių tradicijų suvokimą. Jomis grindžiami metafiziniai eilėraščių aspektai. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: poezija, metafizika, transcendencija, Rose Ausländer. Gauta 2012 04 30 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 115 Artūras Cechanovičius Vilnius University Kaunas Faculty of Humanities Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas, Lithuania E-mail: arturascechanovicius@gmail.com Research interests: archetypal literary criticism, literary translation, self-translation Jadvyga Krūminienė Vilnius University Kaunas Faculty of Humanities Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas, Lithuania E-mail: hedw_bush@yahoo.com Research interests: hermeneutics, semiotics, phenomenology, mythopoetics and theopoetics, literary translation, self-translation VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA: REVISITING THE ORIGINAL ALLITERATIVE MODES This paper is a case study comparison of Vladimir Nabokov’s self-translated Russian version of his English novel Lolita with its original text within the frame of the theory of literary transla- tion. Here, self-translation is referred to as a branch of literary translation whose distinctive feature is that the work is both composed and translated by the same person. It is interesting to observe that, for the most part, the authors who translate their own works into another language are bilingual. Theoretical investigation into the field of self-translation is a recent endeavour; the term only appeared around 1976. Before it appeared in A Dictionary for the Analysis of Literary Translation, self-translation was thought to be related to bilingualism, and was therefore approached from the perspective of linguistics. This paper analyses some alliterative modes, including suballiteration, produced by Nabokov in the two versions of Lolita. Throughout, the process of translation is viewed as a “two-stage reading-writing activity.” The novel’s translation into Lithuanian, which was performed from Nabokov’s Russian translation, is used to show the difference between translation and self- translation, and to reveal the clash or the interplay between the foreign and the domestic in the development of alliterative appeal. KEY WORDS: literary translation, self-translation, alliteration, suballiterative patterns, revisiting, original modes, author-translator, ordinary translator, double writing, virtuoso rendering. When considering the phenomenon of self- translation, it should be noted that the term is not to be found in the history and theory of translation until its first appearance thirty-six years ago, when it was offered by Anton Popovič in his A Dictionary for the Analysis of Literary Translation (1976). He defined it as “translation of an original work into another language by the author himself” (Popovič, cited in Santoyo 2006, 116 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA p. 22). According to Julio-César Santoyo, this field of translation was often regarded as “something absolutely marginal, a sort of cultural or literary oddity” (Santoyo 2006, p. 22). Rainier Grutman explains that such an attitude occurred because transla- tion scholars “thought it to be more akin to bilingualism than to translation proper” (Grutman 1998, p. 17), as in most cases it is bilingual authors who translate their own works into another language. As the history of literature shows, a number of authors have translated their own works: Thomas More (1478–1535), Étienne Dolet (1509–1541), Romain Gary (1914–1980), Carlo Goldoni (1707–1793), Samuel Beck- ett (1906–1989) and Vladimir Nabokov (1899–1977), to mention just a few. Grutman raises one of the most essential questions: “Why do some writers repeat in a second language what has already been said in their previous work?” (Grutman 1998, p. 18). He believes that such a task cannot be undertaken solely because of the author’s dissatisfaction with translations in general, nor even because of the material needs of exiles to receive financial gain. The scholar has no doubt that “there must be some ulte- rior motive that helps writers to overcome their initial reluctance” (Grutman 1998, p. 18). A similar question has been extended by Gian Mario Villalta, who stresses that there is a considerable difference between translation and self-translation. He relies on Brian T. Fitch’s idea that “once a writer produces a second linguistic version of a text, the first is incomplete without it” (Fitch 1988, p. 123). The scholar notes that in such a case, the complete work may only be represented by the original and the translation taken together. Grutman shares this opinion when treating the gen- eral process of translation as a “two-stage reading-writing activity,” and the process of self-translation as “double writing” (Grut- man 1998, p. 19). Villalta, in his turn, argues that self-translation is “the repetition of the process” (Villalta 2003). Nevertheless, he thinks that the author as translator does not merely repeat the process of writing, but takes advantage of the possibility “of gaining perspective, of adding meaning” (Villalta 2003). This development of per- spective or addition of meaning is related to the interaction between the original version and the translation: in other words, the two expressions of poetics. In Villalta’s words, “the author perceives the feasibility of real- izing a certain poetic form in one language but not in another… and wants to underline this aspect emphatically” (Villalta 2003). It should, however, be stressed that the self-translating writer or poet has a unique authority, allowing him/her “to bring novel- ties to the poetic horizon of the language of greater resistance” (Villalta 2003). This sug- gests that such writers not only shift from one language to another, but also transfer their works into another culture. Grutman cites Menakhem Perry, who maintains that “since the writer himself is the translator, he can allow himself bold shifts from the source text which, had it been done by an- other translator, probably would not have passed as an adequate translation” (Perry, cited in Grutman 1998, p. 18). This idea also reveals the relation between the two texts, i.e., the original and its translation, thereby suggesting that the translated text gains ad- ditional characteristics. The recreation of a literary text in another language and its ad- aptation to a different system of signs bring I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 117 in new literary, philosophical and cultural perspectives. Here, another problem comes into focus as well—namely, the problem of authorial freedom that is often demonstrated by a privileged author-translator. When the author translates his/her own work, it is “invested with an authority that not even an ‘approved’ translation by diverse hands can match” (Grutman 1998, p. 19). In self-translation it is difficult to distinguish between the author and the translator: “here the translator is the author, the translation is an original, the foreign is the domestic and vice versa” (Hokeson and Munson 2007, p. 161). Self-translation demonstrates a play- ful collusion between various fictive and cultural horizons. According to Chiara Montini, bilingual authors and readers have a “completely different experience of the fictive universe” (Montini 2010, p. 307). In fact, this “conjoined twins” lit- erary phenomenon crosses the boundaries of monolingual literature and turns to be a “process of multiple translingual revision” (Rosengrant 1995). On the whole, in the case of Nabokov’s Lolita, the very con- cepts of “foreign” and “domestic” escape clarity, as the original version was writ- ten in English—a foreign language to its author—and only then translated into his native Russian. Indeed, it is complicated to distinguish between domestication and foreignization in the process of the novel’s translation. Vladimir Nabokov is a self-translating author who began his career as a translator by rendering the works of foreign writers into his native language, often “re-Russian- ing” the original texts. He started translat- ing his own works after his Russian novel Camera Obscura (1932) was translated into English by Winifred Roy in 1936. The author was so dissatisfied with the transla- tion that he decided to translate his own works himself. He practised self-translation between the Russian and English languages. After his literary career was launched, Nabokov became anxious to translate more of his Russian fiction into English. Yet he was unwilling to do it himself, “since his experience with the Englishing of his first two novels had persuaded him just how de- manding and distracting an exercise it was” (Grayson 2000, p. 989). The main difficulty was, as the writer confessed to his transla- tor Michael Scammell, to fight against the creative temptation to amend the work in the process of translation. It should be admitted that Nabokov did a lot of work in the field of translation. He “re-Englished” his few stories which were translated by other translators. According to Grayson, Nabokov took this activity very seriously, since he intended his English translations to serve as the basis for their translation into other languages. That was the process which he tried to control as much as his competence allowed. Jane Grayson claims that, in reality, Nabokov “quite often valued the retention of the stylistic effect more highly than the retention of meaning” (Grayson 2000, p. 990). Jenefer Coates, in her turn, argues that “Nabokov makes adjustments by rewriting or rephrasing to create different [and new] effects” (Coates 1999, p. 99). It is worth noting that, as Grayson puts it, the writer often performed “a virtuoso backward somersault” (Grayson 2000, p. 990) while rendering his best known novel, Lolita, into Russian. The Russian translation was first A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 118 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA published in 1967. Yet before translating the novel, he performed a similar feat in the rendering of his autobiography. This became more a complement than a transla- tion, because “the act of writing of events in the language in which he had originally experienced them generated further, richer recall” (ibid.), thus confirming the insight of Villalta that self-translation allows the writer to expand his/her work and gain dif- ferent perspectives. Coates states that there were cases when Nabokov created different versions of his English texts, sometimes even doing back-translation from English into Russian and then again back into English. For example, his Speak Memory: An Autobiography Revisited (1966), which originally was an English text titled Con- clusive Evidence (1951), was self-translated into Russian as Drugie Berega in 1954 and then recomposed in English (Coates 1999, p. 99). Once, when accused of “self-contradic- tion in his theory and practice of transla- tion by preaching fidelity and practising freedom”, in his defence Nabokov mused that “self-translation… involved the mature writer revisiting the ‘greener fruits’ of his youth” (Coates 1999, p. 99). Hence, being well familiar with the original inspiration woven into the text, the author had the sole power to recreate the work by adjusting it and designing new effects for an audience different in geographic, national, social, linguistic and temporal terms. After considering the theoretical insights on self-translation, Nabokov’s theoretical views on translation and his practical trans- latory attempts, it is reasonable to proceed with the analysis of the translation of the novel Lolita into Russian and to describe the specificity of Nabokov’s approach to self-translation. Nabokov’s style of writing demonstrates an unusual complexity from the linguistic, textual and aesthetic perspectives. The sty- listic instruments he employs are often aes- thetically sophisticated. It may be claimed that the reader’s attention is immediately attracted by the writer’s specific choices of lexical items with respect to the acoustic effect they create. Hence, one of the main stylistic devices in his texts is alliteration ac- companied by assonance. Nabokov under- stood that alliteration is an essential part of meaning and has an important semantic and rhetorical function. On the other hand, for him, an added alliterative appeal is the in- strument to evoke a challenging game with the reader. Indeed, in his Lolita, Nabokov often develops a polyphonic sound orches- tration. His highly elaborated alliterative modes demonstrate a playful repetition of the initial, medial and final consonants and/ or syllables. As Judson Rosengrant argues, the latter “either echo the initial groupings or establish new linkages, thereby creating a harmonious acoustic environment, a rich choir of sounds” (Rosengrant 1994). In this paper, Nabokov’s alliterative patterns will be analysed in the following order: first, those found in the original Lo- lita, followed by their equivalents (if any) in the Russian translation performed by the author himself. Consider the following alliterative excerpt: Valechka—by now shedding torrents of tears tinged with the mess of her rainbow make-up—started to fill anyhow a trunk, and two suitcases, and a bursting carton, and visions of putting on my mountain boots and taking a running kick at her I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 119 rump were of course impossible to put into execution with the cursed colonel hovering around all the time (Nabokov 1991, p. 29; emphasis added). The sentence is rather long and is composed of segments distinguished by punctuation. In the first segment of the sentence, which starts with the first dash and ends with the second dash, there is an obvious alliteration of the initial and nearly final t in “torrents” and the initial t in “tears” and “tinged” which is complemented by the medial sonorous r in “torrents” and the medial r in “tears” connected to the initial r in “rainbow”. Moreover, the suffix -ing in “shedding” is somewhat repeated in the word “tinged”. Taken together, these sounds create a flowing effect—the consonant t does not protrude to distort the melodious sound patterning of the whole sentence, thus avoiding a choppy effect. The allitera- tion of the initial m in “mess” and “make- up” should also be considered. Nabokov weaves the auditory patterning of the text very inventively as is seen in the follow- ing: the initial r in “rainbow” effectively alliterates with the medial r in “torrents” and “tears”. This also serves as a relief for the reader before another alliterative beating of the consonant t in the second segment, produced by the two medial t in “started”, the initial t in “trunk” and “two”, and the medial t in “suitcases”, “bursting”, “carton”, “putting”, “mountain”, “boots”, and the initial t in “taking”. This segment also con- tains alliteration of the consonant k, which connects the two segments—it is produced by the medial k in “make-up”, the final consonant k in “trunk”, the medial one in “suitcases”, and the initial one in “carton”, continues by the medial k in “taking”, both the initial and final k in “kick”, the initial k in “course”, the medial one in “execution”, and the two initial consonants in “cursed” and “colonel”. The similarity between the sounding of the voiceless consonants t and k, whose alliterations intermingle in the sen- tence, contributes to the reinforced effect. Further, on the phonological level, the abundance of t and k expresses the particular emotion experienced by Humbert Humbert, since in the reader’s mind the pattern may evoke the concept “attack.” Throughout the whole excerpt, the emotional aspect and Humbert Humbert’s determination are also supported by the alliteration of the sonorous r, which has a heroic connotation—as was noticed by the French Renaissance Pléiade poets. Here, certainly, it bears an element of parody and reveals the protagonist’s pseudo-heroism as he wishes to attack his wife from behind. The alliteration of the sonorous r in “trunk”, the initial r in “running” and “rump” and the medial r in “hovering” and “around” helps to create a parodic movement. It should be stressed that the rendering of this acoustic effect would pose a challenge for an ordinary translator. Finally, the alliterative phrase “the cursed colonel” used at the end of the sentence is the chief milestone in Nabokov’s attempt to trick the reader within the game of reading. First, with the help of the abundant repeti- tion of the consonant t the author ironically describes the departure of Humbert Hum- bert’s wife Valeria, who, despite “shedding torrents of tears,” goes on filling “a trunk, and two suitcases, and a bursting carton.” In fact, H. H. does not really feel hurt, but rather insulted, “because matters of legal and illegal conjunction were for [him] alone to decide” (Nabokov 1991, p. 28). A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 120 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA The repetition of the consonant t also involves the reader and seduces him/her to identify with and pity the protagonist, which is one of the key elements in Nabokov’s parody. This desire for identification is best revealed in the phrase “the cursed colonel” describing Humbert Humbert’s rival, where the alliteration of the initial voiceless con- sonant k emphasises the seemingly evil nature of Valeria’s lover. In fact, Humbert Humbert blames the colonel for preventing him from enacting his revenge and thereby allows him to justify to himself the wish to do harm to his wife. As translator, Nabokov successfully retains this effect by rendering the excerpt as follows: Валечка – уже к этому времени проливавшaя потоки слез, окрашенные размазанной радугой ее косметики – принялась набивать вещами кое-как сундук, два чемодана, лопавшуюся картонку, – и желание надеть горные сапоги и с разбега пнуть ее в круп было, конечно, нео суще ствимо, покаме ст прок лятый полковник возился поблизости (Набоков 2010, p. 40; emphasis added). Although here the segments are not identically re-alliterated, a number of char- acteristics coincide. There is one dominant consonant in both the original and the translated versions, namely, the voiceless consonant t in English and the voiceless consonant к in Russian. The author-trans- lator makes a similar harmonious transition in the sentence to create the reinforced effect achieved in the original. Firstly, the initial consonant в (v) in “Валечка” and “времени” and two medial в (v) in “проливавшaя”, whose initial п (p) is al- literated with the initial п (p) in “потоки”, draw the reader in. Secondly, the me- dial sonorous р (r) in “проливавшaя” and “окрашенные” together with the latter’s medial sonorous double нн (n) and the me- dial double нн (n) in “размазанной” soften the harsh aspect of the alliterated п (p) and кр (kr). In the Russian translation, Nabokov connects the two segments, namely the par- ticipial clause “проливавшaя потоки слез” (“shedding torrents of tears”) and the past simple indicative “принялась набивать” (“started to fill”), both related to Valeria, by the alliteration of the initial consonant п (p). Just like in the original, the consonant т (t) is echoed in the chain of words when H. H. expresses his “vision” of kicking his wife. Here the alliterated consonant п (p) plays the role of a framing consonant: “пнуть” and “круп”. Moreover, similarly to the original, this segment possesses its own alliteration which also strengthens the expression of H. H.’s wish to take revenge on his wife. It is reinforced by the allitera- tion of the initial г (g) in “горные” and the nearly final г (g) in “сапоги” and “разбега”. According to Alex Preminger, “[allitera- tion] on the sound or sound combination may be followed by, alternate with, or in- clude another alliterative sequence (parallel or crossed alliteration)” (Preminger, cited in Rosengrant 1995). In the Russian phrase ex- pressing Humbert Humbert’s wish there is an additional case of alliteration, namely of the medial p (r) in “горные” and the initial p (r) in “разбега”, which makes the vocal play richer. The last string of alliteration in the Russian translation exceeds the original English text. The sequence of the words with four initial п (p) plus the assonance I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 121 of the vowel o with a single non-alliterated word in between has a beating effect on the reader’s ear, thereby making him/her feel the protagonist’s emotion more deeply and directing his/her attention to the figure of the colonel—as in the original. The harsh effect of the alliterated final and medial voiceless consonant т (t) in “покамест” and “проклятый” which accompanies the alliteration of the medial voiceless conso- nant к in “покамест” and “проклятый” and the medial plus the final voiceless consonant к in “полковник”, is taken over by the soft alliteration of the sonorous л (l). The alliterative chain of the consonant к begins in the first word of the sentence with the near final consonant к in “Валечка” and continues with the preposition “к”, the near final к in “потоки”, the medial к in “окрашенные”, the initial and nearly final к in “косметики”, three к consonants in “кое-как”, the final к in “сундук”, the ini- tial and nearly final к in “картонку”, the initial к in “круп” and “конечно”, and the already discussed sequence of “покамест проклятый полковник”. Just like in the original, Nabokov interweaves the alliter- ated consonants т (t) and к with the alliter- ated sonorous л (l) and н (n) to introduce a smooth shift in the emotion. To demonstrate how carefully and cre- atively the author’s translation of his novel was done, let us take the same excerpt, translated into Lithuanian by an ordinary translator. This will also help test the hy- pothesis that a bilingual author who trans- lates his works himself achieves a greater approximation to the original, both in form and content, than an ordinary translator does. Consider the Lithuanian translation: Valečka – jau ligi tolei priverkusi ašarų upelius, nusidažiusius išterliota jos kos- metikos vaivorykšte – suskato kaip pak- liuvo grūsti daiktus į skrynią, du lagami- nus, kartoninę dėžutę sprogstančiais šonais, – ir noras apsimauti alpinisto batus ir įsibėgėjus spirti jai į kryžkaulį, žinoma, buvo neįgyvendinamas, kol prakeiktas pulkininkas kuitėsi netoliese (Nabokovas 1990, p. 31; emphasis added). Although here the alliterative pattern- ing is poorer, the attempt is still made to perform it. The repetition of the voiceless consonant k in “Valečka”, “priverkusi”, “kosmetikos”, “vaivorykšte”, “suskato”, “kaip”, “pakliuvo”, “daiktus”, “skrynią”, “kartoninę” and, after a longer interval, in “kryžkaulį”, “kol”, “prakeiktas”, “pulki- ninkas” and “kuitėsi”, connects the separate segments of the sentence as in the case of the Russian Lolita. Even though this repeti- tion does not involve the reader as much as the original or its Russian translation do, nevertheless, it catches his/her attention. There is a case of assonance produced by the initial vowel a in “apsimauti” and “al- pinisto”, complemented by the voiceless consonants p and t that reveal Humbert Humbert’s determination to have his re- venge. In the second instance of alliteration, the initial consonant p in “prakeiktas” and “pulkininkas” bears the same meaning as in the source text, namely, it emphasises his emotion toward the colonel. There is also a rich alliteration of the medial sonorous l in “Valečka”, the intial l in “ligi”, the medial l in “tolei”, “upelius”, “išterliota”, “pakliuvo”, the initial l in “lagaminus”, the medial l in “alpinisto” and a nearly final l in “kryžkaulį”, the final l in “kol”, and the medial l in “pulkininkas” and “netoliese”. A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 122 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA The same may be said about the alliteration of the sonorous n. However, it should be noted that the Lithuanian translator has made two mis- takes. First, she uses the verb apsimauti to- gether with the noun batus; this is incorrect and should be replaced by the verb apsiauti. In addition, there is a case of logical mis- translation: the Lithuanian noun kryžkaulis is not used to figuratively describe what is meant by rump. In the context of a human body, it means “the part of the body that you sit on” (OALD). As a medical term meaning sacrum, the Lithuanian noun kryžkaulis is inappropriate in the situational context of the excerpt. Alliteration should not be forced to the extent of causing a degeneration of meaning or content. A more appropriate Lithuanian word could be the noun pasturgalis. For example, in Vincas Krėvė-Mickevičius’s collection of proverbs Patarlės ir priežodžiai (Prov- erbs and Adages, 1931) one finds: Davė vagiui ant atminimo į pasturgalio skynimą and Gausi į pasturgalį už tokius darbus! (Krėvė-Mickevičius, cited in The On-line Dictionary of the Lithuanian Language). The Lithuanian translator obviously ignores the requirement for cognitive accuracy. As demonstrated above, Nabokov’s alliterations are playful and multilevelled. The writer also develops what Rosen- grant calls “suballiterative echoing”: the voiced consonants are combined with their voiceless counterparts, and vice versa (Rosengrant 1995). This type of alliterative practice contributes to Nabokov’s acoustic equilibristics and creates effects which evoke adequate reactions in the readers, regardless of whether they are consciously aware of them or not. For instance, in the English original the reader finds the follow- ing phrase: “devote a dangerous amount of time” (Nabokov 1991, p. 138), where the voiced consonant d in “devote” and “dangerous” is combined with the final voiceless t in “devote” and “amount” and the initial t in “time”. In the Russian version of the novel, the same phrase is rendered as “пришлось посвятить некоторое время” (Набоков 2010, p. 179). Nabokov changed the place of alliteration in the Russian ver- sion. While he successfully rendered the alliterative effect of “devote a dangerous” in “пришлось посвятить”, he failed to find a proper wording to convey all of the acoustic features of the original—which would have required the voiceless consonant п (p) in the Russian text to be reinforced by the voiced consonant б (b). He also lost the original epithet “dangerous”, which had an ironic shade. But what Nabokov fails to render in one place he compensates for (often abundantly) in another. Consider the sentence “She sprawled there, biting at a hangnail and mocking me with her heartless vaporous eyes” (Nabokov 1991, p. 203), where the voiceless consonant s in “heartless” and “vaporous” is combined with the voiced sound /z/ in “eyes”. This is translated as “Она сидела развалясь, выкусывая заусеницу, следя за мной глумливым взглядом бессердечных, дымчатых глаз” (Набоков 2010, p. 261). In the Russian sentence, the suballiterative patterning of the voiced з (z) and the voiceless с (s) is much more complex. The voiceless con- sonant с (s) in “сидела”, “развалясь”, “выкусывая”, “заусеницу”, “следя”, “бессердечных” and the consonant з (z), which becomes voiceless in “глаз”, are I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 123 interwoven with the voiced consonant з (z) in “развалясь”, “заусеницу”, “за”, “взглядом”. The rich alliteration of the consonant д (d) has an emphatically playful effect on the reader in “сидела”, “следя”, “взглядом”, “бессердечных” and “дымчатых”, one which is missing from the original text. Another example may be found in the excerpt, “the old fence at the back of the gar- den” (Nabokov 1991, p. 73), which, in the scale of Nabokov’s alliterative expression, is a rather humble example. Yet it is trans- lated by the writer into Russian as “ветхий забор позади сада” (Набоков 2010, p. 96), with alliteration of the voiced initial з (z) in “забор” and the medial з (z) in “позади” being emphasized by the voiceless initial suballiterative c (s) in “сада”. Here also, the medial д (d) in “позади” alliterates with the medial д (d) in “сада”. Moreover, the assonance of the vowel a immediately following the suballiterated consonants in “забор позади сада” is used effectively. However, in the Lithuanian translation— “palaikė tvora sodo gale” (Nabokovas 1990, p. 37)—no acoustic effect has been created. It should be noted that in Nabokov’s books, playing upon the same letter is, as Rosengrant puts it, “neither a mere mechanical adjunct nor a superficial em- bellishment… but an integral part of the rhetorical and expressive meaning of the text” (Rosengrant 1995), one which should be compensated for by the translators of his novels. To prove that Nabokov was an al- literation virtuoso, the cases where he successfully alliterates the same words in the translation as in the original will be provided. For instance, the phrase “they were as different as mist and mast” (Nabo- kov 1991, p. 18) is rendered as “они были столь же различны между собой, как мечта и мачта” (Набоков 2010, p. 27); “in dull dingy Paris” (Nabokov 1991, p. 27) as “в скучном, сером Париже” (Набоков 2010, p. 38). The phrase “between beast and beauty” (Nabokov 1991, p. 59) is translated as “между чудом и чудовищем” (Набоков 2010, p. 79). The latter deserves special attention. In the original, the emphasis is created by the alliteration of the initial b presented together with the assonance of the vowel e in “between” and “beast”, and the first syllables of the given words show a modified visual root repetition in “between”, “beast” and “beauty”. In the translation, this is reflected by the very suc- cessful choice of words that help to work out both visual and audible root repetition in “чудом” and “чудовищем”. The missing modified root repetition in the third word is replaced by the alliterated voiced consonant д (d) in “между”, thus emphatically uniting the three words together. The original text’s alliteration of the medial voiceless conso- nant t in “between”, the final t in “beast” and the nearly final t in “beauty” is substituted in translation by its voiced counterpart д (d) in nearly final position in “между”, and in me- dial position in “чудом” and “чудовищем”. Moreover, in the translated phrase, the first two letters of the first word “ме-” match the last two letters of the final word in reverse order, thereby forming a framing rhetorical device: “между… чудовищем”. It should be stressed that the writer pre- ferred to preserve the rhythmic pattern at the expense of the semantic pattern: the shorter word is followed by the longer one in both versions—“beast and beau-ty”, “чу-дом и A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 124 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA чу-до-ви-щем”—though the meanings are reversed: “beast” ~ “чудовище”, “beauty” ~ “чудо”. There are cases where Nabokov alters the content to preserve an alliterative pat- tern. For instance, the phrase “some ‘se- rum’ (sparrow’s sperm or dugong’s dung)” (Nabokov 1991, p. 242) is rendered as “какую-то ‘сыворотку’ (из спермы спрута или слюны слона)” (Набоков 2010, p. 311). Here, the bird of the original phrase is replaced by a sea creature—an octopus, while the sea mammal of the original phrase becomes a terrestrial mammal to retain the alliteration of the first two consonants worked out in the original novel, i.e., the consonant pair sp together with the allitera- tion of the medial sonorous r. The initial sp and the medial sonorous r in “sparrow’s” alliterate with sp and r in “sperm”. In a very similar manner, the initial sound combina- tion du, the medial consonant g and the final consonant combination ng in “dugong” al- literate with the initial sound combination du and the final consonant combination ng in “dung”. In the Russian translation, the initial сп (sp) (an exact translation of the original consonant pair) and the medial p (r) (following the original) in “спермы” (an international word) alliterates with the initial consonant combination сп (sr) and the medial p (r) in “спрута”. No doubt, the alliteration is rendered into Russian very successfully. In the second part of the quotation, the initial consonant combina- tion сл (sl) and the medial sonorous н (n) in “слюны” alliterates with the initial conso- nant pair сл (sl) and the medial sonorous н (n) in “слона”. It should be stressed that the four original initial s consonants in “some”, “serum”, “sparrow’s” and “sperm” are suc- cessfully extended in the translation to five cases of the initial voiceless consonant c (s) (in “сыворотку”, “спермы”, “спрута”, “слюны” and “слона”). Here, actually, the content has not been sacrificed for the sake of the form, since it is the play on words and the erotic implication that matter in the given context. Sometimes Nabokov exercises his privilege as an author-translator by intro- ducing additional content to extend the play on sounds and letters. For instance, the original sentence “…the motel, where millions of so-called ‘millers,’ a kind of insect, were swarming around the neon contours of ‘No Vacancy’” (Nabokov 1991, p. 241), is rendered as “вокруг которой маячили миллионы мотельных мотылей, называемых ‘мельниками’ – не то от ‘мелькать,’ не то из-за мучнистого оттенка на свету” (Набоков 2010, p. 311). Here, the writer enriches the alliterative pattern so that the first syllables coincide in two pairs of words, whereas in the original they do so only in one pair: consider the original “millions” and “millers” and the translated “мотельных” and “мотылей”, and “мельниками” and “мелькать”. Nabokov was a genius in creating con- trastive alliterative pairs, as in the phrase “famous for its violet-ribonned china bunnies and chocolate boxes” (Nabokov 1991, p. 188); and he proved himself a talented translator to render them as fol- lows: “известное своими фарфоровыми, в фиолетовых бантах, кроликами и коробками шоколада” (Набоков 2010, p. 241). Such cases perfectly confirm that his revisitation of the original alliterative modes was performed with creative inspi- ration, making full use of the possibilities I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 125 offered by another language. For compari- son, let us take the Lithuanian translation: “žinoma porceliano triušiais su violetiniais kaspinėliais ir dėžutėmis šokolado” (Nabo- kovas 1990, p. 204). Unfortunately, here the contrastive alliterative pair has been completely lost. Yet, it could have been retained, e.g., by creatively adding the epi- thet fantastiškais ~ “fantastic” to the words “porceliano triušiais”. Of course, there are also places where Nabokov takes the opposite approach and sacrifices form for content. For instance, in the episode where the priorities of the Beardsley school in preparing the girls for social life are enumerated: “we stress the four D’s: Dramatics, Dance, Debat- ing and Dating” (Nabokov 1991, p. 177). This is translated into Russian as “мы придаем такое значение танцам, дебатам, любительским спектаклям и встречам с мальчиками” (Набоков 2010, p. 226) and no alliteration is introduced. In a similar example, the form seems to be more impor- tant than the content: in the episode where Humbert Humbert is reading “volume C of the Girl’s Encyclopedia”, he utters the words “Campus, Canada, Candid Cam- era, Candy… Canoeing or Canvasback” (Nabokov 1991, p. 92). Nabokov translates these in the following way: “Канада, Кино, Конфета, Костер” (Набоков 2010, p. 121) and “на Кролике или на Купании” (Набоков 2010, p. 122). The Lithuanian translator renders it into Lithuanian cre- atively, trying to preserve the alliterative mode of the Russian translation: “Kanada, Kanapa, Kelias, Kinas… po Kraulio ir Kro- so” (Nabokovas 1990, p. 100–101). Given a chance, the author-translator extends the list of the words. Consider the original: Humbert Humbert imagines the teenagers’ activities in “Camp Q” as follows: “Canoe- ing, Coranting, Combing Curls” (Nabokov 1991, p. 134). The translation into Russian offers the following enumeration: “Какао, Катание, Качели, Коленки и Кудри” (Набоков 2010, p. 174). The Lithuanian translator also enjoys some freedom when rendering the given list: “Kakava, Kamuo- liai, Kaspinėliai, Keliukai, Kepuraitės” (Nabokovas 1990, p. 146). These examples show that both the author as translator and the ordinary translator use free, yet not too detached semantic digressions to retain the alliterative quality of the sentence. But sometimes Nabokov exercises his authorial privilege by adding content to expand the play on letters. For instance, the above analyzed phrase “the motel, where millions of so-called ‘millers,’ a kind of insect” (Nabokov 1991, p. 241), is expanded and rendered into Russian as “вокруг которой маячили миллионы мотельных мотылей, называемых ‘мельниками’ – не то от ‘мелькать,’ не то из-за мучнистого оттенка на свету” (Набоков 2010, p. 311). Relying on Nabokov’s Russian translation, the Lithuanian translator fol- lows this version of the text, in which the author discusses the etymology of the word “мельниками” (“millers”). Yet she omits the phrase “не то от ‘мелькать’”, thus only partially explaining the etymological meaning of the word; the translated excerpt appears as follows: “apie kurį zujo milijonai motelio drugių, vadinamų „malūnininkais”, gal kad prieš šviesą atrodė tarytum apsinešę miltais” (Nabokovas 1990, p. 264). While the author-translator managed to find a common root in the words “мельниками” and “мелькать” (“to glimmer”), the Lithu- A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 126 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA anian translator could only emphasize the insect’s association with human millers, who are always covered in flour. As for the alliteration, although the sentence in the Russian text demonstrates a richer allitera- tion, the Lithuanian translator’s attempt may be regarded as rather successful: there are four alliterated sonorous m in the original, eight cases in the Russian version, and six cases in the Lithuanian translation. Another important instance is the repetition of the initial syllable “mill-” in the original (“mil- lions” and “millers”), the creative rendering of the initial syllable “мель-“ in the Russian (“мельниками” and “мелькать”), and a very successful—and closer to the origi- nal—Lithuanian translation of the initial syllable “mil-” in “milijonai” and “miltais” (“flour”). Obviously, the alliterative impos- sibility between the words “миллионы” and “мельниками” forced the author to find an additional word to retain the repetitive syllabic structure. The Lithuanian transla- tor, in her turn, did not mean to return to the original version of the text, but was made to focus on the words “milijonai” and “miltais” rather accidentally, thereby repeating the initial syllable that was pre- sented in the original. She could not find an adequate alliterative association between the words “milijonai” and “malūnininkais” (“millers”), thus failing in her linguistic quest despite finding a proper etymological solution by introducing a new word, as was done in Nabokov’s translation. To conclude, Vladimir Nabokov trans- lated the prose text of his novel Lolita by carefully considering the playful poetic patterns offered by another language, re- specting and challenging a new receptive audience with a different culture. On the other hand, for him, as a post-modern self- translator, translation was a game. The author-translator enjoyed his authoritative freedom to a degree that any ordinary trans- lator could never afford. The comparative analysis of the original and self-translated Lolitas revealed developments of perspec- tive and additions of meaning in the latter, achieved by bringing novelties into the poetic horizon of the source. Nabokov un- derstood that alliteration is an essential part of meaning and has an important semantic and rhetorical function. He made many alterations and additions to the source text, some of them serving as explicitations to help his prospective audience detect what he was playing on; others were introduced mainly because the Russian language al- lowed him to perform new stylistic manoeu- vres, and the authorial self could not resist the temptation. With his creatively playful intuition as both the composer of the origi- nal book and its translator, Nabokov knew what was more aesthetically important or significant for the sake of the game to be played with the reader: whether this was the dominance of form over content, or vice versa. As self-translator, he managed to re- tain and sometimes expand a great number of alliterative and suballiterative cases and develop a similarly effective complex sound orchestration. When he failed to render the alliterative pattern in one paragraph or sen- tence, he compensated the loss by creating rich alliteration in places where the original text does not expose any. It should be noted that a number of Russian critics of traditional orientation expressed dissatisfaction with Nabokov’s Russian language in the translated Lolita. As George Cummins claims, the author- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 127 translator confessed that “the opulent garden of his literary past (the Russian of his Russian books) [was] dug out, burnt out, and gone—never to flower again” (Cummins 1977, p. 354). In his transla- tion, Nabokov employed the Russian of a cosmopolitan exile. This exploration of the two versions of the novel has revealed that the complete Lolita may best be appreciated by bilingual readers through an interactive reading of the original English version and the author’s own Russian translation, as they offer two distinct expressions of Nabokov’s poet- ics. Unfortunately, an ordinary translation would never exert such an effect. As a complex phenomenon, literary transla- tion requires the translator to possess and continuously develop special reading and interpretive skills, in addition to having good knowledge of the critical material which would allow him or her to grasp and render the specific style of the particular author he/she undertakes to translate. References COATES, J., 1999. Changing Horses: Nabokov and Translation. In: J. BOASE-BEIER and M. HOLMAN, eds. The Practices of Literary Trans- lation. Manchester: St. Jerome. CUMMINS, G. M., 1977. Nabokov’s Russian Lolita. Slavic and Eastern European Journal, Vol. 21, No. 3, 354–365. Available from: www. jstor.com [Accessed on 24 April 2011] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (The On-line Dictionary of the Lithuanian Language). Available from: http://www.lkz.lt/startas.htm [Ac- cessed on 22 April 2011] FITCH, B. T., 1988. Beckett and Babel. An Investigation into the Status of the Bilingual Work. Toronto: University of Toronto Press. GRUTMAN, R. 1998. Auto-Translation. In: M. BAKER and G. SALDANHA, eds. Routledge Encyclopedia of Translation Studies. London/New York: Taylor and Francis. GRAYSON, J., 2000. Vladimir Nabokov. In: O. CLASSE, ed. Encyclopedia of Literary Translation into English. London/Chicago: Fitzroy Dearborn Publishers. HOKESON, J.; MUNSON, M., 2007. The Bilingual Text. History and Theory of Literary Self- -translation. Manchester: St. Jerome Publishing. MONTINI, C., 2010. Self-translation. In: Y. GAMBIER and L. VAN DOORSLAER, eds. Handbook of Translation Studies, Vol. 1, 306–309. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. NABOKOVAS, V., 1990. Lolita. Vilnius: Vaga. NABOKOV, V., 1970. Speak, Memory: An Au- tobiography Revisited. New York: Pyramid Books. NABOKOV, V., 1991. The Annotated Lolita. London: Penguin Books. ROSENGRANT, J., 1995. Bilingual Style in Nabokov’s Autobiography. Style, Vol. 1, No 29, 108–27. Available from: www.findarticles.com [Accessed on 15 March 2011] ROSENGRANT, J., 1994. Nabokov, Onegin, and the Theory of Translation. The Slavic and Eastern European Journal, Vol. 38, No. 1, 13–27. Available from: www.jstor.com [Accessed on 10 April 2011] SANTOYO, J. C., 2006. Blank Spaces in the History of Translation. In: L. G. BASTIN and F. P. BANDIA, eds. Charting the Future of Trans- lation History. Ottawa: University of Ottawa Press. VILLALTA, G. M., 2003. Bertolino. In: Translating Oneself: Self-Translation in Dialect Poets. Conference Proceedings, Cremona, 5–9. Trans. B. COCCIOLILLO. Available from: http:// userhome.brooklyn.cuny.edu [Accessed on 10 February 2011] НАБОКОВ, В., 2010. Лолита. Санкт- Петербург: Азбука-классика. A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 128 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Artūras Cechanovičius Vilniaus universitetas, Lietuva Moksliniai interesai: archetipinė literatūros kritika, literatūrinis vertimas, autorinis vertimas Jadvyga Krūminienė Vilniaus universitetas, Lietuva Moksliniai interesai: hermeneutika, semiotika, fenomenologija, mitopoetika, teopoetika, litera- tūrinis vertimas, autorinis vertimas VLADIMIRO NABOKOVO ROMANO LO- LITA AUTORINIS VERTIMAS: ORIGINALO ALITERACINIŲ MODELIŲ REVIZITACIJA Santrauka Straipsnyje pateikiama atvejo studija, pagrįsta dviejų Vladimiro Nabokovo romano Lolita versi- jų – anglų ir rusų kalba – lyginimu. Tyrimui buvo pasirinktos teorinės literatūrinio vertimo įžvalgos. Straipsnio autoriai autorinį vertimą traktuoja kaip atskirą literatūrinio vertimo šaką atsiribodami nuo negrožinės literatūros tekstų autorinio vertimo tyrinėjimų. Įdomu pastebėti, kad dažniausiai savo kūrinius į kitą kalbą verčia bilingviai autoriai. Todėl nekeista, kad pirmiausia į autorinio vertimo reiškinį dėmesį atkreipė lingvistai, o ne vertimo teoretikai. Teoriniai autorinio vertimo srities tyrimai dar tik pradinėje stadijoje, jiems vos keli dešimtmečiai. Pirmasis „autorinio vertimo“ terminą (angl. self- translation) pasiūlė Antonas Popovičius Literatū- rinio vertimo analizės žodyne (1976). Straipsnio autoriai analizuoja kelis Nabokovo virtuozinės aliteracinės raiškos atvejus. Tyrinė- jamas originalus romano Lolita tekstas ir minėtų atvejų autorinio vertimo į rusų kalbą specifika. Dviejų kalbinių variantų kūrimas suvokiamas kaip dvipakopis skaitymo-rašymo procesas, t. y. originalo aliteracinių modelių kūrybinė revizita- cija. Nabokovas verčia knygos tekstą atlikdamas naujus žaismingus stilistinius manevrus, kuriuos inspiruoja kita kalba, tačiau kartu jis išlieka reiklus kognityviojo tikslumo aspektu. Jei rašytojui nepa- vyksta perteikti tokių aliteracinių struktūrų, kokios yra originale, jis kompensuoja šį trūkumą, neretai pateikia dar sudėtingesnius garsinius modelius kitoje vietoje. Kaip patvirtino tyrimas, kokybiniu požiūriu autorinis vertimas pranoksta bet kokį kito ver- Artūras Cechanovičius Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: krytyka archetypo- wa, przekład literacki, przekład autorski Jadvyga Krūminienė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: hermeneutyka, semiotyka, fenomenologia, mitopoetyka, teo- poetyka, przekład literacki, przekład autorski AUTORSKI PRZEKŁAD LOLITY VLADI- MIRA NABOKOVA: SPOSOBY ODDANIA INSTRUMENTACJI GŁOSKOWEJ Streszczenie Artykuł zawiera studium przypadku – porównanie dwóch wersji językowych (angielskiej i rosyjskiej) powieści Vladimira Nabokova Lolita. Badanie oparto na teoretycznych założeniach przekładu literackiego. Autorzy artykułu traktują przekład autorski jako osobny rodzaj przekładu literackiego, odmienny od autorskich przekładów tekstów nie- literackich. Należy zauważyć, że swoje utwory na inny język najczęściej tłumaczą pisarze bilingwal- ni. Dlatego nie dziwi fakt, że zjawisko przekładu autorskiego zwróciło najpierw uwagę języko- znawców, nie zaś teoretyków przekładu. Badania teoretyczne w dziedzinie przekładu autorskiego znajdują się dopiero w stadium początkowym – liczą zaledwie kilkadziesiąt lat. Termin „przekład autorski” (ang. self-translation) jako pierwszy zaproponował Anton Popovič w Słowniku analizy przekładu literackiego (1976). Autorzy artykułu skupili się na analizie kilku mistrzowskich realizacji instrumentacji głoskowej w oryginalnym tekście Lolity Nabokova oraz w autorskim przekładzie powieści na język rosyjski. Tworzenie dwóch wariantów językowych jest pojmowane jako dwuszczeblowy proces czytania- -pisania. Nabokov tłumaczy tekst książki, stosując nowe, zabawne zabiegi stylistyczne, stanowiące inspirację dla innego języka, jednak pozostaje wymagający wobec wierności poznawczej. Jeśli nie udaje mu się oddać struktur aliteracyjnych oryginału, kompensuje te braki w innym miejscu, często tworząc o wiele bardziej skomplikowane zestroje. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 129 tėjo bandymą perteikti subtilią originalo garsų orkestruotę, kurios pagrindą sudaro aliteracija ir subaliteracija. Tyrime taikomas lyginamasis metodas. Palyginimui buvo pasitelktas romano Lolita vertimas į lietuvių kalbą. Tekstas verstas iš Nabokovo autorinio vertimo į rusų kalbą. Pirma, čia susiduriame su vertimo vertimo atveju. Antra, jei versti yra pasirenkamas kūrinys, gyvenantis du visaverčius kalbinius gyvenimus, vertėjas privalo mokėti abi kalbas, – tai leistų gerai pažinti abu romano variantus. Be to, būtina studijuoti literatū- ros kritikos medžiagą, atskleidžiančią sudėtingus Vladimiro Nabokovo postmodernistinės kūrybos mechanizmus. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: literatūrinis verti- mas, autorinis vertimas, aliteracija, subaliteracija, garsų orkestruotė, virtuoziškas perteikimas, revizi- tacija, dvigubas rašymas. Badanie dowiodło, iż pod względem jakoś- ciowym przekład autorski znacznie przewyższa jakiekolwiek próby, podejmowane przez innych tłumaczy, oddania subtelnej instrumentacji głosko- wej, opartej na aliteracji i subaliteracji. W badaniu zastosowano metodę porównawczą. Jako materiał porównawczy posłużył przekład powieści Lolita na język litewski. Tekst był tłumaczony z autor- skiego przekładu Nabokova na język rosyjski. Po pierwsze, mamy tu do czynienia z przypadkiem tłumaczenia z tłumaczenia. Po drugie, skoro tłu- maczony utwór funkcjonuje równolegle w dwóch wersjach językowych, tłumacz powinien znać oba te języki i uwzględnić oba warianty powieści. Poza tym konieczne jest studiowanie materiałów krytycznoliterackich, ukazujących skomplikowa- ne mechanizmy postmodernistycznej twórczości Vladimira Nabokova. SŁOWA KLUCZOWE: przekład literacki, przekład autorski, aliteracja, subaliteracja, in- strumentacja głoskowa, mistrzowskie realizacje, podwójne pisanie. Gauta 2012 05 22 Priimta publikuoti 2012 07 20 A. Cechanovičius, J. Krūminienė. VLADIMIR NABOKOV’S SELF-TRANSLATED LOLITA 130 Лара Синельникова Луганский национальный университет имени Тараса Шевченко ул. Матросова, 2-а, кв. 10, 91011 Луганск, Украина Тел.: +050 628 65 77 E-mail: larnics@luguniv.edu.ua Область научных интересов автора: дискурсология, когнитология, лингвистическая поэтика, паблик рилейшнз, нанолингвистика НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ В статье показаны возможности проведения параллелей между современными нанотехнологиями с их нацеленностью на создание сверхмикроскопических конструкций из мельчайших частиц материи и такой гуманитарной наукой, как лингвистика, имеющей широкий спектр объектов в пространстве существования и функционирования языка. В статье нанолингвистика определяется как междисциплинарная область знания, объектом которой могут быть «наноструктурированные» лингвистические единицы и их когнитивно-дискурсивное поведение, то есть то, что составлено из величин, которые могут быть индексированы как тонкие свойства языковой материи. Наночастицы выявляются в «послойной сборке» объекта интерпретации с учетом его кореферентных связей – происходит интеграция в системы большего масштаба, микромир и макромир оказываются органически связанными. При этом не предполагается отказа от принципа комплементарности: предшествующий опыт интерпретации языковых феноменов стимулирует последующие шаги рассуждений по накоплению знаний о свойствах объекта. Автор показал возможности нанолингвистических интерпретационных действий в области современного словообразования; в рассмотрении процессов адаптации заимствований (квазисинонимия, варьирование интерпретаций в условиях новой среды); в оценке политических коммуникаций (принцип экстремально малых воздействий в ситуации double bind – «двойной ловушки»); в сенсорной лингвистике (язык перцепции – передача тонких оттенков сенсорного восприятия мира); в авангардной поэзии (поэтическая дисперсность – раздробление «вещества» слова на частицы и их соединение в новые мыслеобразы) и обозначил перспективы развития нанолингвистики. КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА: нанолингвистика, нанотехнологии, размерный эффект, квазиморфемы, коммуникация по типу double bind, авангардная поэзия, сенсорная лингвистика, Nano sapiens. In minimis maximus (в мелочах велик) ЛАТИНСКИЙ АФОРИЗМ Нанотехнологии и нанонаука – сов- ременный научный тренд. Нано – об- ласть знаний, которая связана с новым подходом к структуре материи. Любая субстанция устроена неоднородно, пребывает в разных пространственных масштабах. Приставка нано (от греч. “nanos” – карлик, гном) обозначает раз- мер 10 в минус 9-й степени (одна мил- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 131 лиардная доля какой-либо величины). Нанонаука и нанотехнологии определя- ются как междисциплинарная область фундаментальной и прикладной науки и техники, имеющая дело с совокупностью теоретического обоснования, практиче- ских методов исследования, анализа и синтеза, а также методов производства и применения продуктов с заданной атомарной структурой путем контроли- руемого манипулирования отдельными атомами и молекулами; нанотехноло- гии – это технологии манипулирования веществом на атомном и молекулярном уровне (http://ru.wikipedia). «Теперь везде приставка НАНО» (А. Изрина (http://www.stihi.ru). Об этом говорит и перечень уже заявленных об- ластей научного знания: наносоциология, наноистория, наноэкономика, наноме- дицина, нанофармокология, нанотек- стиль, нанопсихология, наноискусство, наноживопись и многое другое – свиде- тельства наноэры, которая, по мнению специалистов, изменит человеческую цивилизацию и которая, по прогнозам, может наступить к середине XXI века. Появились и «наноскептики», ирониче- ски предлагающие «в духе последних техновеяний» изменить словарь, заменив микроскоп на наноскоп, микрометр на нанометр, микрофон на нанофон, ми- кроавтобус на наноавтобус, микроб на наноб, микробиологию на нанобиологию, микрофильм на нанофильм, микрорайон на нанорайон (http://lj.rossia.org/users/ epimetheus/7636.mhtl). Спектр оценок нанотехнологических действий велик и противоречив: от веры в чудодейственные возможности решения едва ли не любых проблем («нанопрорыв») до полного непонима- ния и недоверия к очередной сенсации, занимающей все большее пространство в мире новых научных технологий («на- нопурга», «наноистерия»). Иронический дискурс сопровождает номинации нано- бум, наноеда, наноодежда, наномитинг, наносвадьба, наноромантики («поэты-в- минус-девятой-степени», восхищающие- ся мелочами жизни, видящие «бесконеч- ность в чашечке цветка»), нанодефиле (рассмотрение деталей одежды под ми- кроскопом – из какого материала, есть ли дополнительная защита от аллергии, как и с каким эффектом соединяются ткани и т.д.), нанобессмертие и т. п. Между тем количество номинаций с ча- стицей нано продолжает увеличиваться: наноквест – умственно насыщенные игры, строящиеся на «текстовых при- ключениях», наноэдьюктор – обучение навыкам исследования нанообъектов и наноструктур, нанолитография, нано- манипуляции и др. Мы живем в эпоху взаимодействия разных областей научного знания. Меж- дисциплинарность как координация разных областей знания и их интегра- ция – один из основных признаков сов- ременной науки, многие области которой формируются в условиях динамики научных парадигм. Нанотехнологии от- носятся к постнеклассической эпохе, в которую над плюрализмом наук надстра- ивается единство, но в единстве проис- ходит дальнейший рост плюрализма, то есть единство не устраняет плюрализм, равно как не устраняет преемственную смену эпох: от неклассики к постнеклас- сике (http://postneklassika.ru). Нанотехнологии можно рассма- тривать в общем контексте с такой набирающей силу областью знания, как Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 132 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA синергетика. Теория самоорганизации включает множество проявлений, каждое из которых имеет проекцию в нанотехно- логии: хаос может выходить из порядка, порядок Б из порядка А, порядок из хаоса. Союз гуманитарных наук с си- нергетикой, синергетическое измерение искусства, поэтическая синергия слова, дискурсивно-синергетический подход к речевой семантике – эти идеи и концеп- ции значимы для философии нанонаук (Алефиренко 2002; Пойзнер 1998). Есть все основания считать, что вне- дрение нанотехнологий в интерпретатив- ный механизм лингвистики невозможно без обращения к когнитивным наукам. Когнитология ориентирует на выявление наблюдаемых и потенциальных свойств языка, на установление причинно-след- ственных связей между языком, психи- кой и языковым сознанием, на описание способов «упаковки» мысли в слове, тексте, дискурсе. В русле постнеклас- сических познавательных установок востребовано понимание языка как со- ставляющего сознания, которое, в свою очередь, зависит от характера и скорости протекания социальных процессов. О том, что нанотехнологические идеи не чужды лингвистике, говорится крайне мало, очень осторожно и, как правило, без методологических обоснований и убеждающих примеров, что позволяет считать проблему относящейся к модер- низационной парадигме современной гуманитарной науки, многие положения которой все еще находятся в зоне крити- ческого дискурса. Можно отметить интерес к нано- технологиям в лингводидактике (На- нотехнологии в лингвистике и лингво- дидактике 2007), переосмысливающей ряд лингводидактиче ских понятий. Так, с помощью нанотехнологий разра- батывается компетентностная модель самопроизводства личности, способной к эффективной межкультурной комму- никации. «Подобно атому, состоящему из ядра и электронов, в межкультурной коммуникативной компетенции выделя- ются центр и периферия, содержащие как лингвистические, так и культурные компоненты, соотношение которых явля- ется чрезвычайно важным для констру- ирования способности к межкультурной коммуникации» (Ирисханова 2007, с. 15). К нанотехнологиям обращаются с целью выработки эффективных страте- гий обучения языкам и изучения языков. В этом случае применяется правило: управление обучением – управление наноматериалами. Компоненты ошибок рассматриваются на молекулярном и надмолекулярном уровнях через установ- ление различий между интерференцией и транспозицией. На языке квантовой меха- ники теория слабого ядерного взаимодей- ствия ведет к отклонениям и нарушениям разного рода – интерференции, а теория сильного ядерного взаимодействия – к транспозиции. Целенаправленно опери- руя лингвистическими атомами, можно выйти на создание точечной методики обучения иностранным языкам (Кирий, Рогозная 2009). Отсутствие словаря нанолингвисти- ческих терминов объясняет использо- вание понятий, созданных в технически ориентированных нанонауках (в нашем случае знаком такого рода заимствова- ний является закавыченность заимство- ванных терминологических номинаций). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 133 Это подтверждает активность процесса взаимодействия наук – лизинга методо- логии как междисциплинарной деятель- ности, системной «аренды» релевантных познавательных концептов (Пойзнер, Соснин 2008), но не исключает в буду- щем необходимости упорядочивания терминологического аппарата, определе- ния круга лексических единиц, входящих в семантическое поле нанолингвистики. Назовем возможные направления нанолингвистических интерпретаций. Новации в словообразовании, когда происходят действия не с веществом (словом), а с его составными частями, то есть осуществляется «поштучная сборка веществ из отдельных атомов». «Новая сборка», которая по большей части осуществляется в СМИ и в рекламных текстах, способствует переходу окказио- нальной словообразовательной структу- ры в мыслеобраз на основе создания но- вой референтной основы: МОРаторий, удоVOLVствие, ТвойДоДыр, хультура (культура и халтура), апофигей (апофеоз и пофигизм), шоУБИзнес, фаберЛЖЕ и под. Такого рода словообразовательный «менеджмент» находится в русле харак- терного для нашего времени клипового мышления (одно из значений английско- го слова clip – нарезка) и способствует трансформации традиционного для лин- гвистики понятия «внутренняя форма слова»: меняется представление о так называемом генетическом уровне наци- онального языка (особенно значимы в этом случае новообразования, составлен- ные из морфем разных языков). Такого рода «сборку молекул» мы называем био- логическим парадоксом (Синельникова 2005). Трансформации этимологической реальности под особым углом зрения рассматриваются в криптолингвистике (Базылев 2010). К криптолингвистике относятся опыты любительской рекон- струкции протоязыка через собственное объяснение этимологии слов (например, этюды М. Задорного). Большинство словообразовательных новаций квали- фицируется лингвистами как лингво- креативная деятельность, языковая игра (Ильясова 2002). Нанолингвистический подход ориентирует на внимание к тому, как образуется новое «вещество» на ос- нове специфического пространственного размещения морфем и квазиморфем по принципу калейдоскопа, мозаики. К механизмам образования нового слова можно отнести выбор месторасположе- ния морфемы (предпочтение отдается «сильной» позиции в слове – имитация корневой морфемы), графическую и цве- товую актуализацию ударного сегмента слова, звуковые ассоциации – все это способствует декодированию зашиф- рованной информации, извлечению заданного смысла. Обратимся к «наносемантике». Наносемантика слова, то есть экспли- кация его мельчайших семантических нюансов, в полной мере возможна только при условии когнитивно-дискурсивного подхода к семантическим явлениям. Традиционная методика компонентного (семного) анализа лексического значения слова, по сути, нанотехнологична. Цель компонентного анализа – расчленение семантического объема слова на мини- мальные единицы. Сема как «мельчай- шее образование с заранее заданными свойствами» представляет собой, в нашей терминологии, наночастицу язы- Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 134 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA ковой семантики. Компонентный ана- лиз важен для выявления когнитивной структуры слов, манифестирующих тот или иной сегмент ментальной сферы носителя языка. Например: уныние – фрустрация, эйфория – энтузиазм, не- нависть – неприятие – враждебность, испуг – паника – ужас. Классический пример – древнегреческая градация любви: эрос (чувственная любовь, влю- бленность, страсть, любовное влечение), сторгэ (любовь-нежность), филиа (лю- бовь-уважение), агапэ (деятельностная, одаряющая, бескорыстная любовь). Наносемантика оказывается востре- бованной в условиях изменяющегося «лингвистического ландшафта», стре- мительно пополняющегося разного рода заимствованиями. Трудно обойтись без нанотехнологиче ских действий как когнитивного инструментария для рас- смотрения процессов адаптации заимст- вований, таких, например, как тьютор и наставник (тьютор – носитель особой педагогической позиции, обеспечиваю- щей разработку и реализацию индиви- дуальных образовательных программ, наставник – руководитель, учитель, вос- питатель), монитор и дисплей (монитор – комплексное устройство, дисплей, или экран – часть монитора) и мн. др., кото- рые в речевых практиках подвергаются псевдосинонимизации. Наносемантика слова проявляется в условиях активных общественных про- цессов, сопровождающихся появлением новых слов, которые проявляют картину мира современного человека. Так, слово лузер (англ. loser – неудачник, проиграв- ший) приобрело широкую популярность для обозначения социального явления – бинарного членения общества на две категории: лузеры (люди, считающие с ебя или счит ающие ся «проиграв- шими» жизнь) и нелузеры. Блестяще проведенный Э. Лассан дискурсивный анализ лексической бинармы, возник- шей в результате трансформации заим- ствования (Лассан 2011, с. 62–80), на наш взгляд, можно считать примером дискурс-анализа с применением, по сути, нанолингвистического метода. В результате подробного, обстоятельно ил- люстрированного разбора современных дискурсивных практик автор определяет признаки лузерства и отличия русского неудачника от его английского собрата. Специфику общественных менталь- ных процессов, отражаемых в слове, пре- красно иллюстрирует эссе Г. Г. Гусейнова «Как русский язык помогает преодолеть европейский финансовый кризис?». Приведем текст с некоторыми купюра- ми: – Ну что, евро-то накрылось? Этот вопрос задал мне на днях соотечествен- ник, узнав про устрашающее падение курса евро к доллару на фоне новостей из Греции. Хотел я, было, переспросить: а ведь евро, кажется, мужского рода? Но осекся. Всем известна эта ошибка. <…> Когда эта денежная единица появилась на свет, она, вопреки логике русского языка, была объявлена мужчиной. <…> И не надо волноваться и учить друг друга, что грамматический род не име- ет никакого отношения к физическому полу. Кое-какое-то все-таки имеет. <… > Как только из Евроландии пошел дым, мои евроозабоченные знакомые, не сговариваясь, понизили курс этой валюты в языке. Еще вчера он казался им настоящим мужчиной. А сегодня I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 135 это какое-то непонятное оно. Вроде песо какого-нибудь. <…> Как удвоение согласных есть тихий сигнал почтения, так и директивное присвоение мужского рода слову, обозначающему нечто явно рода среднего, это знак повышения ста- туса самого предмета. Могут сказать, к чему, мол, заморачиваться из-за такой ерунды? Какая разница, как называли не- мецкую или финскую марку, французский или бельгийский франк, если они давным- давно растворились в этом самом евро? Неужели не на что больше потратить умственную энергию, пусть скромную, чем на эту нанолингвистику (выделено нами. – Л. С.)? А это такая мелочь, в ко- торой многим хочется иметь ясность, потому что только тут ясность и возможна. <…> И тут мы подходим к самому интересному: евро в современ- ном русском языке – это вообще не одно слово, а целых три. <…> Стало быть, евро в мужском роде – это как бы ба- бло, или некая собирательная валюта? А в среднем роде с ударением на «о» – конкретные, вот эти, деньги? Однако же и тут русский человек немножко на слово надавил и получил из него третью сущность, женскую ипостась – евру. «В последнее время, – читаем на одном валютном форуме, – ни бакс, ни евра доверия не внушают». Или вот эдак еще сказанут: «Рынки походу сдохли совсем – ни евра, ни нефть, ни наш рынок уже не реагируют на хай в СиПи». На жаргоне трейдеров, стало, быть, никакой он ни евро и никакое оно не еврó! Она у них евра. Как на жаргоне железнодорож- ников слово «путь» женского рода, так и финансисты говорят о евре. И давно. Почему профессиональный компάс тру- жеников орла и решки указал на жен- ский род, сказать не берусь. Но факт остается фактом. Вот такая Чегевара (http://lenta.ru/columns/2010/05/17/euro). Для понимания того, как текст «под- страивается» под мысль о постепенном понижении статуса евро, нужен ряд действий именно нанолингвистического характера (выделенное нами упомина- ние автором нанолингвистики, скорее, можно отнести к риторическому приему «антифразис»): «послойный» анализ гетерономинативности – синхронно-диа- хронического варьирования номинаций в обозначении денежных единиц; формы обращения к свидетельствам «внешней» лингвистики (читаем на валютном форуме, на жаргоне трейдеров) для выстраивания расширенной парадигмы номинаций с тем, чтобы найти новые аргументы для объяснения «родо-поло- вых» дифференциальных признаков в наименованиях европейской денежной валюты. Демонстрируется контекстуаль- ное варьирование семантики языковой единицы, фиксируется динамика измене- ний как результат совмещения языкового знания и знания, имеющегося в социуме. На наш взгляд, без нанолингвистиче- ского подхода невозможно разобраться в языковых «сигналах» проявления такой «загадочной» ментальной сферы, как ироническое мышление. Тонкости иронического мышления в рассуждении Г. Г. Гусейнова можно усмотреть в несоб- ственно-прямой речи, представленной в незаметном («бесшовном») объединении авторского и неавторского сознания (как бы бабло, конкретные деньги, компάс); в окказионализмах Евроландия, еврооза- боченные; в авторской трансформации Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 136 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA идиомы «орел и решка»; в завершающем «поло-родовом» пассаже Вот такая Чегевара. Иронию как дискурсивный прием можно отнести к наноблендин- гу – смешению квантов информации из разных (несовместимых) ментальных пространств для получения текстовой среды с необходимыми характеристика- ми. Ирония открывает неограниченные возможности для совмещения множества ментальных пространств, понимание и интерпретация которых требует вни- мания к тонкостям «материального» устройства текста. В психологии и в теории коммуника- ций широко используется понятие double bind (дабл бинд) – «двойное послание», «двойная связь», «двойная ловушка». Классический пример – коммуникатив- ная ситуация, в которой субъект полу- чает взаимно противоречащие указания, принадлежащие к разным уровням коммуникации, например, требование: «Приказываю тебе не исполнять моих приказов». В межличностном общении double bind создает ситуацию напрежения ввиду парадоксальной несовместимости оценочных критериев и поведенческих предписаний. Например: Я еще не знаю свою невестку, но уже не люблю ее. Мэри, поднимись в детскую, посмотри, что там делает этот шалопай и накажи его. Этот концепт в полной мере проявляет себя в политических коммуникациях. Методология double bind использует- ся для выявления противоречивости, абсурдности и парадоксальности по- литической коммуникации (Поцелуев 2008). В ситуации double bind действует принцип «экстремально малых воздей- ствий»: изменение одного параметра системы обусловливает значительные изменения всей системы; при этом «чем меньше изменение параметра, тем более кардинальные изменения происходят в системе» (Белявская 2007, с. 12). Комму- никации, строящиеся по типу double bind, демонстрируют приемы наноманипуля- ций: «на молекулярном уровне» можно выявить «совмещение несовместимого», обманчивое подобие (или уподобление), смысловую разноуровневость сообще- ния – все то, что может быть названо «идеологическим симулякром», напри- мер, употребление в одном тексте слов народовластие и демократия с кажущей- ся идентичной семантикой (Лассан 2011, с. 58–62). Названные слова соотносятся с разными идеологическими полями, поэтому предполагать одновременное сосуществование народовластия и де- мократии значит говорить об идеологи- чески невозможной ситуации. Такие признаки политического ди- скурса, как референциальные девиации, фидеистичность, эзотеричность (Пере- верзев, Кожемякин 2008) могут быть эксплицированы с помощью наноанали- тического инструментария. О лингвосенсорике. Система вос- приятия, включающая зрительную, слу- ховую, звуковую, обонятельную и осяза- тельную подсистемы, рассматривается в ряде наук: в психологии, психотерапии, психо семантике, нейрофизиологии, нейро-лингвистическом программиро- вании (НЛП). Свою нишу в этом ряду по праву занимает сенсорная лингвистика, которая «напрямую выводит на феномен нанолингвистики» (Харченко 2008). Лингвосенсорика – область лингвисти- ческого знания, занимающегося языком I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 137 перцепции, вербальной репрезентацией показаний пяти органов чувств (Хар- ченко 2012). Сенсорный уровень ког- нитивной интерпретации справедливо оценивается как базовый, исходный для всей когнитивной сферы (Барабанщи- ков 1999, с. 91). Нанотехнологическая спектрология свидетельствует, что одно и то же вещество, облученное ультра- фиолетом, дает широкий спектр цвета, и неделимое начинает делиться. Человек воспринимает 7 тысяч цветов, назвать может лишь небольшую часть. Одороло- гия (наука о запахах) и связанная с ней ароматерапия рассматривают влияние ароматов на психическое и физическое состояние человека (Панченко 2003). Представления о запахе формируются «в зависимости от числа образовавшихся связей, электронной плотности зарядов, их взаимного расположения» (Славин 1995, с. 7). Взаимное расположение, число и плотность связей обнаружива- ется на вербальном уровне в передаче тончайших оттенков цвета и запаха. Искристобелый, «топленое молоко», светлопесочный, «золото», светлоко- ричневый, светлосерый, «серый сланец», темнозеленый, красный, «вишня» – вот небольшой фрагмент названий цвета, используемых в дизайнерских бумагах из каталога компании «Комус» (http:// www.compuart.ru/article.aspx?id=16543). Психологи и лингвисты отмечают иерархиче ский характер компонен- тов сенсорной системы: слух и зре- ние – основные перцепции. Примеры вербализации перцептивного опыта свидетельствуют о взаимоналожимости чувств и ощущений: запахи мы слышим, ощущаем на вкус, на вес (тяжелый запах), оцениваем их температурные характеристики (холодный запах); звуки воспринимаем акустически, ощущаем на вес и цвет (белый звук). Синестезия как психофизиологический феномен и вербализованный продукт относится к числу нанообъектов. Тексты, показыва- ющие «высокую плотность рецепторов» через лексику чувственного восприятия (Григорьева 2004), относятся к числу «наногенных» текстов. Синестетики способны к эстетическим пережива- ниям чувственного опыта, писатели фиксируют такого рода способность в полимодальном дискурсе – описании одновременного восприятия объекта разными органами чувств. Вот одна из иллюстраций: Но надеюсь, и это точ- но: весна идет и выкинет меня опять наружу на свет божий. Чем? Да своим вторгающимся разнообразием окрест- ного мира. Вот уже сколько разного – сравнительно с лапидарной и монумен- тальной простотой и однообразностью зимы – слышу, чую, вижу: воздух много- лик и многопластов от разных тембров птичьих; малый морозец, но влажный, промозглый – проницает насквозь; чудно это: зимой в сильный мороз в той же одежде чувствуешь себя крепко забро- нированным, а тут – беззащитным, проницаемым (Гачев 1994, с. 190) Таким образом, лингвосенсорика имеет своим объектом целый «наномир», ориентированный на дифференциацию оттенков и тонкость в передаче ощуще- ний. Эвристика «вчувствования» – это способность передавать впечатления от цвета, запаха, вкуса, что особенно зна- чимо в условиях дефицита сенсорных образов в современных речевых практи- Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 138 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA ках. В этом случае нанолингвистические интерпретации могут помочь в восста- новлении сенсорной энергии – энергии комплексного видения и умения «раз- личать оттенки, дарованные природой» (Харченко 2006, с. 457). Нанолингви- стический подход может стимулировать развитие когнитивной и рефлексивной способности личности. О нанолингвистическом устрой- стве поэтических текстов. Широкие возможности для нанолингвистических интерпретаций предоставляет поэтиче- ский дискурс. Субъективное семанти- ческое пространство поэта пребывает в своеобразной ноосфере: высвобождается скрытая энергия слов через их взаимное расположение, и создается свой мир упорядоченных структур. Происходит «самосборка» картины мира через «ма- нипулирование атомами». Здесь уместно применить понятие дисперсности1 (лат. dispersus – рассеянный, рассыпанный; химическая, физическая величина, по- казывающая степень раздробленности вещества на частицы). Семантическая перекличка дистантно расположенных в стихотворении слов с заданными для смыслового сближения свойствами мож- но квалифицировать как «поэтическую дисперсно сть» (терминологиче ское сочетание наше. – Л. С.). В качестве при- мера приведем фрагмент интерпретации Ю. И. Левиным семантических перекли- чек в стихотворении О. Мандельштама 1 Дисперсные системы – образования из двух или большего числа фаз (тел) с сильно развитой по- верхностью раздела между ними. В Д. с. по крайней мере одна из фаз – дисперсная фаза – распределена в виде мелких частиц (кристалликов, нитей, плeнок или пластинок, капель, пузырьков) в другой, сплош- ной, фазе – дисперсионной среде (БСЭ). «В игольчатых чумных бокалах…». Вот полный текст стихотворения: В игольчатых чумных бокалах Мы пьем наважденье причин, Касаемся крючьями малых, Как легкая смерть, величин. И там, где сцепились бирюльки, Ребенок молчанье хранит – Большая вселенная в люльке У маленькой вечности спит. Перекличка малых – легкая – бирюль- ки – в люльке – маленькой порождает сквозную тему «малое, легкое», с кото- рой перекликается тема «хрупкое» – в игольчатых… бокалах; «игольчатость» в свою очередь несет тему «колючее», которая в соседстве со словом чумных приобретает оттенок жесткости и пере- кликается с крючьями. Осуществляется переход к теме смерти: чумных – смерть. Монтаж чумных – крючьями (поддер- жанный звуковым повтором чум – учм) порождает образ смерти-чумы: крючья, которые осмысливаются в ближайшем контексте как крючки для бирюлек, становятся одновременно и орудием для стаскивания чумных трупов. Тема смерти связана с темой «малое, легкое» и через сочетание легкая смерть; подоб- но крючьям, слово легкая становится в контексте стихотворения полисемантич- ным: кроме фразеологизма связанного значения (безболезненная) оно обре- тает и свое прямое, словарное значе- ние (отсутствие тяжести) (Левин 1975, с. 227–228). Семантические переклички обеспечивают внутреннюю целостность стихотворения. Одна из основных тенденций разви- тия поэтического языка последних лет – «переформатирование материи», то есть переосмысливание и наделение новыми свойствами всех языковых элементов – I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 139 «от звука (фонемы) до целого стихового ряда», в результате чего «возникает новое представление о дискретности языковых единиц» (Фатеева 2004, с. 79). Дискретность (лат. “discretus” – разде- ленный, прерывистый) языковых единиц в стихотворении сравнима с квантовой теорией перемещения атомных ядер относительно друг друга, с колебанием ядер. Нанолингвистический подход к дискретным языковым знакам может способствовать выработке необходимых алгоритмов интерпретации стихотвор- ных текстов. Процедура «сборки объекта» в пол- ной мере проявляет себя в авангардной поэзии, демонстрирующей свойства язы- ка в экстремальной языковой ситуации. Свойства большого массива авангардных текстов основываются на «наноразмер- ных структурах». С. Соловьев определил поэзию таким образом: «Это предельная концентрация, цыпочки моего существа, это втягивание себя в ушко невозможно- го, выход за свои пределы, это – всегда – катастрофа» (Соловьев 1993, с. 215). Приведем характерные для этого поэта примеры «наноструктур». Поэтическая лимология (лимология – наука о границах) – манипулирование «веществом» слова, нарушение его гра- ниц в результате «молекулярных тран- сформаций»: Проснись, моя милая! Чаю / горячего выпьем с тобою и в пут- / ь… Слова. Остальное – молчанье (с. 137). Трансформация физических границ слова способствует аттракции двух де- нотативных пространств – пути и пут. Интегрирование сегментов номина- ций разных денотатов в слово: «…Есть ли жизнь на Марксе?» – / Отвечаю. Зем- ля, марксиане всех стран / пятипалы, рождаются в пиве, / и в пиво уходят». – Сестра! – Я – сестра, / моя жизнь се- годня в разливе» (с. 137). Стрелки дви- жутся ощупью. Ты в раствор / окунаешь лакмус; / лакомое воровство, Себастьян Бахус (с. 123). К этим примерам можно применить оценки самого автора – «кро- мешный демонтаж» (с. 82); «Откры- тое множество: // каждая точка для остальных // является внутренней. … В каждой точке есть форточка» (с. 94). Разложение «вещества» имени, соб- ственная «математика» заполнения матричных клеток: Я – избранник, а ты – моя пани. / И все выше идем мы: я – Лиля, ты – Брик. / Или так: я – Франциск, ты – Ассизский (с. 136). Ты – дисциплинарная матрица Южной школы / типа Шолом Алейхема минус Алишер Навои (с. 97). Лексико-грамматические апплика- ции: Все смелее, все глубже, все чаще, / и все ницше, и ницше, и ницше… (с. 135). Экспликацию нанотехнологических действий находим в стихотворении «Во фразе Я ТЕБЯ ЛЮБЛЮ». Сравним пер- вую и последнюю строфы: Во фразе Я ТЕБЯ ЛЮБЛЮ есть два вагона и локомотив. В перспективе сводит их к нулю говорящий стоп-сигналами мотив. ...........................................……… сорвать с тебя мундир, и разметать предлоги рук (пробел), и прилагать союзы губ, и пить глаголы тел, ЛЮЯ ТЕЯ БЕБЛЮ ЯЛТЕЛБ! Такие свойства авангардной поэзии, как антиномичность, неопределенность, парадоксальность могут быть пока- заны и доказаны с помощью методов нанолингвистики. Поэт осуществляет прорыв к означаемым, минуя означаю- Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 140 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA щие – происходит внереференциальное конструирование. Границы применимости технологий нанолингвистики могут быть расшире- ны, что приведет к пополнению эвристи- ческого исследовательского ресурса. Ме- тоды нанолингвистики особо значимы для нескольких научных направлений, появившихся относительно недавно и находящихся на стадии накопления ис- следовательского опыта. К числу таких наук относятся: лингвосенсорика, в ее фундаментальных и прикладных ас- пектах (Харченко 2012), лингвистика креатива (Лингвистика креатива 2010), теория «лингвистического ландшаф- та» как динамической синхронии, фор- мирующей новую реальность, в которой объект рассматривается как процесс (А. Кирилина). Каждая из названных областей научного знания направлена на «освежение терминологического ин- струментария» (В. К. Харченко). Форми- рование перцепции требует тщательного анализа «минималистских» семантиче- ских признаков разных чувств и эмоций не только на семантическом уровне, но и на уровне когнитивно-эмотивном. Лингвистика креатива ориентирована на поведение человека в языке, на языковую личность как «продукт» речевой деятель- ности. Технологии развития креативной личности – это и технологии работы «человека играющего» (Homo Ludens) со словом, с текстом, поскольку языко- вая игра требует понимания тонкостей в выборе и комбинировании языковых средств. Понимание «лингвистического ландшафта» как динамической синхро- нии требует учитывать тонкие изменения в языковой картине мира и в языковом сознании представителей социума. Нанотехнологические инициативы могут быть связаны с изучением номи- нации как речемыслительного процесса; с проблемой перераспределения сем в разных типах дискурса; с характеристи- кой природы познавательной рефлексии через селективное отношение к слову, проявленное в метаязыковом коммен- тарии, свидетельствующем о языке как индивидуальном знании (Пшенкина 2012). Нанотехнологии важны для анали- за переводческого дискурса, поскольку они могут помочь в преодолении лакун и когнитивного диссонанса как следствия неодинакового протекания ментальных процессов в разных культурах (Волко- ва 2010). Формы интертекстуальных включений, как и другие виды непрямой коммуникации, также могут быть типо- логизированы на нанотехнологической основе: «смыкание смысла» (М. Бахтин), проявленное в интертекстуальности, требует согласованного множе ства когнитивных операций по причине мно- гообразия кодирования информации, отсылающей к другим текстам. Язык «под микро скопом» рассматривают специалисты в области лингвистической экспертизы, целью которой является анализ спорных материалов, представ- ленных в текстах: деталей словоупотре- бления, особенностей стилистического оформления, признаков спонтанности и подготовленности и т.д. Наши наблюдения дают основание для предварительных допущений отно- сительно перспектив миниатюризации объектов исследования. Первое допу- щение: выход из одномерного видения языковых явлений и фактов через «опыт дифференцирующего разума» (С. Аве- ринцев), через повышенное внимание к I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 141 тонкостям материи языка, детализацию семантиче ских и коммуникативно- прагматических проявлений. Второе допущение: размерный эффект» можно считать доказанным только в случае выявления тех свойств языковых единиц, которые не были выявлены с помощью других методик. Третье допущение: новые техники интерпретации могут обнаружить новые возможности пони- мания роли языка в разнообразии мен- тальных репрезентаций, способствовать усилению когнитивной составляющей в интерпретации дискурса, помочь сфор- мировать «новую понятийную сетку» (Т. Кун). Nano sapiens в относительно неда- леком будущем может стать носителем новой компетенции, требующей знания особых методов работы с разнообразной текстово-дискурсивной информацией. Объяснительные резервы нанолингви- стики находятся в дискурсе, то есть в условиях динамической представлен- ности когнитивных, перцептивных и аффективных процессов как микро- стратегий. Нанолингвистическая ком- петенция может быть сформирована на основе особой тезаурусной системы знаний междисциплинарного характера. Тезаурус в этом случае понимается как методологическая категория, система, в условиях которой происходит генериро- вание новой информации (Чернавский 2004, с. 21). «Нанобудущее принадлежит всем», – считает директор научного центра нано- технологий профессор О. Л. Фиговский. Лингвисты не исключение. Но моти- вированность их участия должна быть подтверждена системными исследова- ниями в условиях новой парадигмы, что исключает использование языка лишь в качестве плацдарма для апробации новых трендовых технологий. Нужны ответы на множество вопросов: какие текстотипы природно наноструктуриро- ваны, с помощью каких методик проис- ходит «считывание» наноинформации, как эта информация помогает соотнести язык и мышление, в чем преимущество нанотехнологического подхода, какие дополнительные знания об объекте могут быть приобретены? Ответив на эти вопросы и ряд других, исследова- тель получит возможность перейти от дискурса осведомленности к дискурсу посвященности. Наша скромная задача заключалась в том, чтобы показать неко- торые исходные возможности для такого движения. Литература АЛЕФИРЕНКО, Н. Ф., 2002. Поэтическая энергия слова: синергетика языка, сознания, культуры. Москва: Academia. БАЗЫЛЕВ, В. Н., 2010. Криптолингвисти- ка. Москва: СГА. БАРАБАНЩИКОВ, В. А., 1999. Ментальная репрезентация: динамика и структура. Вестник РГНФ, № 2, 89–91. БЕЛЯВСКАЯ, Г., 2007. Роль экстремально малых воздействий в языке и речи. In: Нано- технологии в лингвистике и лингводидактике: миф или реальность? Опыт создания общего пространства стран СНГ: тезисы междунар. научн.-практич. конф. Москва, 12–13. ВОЛКОВА, Т. А., 2010. Дискурсивно-комму- никативная модель перевода. Москва: Флинта; Наука. ГАЧЕВ, Г., 1994. Русский эрос. Москва: Интерпринт. ГРИГОРЬЕВА, О. Н., 2004. Цвет и запах Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 142 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA власти. Лексика чувственного восприятия в публицистическом и художественном текстах. Москва: Флинта; Наука. ИЛЬЯСОВА, С. В., 2002. Словообразова- тельная игра как феномен языка современных СМИ. Дисс. ... д-ра филологических наук. Ростов-на-Дону. ИРИСХАНОВА, К. М., 2007. Принципы нанотехнологии в лингводидактике. In: Нано- технологии в лингвистике и лингводидактике: миф или реальность? Опыт создания общего пространства стран СНГ: тезисы междунар. научн.-практич. конф. Москва. КИРИЙ, В. Г.; РОГОЗНАЯ, Н. Н., 2009. Математическая модель субортинативного билингвизма. Возникновение интерязыка. Вестник ИрГТУ, № 1, 37–42. КИРИЛИНА, А. В., on-line. Описание линг- вистического ландшафта как новый междис- циплинарный метод исследования языка в эпоху глобализации. Режим доступа: https://docs.google. com/viewer?a=v&q=cache:piSsIoGd6mEJ:cognit ive.rggu.ru/binary/object_92.1319436503.58592. o b j e c t _ 9 2 1 3 1 9 4 3 6 5 0 3 . 5 8 5 9 2 . d o c [ С м . 27.03.2012]. ЛАССАН, Э., 2011. Лингвистика ставит диагноз… Очерк «духа эпохи» в свете данных лингвистического анализа. Вильнюс: Изд-во Вильнюсского ун-та. ЛЕВИН, Ю. И., 1975. Лексико-семантиче- ский анализ одного стихотворения О. Мандель- штама. In: Слово в русской советской поэзии. Москва: Наука, 225–233. Лингвистика креатива. 2010. Коллективная монография. Отв. ред. Т. А. Гридина. Екатерин- бург: Уральский гос. пед. ун-т. Нанотехнологии в лингвистике и лингводи- дактике: миф или реальность? Опыт создания общего пространства стран СНГ: тезисы ме- ждунар. научн.-практич. конф., 2007. Москва. НИКОЛАЕВ, И. В., 2011. Коммуникация doubl bind в российской внешней политике (на материале «мюнхенской речи» В. В. Путина). In: Сборник лучших статей по итогам III Всероссийской Ассамблеи молодых политиков. Пермь: ООО «Издательский дом «Типография купца Тарасова», 173–187. ПАНЧЕНКО, Е. В., 2003. Социопсихические и культурные функции запаха в жизнедеятель- ности человека. Диссертация ... канд. философ- ских наук. Ростов-на-Дону. ПЕРЕВЕР ЗЕВ, Е. В.; КОЖЕМЯКИН, Е. А., 2008. Политический дискурс: много- параметральная модель. Вестник ВГУ. Сер. Лингвистика и межкультурная коммуникация, № 2, 74–79. ПОЙЗНЕР, Б. Н., 1998. О союзе гуманитар- ных наук с синергетикой. Вестник Томского гос. ун-та. Гуманитарный специальный выпуск, т. 266, 98–102. ПОЙЗНЕР, Б. Н.; СОСНИН, Э. А., 2008. Лингводисциплинарные концепты: что это та- кое и как их лизинг поможет взаимодействию наук. Аналитика культурологии. Электронный журнал, вып. 3 (12). Режим доступа: http:// analiculturolog.ru/journal/archive/item/427- article_10.html [См. 11.07.2012]. ПОЦЕЛУЕВ, С. П., 2008. Double binds, или Двойные ловушки политической комму- никации. Полис. Политические исследования, № 1, 8–32. ПШЕНКИНА, Т. Г., 2012. Метаязыковой комментарий и его функционирование в различ- ных типах дискурса. In: Коммуникативистика в современном мире: эффективность и опти- мизация речевого взаимодействия в социуме. Материалы Третьей междунар. научн. конф. Барнаул, 52–55. СИНЕЛЬНИКОВА, Л. Н., 2005. Современ- ные словообразовательные новшества в про- странстве модальной рамки текста. In: Жизнь текста, или Текст жизни. Избранные работы в 3-х томах. Т. 2. Луганск: Знание, 38–44. СЛАВИН, С., 1995. О чем говорят запахи? Знак вопроса, № 1, 5–13. СОЛОВЬЕВ, С., 1993. Пир: тексты, стихи, беседы. Симферополь: Таврия. ФАТЕЕВА, Н., 2004. Директория «По», «От» и… «До», или Poetical Language in Progress. In: Поэтика исканий, или Поиск поэтики. Материалы международной конфе- ренции-фестиваля «Поэтический язык рубежа XX-XXI веков и современные литературные стратегии. Москва: Институт русского языка им. В. В. Виноградова. ХАРЧЕНКО, В. К., 2006. Словарь богатств русского языка. Москва: АСТ: Астрель (словар- ная статья «Оттенок»). ХАРЧЕНКО, В. К., 2008. Сенсорная лин- гвистика. Держава та регіони, № 4 (сер. «Гу- манітарні науки»), 32–37. ХАРЧЕНКО, В. К., 2012. Лингвосенсорика: Фундаментальные и прикладные аспекты. Москва: Книжный дом «ЛИБРОКОМ». ЧЕРНАВСКИЙ, Д. С., 2004. Синергетика и информация (динамическая теория инфор- мации). Москва: Наука. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 143 Lara Sinelnikova Luhansk Taras Shevchenko National University, Ukraine Research interests: discourse study, cognitive science, linguistic poetics, public relations, nanolinguistics NANOLINGUISTICS: REALITY OF EXISTENCE Summary The article is devoted to understanding nanolin- guistics as a post-non-classical branch of science which is based on interdisciplinary methodology. Arguments for the existence of nanolinguistics rely on the “scale factor” as a key point: changes in size reveal new characteristics of an object. The nanolevel is founded on special optics, which allow features that are not always seen but nevertheless exist (in an essential way) to be studied, leading to an understanding of the characteristics of the substance’s self-organization and its interaction with other objects, including the possibilities and results of integration. Nanolinguistics searches for ways to thoroughly examine an object. At the same time, previous experience of the interpretation of linguistic phenomena stimulates the subsequent steps of reasoning for accumulating knowledge about the object’s characteristics. Nanolinguistics is an interdisciplinary field of knowledge, the subject of which can be those units and cognitive-discursive manifestations that are nanostructured, i.e., those that consist of quantities which can be indexed as subtle properties of the linguistic substance. Nanoparticles are revealed by interpreting an object’s layerwise assembly, taking into account its coreferential relations, as a result of which integration into larger-scale systems takes place; microcosm and macrocosm become organi- cally connected. This article introduces the possibilities of nanolinguistic interpretative actions in the sphere of modern word formation (the new assembly of morphemes to create a new referential basis); in studying the processes of adaptation of loanwords (quasi-synonymy, the variation of interpretations in a new environment); in the evaluation of po- litical communication (the principle of extremely low influence in the situation of a double bind or double trap); in sensory linguistics (the language of perception that reflects subtle shades of the sensory understanding of the world); and in avant-garde poetry (poetic dispersion, or the fragmentation of the “matter” of a word into particles and their com- bination into new mental images). Prospects for the development of nanolinguistics are indicated. KEY WORDS: nanolinguistics, nanotechnol- ogy, size effect, quasi-morphemes, “double bind”- type communication, avant-garde poetry, sensory linguistics, Nano sapiens. Gauta 2012 05 05 Priimta publikuoti 2012 07 20 Л. Синельникова. НАНОЛИНГВИСТИКА: РЕАЛЬНОСТЬ СУЩЕСТВОВАНИЯ 144 Skirmantė Biržietienė Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas El. paštas stbirziai@hotmail.com Moksliniai interesai: klasikinė retorika, reklamos retorika, klasikinė filologija, antikinė literatūra LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA: ĮTIKINIMO BŪDAI Straipsnyje nagrinėjama kelių įvairios tematikos lietuviškų socialinių reklamų argumentacija. Persvazija, arba įtikinimas, yra svarbiausia reklamos diskurso dalis ir tikslas. Jos pasiekti padeda tinkamai pasirinkti argumentai. Remiantis Aristotelio teorija, išdėstyta jo veikale „Retorika“, įtikinimo sėkmė priklauso nuo trijų veiksnių, kurie yra kiekvienoje komunikacinėje situacijoje. Pirmasis priklauso nuo oratoriaus (adresanto) charakterio, kitas – nuo auditorijos (adresato) nusiteikimo ir trečiasis – nuo pačios kalbos (pranešimo) (Arist. Rhet. I 1356 a). Aristotelis juos pavadino graikiškais žodžiais ‚ethos‘, ‚logos‘, ‚pathos‘. Tyrime pabandyta pažvelgti į lietuviškas reklamines kampanijas, keliančias aktualias visuomenės problemas ir raginančias keisti savo nuostatas bei keistis. Tai dviejų iniciatyvos „Vaikystė be smurto“ akcijų, akcijos „Augink atsakingai“, Europos lygių galimybių metų ir akcijos „Smurtas prieš moteris“ reklaminių kampanijų pavyzdžiai. Patyrinėjus lietuviškos socialinės reklamos pavyzdžius, pavyko identifikuoti kiekvieną argumentavimo būdą, bet pastebėta, kad paprastai randama visų trijų elementų dermė, nors vienas būna vyraujantis, ryškiausias. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: socialinė reklama, retorika, persvazija, argumentacija, ethos, logos, pathos argumentai. Tyrimo padėtis Filologinių reklamos tyrimų Lietuvoje gausėja. Reklama tiriama įvairiais aspek- tais, išskirtini reklamos retorikos tyrimai. Reklama, vienas ryškiausių šiuolaikinio pasaulio sociokultūrinių fenomenų, glau- džiai susijusi su retorika. Dažnai į reklamą žvelgiama kaip į retorinės kultūros dalį, kaip į trumpiausią retorikos formą. Tokį požiūrį įtvirtino Reginos Koženiauskienės darbai. Jos monografijoje Retorika. Iškalbos stilistika (1999) ne kartą minimas reklamos fenomenas, nurodomos galimos reklamos retorinio tyrimo galimybės. Vėlesni pro- fesorės (Koženiauskienė 2006; 2008) ir jos mokinių, ypač Eglės Gabrėnaitės tyrimai (Gabrėnaitė 2006a; 2006b; 2007; 2010 m. apginta daktaro disertacija) įtvirtina rekla- mos retorikos tyrimo kryptį.1 Ypač svarbu pažymėti, kad čia daugeliu atveju išlaikoma klasikinės retorikos schema. Tokio tyri- mo pagrįstumą reklamos diskursui įrodė 1 Su retorikos sritimi siejasi ir lingvistiniai rekla- mos tyrimai, ypač įvairių kalbinių raiškos priemonių paieška, reklamos stiliaus tyrimai, kurie tiesiogiai susiję su retorikos elokucijos sritimi (Smetonienė 2001, 2003, 2005, 2009; Župerka 2008). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 145 lenkų mokslininkas Piotras H. Lewińskis, monografijoje Retoryka reklamy (Lewiński 1999) reklamą taip pat tyrinėjęs pagal klasikinės retorikos modelį. Šie svarbūs tyrimai daugiausia analizuoja komercinę reklamą, socialinės reklamos tyrinėjimų beveik nėra (minėtina Erikos Rimkutės ir Neringos Pakalnytės publikacija, kurioje labiau nagrinėjamos kalbinės socialinių reklamų ypatybės (Rimkutė, Pakalnytė 2009). Vilniaus universiteto Kauno hu- manitarinio fakulteto Lietuvių fiilologijos ir reklamos studijų programoje Retorikos pagrindų kurso metu dažnai atkreipiamas dėmesys į reklamos diskursą, klasikinė retorikos teorija praktinių užduočių metu taikoma socialinės reklamos tyrimams. Pastebėtina, kad, kalbant apie socialinės reklamos retoriką, be bendrų tendencijų, būdingų visam reklamos diskursui, yra nemažai skirtumų tarp socialinės ir komer- cinės reklamos, susijusių su tam tikromis šių reklamos rūšių ypatybėmis. Socialinės reklamos specifika Plačiai žinomas Aristotelio pastebėjimas, kad žmogus yra visuomeninis gyvūnas (Arist. Polit. I 2; labiau paplitęs lotyniškas posakio vertimas – homo animal sociale est – lotyniškas žodis socialis, e – iš daiktavardžio socius – „draugas, bičiulis sąjungininkas“). Taigi nuo antikos laikų buvo pastebėta, kad žmogus gyvena tarp kitų žmonių ir paiso tam tikrų taisyklių, be to, jam būtina kitų žmonių bendrystė. Sujungus žodynuose pateikiamų žodžių „reklama“ ir „sociali- nis“ reikšmes, „socialinė reklama“ būtų „žinių apie visuomenei svarbius dalykus paskleidimas, siekiant ją įtikinti kokio nors dalyko, sprendimo svarba“. Reklamos žodynas socialinę reklamą apibrėžia kaip reklamą, skirtą visuomenei šviesti, nuosta- toms keisti, žmones skatinti imtis naudin- gos veiklos. Dažniausiai tokios reklamos užsakovai būna valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos2. Akivaizdu, kad visai neminimas pelnas, o įprastai re- klama apibrėžiama kaip svarbus komercinis veiksnys, skatinantis reklamuojamos prekės paklausą (Keršienė 2005), todėl socialinė reklama dar vadinama „nekomercine rekla- ma“ (Jokubauskas 2003, p. 142). Socialinė reklama siekia paskatinti visuomenę ir kiekvieną jos narį atskirai susimąstyti apie opias problemas, atkreipti dėmesį, formuoti nuomonę kokio dalyko atžvilgiu ir pa- bandyti keisti situaciją bei keistis patiems. Dažnai viena visuomenės grupė nori iškelti visiems svarbią iniciatyvą, ieško paramos ir tai pagarsina tokia reklama. Lietuvoje dau- gėja socialinės reklamos, įvairių kampanijų metu aktualizuojamos pačios įvairiausios visuomenės problemas, o socialinė reklama dažnai tampa svarbiausiu viešinimo būdu. Jei žiūrėtume į socialinę reklamą kaip į produktą, tai galima pastebėti, kad jos raiškos būdai yra daug įvairesni nei komer- cinės reklamos, skaudžios problemos (pvz., nesaugus eismo dalyvių elgesys, prekyba žmonėmis, rūkymo, narkomanijos pre- vencija) dažnai parodomos gąsdinančiai3. Socialinių reklamų kūrėjai dažnai orien- tuojasi į labiau apibrėžtą auditoriją, todėl geriau „prisitaiko“ prie adresato, stengiasi pasitelkti priemones (vaizdą, kalbą, garsą, minties konstrukciją), kurios būtų artimos, suprantamos, priimtinos jų adresatui (pvz., 2 http://www.komaa.lt/index.php/bendrai/reklam- os_terminu_zodynas/12#S 3 Kalbant apie socialinę reklamą net siekiama šo- kiruoti, apeliuojama į neigiamus jausmus (Jokubauskas 2003, p. 144), galima sakyti, kad pasitelkiama savotiška „šoko poetika“, tiesa, Lietuvoje šios taktikos laikomasi nuosaikiau. S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 146 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA akcijos prieš narkotikų vartojimą klubuose aktuali problema perteikiama komercinėje reklamoje gana retu humoristiniu diskur- su, kuris atlieka iškart kelias funkcijas: patraukia dėmesį dėl neįprastumo, šiek tiek sušvelnina skaudžią problemą, svarbus dalykas pasakomas be jaunimo auditoriją atgrasančių pamokymų, priverčia ne tik nusišypsoti, bet ir susimąstyti, pačiam su- vokti narkotikų vartojimo žalą). Vis dėlto jei atidžiau žvelgtume į mums aktualią ar- gumentacijos dalį, turėtume pripažinti, kad tai būtent tas aspektas, kuris yra iš esmės bendras visų rūšių reklamai. Tiesiog soci- alinės reklamos argumentai yra įvairesni, bet jų prigimtis, vietos, kuriose jų randama, t. y. topika4, pats persvazijos mechanizmas, kuris remiasi į argumentaciją, yra visiškai tas pats. Teorinės prielaidos Retorikos teorija, kurios pagrindinis objek- tas yra diskursas ne tik siaurąja prasme kaip verbalinė minčių raiška, t. y. tekstas, bet ir plačiąja prasme – kaip komuni- kacinis aktas tarp adresanto ir adresato, dėl savo tarpdalykinio pobūdžio suteikia tinkamus instrumentus tyrinėti reklamos diskursą5. Kartu retorikos teorija tinka ir reklamos diskurso kūrimui, nes padeda numatyti galimą komunikacinį aktą tarp adresanto ir adresato. Reklamą ir retoriką suartina daugelis bendrų elementų, bet 4 Jau antikos retorikos teoretikai pastebi, kad įti- kinamiausi argumentai turi tam tikras nekintančias prielaidas, padedančias kurti entimemas, kurios, pasak Aristotelio, yra patys geriausi įrodymai (Arist. Rhet. II 1393). 5 Reklamos diskursą daugelis tyrėjų vis dažniau suvokia ir tyrinėja kaip verbalinių ir neverbalinių me- dijų visumą, plg. Keturakis 2008; Juzelėnienė, Šarkaus- kienė 2007; 2011; Lidžiuvienė 2002; Maskuliūnienė 2008. svarbiausias jų – tas pats tikslas: reklama siekia persvazijos, t. y. įtikinti adresatą ir paskatinti konkrečiame reklaminiame pra- nešime užkoduotam veiksmui; pagrindinis retorikos teorijos klausimas – kaip oratoriui (adresantui) įtikinti auditoriją (adresatą), vadinasi, ir vienu, ir kitu atveju tikslas yra auditorija bei jos įtikinimas, t. y. adresatas turi priimti adresanto požiūrį, savo nuo- monę konkretaus dalyko atžvilgiu pakeisti pagal adresanto nuomonę. Tiek retorika, tiek reklama yra konkretaus atvejo teorija: įtikinimo siekiama konkretaus dalyko, turinčio konkrečias aplinkybes, atžvilgiu. Būtent šio aspekto aptarimu pradedamas seniausias6 iš mūsų dienas pasiekusių teorinių retorikos traktatų – Aristotelio Retorika. Aristotelis skelbia retorikos vi- suotinumą, prilygina retoriką dialektikai7 ir integruoja retoriką, kaip ir poetiką, į savo filosofinę sistemą. Aristotelis nesvarsto retorikos santykio su tiesa8, jis pabrėžia, kad retorika – tai sugebėjimas atrasti gali- 6 Iki Aristotelio būta bandymų sistematizuoti „kal- bėjimo meną“. Retorikos mokslas senovės Graikijoje at- sirado prieš šimtmetį iki Aristotelio, kai pasirodė pirmie- ji iškalbos mokytojai sofistai. Tada greičiausiai pasirodė ir pirmieji retorikos traktatai, bet labiau praktinio, ne teorinio pobūdžio, pateikiantys kalbų pavyzdžius, klau- simynus, savotiškus kalbų „ruošinius“ (plg. Aleknienė 2001, p. 19; Dilytė 2007, p. 184; Лосев 1978, c. 11). 7 Dialektika (gr. διαλέγομαι – „kalbuosi; dalyvauju pokalbyje“) moko dalyvauti pokalbyje, lavina sugebė- jimą samprotauti, ieškant objektyvios tiesos. Šis meto- das – tai klausimų ir atsakymų kelias, kuriuo Platono dialoguose Sokratas veda pokalbio dalyvius, buvo pri- pažįstamas kaip patikimas tikrosios tiesos radimo būdas (plg. Platonas 1996, p. 277 a) ir dažnai priešinamas su sofistika, su kuria tapatinta ir retorika. Taigi Aristotelis retorikai suteikia naują prasmę, parodydamas, kad ji remiasi tais pačiais, kaip ir dialektika samprotavimo ir įtikinimo keliais. 8 Iki Aristotelio tai buvo ypač aktualu graikams, sofistų santykis su tiesa kėlė nepasitikėjimą visa jų prak- tika ir teorija. Tai net kelis kartus iškyla Platono dia- loguose, pvz., Gorgijuje, kur Sokratas kalbasi su vienu žymiausių sofistų Gorgijumi ir jo pasekėjais Atėnuose (plg. Platonas Gorgijas). I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 147 mus įtikinimo būdus kiekvienu konkrečiu atveju (Arist. Rhet. I 1355 b), t. y. ji yra universali įtikinėjimo sistema. Filosofas pabrėžia, kad tiek dialektiką, tiek retoriką galima laikyti visų ir kiekvieno pasieki- mu, nuosavybe, nes visiems kuriuo nors atveju tenka nagrinėti ar palaikyti kokią nors nuomonę, teisintis ar kaltinti (Arist. Rhet. I 1354 a). Apibendrinant galima sakyti, kad pagindinis Retorikos klausimas yra: „Kas yra įrodymas (argumentas)?“ Atsakymas taip pat pateikiamas iškart pir- mosios knygos pradžioje: argumentacijos esmė yra entimema9 ir paskui nuolat prie jos grįžtama (Arist. Rhet. I 1354 a; 1355 a; passim). Aristotelis įsitikinęs, kad, aprašant jau žinomus atvejus, galima apibendrinti ir sukurti universalią įtikinimo, t. y. nuo- monių keitimo, sistemą. Įtikinimo sėkmę lemia trys veiksniai, trys elementai, kurie yra kiekvienoje komunikacinėje situacijoje. Pirmas iš veiksnių priklauso nuo orato- riaus (adresanto) charakterio, kitas – nuo auditorijos (adresato) nusiteikimo ir tre- čias – nuo pačios kalbos (pranešimo) (Arist. Rhet. I 1356 a). Aristotelis juos pavadino graikiškais žodžiais ethos, logos, pathos. Ethos (gr. η̉̃θος – „būdas“) – tai adresanto charakteris ir dorovinės savybės10, t. y. pats 9 Entimema (gr. εν θύμω – „tai, kas yra prote, min- tyse, omenyje“) – silogizmo rūšis, kai viena prielaida praleidžiama kaip akivaizdi. Dažniausiai ji yra pagrįsta bendra nuomone, taigi entimema įtikinimo procese yra puiki priemonė, nes pats adresatas, auditorija yra įtrau- kiama į dalyko, nuomonės pagrindimo procesą, kuriama situacija, kai pats adresatas priima kokį sprendimą, kai išvadą adresatas ir adresantas lyg ir prieina kartu. Ka- dangi silogizmas yra logikos mokslo dalis, loginės argu- mentacijos pamatas, tai entimema yra taškas, kuriame susiliečia retorika ir logika, t. y. apeliuojama į adresato protą. 10 Oratoriaus asmuo, jo tvirta moralė, iš čia išplau- kiantis jo veiklos teisingumas, retorikos etinis lygmuo buvo ypač pabrėžiami klasikinėje teorijoje paties Aris- totelio ir ypač romėnų, kuriuos jaudino ir gero orato- oratorius. Aristotelis sako, kad žmonės linkę be įrodymų pasitikėti žmogumi, kuris yra išmintingas, doras ir geranoriškas, taigi gero oratoriaus bruožai yra sveikas protas, aukšta moralė ir gera valia (Arist. Rhet. II 1378 a). Logos (gr. λόγος – „žodis“) – tai pranešimas, informacija, esanti pranešime. Įtikins tas pranešimas, kuris bus pateiktas nuosekliai, pagal visuotinai pripažintus aiškaus samprotavimo, t. y. logikos, dėsnius (Arist. Rhet. II 1378 a). Galiausiai pathos (gr. πάθος – „aistra“) – tai auditorijos (adre- sato) nuotaikos ir jausmai. Tik veikiami aistrų žmonės keičia savo nuomones ir daro sprendimus. Pasak Aristotelio, didžiausią įtaką žmogaus sprendimams daro pyktis, gailestis, baimė ir priešingi jiems jausmai. Norint pažinti šiuos jausmus, reikia juos išnagrinėti iš trijų pusių, pvz., pyktis: kada žmonės pyksta; ant ko jie pyksta; dėl ko jie pyksta (Arist. Rhet. II 1378 a). Įtikinantys argumentai atsiranda suderinus visus šiuos elementus11, kiekvienoje konkrečioje komunikacinėje situacijoje jie sukuriami adresanto, kuris kreipiasi į auditoriją ir turi valdyti, aprėpti visus tris šiuos elementus vienu metu. Pasak Aristotelio, persvazijos oratorius nepasiekia tada, kai arba nepro- tingai samprotauja (sveiko proto reikalavi- mas), arba samprotaudamas protingai dėl savo nedorumo kalba ne tai, ką galvoja (aukštos moralės reikalavimas), arba jis yra protingas ir doras, bet nepriimtinas audito- rijai, todėl į jo patarimus neatsižvelgiama (geros valios reikalavimas) (Arist. Rhet. II riaus ugdymas, plg. Katono, Cicerono ir galų gale Kvintiliano, kurio Institutia oratoria (Oratoriaus auklė- jimas) kaip tik stambiausias traktatas ta tema, mintis. 11 Vėlesniais laikais šie teoriniai Aristotelio apiben- drinimai buvo išreikšti grafiškai ir nubrėžtas retorinis trikampis, kur ethos (oratorius, adresantas) ir pathos (auditorija, adresatas) yra jo pagrinde, o logos (kalba, pranešimas) – viršūnėje (Ramage, Bean 1998, p. 82) S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 148 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA 1378 a). XX amžiaus viduryje, kai prasi- deda retorikos kaip komunikacijos teorijos atgimimas, atsiranda vadinamoji „naujoji retorika“, kurios teoretikai Ch. Perelmanas ir L. Olbrechts-Tyteca pagrindiniu klausimu pasirenka būtent argumentavimą ir pabrėžia neformaliųjų argumentų svarbą, psicholo- ginę jų esmę, bandydami atsekti logiką, valdančią nuomones, tikėjimus ir idėjas (Реале, Антисери 1997, c. 602). Aristotelio teorija nuolat aktualizuojama (plg. Elund, Pomona, kurie kaip tik kalba apie ethos, lo- gos, pathos kaip įtikinimo būdus), jo mintys perfrazuojamos, tai dalyką pripažįsta ir patys naujosios retorikos kūrėjai, taigi naujoji retorika visai ne nauja. Todėl visai dėsninga agrumentų radimo ir įtikinamo diskurso teorijai taikyti pirminį šaltinį – aktualią klasikinę Aristotelio teoriją. Argumentacija socialinėje reklamoje Šiame straipsnyje bus apžvelgiamos kelios įsiminusios lietuviškos socialinės reklamos taikant Aristotelio išskirtus argumentacijos elementus. Bus siekiama atsekti, kaip ethos, logos bei pathos dera konkrečiame reklamos diskurse, kurdami įtikinamus argumentus, kuriems padedant pasiekiama persvazija. Argumentacija yra dispozicijos, arba retori- nės kompozicijos, centras, svarbiausia dalis. Reklamos diskurse argumentų pateikimas taip pat yra būtinas. Pasak P. Lewińskio, reklamoje pasitelkiami ir netechniniai ar- gumentai (t. y. ne adresanto sukurti, objek- tyvūs, pvz., ekspertų nuomonės, mokslinių tyrimų rezultatai), ir su retorikos teorija tiesiogiai susiję techniniai argumentai (Lewiński 1999, p. 168). Dar daugiau – visa reklama yra argumentacija: beveik visada reklaminis diskursas susideda iš tezės ir jos įrodymo, t. y. pranešimo pradžioje patei- kiama tema (gali būti teiginys arba dažniau klausimo formos), kuri lieka nepakitusi, ir tada jos įrodymas, arba argumentai, kurie turėtų ją įrodyti ir įtikinti adresatą, kad iškeltai problemai galimas tik toks spren- dimas. Dėl savo lakoniškos formos dažnai argumentai yra pateikiami (matomi) iš karto, praktiškai visi elementai (verbaliniai ir neverbaliniai) tarnauja argumentacijai. Ypač tai pasakytina apie spausdintą reklamą. Pastebėtina, kad neretai tas pats reklamos elementas atlieka ir dėmesio patraukimo, palankumo siekimo (captatio benevolentiae), ir argumento funkciją, pvz., vaikų ir gyvūnų vaizdavimas reklamos paveiksle. Vaizdo arba garsinė reklama paprastai turi tam tikrą besirutuliojančią kompoziciją, todėl joje galima išskirti aiškesnes dalis: įžangą, pasakojimą, argumentaciją (dažnai kartu su atsakymu oponentams), pabaigą. Akcijos „Smurtas prieš moteris“ reklaminė kampanija 2011 metų gegužės mėnesį LR Seimui pri- ėmus įstatymą dėl smurto artimoje aplin- koje, vėl buvo aktualizuota ši problema, prasidėjo visuomenės diskusijos, raginimai nedelsti ir kreiptis pagalbos, nes dabar jau yra ir įstatymas, numatantis realias pagalbos priemones. Metų pabaigoje žinomos Lie- tuvos moterys sutiko dalyvauti socialinės reklamos kampanijoje, nukreiptoje prieš smurtautojus šeimoje. Buvo sukurta nuo- traukų galerija, kurioje grimo pagalba jų veiduose atsirado sumušimų ir kitų smurto žymių (žr. 1 pav.12). 12 Visą galeriją galima peržiūrėti čia: http:// www.15min.lt/gallery/zmones/Parodos-Moterys- pries-smurta-nuotraukose-karti-smurto-auku-dalia- 21457#axzz1pHCOV1Bj I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 149 Argumentų pasirinkimo atžvilgiu atro- do, kad buvo ketinta eiti ethos argumenta- vimo keliu: adresantas pasirinko jau pažįs- tamus veidus, tačiau emociškai sukrėtė pats grimas, kuris pakeitė šias moteris beveik neatpažįstamai. Taigi galima sakyti, kad pirmiausia veikė argumentai, apeliuojantys į jausmus, t. y. pathos argumentai. Logos sri- čiai galima būtų priskirti verbalinę reklamų dalį, kuria lyg ir bandoma atskleisti tokių įvykių „logiką“: kaip atsitinka, kad tarp artimų žmonių „nusistovi“ tokie santykiai. Tekstai visose nuotraukose – skirtingi, dalis jų lyg tų moterų ištarti žodžiai, žodžiai iš kasdienio jų dialogo su aplinkiniais, nu- sakantys situaciją ar bandantys paaiškinti smurto mechanizmą, kiti – apibendrintos frazės, frazeologizmai, nešantys užkoduotą reikšminį krūvį, kartais suskambantys net ironiškai („Mano vyras stiprus žmogus“; „Meilė žudo“, „Kol mirtis mus išskirs“). Visos nuotraukos pasiekia tikslą: nutei- kia neigiamai egzistuojančios problemos atžvilgiu, verčia ją pastebėti ir priešintis. Įtikinamesnės atrodo tos, kurios „cituoja“ kasdien tokioje aplinkoje gyvenančių mo- terų mintis („Šį kartą dar pasisekė“, „Jis tikrai nenorėjo“, „Nesikiškit“, „Reikėjo pa- tylėti“, „Jis myli, tiesiog padaugino“). Taigi galima sakyti, kad ši socialinė kampanija rinkosi ethos argumentus kaip pagrindinį įtikinimo būdą (tam tarnauja ir kiekvienoje nuotraukoje po tekstu užrašytas herojės var- das ir pavardė). Taip patraukiamas didesnis dėmesys, be to, lyg ir teigiama, kad opios problemos egzistuoja ne tik asocialioje aplinkoje. Pathos argumentas, nors ir labai ryškus, kaip dažnai būdinga socialinei re- klamai, ir logos yra papildomi argumentai, sustiprinantys persvaziją. Kampanija „Vaikystė be smurto“ Net kelias socialinės reklamos akcijas inici- javo Paramos vaikams centras. 2006 metais organizuotos akcijos „Gyventi mokausi iš tavęs“ spausdintoje reklamoje (2 pav.) į akis iškart krenta mergaitės veidas stambiu planu, užimantis beveik visą plakato plotą. 1 pav. Parodos „Moterys prieš smurtą“ nuo- trauka (Rūta Mikelkevičiūtė) 2 pav. Akcijos „Gyventi mokausi iš tavęs“ spausdinta reklama S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 150 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Pasirinkta nespalvota nuotrauka ryškina liūdesio, nerimo nuotaiką, kuri matyti ir herojės akyse. Galėtume teigti, kad pagrin- dinis argumentas reklamoje – socialinėms reklamoms būdingas pathos. Liūdesys dar gilesnis, nes jis sklinda iš vaiko veido. Čia mergaitė pirmiausia patraukia dėmesį, siekia auditorijos susidomėjimo problema, kuriai skirta ši reklama. Galima sakyti, kad pasirenkamas tas pats būdas, kurį dažnai naudoja komercinė reklama: vaikas tarnauja kaip captatio benevolentiae (Lewiński 1999, p. 118), veikia periferinė persvazija, kurią valdo akcidentiniai dalykai: simpatija, įvaiz- dis ir kt. Kadangi didelę auditorijos dalį sudaro žmonės, susiję su vaikų pasauliu, patys turintys vaikų, įpratę juos globoti, jų atžvilgiu nusiteikę palankiai, tai „pereina“ ir reklamos tekstui. Tik komercinės rekla- mos vaikas – linksmas, meilus, raudon- skruostis, sukeliantis teigiamas emocijas (Lewiński 1999, p. 115). Nagrinėjamame pavyzdyje mergaitės rimtumas, liūdesys tampa dominante, kuri verčia rimtai žvelgti į tėvų ir vaikų santykių problemą. Per anksti suaugusi, netekusi vaikystei būdingo nerūpestingumo, naivumo, ji duoda pata- rimus tėvams, kurie ryškiai išsiskiria rekla- mos paveiksle. Tai iškart kelia asociacijas su vienu svarbiausių religinių tekstų – deka- logu; dar daugiau, patys raginimai skamba kaip maksimos „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim“ eksplikacija. Tai stiprus logos argumentas, apeliuojantis į adresato protą, siekiantis priversti susimąs- tyti ir įtikinti pakeisti savo elgesį su vaikais. Taigi šiame pavyzdyje matome pathos ir logos argumentų derinį. Ethos čia atstovauja pats adresantas – Paramos vaikui centras (pateikti visi jo duomenys, vykdomos akcijos pavadinimas, informuojama, kad galima aukoti paremiant šią akciją), kuris yra tik papildomas argumentas, suteikiantis patikimumo. Vizualiai kitokios, bet persvazijos at- žvilgiu panašiai veikiančios kitõs šio centro kampanijõs „Pamatyk, išgirsk, pasakyk“ reklamos (3, 4, 5 pav.). Čia taip pat pirmiausia pastebima vaiko figūra, ji atkreipia dėmesį ir iš pradžių ne- sukelia negatyvių minčių: šviesiame namų interjere matome vaikus, apsirengusius karnavalui. Tai kelia mintis apie šventę, kuri atneša vaikams daug džiaugsmo. Tuo stipresni neigiami jausmai, kaip tik tie svarbiausi, kurie, pasak Aristotelio, yra 3 pav. 4 pav. 5 pav. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 151 pagrindiniai žmonėms keičiant nuomones (gailestis, baimė; žr. aukščiau), apima, kai adresatas supranta, kad tai apgaulė, klasta, kurios imasi šių vaikų tėvai, norėdami nu- slėpti netinkamą elgesį su vaikais šeimoje. Taigi taip pathos argumentas sustiprinamas, emocijų kaita pagreitina persvaziją. Iškart neperpratusiems „žaidimo“ taisyklių, pa- teikiamas ir logos argumentas, įdarbinantis protą, bandantis išaiškinti vaizdo logiką: „Tėvai, kurie muša savo vaikus, stengiasi tai nuslėpti“. Pateikiami ir būdai, ką reikėtų daryti, norint konkrečiai padėti skriaudžia- miems vaikams. „Augink atsakingai“ akcijos Iniciatyvos „Augink atsakingai“ grupė paskatino net keletą socialinių kampani- jų, skleidžiančių atsakingą vaikų ugdymo kultūrą Lietuvoje. Pirmosios kėlė vaikų auginimo be smurto problemas. Joms buvo pasitelktos panašios socialinės reklamos į jau aprašytas. Reikėtų pastebėti, kad dalies jų argumentavimas paremtas logos argumentų vyravimu. Pirmiausia čia pa- minėtina edukacinių filmukų „Gelbėkit! Vaikai!“ serija13. Kadangi tai ne statiška spausdinta reklama, o piešti animaciniai filmukai, kurių tikslas yra patarti tėvams, kaip elgtis kasdienėse situacijose auginant vaikus, jų argumentacijos dalis aiškiau išsiskiria, ją paprasčiau pastebėti ir api- būdinti. Kiekvienas filmukas turi temą, formuluojamą dažniausiai klausimo forma arba iškeliamą kaip problema („Kaip su- valdyti pyktį?“; „Isterija parduotuvėje. Ką daryti?“; „Jis vis reikalauja naujų žaislų“). Tada nuosekliai trimis, keturiais punktais 13 http://lt-lt.facebook.com/augink#!/augink?sk= videos http://www.youtube.com/watch?v=jauvc5UQ7X 0&feature=related pateikiamas veiksmų planas, kaip elgtis tėvams, atsidūrusiems tokioje situacijoje. Taigi vyrauja į protą apeliuojantys, logos, argumentai, jie sudėstyti aiškia tvarka: tereikia pasielgti taip, kaip patariama, kad problema išsispręstų. Rodos, keliamos problemos nėra globalios, tai tik gyveni- miškos situacijos, bet taip tarsi teigiama, kad nuo mažų dalykų galima pradėti, ir tai bus didesnių sprendimų pradžia. Pati pasirinkta reklamos stilistika – animaci- nis filmukas – tarsi grąžina tėvus į vaikų pasaulį, jie tampa artimesni savo vaikams (juk tėvai irgi buvo vaikai, pieštas filmuko pasaulis tada jiems buvo realus), kartu šiek tiek sušvelnina pačią problemą, taigi veikia ir pathos argumentas. Ankstesnė šios iniciatyvos reklama – spaudos reklama, skirta tėvams, auklėjan- tiems savo vaikus fizinėmis bausmėmis (6 pav.). Šviesiame reklamos fone išsiskiria pieš- tas vaiko profilis. Lyg rentgeno nuotrau- 6 pav. Iniciatyvos „Augink atsakingai“ re- klama S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 152 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA koje matyti, kas yra vaiko galvoje, ten, kur įprastai vaizduojamos žmogaus smegenys. Ten aiškiai matyti diržas, jis yra centrinis ir ryškiausias vaizdas šiame paveiksle, o šoniniame kampe matyti nedidelės žmo- gaus smegenys. „Diržu proto neįkrėsi“ skelbia reklamos tekstas, lyg aiškindamas vaizdą. Reklamos persvazija sustiprinama pasinaudojant multimodalinės metaforos atmaina – vaizdažodine metafora (Juzelė- nienė, Šarkauskienė 2011, p. 2). Kokios rūšies argumentai čia vyrauja, pasakyti sudėtinga. Kadangi metafora susijusi su emocine raiška, galima teigti, kad kuriama konkreti adresato nuotaika, greičiausiai niūri (tam tarnauja ir šviesi pilka spalva, spalva lyg „be spalvos“), šiek tiek gąsdi- nanti. Verbalinė dalis – pasirinkta visiems žinomo frazeologizmo variacija, okazinis frazeologizmas, beje, tiesiogiai susijęs su fizine bausme („įkrėsti rykščių“) – yra logos srities argumentas. Pats reklamos paveikslas sukurtas taip, kad išvada prieinama de- duktyviai, o tai logikos mokslo pripažintas argumentacijos būdas. Beje, ir vaizdas tai patvirtina: norima nuosekliai parodyti, kad pasitelkus diržą proto ne atsiranda daugiau, o kaip tik jo sumažėja, lieka tik baimė ir jos įrankis. Yra ir ethos argumentas: tekstas, įgavęs autoritetingo adresanto toną, skamba kaip pamokymas, o šalia smulkesniu šriftu nurodomas pats adresantas kaip galintis suteikti daugiau naudingų patarimų. Taigi šiuo atveju persvazijos siekiama jungiant visus tris argumentavimo būdus, nė vienas jų nevyrauja. Mūsų akimis viena ryškiausių, logos argumentu pagrįstų, reklamų yra Europos lygių galimybių metams (2007) skirtas reklamų ciklas (7 pav.), kuriame vaizduo- jamos trijų žmonių širdys14. Buvo net keli labai panašūs lauko stendai, skirti kelti tolerancijos trūkumo visuomenėje klausimą. Logos argumentas čia vyrauja todėl, kad pati reklamos kom- pozicija primena mokslinį bandymą, kurio tikslas – atsakyti į klausimą, labai ryškiai pateiktą čia pat tamsiame reklamos paveiks- le: „Ar tikrai mes tokie skirtingi?“. Atsakymą reikia surasti apžiūrėjus ir įvertinus trijų žmonių (mūsų nagrinėjamame pavyzdyje tai neregio, sveiko žmogaus ir žmogaus su proto negalia) širdis. Širdys pavaizduotos tikroviškai, tikrai lyg tiriamos žmogaus anatomiją išmanančio mokslininko, tačiau kiekvienam akivaizdu, kad jos vienodos. 14 Gaila, kad pati idėja nebuvo originali, nusižiūrėta iš United Colors of Benetton nuolat vykdomos sociali- nės kampanijos prieš rasizmą vienos reklamos: http:// www.benettongroup.com/archive/press-release/united- colors-benetton-celebrates-world-anti-racism-day-mtv- and-liberation 7 pav. Europos lygių galimybių metams skirta reklama I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 153 Taigi tyrimo atsakymas būtų „Ne, visi mes vienodi“. Žemiau smulkesniu šriftu pateikiama papildoma informacija, taip pat iš logos srities, nes nurodomas neįgalių žmonių Lietuvoje skaičius ir procentas, kiek jų, galinčių dirbti, tėra įdarbinama. Nors čia akivaizdus logos argumentų vyravimas, beje, tikrai retas socialinėje reklamoje, sunku nepastebėti ir galimos neigiamos tokios raiškos įtakos įtikinimui, nes, nors centrinis persvazijos efektas ir pasiekiamas, bet įtaiga, t. y. periferinis persvazijos efektas, susijęs su emocijomis, dėl natūralistinio vaizdo gali susilpninti bendrą reklamos paveikumą. Kitaip sakant, ši reklama, nors, atrodytų, apeliuoja tik į protą, patirtį, žinias, pasitelkia logos argu- mentus, bet sukelia ir jausmus, tam tikrą auditorijos nuotaiką, kuri nėra empatiška, pozityvi visos reklaminės žinutės atžvilgiu: net jei protas ir įtikinamas, lieka tam tikras neigiamas emocinis nusiteikimas. Apibendrinimas Socialinės reklamos diskurse argumentaci- jai pasitelkiami visų rūšių argumentai. Nors vyrauja nuomonė, kad adresatas turėtų būti įtikinamas apeliuojant į protą (logos argu- mentas), bet jis nėra vyraujantis, dažniau- siai nėra pagrindinė argumentacijos prie- monė. Persvazijos atžvilgiu geriausiai savo tikslų pasiekia reklamos, kuriose derinamos visos trys argumentų rūšys: ethos, logos ir pathos. Socialinės reklamos diskurse vis dėlto vyrauja pathos argumentai: kadangi problemos, keliamos tokių reklamų, yra skaudžios, jų atžvilgiu siekiama sužadinti neigiamus jausmus, kurie, pasak Aristote- lio, stipriausiai veikia žmonių nuomones: tai gailestis, baimė, pyktis15. 15 Galvojant apie tyrimo perspektyvą, reikėtų pa- stebėti, kad vis daugėja socialinių reklamų, kuriose yra ne tik neigiamų apeliacijų, bet siekiama sužadinti ir tei- giamas emocijas, ne gąsdinti, bet parodyti kokio nors veiksmo naudą. Literatūra ALEKNIENĖ, T., 2001. Gorgijo „Helėnės pagyrimas“: retorikos gimimas iš „sekuliarizmo“ dvasios. Literatūra 43(3), 18–28. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ĮSTATYMAS. Prieiga: http://www3.lrs.lt/pls/ inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=400334&p_ query=smurtas&p_tr2=2. [Žiūr. 2012-04-12] ARISTOTLE. Politics. Prieiga: http://clas- sics.mit.edu/Aristotle/politics.1.one.html. [Žiūr. 2012-04-12] ARISTOTLE. Rhetoric. Prieiga: http:// classics.mit.edu/Aristotle/rhetoric.html. [Žiūr. 2012-04-12] DILYTĖ, D., 2007. Senovės Graikijos kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. EDLUND, J., R.; POMONA, C., P. Ethos, Lo- gos, Pathos: Three Ways to Persuade: Prieiga: http:// www.calstatela.edu/faculty/jgarret/3waypers.htm. [Žiūr. 2012-04-12] GABRĖNAITĖ, E., 2006a. Emocinės argu- mentacijos metodai reklamoje. In: Valoda – 2006. Valoda dažādu ākademi kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Daugavpils Universitātes ākademiskais apgāds „Saule“, 118–126. GABRĖNAITĖ, E., 2006b. Retorinė persva- zija reklamoje. Filologija, 1, 24–28. Prieiga: http:// vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006 ~ISSN_1392-561X.N_11.PG_24-28/DS.002.0.01. ARTIC [Žiūr. 2012-04-12] GABRĖNAITĖ, E., 2007. Retorinė topika reklamoje. In: Tekstai ir kontekstai: transformacijų sklaida. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 258–266. GABRĖNAITĖ, E., 2010. Reklamos topika: persvazijos instrumentai. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, Vilnius. JOKUBAUSKAS, D., 2003. Reklama ir jos poveikis vartotojui. Vilnius: InSpe. JUZELĖNIENĖ, S; ŠARKAUSKIENĖ, S., 2007. Vaizdinė metafora spausdintoje reklamoje. Respectus Philologicus, 12(17), 200–209. S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 154 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA JUZELĖNIENĖ, S.; ŠARKAUSKIENĖ, S., 2011. Vaizdažodinė (multimodalinė) metafora spausdintinėje reklamoje. Lietuvių kalba, 5. Priei- ga: http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=191. [Žiūr. 2012-04-12] KERŠIENĖ, V., 2005. Reklamos samprata. In: Reklamos rengimas ir projektavimas kompiuteri- nėmis technologijomis. Prieiga: http://www.lja.lt/ naujas/egames/vemp_turnyrai/bites_verslo_2005/ reklama/samprata%20ir%20etika.doc. [Žiūr. 2012-04-12] KETURAKIS, S., 2008. Reklamų vaizdo ir žodžio sąveikos tyrimo metodologinės prielaidos. In: Viešojo diskurso retorika ir lingvistika. Vilnius: Vilniaus universitetas leidykla, 72–78. KOŽENIAUSKIENĖ, R., 1999. Retorika. Iš- kalbos stilistika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KOŽENIAUSKIENĖ, R., 2006. Reklamos retorika ir komunikacija. In: Lietuvių kalba, kalbos kultūra, retorika, komunikacija. Puńsk: Wydawnictwo „Aušra“. KOŽENIAUSKIENĖ, R., 2008. Frazeologinis diskursas: manipuliacijos ar kalbos žaidimų gali- mybė. Lietuvių kalba, 2. Prieiga: http://www.lie- tuviukalba.lt/index.php?id=31. [Žiūr. 2012-04-12] LEWIŃSKI, P. H., 1999. Retoryka reklamy. Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławs- kiego. LIDŽIUVIENĖ, G., 2002. Vaizdo ir žodžio santykis spausdintinėje reklamoje. Vaizdas ir pa- sakojimas. Vilniaus dailės akademijos darbai, 27, Vilnius, 293–294. MASKULIŪNIENĖ, DŽ., 2008. Spaudos reklamos poetika: verbalumo ir vizualumo dermė. In: Viešojo diskurso retorika ir lingvistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 48–60. PLATONAS, 1996. Faidras. Vilnius: Aidai. Reklamos terminų žodynas. Prieiga: http:// www.komaa.lt/index.php/bendrai/reklamos_ter- minu_zodynas/12#S. [Žiūr. 2012-04-12] RAMAGE, J., D.; BEAN, J., C., 1998. Wri- ting Argument: A Rhetoric with Readings. MA: Allyn&Bacon. RIMKUTĖ, E.; PAKALNYTĖ, N., 2009. Socialinių reklamų tematika ir kalbinės ypatybės. Respectus Philologicus, 16(21)A, 57–72. SMETONIENĖ, I., 2001. Garsinės reklamos stilius. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, Vilnius. SMETONIENĖ, I., 2003. Tropai ir okaziniai dariniai reklamos tekstuose. Kalbos kultūra, 76, 126–130. SMETONIENĖ, I., 2005. Sintaksinės figūros reklamos tekstuose. Žmogus ir žodis, 1, 102–105. SMETONIENĖ, I., 2009. Reklama… Rekla- ma? Reklama! Vilnius: Tyto alba. Tarptautinių žodžių žodynas. Prieiga: http:// www.tzz.lt/search?searchword=Reklama. [Žiūr. 2012-04-12] ŽUPERKA, K., 2008. Reklamos tekstas: prag- matika, stilius, kalba. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. АРИСТОТЕЛЬ, 1978. Риторика. In: Анти- чные риторики. Москва: Издательство Москов- ского университета, 15–125. ЛОСЕВ, А. Ф., 1978. Античные теории стиля в их историко-эстетической значимости. In: Античные риторики. Москва: Издательство Московского университета, 5–12. РЕАЛЕ, ДЖ., АНТИСЕРИ, Д., 1997. За- падная философия от истоков до наших дней. T. 4. Режим доступа: http://www.gumer.info/ bogoslov_Buks/Philos/Reale_ZapFil/Modern/ Index.php [См. 12-04-2012]. R e k l a m ų š a l t i n i a i http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kampanijos- ir-projektai http://www.augink.lt/ http://www.15min.lt/gallery/zmones/Parodos- Moterys-pries-smurta-nuotraukose-karti-smurto- auku-dalia-21457#axzz1pHCOV1Bj I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 155 Skirmantė Biržietienė Vilnius University, Lithuania Research interests: classical rhetoric, rhetoric of advertising, classical philology, ancient literature RHETORIC OF LITHUANIAN SOCIAL ADVERTISING: THE WAYS TO PERSUADE Summary The article deals with the rhetoric of advertising, specifically with the means employed to persuade the audience in Lithuanian social advertising. Aris- totle in his Rhetoric points out that persuasion can be achieved in three ways: through ethos, logos, and pathos. Ethos refers to the speaker’s character as it appears to the audience: if we believe that a speaker has good sense, good morality and good- will, we are inclined to believe what he says. In social advertising, famous people, organizations and authorities who are recognizable to the audi- ence stand for this ethos argument. Logos means logical arguments. In our society, rationality is highly valued and this way of persuasion is rated as the best, but scientific reasoning in social adver- tising is not as persuasive as it might appear. Of course it is a strong additional argument to the more rhetorical types of reasoning. Pathos in Aristotle’s sense means the emotions of the audience. Usually people think that they make their decisions based on rational thought, but Aristotle points out that emotions such as pity, anger, fear and their op- posites influence our judgments as well. In social advertising, the employment of the pathos argu- ment is the most powerful and persuasive strategy. In this research, some different Lithuanian social campaigns and advertisements are analysed in order to define what methods were chosen to persuade the audience in every campaign and what types of arguments were dominant. It appears that the most persuasive advertising employs a combi- nation of all arguments: ethos, logos, and pathos. However, persuasion in social advertising is based mostly on the pathos argument, because this type of advertising appeals to the emotions. KEY WORDS: social advertising, rhetoric, ar- gumentation, persuasion, ethos, logos, and pathos arguments. Skirmantė Biržietienė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: retoryka klasyczna, retoryka reklamy, filologia klasyczna, literatura starożytna RETORYKA LITEWSKIEJ REKLAMY SPO- ŁECZNEJ: SPOSOBY PERSWAZJI Streszczenie Artykuł zawiera omówienie argumentacji kilku litewskich reklam społecznych o różnej tematyce. Perswazja jest najważniejszym elementem i celem dyskursu reklamy. O skuteczności perswazji decy- dują odpowiednio dobrane argumenty. Opierając się na teorii Arystotelesa, zawartej w jego dziele Retoryka, sukces perswazji zależy od trzech czyn- ników, obecnych w każdej sytuacji komunikacyj- nej. Pierwszy czynnik zależy od charakteru mówcy (nadawcy), drugi – od nastawienia audytorium (adresata) i trzeci – od samego języka (komunika- tu) (Arist. Rhet. I 1356 a). Arystoteles określił je greckimi wyrazami: ‘ethos’, ‘logos’, ‘pathos’. W badaniu podjęto próbę oceny litewskich kampanii reklamowych, poruszających aktualne proble- my społeczne i apelujących do zmiany swoich przekonań i zachowań. Jako przykłady kampanii reklamowych posłużyły dwie akcje inicjatywy społecznej „Dzieciństwo bez przemocy”, akcja „Wychowuj odpowiedzialnie”, akcja Europejskie- go Roku Równych Szans dla Wszystkich oraz akcja „Przemoc wobec kobiet”. W wyniku analizy przykładów litewskiej re- klamy społecznej udało się wyodrębnić wszystkie wymienione sposoby argumentacji, jednocześnie stwierdzono, że zwykle występuje zgodność wszystkich trzech elementów, choć jeden wyraźnie dominuje nad pozostałymi. SŁOWA KLUCZOWE: reklama społeczna, retoryka, perswazja, argumentacja, argumenty ethos, logos, pathos. Gauta 2012 05 30 Priimta publikuoti 2012 07 20 S. Biržietienė. LIETUVIŠKOS SOCIALINĖS REKLAMOS RETORIKA 156 Jurga Cibulskienė Lithuanian University of Educational Sciences Department of English Didactics Studentų g. 39, Vilnius LT-08106, Lietuva E-mail: jurga.cibulskiene@vpu.lt Research interests: cognitive semantics, conceptual metaphor, political discourse METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS: IDENTIFIED, INTERPRETED AND EXPLAINED The aim of this study is to analyze how the economic and financial crisis in Lithuania is metaphorically conceptualized by three sociopolitical groups, i.e., the leading political party (the Conservatives), the Opposition and the media, with a primary focus on the methodolo- gical issues of metaphor analysis. The analysis is based on a three-step procedure originally suggested by Charteris-Black: first, linguistic metaphors are identified in the discourse; next, they are interpreted in relation to their underlying conceptual metaphors; and finally, they are explained—or, in other words, they are analysed from a rhetorical perspective (Identified → Interpreted → Explained). This paper focuses mainly on the first stage of analysis and addresses different problems which the researcher faces while undertaking metaphor analysis. The discussion of the procedure of metaphor identification and interpretation is supported with factual data and statistics. Furthermore, the paper outlines directions for future research into crisis metaphors. KEY WORDS: economic and financial crisis, linguistic and conceptual metaphors, metho- dology of metaphor analysis. Introduction Metaphor in real-world discourse is increa- singly becoming the focus of many cogni- tive studies. Cognitive metaphor theorists comprehend metaphor as a convenient way of not only talking about real life events, but also thinking about them: constructing analogies, connecting ideas, explaining abstract ideas that are difficult to grasp, conveying messages and emotions, etc. Moreover, metaphor can become an ideolo- gical tool in deliberate attempts to influence, persuade and manipulate people. Thus, nowadays metaphor is addressed as central to various types of communication across different discourses: advertising (Forceville 1996; Cook 2001), education (Cameron 2003; Littlemore and Low 2006), health (Semino 2008), science (Lakoff and John- son 1999; Semino 2008), politics (Lassan 1995, 2011; Chilton 2004; Musolff 2004; Charteris-Black 2005, 2009; Cibulskienė 2008, 2010), literature (Semino 2002, 2008; Semino and Short 2004;), etc. In this paper, the analysis of metaphors borders on two types of discourse—economic and political—as it addresses metaphors about the economic crisis used by politicians and journalists. Political and economic processes are highly determined by political discourse, which, according to Foucault (1981), not I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 157 only reveals intentions, motives and aspi- rations but also hides them. Thus, recent years have seen an increasing interest by cognitive linguists in how political ideas are communicated (encoded and decoded) from the perspective of CMT (Conceptual Metaphor Theory). Cognitive metaphor theorists tend to claim that political and economic language, being one of the consti- tuents of political and economic discourse, is metaphorical, and that the political world is constituted by public communication, which facilitates the division of the world into simpler and more easily accessible models that are easy to manipulate. Metaphor in economic discourse Most metaphor scholars focus their atten- tion on the source domain—in this study, that would involve the ways in which the economy is metaphorically conceptuali- zed. Different studies have revealed that the economy is often comprehended as war, health, human life, a journey, etc. Although establishing source domains for the economy is of the utmost importance, it is noteworthy that metaphor scholars have also attempted to look into other aspects of economy metaphors, drawing further impli- cations related to their usage. Scorczynska and Deignan (2006) maintain that the choice of linguistic metaphors in speaking about the economy depends primarily on the genre of economic discourse—scientific or popu- lar business. Grounding their research on corpus analysis, they argue that on the one hand, popular business discourse is much more metaphoric than scientific discourse, while, on the other hand, popular business and scientific discourses draw on different source domains. war, animal/human/plant life, and mechanics are the most nume- rous source domains in popular business discourse, whereas scientific discourse is characterised by human life, mechanics and journey source domains (Scorczynska and Deignan 2006, p. 93). A different approach to metaphor in economic discourse is taken by Nicaise (2010), who looks at metaphor usage from a critical discourse perspective. He uses a logistical regression model within the critical discourse framework to establish the relationship between metaphor and its context of use in the economic domain. He maintains (p. 65) that metaphor use is influenced by such independent variables as the text producer (ideology, medium, gender), the recipient (specialist or layman), the objective (to persuade, inform, etc.), and the content (concepts). All these variables work in accordance with the geographical and temporal environment, which also includes language, community, season, etc. Employing this comprehensive model, Ni- caise analyzes the following source domains in which the economy is conceptualized me- taphorically: war, sports, weather, health, mobility, mechanics, etc. Other metaphor scholars focus on con- trastive metaphor usage in economic disco- urses. For example, Charteris-Black and Ennis (2001) compare the use of linguistic and conceptual metaphors in a corpus of English and Spanish financial reports. They state that although the two languages show considerable similarities in conceptualizing the economy as an organism, market mo- vements as physical movements, and dow- nward movements as natural disasters, there are sharp differences across the languages: the Spanish financial discourse distingu- J. Cibulskienė. METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS 158 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA ishes itself by its use of metaphors based on psychological mood and personality, whe- reas the English financial discourse makes use of maritime metaphors. A similar study carried out by Charteris-Black and Musolff (2003) is also contrastive, being based on English and German financial discourse. It focuses on the way the euro is reported metaphorically, and the findings suggest that the euro is mostly conceptualized as up and down movements and also via a health metaphor in the financial reporting of both languages. Despite the obvious similarities, the authors point out that English financial reporting often resorts to combat metaphors in which the euro is seen as an active agent (pp. 164–167), whereas German financial reporting envisions the euro as a passive beneficiary of the actions of institutional bodies (pp. 171–173). There have also been a number of attempts to analyze the metaphoricity of Lithuanian economic discourse. The findings support the Western cultural ten- dency to conceptualize economic issues through particular metaphors. Urbonaitė and Šeškauskienė (2007) made a contra- stive investigation of health metaphors in Lithuanian and British economic discour- ses. Their findings suggest that the most common way to conceptualize economic issues is through the conceptual metaphors a problem is an illness and improvement is medical treatment. Arcimavičienė’s (2009) research into Lithuanian economic and business discourse shows that per- sonification, being the most typical case, goes together with the metaphors health, construction, journey, etc. They demon- strate the value system underlying current economic and business discourses. Rationale and research questions As already noted, previous studies of Lithuanian economic discourse focused on possible source domains of economy metaphors. In contrast, this article treats the economic crisis as a target domain that is just one aspect of economic discourse. The rationale for choosing economic crisis as the research object is closely related to the 2008–2011 ecopolitical situation in the world: the ongoing worldwide financial and economic crisis has significantly affected our lives, and, as noted above, metaphorical analysis of real-world discourse is of prima- ry importance if we want to establish links between sociocultural reality, language, and thinking. Thus, the research questions posed in this article are the following: What is the crisis from the cognitive point of view, i.e., do we think about it metaphorically? If so, what are its linguistic realizations? The focus of the article is on the methodo- logical steps which are taken to analyse the metaphors of crisis. To make the study more informative, the concept of crisis is viewed from different perspectives, i.e., across va- rious sociopolitical groups in Lithuania. The study describes how the economic crisis is metaphorically comprehended by the in- cumbent governing party (the Conservative Party), the opposing parties and the media (journalists). Corpora Accordingly, three corpora containing 115,170 words (the Conservative Party), 116,392 words (the opposing parties), and 109,883 words (the media) were construc- ted. Scorczynska and Deignan (2006) dis- tinguish two types of economic discourse— scientific business discourse and popular I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 159 business discourse—that differ markedly in their functionality. Scientific business discourse is perceived as scientific texts written by and intended for researchers, whereas popular business discourse refers to journalistic texts which discuss current economic problems, whose addressees are both experts and non-experts. The present research focuses solely on popular business discourse, as the aim of the study is to analyse how non-experts conceptualize the economic crisis. In other words, the economic discourse merges with political discourse, and as Scorczynska and Deignan (2006) suggest, the analysis of two different economic discourses should yield quite different results. The choice of texts comprising the three corpora was determined by the topic discussed in the article, namely, the eco- nomic crisis. The governing party (or the Conservative Party) corpus was compiled from texts presented on the official website of the Conservative Party. The Lithuanian Parliament is characterized by multi-party representation; therefore, usually several parties make up the Opposition coalition. The Social Democrats, Labour Party and Order and Justice Party seemed to be the most numerous amongst those opposing the leading party. Thus, the corpus of the Opposition was constructed by compiling three small corpora—of 68,870, 34,821 and 12,701 words respectively. The texts discussing the economic crisis were se- lected from their official party and party leaders’ websites. Furthermore, a media corpus was compiled using one of the most popular Lithuanian newspapers, Lietuvos Rytas, which has the largest circulation. The Commentaries column, which displays a diversity of journalists’ viewpoints on political, social, and economic events, was chosen to make up the media corpus. At first glance, the corpus representativity is not so high that it could be seen as an attrac- tive basis for empirical studies. Although the corpora under analysis are relatively small, in Semino’s (2008) terms, while it is advantageous to use large corpora which will probably lead to plausible results, small-scale corpora are used to discover the differences and similarities across genres at particular points in history because they provide insights of rhetorical and ideologi- cal implications. This idea is supported by Musolff, who puts it in the following way: “relatively small special corpora can play an essential heuristic role. Even though they are not fully representative, they provide a good practical basis for establishing disco- urse areas that are likely to yield interesting results” (2004, p 66). The time period of the research was objectively determined by the socioeco- nomic situation in Lithuania. Due to the fact that the first signs of the economic crisis appeared in Lithuania in the autumn of 2008, the constructed corpora cover the span of October 2008–May 2011. Thus, the present research is confined to the political discourse of a certain period of time within a particular country, namely, the economic crisis in Lithuania. These circumstances determined the size of the corpora. Methodology and results In recent years, political discourse analysis has undergone cross-fertilization (Goatly 2007, p. 2) between cognitive research into metaphor and critical discourse analysis (CDA). Consequently, Charteris-Black J. Cibulskienė. METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS 160 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA (2005) named this approach to the analysis of political discourse Critical Metaphor Analysis (CMA), according to which con- ceptual metaphor is regarded as a cognitive mechanism of ideology. The essence of this approach lies in a three-stage procedure (p. 26)—first, metaphors are identified; next, they are interpreted; and finally, they are explained (Identified → Interpreted → Explained). It has to be admitted that, for some time, the metaphor identification procedure has been sidelined by metaphor analysts. Only recently has more serious attention been directed towards working out a valid and reliable procedure for metaphor iden- tification. Perhaps the most notable and detailed procedure was first developed by the Pragglejaz group (2007). A later version, MIPVU1, was designed by Steen and his co-workers (2010). It has to be emphasized that linguistic metaphors (metaphors in lan- guage) come into the focus of the research, and it is necessary to differentiate them from their underlying conceptual metaphors (metaphors in thought). According to this procedure, the first step is to undertake a close reading of the text-discourse; next, the lexical units in the text are identified and their meaning in context is established. Afterwards, it has to be determined if a le- xical unit “has a more basic contemporary meaning in other contexts than the one in the given context” (Semino 2008, p. 11); then, if the basic meaning is incongruent with the contextual meaning, the lexical unit is marked as metaphorical. Accordingly, in this study, linguistic metaphors were identified by applying the 1 MIP stands for Metaphor Identification Proce- dure. VU stands for Vrije Universiteit, the university in Amsterdam that developed the procedure. abovementioned MIPVU. The procedure, however, was slightly modified and adapted to the present research, as the aim was not to find all metaphorically used words; rather, it was to focus on possible metaphorical conceptualizations of the economic phe- nomenon of crisis. This was performed in three steps. The first step was to search for the concept of crisis and its collocational patterns. Deignan (2005, p. 193) stresses the importance of collocations in conventional or novel metaphor usage as a starting point for further research. This was done using the Antconc concordance program. The obtained collocations were analyzed in terms of their metaphoricity. The second step was to identify other possible metap- horical conceptualizations of the crisis. While performing a pilot manual search for possible conceptualizations in which crisis was the target domain, it was noted that certain words and expressions were used synonymously with it. The words sunkmetis (“hard times”), sunkumai (“hardship”) and nuosmukis (“decline”), which have strong evaluative components, substituted for the concept of crisis in the target discourses. The collocational patterns of these words were also searched for in the corpora using the Antconc concordance program. It must, however, be noted that strings of 10–20 wo- rds with krizė (“crisis”), sunkmetis, sunku- mai and nuosmukis as the key words do not often give accurate information about the comprehensive view of text metaphoricity. The first close reading of the texts revealed that there were other metaphors which could not be identified by any key words, despite being clearly comprehended as ways to talk about the crisis. Thus, the third step inclu- ded a more extensive search for metaphors I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 161 based on a close second reading of the texts and a manual search for metaphors which were not observed while doing the corpus analysis. Consider one of the examples: (1) Tai desperatiški žingsniai, rodantys, jog konservatoriai visiškai nesusitvarko su ekonomine situacija visas viltis dėdami į pasaulinį ekonomikos atsigavimą, kuris kaip potvynis turėtų nukelti nuo seklu- mos ir mūsų valtį. Tačiau kas atsitiks, jei kylant vandens lygiui pastebėsime, kad mūsų ekonomikos valtis yra visiškai skylėta? (2011-02-01) These are desperate steps; they demons- trate that the Conservatives’ method of dealing with the economic situation by pinning all of their hopes on a global economic recovery—which, like a ri- sing tide, should free our boat from the shallows—has completely failed. What, indeed, will happen when, as the waters rise, we discover that our economic boat is full of holes? (aut. trans.) This is an example of the journey metaphor, in which the crisis is seen as an obstacle preventing the economy from moving. The crisis is comprehended as a low tide which has stranded a boat (i.e., the country’s economy) in shallow water. If I relied only on a corpus approach, this example and many others would have been left out. The example thus demonstrates that some metaphors can be missed if we employ only a corpus approach. One might argue that only an insignificant part of all the metaphors is lost while using this approach. My results, however, indicate the opposite: in my manual search I found roughly one- third of the total of all the linguistic crisis conceptualizations (see Figure 1). This suggests that the importance of ma- nual search should not be underestimated. Combining corpus analysis with manual analysis is likely to yield more accurate and reliable results of text metaphoricity, which in turn leads to valid and reasonable conclusions. Yet, the ability to combine the two methods is substantially limited if the corpus of texts is too large to process manually. As indicated above, the three subcorpora were first searched for the key words crisis, hard times, hardship and decline using the Antconc concordance program. Perhaps the most cumbersome step was to decide which instances of crisis and its equivalent collocations were used metaphorically and which were non-metaphorical. Cameron and Maslen (2010, p. 108) point out the necessity of clear criteria in the process of Figure 1. The ratio between linguistic metaphors found while employing corpus approach and manual search. 0 200 400 600 The Conserva�ve Party The Opposi�on The media Corpus approach Manual search J. Cibulskienė. METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS 162 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA identifying linguistic metaphors. For this reason, the MIPVU (2010) was employed, and the collocations were analyzed in terms of their basic and contextual meanings. To decide on the basic meaning of the concept crisis, the Dictionary of the Lithuanian Lan- guage was consulted first. It presents the fol- lowing definitions: a sudden and severe turn of events; a difficult transitional state (aut. trans.). To be on the safe side, the Macmillan English Dictionary for Advanced Learners (2007), which is recommended for use in the MIPVU, was also consulted. The definitions run as follows: 1. an urgent, difficult, or dan- gerous situation; 2. a dangerous situation in someone’s personal or professional life when something could fail. Therefore, if a crisis collocation seemed to be used to refer to a situation or particular time, it was counted as non-metaphorical. For example, (2) Mes manome, kad toks pinigų švais- tymas krizės metu yra amoralus, ne- toleruotinas ir prieštarauja pačios Vyriausybės propaguojamai visuotinei taupymo politikai…. (2010-02-22) We believe that in these times of cri- sis, squandering money in this way is immoral, intolerable, and contradicts the Government’s own avowed money- saving policies…. (aut. trans.) The collocation krizės metu (“in these times of crisis”) in example (2) is seen as non-metaphorical. Figure 2 presents the ratio between metaphorical and non- -metaphorical crisis collocations across different discourses. It indicates that the majority were used metaphorically. Table 1 summarizes the results of the Identified stage. It shows the number of linguistic metaphors found via a three- -step approach across the discourses of the Conservative Party, the Opposition and the media. The results demonstrate that the text metaphoricity in terms of the number of to- kens of linguistic metaphors across the three socio-political groups is likely to be similar. Figure 2. The ratio between metaphorical and non-metaphorical crisis collocations across the discourses of the Conservative Party, the Opposition and the media. 0 200 400 600 800 metaphorical non-metaphorical the Conserva�ve Party the Opposi�on the media Table 1. Tokens of linguistic metaphors of the crisis conceptualization. Discourse types Step 1 Crisis (corpus analysis) Step 2 Crisis synonyms (corpus analysis) Step 3 Manual search Total The Conservative Party 285 114 224 623 The Opposition 383 66 196 645 The media 380 55 220 655 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 163 Although the number of linguistic me- taphors used in conceptualizing the econo- mic and financial crisis is not significantly different, it is important to look into their underlying conceptual metaphors. This was performed in the Interpreted stage. In this stage, the relation between the linguistic metaphors and their underlying conceptual metaphors was established. The most recur- rent thematic elements, motivated by the essential metaphorical concept and being in hyperonymical relations with it, were also identified. According to Kövecses, “[On the one hand,] metaphorical linguistic expressions make conceptual metaphors manifest, and, on the other, we can use these metaphorical expressions to arrive at metaphors in thought” (2005, p. 8). To con- tinue this idea, it seems that the amount and frequency of linguistic metaphors correlate with the stability and entrenchment of a particular conceptual metaphor in the mind. Secondly, it is obvious that the identified lin- guistic metaphors (metaphors in language), underlying the conceptual metaphors, tend to construct certain scenarios, for example, journey, war, illness, etc. Speaking more technically, we have to establish concep- tual correspondences (mappings) between the target (crisis) domain, which is more abstract, and the source domains, which are more concrete and/or understandable. Therefore, while interpreting the crisis linguistic metaphors, I related them to their conceptual metaphors according to the metaphorical scenarios they create. The chart below (Figure 3) presents the number of metaphorical tokens underlying the established conceptual metaphors in the target discourses. The totals of linguistic metaphors are listed on the vertical axis, while the conceptual metaphors are listed on the horizontal axis. Hence, the analysis of the discourses of the Conservatives, the Opposition and the media shows that the economic and financial crisis is comprehended via the me- taphors of physical force, journey, illness, Figure 3. The prevailing conceptual metaphors and their linguistic expressions in the discourses of the Conservative Party, the Opposition and the media. 0 50 100 150 200 250 the Conserva�ve Party the Opposi�on the media J. Cibulskienė. METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS 164 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA entity, cause/result, natural phenomenon, teaching/learning, entertainment, and some others. The third stage, Explained, focuses on the ideological motivation of language use. Here, metaphor is understood as a persua- sive and rhetorical tool of argumentation. According to Charteris-Black (2005, p. 28), “Critical Metaphor Analysis therefore enables us to identify which metaphors are chosen and to explain why these metaphors are chosen by illustrating how they create political myths.” This idea roughly corre- sponds to Lassan’s (1995, 2011) proposed creation of an ideologized discourse, where she also sees metaphor as a cognitive me- chanism of ideology. In other words, an attempt is made to look into how the three analyzed participants of political discourse each legitimize themselves in their attempts to overcome the economic crisis, while, at the same time, delegitimizing the other two. Conclusions The analysis of the crisis and its equivalent collocations shows that the economic and fi- nancial crisis in Lithuania is mostly concep- tualized metaphorically: around two-thirds of all collocations were metaphorical. The corpus approach that was used to search for metaphors of the crisis turned out to be insufficient, due to its inability to find those metaphorical conceptualizations of the economic and financial crisis that can- not be searched for with key words. Thus, a combination of the corpus approach with a manual search yielded more accurate and reliable results of the metaphorical crisis conceptualization. The three analyzed socio-political groups (the Conservative Party, the Oppo- sition and the media) tend to conceptualize the economic and financial crisis through similar conceptual metaphors. Establishing mappings and counting of linguistic me- taphors revealed that the physical force, journey, illness and entity metaphors are those around which these political groups build their thinking about the crisis. The Conservatives conceptualize the crisis via the physical force metaphor most fre- quently, with the journey metaphor being the second and the illness metaphor being the third. The Opposition and the media favour the journey metaphor followed by the physical force and illness metaphors. The present paper focuses more on the methodological issues of the crisis metap- hor analysis: it elaborates on the stage of metaphor Identification and touches upon the stage of Interpretation. This is conside- red to be part of a larger study which will centre on the Interpreted stage of every conceptual metaphor in detail, and will later consider the stage Explained, i.e., the rhe- torical implications of the crisis metaphor. References ARCIMAVIČIENĖ, L., 2009. Economy metaphors: what associated conceptions underlie Lithuanian business? Respectus Philologicus, 15(20), 143–153. CAMERON, L., 2003. Metaphor in Educa- tional Discourse. London: Continuum. CAMERON, L.; MASLEN, R., 2010. Identify- ing metaphors in discourse data. In: L. CAMERON and R. MASLEN, eds. Metaphor Analysis. London, Oakville: Equinox, 97–115. CIBULSKIENĖ, J., 2008. The dynamics of the Journey metaphor in the discourse of the Con- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 165 servatives in Lithuania. Respectus Philologicus 14(19), 97–107. CIBULSKIENĖ, J., 2010. Are ideologies reflected in metaphors? Respectus Philologicus, 17(22), 11–25. CHARTERIS-BLACK, J., 2005. Politicians and Rhetoric: The persuasive power of metaphor. Basingstoke: Palgrave Macmillan. CHARTERIS-BLACK, J., 2009. Metaphor and political communication. In: A. MUSOLFF and J. ZINKEN, eds. Metaphor and Discourse. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 97–115. CHARTERIS-BLACK, J; ENNIS, T., 2001. A comparative study of metaphor in Spanish and English financial reporting. English for Specific Purposes, 20, 249–266. CHARTERIS-BLACK, J.; MUSOLFF, A., 2003. ‘Battered hero’ or ‘innocent victim’? A comparative study of metaphors for euro trading in British and German financial reporting. English for Specific Purposes, 23, 153–176. CHILTON, P., 2004. Analysing Political Dis- course: Theory and Practice. London: Routledge. COOK, G., 2001. The Discourse of Advertis- ing. London: Routledge. DEIGNAN, A., 2005. Metaphor and Corpus Linguistics. Amsterdam/Philadelphia: John Ben- jamins. FORCEVILLE, C., 1996. Pictorial Metaphor in Advertising. London: Routledge. FOUCAULT, M., 1977. The Order of Dis- course. Trans. R. SAWYER. Social Science In- formation 10(2). GOATLY, A., 2007. Washing the Brain. Meta- phor and Hidden Ideology. Amsterdam/ Philadel- phia: John Benjamins. KÖVECSES, Z., 2005. Metaphor in Culture: Universality and Variation. Cambridge: CUP. LAKOFF, G.; JOHNSON, M., 1999. Philoso- phy in the Flesh: The Embodied Mind and its Chal- lenge to Western Thought. New York: Basic Books. LITTLEMORE, J.; LOW, G., 2006. Figura- tive Thinking and Foreign Language Learning. Basingstoke: Palgrave Macmillan. Macmillan English Dictionary for Advanced Learners, 2007. MUSSOLF, A., 2004. Metaphor in Political Discourse: Analogical Reasoning in Debates about Europe. Basingstoke: Palgrave Macmillan. NAKTINIENĖ, G.; PAULAUSKAS, J.; PETROKIENĖ, R.; VITKAUSKAS, V.; ZA- BARSKAITĖ, J. (Eds.). 2005. Lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. NICAISE, L., 2010. Metaphor and the context of use: A multidimensional approach. Metaphor and Symbol, 25, 63–73. PRAGGLEJAZ, 2007. A method for iden- tifying metaphorically used words in discourse. Metaphor and Symbol, 22(1), 1–39. SCORCZYNSKA, H.; DEIGNAN, A., 2006. Readership and purpose in the choice of economics metaphors. Metaphor and Symbol, 2(12), 87–104. SEMINO, E., 2002. A cognitive stylistic approach to mind style in narrative fiction. In: E. SEMINO and J. CULPERER, eds. Cognitive Stylistics: Language and Cognition in Text Analy- sis. Amsterdam: John Benjamins, 95–122. SEMINO, E., 2008. Metaphor in discourse. Cambridge: CUP. SEMINO, E.; SHORT, M., 2004. Corpus Sty- listics: Speech, Writing and Thought Presentation in a Corpus of English Writing. London: Routledge. STEEN, G.; DORST, A.; HERRMANN, B.; KAAL, A.; KRENNMAYR, T.; PASMA, T., 2010. A Method for Linguistic Metaphor Identification. Amsterdam & Philadelphia: John Benjamins. URBONAITĖ, J.; ŠEŠKAUSKIENĖ, I., 2007. health metaphor in political and economic dis- course: a cross-linguistic analysis. Studies about Languages, 11, 98–74. ЛACCAН, Э., 1995. Дискурс власти и ина- комыслия в СССР: когнитивно-риторический анализ. Vilnius: Vilniaus universitetas. ЛACCAН, Э., 2011. Лингвистика ставит диагноз… Vilnius: Vilniaus universitetas. J. Cibulskienė. METAPHORS OF ECONOMIC AND FINANCIAL CRISIS 166 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Jurga Cibulskienė Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva Moksliniai interesai: kognityvinė semantika, konceptualioji metafora, politinis diskursas EKONOMINĖS IR FINASINĖS KRIZĖS METAFORŲ ANALIZĖ: NUSTATYMAS, INTERPRETAVIMAS IR PAAIŠKINIMAS Santrauka Šiame darbe keliami du tikslai. Pirma, analizuo- jama, kaip trys skirtingos sociopolitinės grupės (valdančioji konservatorių partija, opozicija ir žiniasklaida) metaforiškai konceptualizuoja eko- nominę ir finansinę krizę Lietuvoje. Antra, pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į metaforų analizės metodus, t.y. metaforos analizuojamos remiantis Charterio-Blacko (2005) pasiūlyta trijų etapų procedūra – pirma, lingvistinės metaforos yra nustatomos diskurse; antra, jos yra siejamos su konceptualiosiomis metaforomis; trečia, jos yra analizuojamos iš retorinės perspektyvos (nustaty- mas → interpretavimas → paaiškinimas). Didžiau- sias dėmesys yra skiriamas pirmam analizės etapui, kuriame pabrėžiamos problemos, su kuriomis itin dažnai susiduria tyrėjas, analizuodamas metaforas. Metaforos nustatymo ir interpretacijos procedūros aprašomos kartu su faktiniais pavyzdžiais ir sta- tistiniais duomenimis. Darbe taip pat pateikiamos tolimesnio KRIZĖS metaforų tyrimo gairės. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: ekonominė ir finansinė krizė, lingvistinės ir konceptualiosios metaforos, metaforų analizės metodai. Jurga Cibulskienė Litewski Uniwersytet Edukologii, Litwa Zainteresowania naukowe: semantyka ko- gnitywna, metafora konceptualna, dyskurs polityczny ANALIZA METAFOR KRYZYSU GOSPO- DARCZEGO I FINANSOWEGO: USTALE- NIE, INTERPRETACJA I WYJAŚNIENIE Streszczenie Niniejsza praca ma dwa cele. Pierwszym jest analiza metaforycznej konceptualizacji kryzysu gospodarczego i finansowego na Litwie w języ- ku trzech różnych grup społeczno-politycznych (rządzącej partii konserwatystów, opozycji i mass mediów). Drugim jest zastosowanie metod anali- zy metafor, a mianowicie zaproponowanej przez Jonathana Charterisa-Blacka (2005) trzyetapowej procedury: 1) ustalenia metafor językowych w dyskursie; 2) powiązania metafor językowych z metaforami konceptualnymi; 3) analiza metafor z perspektywy retorycznej (Ustalenie → Interpreta- cja → Wyjaśnienie). Największą uwagę poświęco- no pierwszemu etapowi analizy, wyszczególniono najczęstsze problemy, jakie stają przed badaczem przy analizie metafor. Opis procedur ustalenia i interpretacji metafory ilustrują przykłady i dane statystyczne. W pracy wskazano również kierunki dalszych badań nad metaforami KRYZYSU. SŁOWA KLUCZOWE: kryzys gospodarczy i finansowy, metafory językowe i konceptualne, metody analizy metafor. Gauta 2012 04 30 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 167 Saulė Juzelėnienė Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 14, LT–44280 Kaunas, Lietuva El. paštas sauleje@yahoo.co.uk Moksliniai interesai: kognityvioji lingvistika, teksto lingvistika, reklamos semiotika, leksinė semantika, pragmatika, diskurso analizė Viktorija Seredžiūtė Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 14, LT–44280 Kaunas, Lietuva El. paštas raganauju@gmail.com Moksliniai interesai: neolotyniškoji literatūra, kognityvioji poetika Skirmantė Šarkauskienė Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 14, LT–44280 Kaunas, Lietuva El. paštas skirmante.sarkauskiene@gmail.com Moksliniai interesai: antikinė literatūra, neolotyniškoji literatūra, vaizdinė ir verbalinė retorika ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ POEZIJOJE Laikas – viena iš svarbiausių su žmogaus egzistencija pasaulyje susijusių kategorijų. Kaip ir visi abstraktai, laikas kalboje konceptualizuojamas remiantis tam tikromis mūsų sąmonėje saugomomis struktūromis, patirtimi. Straipsnyje, taikant konceptualiosios analizės metodą, bandoma nustatyti ontologinių metaforų kategorijai priskiriamų antropomorfinių laiko metaforų, vartojamų dabartinėje lietuvių poezijoje, raišką. Buvo ieškoma sąsajų tarp laiko konceptualiza- vimo ir žmogui būdingų požymių. Taigi aptariamos tokios antropomorfinių metaforų grupės: 1. Laikas ir žmogaus kūnas, 2. Laikas kaip judantis, veikiantis asmuo, 3. Laikas kaip fiziologinių poreikių turinti būtybė, 4. Laikas kaip emocijas patirianti būtybė, 5. Laikas kaip perceptyvi būtybė, 6. Laikas kaip lytį turinti būtybė, 7. Laikas kaip sociali būtybė. Tyrimo metu paaiškėjo, kad laikas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje dažniau yra neigiamai ko- notuotas. Neigiamos laiko konotacijos būdingiausios laiko ir profesijos, laiko ir emocijų bei laiko ir galios metaforų grupėse. Neigiamai konotuoti laiką įvardijantys žodžiai siejami su naktimi, rudeniu, vakaru, t. y. tamsiaisiais paros, metų periodais. Teigiamos konotacijos išryškėja laiko ir emocijų, laiko ir galios ir kai kuriose laiko ir kūno metaforų grupėse. Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje konceptualizuojamam laikui būdingos tam tikros požymių opozicijos, atspindinčios laiko suvokimo ambivalentiškumą: laikas – turintis galių ir bejėgis, kūrėjas ir griovėjas, vyras ir moteris, kvailas ir protingas, besidžiaugiantis ir liūdintis, sielvartaujantis, valkata, girtuoklis ir valdovas. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: konceptualioji metafora, metaforizacija, metaforizacijos projek- cija, konceptas, ontologinė metafora. 168 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Įvadas Sisteminės konceptualiosios metaforos, kurių esmė – ištakos srities elementų ir inferencinės struktūros perkėlimas tikslo sričiai, sudaro žmogaus mąstymo pagrindą, jos leidžia abstrakčiuosius objektus koncep- tualizuoti, suvokti remiantis konkrečiaisiais konceptais (Gibbs 1994, Johnson 1987, Lakoff 1987, 1993, 2001, Lakoff, Johnson 1980, 1999, 2003, Lakoff, Nunez 2000, Sweetser 1990). Laiko metaforos yra viena iš labiau- siai tyrėjus dominančių metaforų grupių. Dauguma mokslininkų analizavo erdvines, kasdieninei vartosenai būdingas, metaforas. Jų ištakos sritis – erdvės, o tikslo sritis – laiko konceptai (Bennett 1975, Clark 1973, Lehrer 1990, Shie 2004, ch. 7, Traugott 1978). Buvo tiriamas santykis tarp laiko, kaip judančio objekto ir judančio ego, kon- ceptualiųjų metaforų (Clark 1973, Evans 2003, Gentner 2001, Lakoff 1993, Lakoff, Johnson 1980, Nunez, Motz, Teuscher, 2006, Traugott 1978). Esama publikacijų, kuriose analizuojami laiko metaforų raiškos konvencionalumo ir novatoriškumo aspek- tai (Shie 2008). Konceptualiųjų laiko metaforų pagrindą sudaro keletas žmogaus sąmonėje glūdin- čių bazinių konceptualiųjų metaforų. Šiuo atžvilgiu galima skirti tris tyrėjų požiūrio aspektus: 1. Lakoffo ir Turnerio (Lakoff, Turner 1989) studijoje, skirtoje laiko konceptua- liųjų metaforų analizei poezijoje, aptariami trys konceptualiųjų metaforų tipai, būdingi anglakalbių pasaulėvaizdžiui: 1) erdvinės metaforos: LAIKAS YRA ERDVĖ, KURIA JUDAMA; LAI- KAS YRA JUDANTIS OBJEKTAS (TIME IS LANDSCAPE WE MOVE THROUGH; TIME IS A MOVING ENTITY); 2) objektinės / daiktinės metaforos: LAIKAS YRA PINIGAI (TIME IS MONEY: She spends her time unwi- sely), LAIKAS YRA IŠTEKLIAI (TIME IS A RESOURCE: We’re almost out of time), LAIKAS YRA TALPYKLA (TIME IS A CONTAI- NER: He did it in three minutes), ir viena iš daiktinių metaforų atmai- nų – DARBOTVARKĖ YRA JUDAN- TIS OBJEKTAS (A SCHEDULE IS A MOVING OBJECT: He was behind (the) Schedule (Lakoff and Turner 1989). 3) personifikacijos: LAIKAS – VAGIS (Time is a Thief: Time has stolen my youth), LAIKAS – KEITĖJAS (TIME IS A CHANGER: Time heals all wounds), LAIKAS – PJOVĖJAS (TIME IS A REAPER), LAIKAS – ĖDIKAS, RIJIKAS (TIME IS A DEVOURER), LAIKAS – GRIO- VĖJAS (TIME IS A DESTROYER), LAIKAS – VERTINTOJAS (TIME IS EVALUATOR), LAIKAS – JUDAN- TIS OBJEKTAS (TIME MOVES), LAIKAS – PERSEKIOTOJAS (TIME IS A PURSUER: Time will catch up with him) (Lakoff, Turner 1989, p. 34–39; Radden 1997, p. 150). H. Alversonas skiria penkis laiko metaforų tipus: 1) laikas kaip konkretus (dalijamas) objektas, esatis (“time is a partible entity”: spend time, divide time, have time, apportion of time, time is ripe, fullness of time, plenty of time, bit of time, steal time, against time etc.); 2) laikas kaip jo veiklos pasekmė (“time is its effects”: I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 169 time destroys, time-worn, time heals, ra- vages of time etc.); 3) laikas kaip judantis kūnas (“time is a medium in motion”: flow of time, time moves on, time is coming (when), time stood still, etc.); 4) laikas kaip judėjimas linija (“time is a linear course”: look ahead (in time), look into the future, a short time, move ahead, the end of time, from time to time, with time, for a time, time warp, a point in time, face the future etc.) arba apskritimu (“an orbital course”: life is a circle, time will come again, the seasons come round, time is over, time and time again, over and over again etc.); 5) laikas kaip vertinimo matas (“time is its ascer- tainment / measurement”: lose time, gain time, count time, time’s up, mark time, run on time, the sands of time, etc.) (Alverson 1994, p. 65–69).1 V. A. Plungianas skiria penkias daž- niausiai rusų kalboje pasitaikančias laiko metaforų grupes: laikas – keleivis (tai, kas juda), laikas – agresorius (tai, kas griauna), laikas – substancija (tai, kas turi išma- tuojamą kiekį), laikas – talpykla (tai, kas talpina besitęsiantį (atkarpa) ar akimirksnio (taškas) įvykį), laikas – nuosavybė (tai, ką galima turėti) (Кибрик, Плунгян 1997, c. 161). Laiko konceptualizavimas anglakalbėje poezijoje išsamiai aprašytas E. Bondarenko studijoje (Бондаренко). Laiko tyrimai lietuvių kalboje nėra naujovė. Ištirti laiko konceptai XX amžiaus lietuvių poezijoje. S. Juzelėnienės straips- nyje „Laiko konceptualizavimas lietuvių kalboje“ analizuojami XX a. lietuvių poezi- joje aptinkami konceptai (Juzelėnienė 2003, p. 61–68). A. Kensminienė straipsnyje 1 Pavyzdžiai neverčiami siekiant išlaikyti originalo kalba perteikiamą laiko konceptualizaciją – aut.). „Laikas lietuvių mįslėse“ laiko suvokimą sieja su gramatinėmis laiko kategorijomis, konvencinėmis metaforomis (Kensminienė 2009, p. 109–125). B. Stundžienė straipsny- je „Laikas liaudies dainose“ laiko suvokimą lietuvių kalboje atskleidžia per kultūrinį kodą (Stundžienė 1998, p. 152–161). Galima skirti kelias laiko kategorijos atmainas: biologinis laikas – gyvo organiz- mo egzistavimo laikas (jaunystė, senatvė ir t. t.), fizinis, valandomis, minutėmis, sekundėmis matuojamas laikas. Laikas traktuojamas ir kaip filosofinė kategorija, taip pat galima būtų paminėti ir psichologinį laiką, t. y. tai, kaip žmogus vertina įvairius įvykius, jų tėkmę, priežasties ir pasekmės santykius. Todėl kalboje tiek daug žodžių ir žodžių junginių, kurie išreiškia laiko idėją. Pasirinktoje tirti lietuvių poezijoje atsispin- di tai, kaip žmogus laiką patiria, išgyvena.2 Lietuvių kultūroje laiko kategorijai būdingas dalijimas į tam tikras atkarpas: metus sudaro keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema, paros dalys – rytas, vakaras, diena, naktis ir kt. Toks laiko da- lijimas atsispindi ir lietuvių poezijoje: me- taforizuojamas ne tik abstraktas LAIKAS, bet ir metų laikai ar paros atkarpos. Šiame straipsnyje siekiama aptarti laiko personifikacijas, t. y. antropomorfinių laiko metaforų raišką šiuolaikinėje lietuvių poe- zijoje. Tyrimo medžiagą sudaro pavyzdžiai, surinkti iš penkiasdešimt penkių šiuolaiki- nės poezijos rinkinių. 1. Laikas kaip kūną turintis žmogus „Kūniškiausia“ laiko savybė yra žmogaus organų turėjimas. Laikas konceptualizuoja- 2 Straipsnio autorės nuoširdžiai dėkingos profeso- rei Eleonorai Lassan už vertingas pastabas ir patarimus rengiant straipsnį (aut.) S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S. Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 170 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA mas kaip žmogus, turintis galvą: ir krinta iš dangaus lengvi pūkai / lyg žilos pleiskanos nuo rudenio galvos (Jonynas 2003, p. 16); čia, prie fontano verkiančio delfino, / Kur laikas sunkią galvą pakabino (Patackas 1997, p. 111); virš pakaušio nakties / per- lamutru lakuotų pribarstyta ― / geišos nagelių (Šimonis 2001, p. 45); veidą: ir senas laiko veidas atsimaino (Baliukonė 2003, p. 157); ir krito pelenas ant ryto veido (Braziūnas 1999, p. 36); vandeninis kovo veidas (Čepauskaitė 1992, p. 40); ryto skruostai duobėti (Čepauskaitė 1992, p. 64); akis: Kur mano mėlynakiai vakarai (Bielskytė 2006, p. 42); nakties akis nėra akla, jei regi / pražydusią viršūnę, saulę tyrą (Cieškaitė 2002, p. 8); Skaitau apie tave / Iš vakaro akių (Čepauskaitė 1992, p. 20); burną: sninga iš vasario burnos / balti pažadėjimai / krenta į miestą (Zelčiūtė 2004, p. 30); nakties vartuose / į pražiodytą akimirką / leidžiasi vienišo / mėnulio akys (Birgelis 2006, p. 39); lūpas: rytmečio lūpas suspaudžia (Birgelis 2006, p. 106); taip tiesiog būti/ ir žiūrėt naktimis / į pilką rudenio veidą už lango / liesti per stiklą jo iškreiptas lūpas (Zelčiūtė 2004, p. 22); dantis: valanda galanda dantis (Jonynas 1991, p. 178); Į upės dugną graužias laiko dantys (Patackas 2005, p. 151); žiema ant slenksčio / griežia dantimis, o mes dar ne- išmokę / rūpintis tavim, tave globoti, sergėt/ ir gerbti, tinkamai (Miliauskaitė 1999, p. 454); ausis: argi visas varnėnų spiečius / Vidurdienio ausyje dabar ošia (Drungytė 2008, p. 57). Dažnai vakaras ir naktis konceptualizuojami kaip žmonės, turintys galūnes: Peržegnojau mingantį pasaulį / Nuvaryto vakaro ranka (Čepauskaitė 1992, p. 12); Juodu kalnu kurs rankoj nakties (Drungytė 2008, p. 10); barbenimas dienų klavišais / dienų pirštai dienų griaučiai (Bleizgys 2007, p. 19); žieduota nakties ranka kedena vakaro garbanas (Grajauskas 1996, p. 65); Kai pilnaties pilnam kieme naktis atgniaužė delnus... (Drungytė 2008, p. 27); Ir glosto ne saulėlydis raudonas / raudoną žolę vakaro delnais (Čepauskaitė 1998, p. 17); dar laukia ir dienos delnai karšti (Jonynas 1991, p. 139); Labas rytas miesteli / Klišom rudenio kojom (Drungytė 2008, p. 52); galimas daiktas didžiakojė naktis / praeis pro šalį (Grajauskas 1996, p. 31). Laikas konceptualizuojamas kaip asmuo, galintis turėti vidaus organus: ku- rios sielos inkstus degina / į laiko žarnyną kemša (Birgelis 2006, p. 116); švysteli nuo- gas nakties nervas (Kandratavičius 2004, p. 22); kažkas perkando gyslą nakties / iš jos srūva tamsos raudonis (Striogaitė 2005, p. 22); ir niekas šios dermės nesuardys / – bet plaka plaka rudenio širdis (Jonynas 1991, p. 65); ramiai ir atkakliai / širdis pir- madienio tuksi (Zelčiūtė 2000, p. 10); kūną, skeletą: barbenimas dienų klavišais / dienų pirštai dienų griaučiai (Bleizgys 2007, p. 19); bėginėja lyg skruzdės linkstančia / laiko nugara: šypsokis (Bložė 1998, p. 71); Numetęs savo kruvinus lapus / ruduo dar demonstruoja nuogą kūną (Jonynas 2003, p. 16); odą: liečiu tarp minučių / šliau- žiančio laiko odą (Paliulytė 2005, p. 7); plaukus: žieduota nakties ranka kedena vakaro garbanas (Grajauskas 1996, p. 65). Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad šio tipo metaforų grupėje ryškios tam tikros tendencijos: kaip gyva būtybė, turinti akis ir galūnes, dažniau konceptualizuojamos tamsiosios metų ar paros atkarpos – ruduo, žiema, naktis, vakaras. Įdomu tai, kad šie laiko hiponimai aptartoje metaforų grupėje dažniausiai neturi neigiamų konotacijų. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 171 2. Laikas kaip judantis, veikiantis asmuo 2.1. Lietuvių poezijoje dažniausiai laikas konceptualizuojamas kaip horizontaliai judanti būtybė. Šiuo atveju dažniausiai su laiko žodžiais vartojami judėjimo reikšmės veiksmažodžiai bėga, ateina, išeina, grįžta: klastingas laikas bėga (Birgelis 1993, p. 28); kyla vėjas, ateina laikas / stovi po atvi- ru langu / skeptiškai klauso, ką aš mąstau / žiūri, ką rašau (Bložė 1998, p. 94); Pakie- miais grįžta alkanas laikas (Čepauskaitė 1992, p. 55); išeina laikas kaip sena artistė / prispaudusi prie kaulėtos krūtinės / rožes gegužio (Patackas 2005, p. 169); stovėjau ant kelio, tuščias/ keliu ėjo naktis, užstojau (Parulskis 1994, p. 75). Lėtai judančiam laikui apibūdinti kartais vartojami vaizdingieji veiksmažodžiai, pavyzdžiui, prisėlina rytas nelauktas ir šveičia/ pridžiūvusį vyną nuo stalo lentos (Čepauskaitė 2004, p. 25); ežeras, / pa- krante žvyro / pėdina graži naktis (Kajokas 1997, p. 192); užuot leidusi įtapsėti laikui su prekių krepšiu dar be prekių (Kaziliūnaitė 2007, p. 12). 2.2. Laikui būdingas ne tik judėjimas iš vietos į vietą, jis konceptualizuojamas kaip žmogus, atliekantis įvairius kitus žmogui būdingus veiksmus: kyla vėjas, ateina laikas / stovi po atviru langu / skeptiškai klauso, ką aš mąstau / žiūri, ką rašau (Bložė 1998, p. 94); kviečia gerti kavos / rytas / nuklojęs patalą (Birgelis 2006, p. 83); naktis nušluostys stalo dulkes / ir to kas parašyta nebeliks (Jonynas 2003, p. 61); naktyje stab- telėjusio rudens žingsniai (Bložė 2001, p. 37); antras mėnuo laikas žaidžia valandas ir minutes (Navakas 2003, p. 91); žiema batu vėl beldžia į duris (Norvila 2006, p. 55); knygų užsklandos žaidžia su vėju, / praeitis, pasigavus praeivį, atlyžta (Ališanka 1992, p. 27); taip į atspindį veido ir vėl / valanda įrašys naują rievę (Marčėnas 1999, p. 54). Kai kurie LAIKO – ASMENS atliekami veiksmai yra neigiamai konotuoti, pavyz- džiui: kol praloš mus ruduo ir žiema nusi- juoks į akis (Navakas 1996, p. 106); žiema batu vėl beldžia į duris (Norvila 2006, p. 55); amžiaus išnara vaiposi laikas (Baliu- konė 2003, p. 329); įžnybia rytas nemigoj rambus (Striogaitė 2005, p. 14); kovas į pa- širdžius kanda (Čepauskaitė, 1992, p. 40). Judėjimo metaforų grupėje vyrauja dau- giau konvencinės metaforos: laikas eina, bėga, grįžta, o veiksmo – poetinės: laikas žaidžia, juokiasi ir kt. 2.3. Sąlygiškai veiksmo metaforų grupei galima būtų priskirti laiko, kaip turinčios arba neturinčios galių veikti, t. y. bejėgės būtybės konceptualizavimo atvejus. Žmogaus sąmonėje ir kūryboje laikas iškyla kaip veikėjas, turintis galių kurti ir griauti. Taigi dažnai laikas konceptualizuo- jamas kaip kūrėjas arba griovėjas. Laikas kaip kūrėjas dažniausiai kon- ceptualizuojamas teigiamai, pavyzdžiui: Ir liūdesys sutvers poetą / kaip vyšnios žiedą sutveria pavasaris (Balbierius 1990, p. 38); nes tik laikas viską kuria (Balbierius 2008, p. 21); pasauliai švietė pro žodžius atakę / su šviesuliais – o tarsi laikas tvėrė / ugninę žvaigždę – Absoliuto žvakę... (Cieškaitė 2002, p. 21); o kaip griovėjas – neigiamai, pavyzdžiui: laikas / triuškina / viltis (Birge- lis 1993, p. 105); ruduo iš naujo nukariaus valstybę (Ališauskas 1996, p. 20); kad viską prarasiu kad laikas / mane suknežins ištaš- kys (Bleizgys 2004, p. 33); o dienos trupino / visus mano ginklus (Bleizgys 2007, p. 54). Laikas turi įvairių kitų galių, pavyzdžiui, padaryti tvarką, įsakyti, liepti, išlikti: ir tik S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S. Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 172 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA žiema čia tvarką padarys (Marčėnas 1999, p. 63); diena galinga, bet stipresnis žodis (Patackas 1997, p. 174); galynėjomės su lėta ateitim su tyla per tūlų lietų altų griūtį (Kandratavičius 2004, p. 17); tarytumei šis gruodis būtų liepęs (Kelmickas 1997, p. 17); tik žingsnis šalin tai bus išeitis / ku- rią diktuoja man ši naktis (Patackas 1998, p. 114); ši sekundė jus pragyvens (Patackas 1997, p. 38). Vis dėlto kai galios turėjimas, buvimas valdovu nėra tekste eksplikuojamas, o reiš- kiamas implicitiškai, tai dažniausiai tokia galia yra neigiamai konotuota, pavyzdžiui: bet patekėjus naktį kruvina ranka / nutrem- pia naktį rytmečio vergijon (Braziūnas 1999, p. 27); mes laiko ir byrančio tinko vergai (Ališauskas 1996, p. 34); Dėkoju, Jūsų malonybe Laike (Patackas 2002, p. 51); ruduo iš naujo nukariaus valstybę (Ališauskas 1996, p. 20); Šešėlių viešpats – vakaras – išnyra (Balbierius 2004, p. 27); Poezijoj aptinkama ir laiko bejėgišku- mo apraiškų, dažniau rodančių ribotumą, laikinumą, kartais – negalią. Laikas pasi- rodo kaip ligonis, senas, pamišęs, nusilpęs asmuo, pavyzdžiui: Naktis nepagydomai serga (Patackas 1997, p. 23); dar bandom / atgaivinti / laiką (Birgelis 1993, p. 96); Sapno taurėj miršta laikas (Balbierius 2004, p. 83); lyg uogas raudonas/ barstytų rugpjūčio mirtis (Balbierius 2004, p. 94); aplink mirštantį vasaros kūną (Balbierius 2008, p. 34); Artimiausiam kare / kris pa- šautas rugpjūtis (Braziūnas 1992, p. 22); Kuriam kieme naktis padvės? (Čepauskaitė 1992, p. 45); o bejėgis laikas sukniubęs (Braziūnas 1993, p. 85); ruduo vis griuvo ir artėjo traukinys (Jonynas 1991, p. 65); ir pamišėlė naktis / juos prikala prie gęstan- čio dangaus (Čepauskaitė 1992, p. 6); lyg sugirgžda vyriai / rudeniui kosint į delną (Ališanka 1992, p. 97); kur nė metai nieko neužgydys (Baliukonė 2003, p. 18); diena / maža pajuodus senučiukė (Bitinaitė 2002, p. 46); senas apkurtęs ruduo (Jakimavičius 2001, p. 52); išeina laikas kaip sena artistė / prispaudusi prie kaulėtos krūtinės / rožes gegužio (Patackas 2005, p. 169). Kaip matome iš pavyzdžių, laiko bejė- giškumas yra vienokios ar kitokios pabaigos metaforizacija. 3. Laikas kaip fiziologinių poreikių turinti būtybė Laiko kaip žmogaus konceptualizacija reiš- kiama ne tik kūno išvaizda, bet ir fiziologi- niais poreikiais. Laikas valgo, geria, jaučia alkį, nuovargį: kai širdį vakaras valgo, / aš klausiu – kodėl? (Paliulytė 2005, p. 22); Vėl geria nuodo nuovirą naktis (Patackas 1998, p. 124); diena aptingo ji baisi iš tolo (Navakas 1996, p. 11); šita naktis alkana (Jonynas, 1991, 55). Šiuo atveju vyrauja neigiamos konotacijos: vakaras valgo širdį, naktis nuodijasi, diena tingi, naktis alksta. Šiai metaforų grupei būdinga dar ir tai, kad konceptualizuojamos tik paros atkar- pos – diena, naktis, vakaras. Pastebima ten- dencija naktį sieti su alkiu, maisto poreikiu. 4. Laikas kaip emocijas patirianti būtybė Vis dėlto poezijoje aktualizuojami ne tik fiziniai žmogaus požymiai, bet ir požymiai, susiję su psichika, emocijomis. Laikas turi sielą, temperamentą, cha- rakterio bruožus, pavyzdžiui: apvirtęs išnyra kitoj pusėj, ryto sielos peizažas (Ališanka 1999, p. 7); ir putom drabstosi už du / pavasaris cholerikas (Marčėnas 2001, I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 173 p. 86); klastingas laikas bėga (Birgelis 1993, p. 28). Labai dažnai laikas vaizduojamas kaip emocijas patiriantis asmuo. Didesnę grupę sudaro pavyzdžiai, kuriuose laikas sieja- mas su neigiamomis emocijomis: pykčiu, įtūžiu: įtūžęs laikas mus pargins namo (Patackas 2005, p. 26); neapykanta: pal- šas neapykantos ruduo (Ališauskas 2007, p. 31); liūdesiu: liūdinčio vakaro paukštis (Ališauskas 1996, p. 31); pažiūrėk, koks nuliūdęs ruduo / ritinėja išgliaudytą gilę (Drungytė 2008, p. 53); ir rudenio liūdno paletėj / tik gelzgana pilkšva ir žalsva (Jo- nynas 1991, p. 98); Prošal praeina damos su petardom, / Liūdni rugsėjai, mėlyna mirtis (Patackas 1998, p. 18); Taurė bus vyno pa- kelta pirma / Už pralaimėjimą. Už liūdną dieną, / Už būsimą laikotarpį be Dievo (Patackas 1998, p. 147); Graudus birželio atvirukas (Bielskytė 2006, p. 66); Ak, kaip gražiai mes verkiame / Su rudeniu! (Biels- kytė 2006, p. 80); nerimu: baltas nerimas mano dienų – / baltas sniegas aerodromuos (Braziūnas 1992, p. 11); Juoduojanti vakaro nerimu, / Šalta migla (Čepauskaitė 1992, p. 29); Ilgos naktys Sevilijoje... / Dar ilgesnės nerimo naktys už grotų (Patackas 2002, p. 48); ilgesiu: Žinau, kad ilgesiu / pagelto / dienos (Birgelis 1993, p. 100); tyko vienišų / vėluojančių keleivių / skausmingai ilgesio nakčiai (Bitinaitė 2002, p. 53); tu mūsų ilgesys esi naktie (Jonynas 1991, p. 25); kančia, skausmu: Kenčia / laikas / apkal- tintas buvimu (Birgelis 1993, p. 88); dejavo vakaras po liepa (Čepauskaitė 1992, p. 67); mus džiaugsmo amžinybė ir kančios akimir- ka susieja (Baliukonė 2003, p. 73); kalte: kodėl neišsižadėti / savo laiko kaltės (Birge- lis 2006, p. 9); Kenčia / laikas / apkaltintas buvimu (Birgelis 1993, p. 88); verksmu, rūpesčiu, vienatve: Kaip tragiškai pravirko rytas (Jonynas 1991, p. 84); Juodą rūpesčių dieną aš patyriau staiga (Kelmickas 1997, p. 59); siūlo apginti mane / nuo tvankios nakties vienatvės (Ališanka 2006, p. 46); Vienišesnis tik laikas, atoslūgių potvynių aibės / ir paverčiantis kryžium koloną vi- durnakčio žaibas (Kelmickas 1997, p. 32). Te i g i a m o s e m o c i j o s s i e j a m o s s u džiaugsmu, laime: mus džiaugsmo amži- nybė ir kančios akimirka susieja (Baliukonė 2003, p. 73); reta naktis ateina gerai nusi- teikusi (Bložė 1998, p. 36); o laimingiausios dienos / ramiausi vakarai / užmigti / mano kūdikiui, kurkiant prūde varlėms (Miliaus- kaitė 1999, p. 243); Leis parašyt sonetą už ginėją / Ir pusę litro džiaugsmo valandos (Patackas 2002, p. 117); Laimingiausios valandos dosnios šiltos beribės (Zelčiūtė 2004, p. 103); ramybe: ir mes – jau ra- mūs / regėdami ryto ramybę? (Ališanka 1992, p. 82); ruduo ramus išnoko gaisras / liepsna slapčia sulaižo krūmus / ir die- vo vieton stojas toluma (Ališanka 1999, p. 46); nėr didesnės ramybės kaip naktį miške (Bložė 2001, p. 40); gydantys aliejai syvai žadantys / ramią rytdieną (Zelčiūtė 2004, p. 56); nuostaba: degė nakty nuste- busioj (Braziūnas 1992, p. 14); Pastebėta tendencija, kad dažniausiai neigiamos konotacijos siejamos su tam- siuoju laiko periodu – vakaru, naktimi, rudeniu. Kadangi teigiamos konotacijos vartojamos nedažnai, bendruosius dėsnin- gumus nustatyti gana keblu, laimingos, besidžiaugiančios gali būti ir valandos, ir naktys, ir vakarai. 5. Laikas kaip perceptyvi būtybė Laikas kaip žmogus atlieka veiksmus, su- sijusius su suvokimo pojūčiais: vakaras S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S. Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 174 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA / kalbės su mumis (Ališanka 1992, p. 82); nes laikas mūs klausos geriau jis kažko neišgirstų (Navakas 1996, p. 122); Paki- busios valandos klauso, sulaikiusios kvapą (Grajauskas 1993, p. 43); kyla vėjas, ateina laikas / stovi po atviru langu/ skeptiškai klauso, ką aš mąstau / žiūri, ką rašau (Bložė 1998, p. 94); kai ruduo skaito lapą po lapo/ taip kaip tas, kuris niekad neskaitė (Norvila 2006, p. 9); pro juodus / perregimus nėri- nius / žvelgia vėjuota naktis (Miliauskaitė 1999, p. 85); bet naktis nežiūrėjo į mus (Navakas 1996, p. 33); vakaras per petį žiūri mums į vyną (Navakas 2006, p. 22); nuo spalio žvilgsnių veidrodžiai susidėvėję (Kajokas 2005, p. 78). Viename kitame pavyzdyje ryški in- telektinė percepcija: apie ką tu galvoji rugsėji (Jonynas 1991, p. 56); intelekto požymiai: kas tie jie? Net ir rytas nežino. / Jis protingas, o vakaras kvailas (Norvila 2006, p. 62). 6. Laikas kaip lytį turinti būtybė Galima skirti grupę pavyzdžių, kuriuose LAIKAS – ASMUO yra vyriškosios arba moteriškosios lyties atstovas. Dažnai ly- tiškumo požymį lemia laiką įvardijančio žodžio gramatinė giminės kategorija, pavyzdžiui: ar prisimeni: nuotaką žiemą į mirtį pavasaris vedas (Parulskis 1998, p. 25); tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris (Balbierius 1990, p. 21); Naktis, įsidarbinusi sarge, šnipinėja ir mūsų / alsa- vimą trūkų ir nuojautas, krūpsnį (Braziūnas 1993, p. 35); Pašok, kol ši nuvargusi naktis / dar tavo kūno geismo neišblaivė (Kajokas 1997, p. 15); Kai graži brunetė naktis / Pa- bučiuoja tave į lūpas (Patackas 1998, p. 30). Tačiau yra ir išimčių, kai moteriškosios giminės laiką įvardijantis žodis koncep- tualizuojamas kaip vyras, ir atvirkščiai, pavyzdžiui: dabartis lyg pabėgęs rekrūtas dar slapstosi mūsų veiduos (Balbierius 1990, p. 18); išeina laikas kaip sena artistė / prispaudusi prie kaulėtos krūtinės / rožes gegužio (Patackas 2005, p. 169). Taigi, siekiant sukurti poetinį vaizdą, ištakos ir tikslo sričių gramatinė giminės kategorija teksto autoriui neaktuali. 7. Laikas kaip sociali būtybė Kartais laikas reprezentuojamas ir kaip as- muo, užsiimantis kokia nors veikla, turintis profesiją. Tiesa, dažniausiai neigiamai konotuotą, pavyzdžiui: Naktis, įsidarbinusi sarge, šnipinėja ir mūsų / alsavimą trūkų ir nuojautas, krūpsnį (Braziūnas 1993, p. 35); išeina laikas kaip sena artistė/ prispaudusi prie kaulėtos krūtinės / rožes gegužio (Pa- tackas 2005, p. 169). Gana daug pavyzdžių, kuriuose laikas laikomas vagimi, plėšiku: jau esu senatvės grobis (Braziūnas 1999, p. 86); viskas / ką laikas atima (Bleizgys 2004, p. 14); ir su- prasti / kad jau senokai esi ne namie / kad naktis grobia ir ėda (Kaziliūnaitė 2007, p. 21); kad tai rytas (po sunkaus mūšio lauke liko tūkstančiai poilsiautojų) / dirsčioja į marodierišką laikrodį (Bložė 2001, p. 11); įpusėjusi vasara vagia vaisius iš rudens (Navakas 1996, p. 125). Laikas gali būti konceptualizuojamas kaip tam tikro socialinio sluoksnio atsto- vas, pavyzdžiui, valkata: šeštadienis buvo valkata rudenio parke (Patackas 1997, p. 135); Rausias rytas įkaitintu pagaliu / po begėdiškai nuogas šiukšles (Čepauskaitė 1998, p. 81); Tarpuvartėj dvesiantis šimtme- tis gruodis girtuoklis / staiga pagyvėja ir vėl pasisavina širdį (Baliukonė 2003, p. 342). Kaip ir žmogus, laikas gali būti girtuoklis: I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 175 Girtas vakaras saulę suspardė (Čepauskaitė 1992, p. 25); Tarpuvartėj dvesiantis šimt- metis gruodis girtuoklis / staiga pagyvėja ir vėl pasisavina širdį (Baliukonė 2003, p. 342); girtas vakaras glaudžias prie kran- to (Jonynas 1991, p. 82) arba valdovas: bet patekėjus naktį kruvina ranka/ nutrempia naktį rytmečio vergijon (Braziūnas 1999, p. 27); Mes laiko ir byrančio tinko vergai (Ališauskas 1996, p. 34); Dėkoju, Jūsų ma- lonybe Laike (Patackas 2002, p. 51); Ruduo iš naujo nukariaus valstybę (Ališauskas 1996, p. 20); Šešėlių viešpats – vakaras – išnyra (Balbierius 2004, p. 27). Įdomu, kad laikui suteikiamos dažniau- siai neigiamą konotaciją turinčios profesijos ar gyvenimo būdas (pasenusi artistė, valka- ta, girtuoklis) arba, tiesa, dažniau implicitiš- kai jis konceptualizuojamas kaip valdovas. Apibendrinimas Lietuvių poezijoje dažniausiai konceptu- alizuojamas fizinis, į apibrėžtus tarpsnius skirstomas laikas: metų laikai, paros atkar- pos; valandomis, minutėmis, sekundėmis matuojamas laikas. Lietuvių poezijoje laikas konceptuali- zuojamas kaip žmogus, kuriam būdingi tiek fiziniai, tiek dvasiniai požymiai, lytiškumas, socializacija. Pagal tai gali būti skiriamos kelios laiko metaforų grupės: laikas kaip kūną turintis žmogus; laikas kaip judantis, veikiantis asmuo; laikas kaip fiziologinių poreikių turinti būtybė; laikas kaip emoci- jas patirianti būtybė; laikas kaip perceptyvi būtybė; laikas kaip lytį turintis asmuo; lai- kas kaip sociali būtybė. Ištyrus laiko metaforas, pastebėta, kad laikas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje dažniau konotuotas neigiamai. Neigiamos laiko konotacijos būdingiausios laiko kaip socialios būtybės (LAIKAS – VAGIS), lai- ko kaip emocijas patiriančio asmens bei laiko kaip veikiančio asmens (LAIKAS – GRIOVĖJAS) metaforų grupėse. Neigiamai konotuoti laiko hiponimai susiję su naktimi, rudeniu, vakaru, t. y. tamsiaisiais paros, metų periodais, kurie metaforiškai repre- zentuoja vienokią ar kitokią pabaigą. Teigiamos konotacijos išryškėja laiko kaip emocijas patiriančio asmens (kai kal- bama apie džiaugsmą, laimę), laiko kaip veikiančio asmens (kai laikas konceptuali- zuojamas kaip kūrėjas). Išanalizavus pavyzdžius matyti, kad šiuolaikinėje lietuvių poezijoje konceptua- lizuojamam laikui būdingos tokios požymių opozicijos, atspindinčios laiko suvokimo ambivalentiškumą: laikas – turintis galių ir bejėgis, kūrėjas ir griovėjas, vyras ir moteris, kvailas ir protingas, besidžiaugiantis ir liū- dintis, sielvartaujantis, valkata ir valdovas. Šaltiniai ALIŠANKA, E., 1999. Dievakaulis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ALIŠANKA, E., 2006. Exemplum. Vilnius: Vaga. ALIŠANKA, E., 1992. Lygiadienis. Vilnius: Vaga. ALIŠAUSKAS, A., 1996. Prisukama karalys- tė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ALIŠAUSKAS, A., 2007. Rentgeno nuotrau- kų albumas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S. Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 176 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA BALBIERIUS, A., 1990. Alsavimų girios. Vilnius: Vaga. BALBIERIUS, A., 2008. Formų knyga. Vil- nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. BALBIERIUS, A., 2004. Strazdo anatomija. Vilnius: Vaga. BALIUKONĖ, O., 2003. Akmuva. Vilnius: Vaga. BIELSKYTĖ, D., 2006. Raudona. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė. BIRGELIS, S., 1993. Tarp durų ir dulkių. Vilnius: Voruta. BIRGELIS, S., 2006. Visadan esma. Punskas: Aušra. BITINAITĖ, I., 2002. Kritimas aukštyn. Šiau- liai: Saulės delta. BLEIZGYS, G., 2004. Su grojančiom kraujo gėlėm. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei- dykla. BLEIZGYS, G., 2007. Žiema, ruduo, vasara. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. BLOŽĖ, V., 2001. Tuštuma. Klaipėda: Klaipė- dos menininkų namai. BLOŽĖ, V., 1998. Visai ne apie tai. Vilnius: Vaga. BRAZIŪNAS, V., 1993. Alkanoji linksniuotė. Vilnius: Vaga. BRAZIŪNAS, V., 1999. Ant balto dugno. Vil- nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. BRAZIŪNAS, V., 1992. Išeinančios pušys. Vilnius: Vyturys. CIEŠKAITĖ, G., 2002. Antgamtėje klajo- janti šviesa. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ČEPAUSKAITĖ, D., 1992. Bevardžiai. Kau- nas: Keturi vėjai. ČEPAUSKAITĖ, D., 2004. Nereikia tikriau- siai būtina. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ČEPAUSKAITĖ, D., 1998. Suvalgiau vieną spanguolę. Kaunas: Nemunas. DRUNGYTĖ, E., 2008. Rūkas ir vėjas. Vil- nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. GRAJAUSKAS, G., 1996. Atsiskyrėlio atosto- gos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. GRAJAUSKAS, G., 1993. Tatuiruotė. Vilnius: Vaga. JAKIMAVIČIUS, L., 2001. Medinė = Wooden. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. JONYNAS, A., 2003. Lapkričio atkrytis. Vil- nius: Tyto alba. JONYNAS, A., 1991. Nakties traukinys. Vil- nius: Vaga. KAJOKAS, D., 2005. Karvedys pavargo nuga- lėti. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. KAJOKAS, D., 1997. Meditacijos. Vilnius: Vaga. KAJOKAS, D. 2000. Mirti reikia rudenį. Vil- nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. KANDRATAVIČIUS, S., 2004. Metareligija. Kaunas: Nemunas. KAZILIŪNAITĖ, A., 2007. Pirmoji lietuviška knyga. Kaunas: Nemunas. KELMICKAS, E., 1997. Žiemos parafonija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. MARČĖNAS, A., 1999. 50 eilėraščių. Vilnius: Baltos lankos. MARČĖNAS, A., 2001. Dėvėti. Vilnius: Lie- tuvos rašytojų sąjungos leidykla. MIKUTA, A., 2002. Aštuoneiliai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. MILIAUSKAITĖ, N., 1999. Sielos labirintas. Vilnius: Vaga. NAVAKAS, K., 2006. Atspėtos fleitos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. NAVAKAS, K., 1996. Pargriautas barokas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. NAVAKAS, K., 2003. Žaidimas gražiais pavir- šiais. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. NORVILA, P., 2006. Septyni metų laikai. Vilnius: Tyto alba. PALIULYTĖ, S., 2005. P.S. Vilnius: Vaga. PARULSKIS, S., 1994. Mirusiųjų. Vilnius: Baltos lankos. PARULSKIS, S., 1998. Mortui sepulti sint. Vilnius: Baltos lankos. PATACKAS, G., 2005. Didysis širdžių mūšis. Vilnius: Vaga. PATACKAS, G., 2002. Dviveidis Janas. Vil- nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. PATACKAS, G., 1998. Jauni patrakėliai pe- trarkos. Kaunas: Nemunas. PATACKAS, G., 1997. Jazmino žiedas vakarą prakalbina. Vilnius: Vaga. STRIOGAITĖ, E., 2005. Vienišėja. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ŠIMONIS, D., 2001. Rykštė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. ZELČIŪTĖ, D., 2004. Atgal į vandenį. Vilnius: Tyto alba. ZELČIŪTĖ, D., 2000. Pagrindinis vaidmuo. Kaunas: Gabija. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 177 Literatūra ALVERSON H., 1994. Semantics and Expe- rience: Universal Metaphors of Time in English, Mandarin, Hindi, and Sesotho. Johns Hopkins University Press, Baltimore. BENNETT, D. C., 1975. Spatial and Temporal Uses of English Prepositions: An Essay in Strati- ficational Semantics. London: Longman Group Bennett. JUZELĖNIENĖ, S., 2003. Laiko konceptual- izavimas lietuvių kalboje. Kalbotyra, 52(1), 61–69. KENSMINIENĖ, A., 2009. Laikas lietuvių mįslėse. Tautosakos darbai, XXXVIII, 109–125. LAKOFF, G.; JOHNSON, M., 1980. Meta- phors We Live By. Chicago: University of Chicago Press. LAKOFF, G.; JOHNSON, M., 1989. More than Cool Reason: A Field Guide to Poetic Metaphor. Chicago: University of Chicago Press. LEHRER, A., 1990. Polysemy, conventional- ity, and the structure of the lexicon. In: Cognitive Linguistics, 1, p. 207–246. NUNEZ, R. E.; MOTZ, B. A.; TEUSCHER, U., 2006. Time After Time: The Psychological Reality of the Ego- and Time-Reference-Point Distinction in Metaphorical Construals of Time. In: Metaphor and Symbol, 21, 133–146. RADDEN, G., 1997. Time is Space. In: B. SMIEJA, T. TASCH, eds. Human contact through language and linguistic. Frankfurt, Ger- many: Peter Lang, 147–166. SHIE, J.-S., 2004. Master Tropes and Meta- phorical Extension in the English Language. Taipei: Crane. SHIE, J.-S., 2008. Conventionality and Nov- elty of Time Metaphor in English Poetry In: Con- centric: Studies in Linguistics, 34 (2), 101–122. STUNDŽIENĖ, B.,1998. Laikas liaudies dainose. Tautosakos darbai, IX(XVI), 152–161. TRAUGOTT, E. C., 1978. On the Expression of Spatio-temporal Relations in Language. In: J. H. GREENBERG, ed. Universals of Human Language: Word Structure. Stanford, CA: Stanford University Press. БОНДАРЕНКО, E. E. B. Когнитивная ме- тафора времени в британском поэтическом дискурсе xx века. Preiga: http://www.lib.csu.ru/ vch/131/004.pdf [Žiūrėta 2012 08 14]. КИБРИК, А. А., ПЛУНГЯН, В. А., 1997. Функционализм. In: Pед. А. А. КИБРИК, И. М. КОБОЗЕВА, И. А. СЕКЕРИНА. Фундамен- тальные направления современной американ- ской лингвистики. Сборник обзоров. Мocква: Издательство МГУ, 276–339. S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S. Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 178 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Saulė Juzelėnienė Vilnius University, Lithuania Research interests: cognitive linguistics, lexical semantics, pragmatics Viktorija Seredžiūtė Vilnius University, Lithuania Research interests: neo-Latin literature, cogni- tive poetics Skirmantė Šarkauskienė Vilnius University, Lithuania Research interests: visual and verbal rhetorics, classics, neo-Latin literature ANTHROPOMORPHIC METAPHORS OF TIME IN MODERN LITHUANIAN POETRY Summary Time is one of the most important categories related to human existence. Like all abstracts, the conceptualization of time is based on certain experience structures stored in our minds. Time studies in the Lithuanian language are not new—it has been analyzed in poetry, riddles and folk songs. This article aims to analyze the anthropomorphic metaphors used in contemporary Lithuanian poetry. The study material consists of samples collected from modern poetry collections. The study shows that time in Lithuanian po- etry is conceptualized as a human being, having both physical and spiritual attributes, gender, and socialization. Therefore, all the anthropomorphic metaphors can be divided into a few categories: 1. Time and the Human Body, 2. Time and Move- ment/Action, 3. Time and Physiology, 4. Time and Gender, 5. Time and Emotion, 6. Time and Perception, 7. Time and Power, and 8. Time and Social Relations. The study reveals that time in modern Lithu- anian poetry tends to have rather negative connota- tions. The negative connotations are mostly related to the category of Time and Emotions, and to metaphors of the Time and Power group. Negative connotations are associated with the dark periods of time: autumn, night, evening. There are only a few positive connotations; they are related to the Time and Emotion, Time and Power and some Time and Body metaphor groups. In modern Lithuanian poetry, certain signs of opposition, reflecting am- Saulė Juzelėnienė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: lingwistyka kogni- tywna, lingwistyka tekstu, semiotyka reklamy, semantyka leksykalna, pragmatyka, analiza dyskursu Viktorija Seredžiūtė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: literatura nowoła- cińska, poetyka kognitywna Skirmantė Šarkauskienė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: literatura starożytna, literatura nowołacińska, retoryka wizualno- werbalna ANTROPOMORFICZNE METAFORY CZASU WE WSPÓŁCZESNEJ POEZJI LITEWSKIEJ Streszczenie Czas jest jedną z najważniejszych kategorii związa- nych z ludzką egzystencją. Podobnie jak wszystkie abstrakty, czas jest konceptualizowany w języku w oparciu o określone struktury i doświadczenie prze- chowywane w naszej świadomości. W niniejszym artykule, za pomocą metody analizy konceptual- nej, podjęto próbę określenia sposobów realizacji antropomorficznych metafor czasu, zaliczanych do kategorii metafor ontologicznych, we współ- czesnej poezji litewskiej. Omówiono następujące grupy metafor antropomorficznych: 1. Czas i ciało ludzkie, 2. Czas i ruch, 3. Czas i fizjologia, 4. Czas i płeć, 5. Czas i emocje, 6. Czas i percepcja, 7. Czas i moc, 8. Czas i otoczenie społeczne. Podczas badania okazało się, że we współczes- nej poezji litewskiej czas częściej ma negatywne konotacje, zwłaszcza w grupach metafor czasu i percepcji, czasu i emocji oraz czasu i mocy. Ne- gatywnie konotowane hiponimy czasu wiążą się z nocą, jesienią, wieczorem, tj. „ciemnymi” porami doby czy roku. Pozytywne konotacje występują w grupach metafor czasu i emocji, czasu i mocy oraz w niektórych metaforach czasu i ciała. We współczesnej poezji litewskiej konceptualizowa- ny czas charakteryzują określone opozycje cech, odzwierciedlające ambiwalentność postrzegania czasu: czas – mający moc i bezsilny, twórca i I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 179 bivalence in the perception of time, are displayed: time as a powerful or powerless person, time as a creator or a destroyer, time as a man or a woman, time as a stupid or smart person, time as an enjoying or melancholic person, time as a beggar or a ruler. KEY WORDS: conceptual metaphor, metapho- rization, metaphorizational projection, concept, ontological metaphor. burzyciel, mężczyzna i kobieta, głupi i mądry, ra- dosny i smutny, pogrążony w rozpaczy, włóczęga, pijak i władca. SŁOWA KLUCZOWE: metafora konceptualna, metaforyzacja, projekcja metaforyzacji, koncept, metafora ontologiczna. Gauta 2012 05 15 Priimta publikuoti 2012 07 20 S. Juzelėnienė, V. Seredžiūtė, S Šarkauskienė. ANTROPOMORFINĖS LAIKO METAFOROS... 180 Lina Buividavičiūtė Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g.12, LT–44280, Kaunas, Lietuva Tel. +370 674 19511 El. p. lina_buividaviciute@yahoo.com Moksliniai interesai: hermeneutika, modernizmas, postmodernizmas, egzistencializmas EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” Ričardo Gavelio kūrybos perskaitymas lietuvių literatūroje vis dar išlieka problemiškas. Autoriaus romanų recepcija yra prieštaringa, balansuojanti tarp modernizmo ir postmoder- nizmo teorijų. Straipsnyje analizuojamas vienas reikšmingiausių Gavelio romanų – „Vilniaus pokeris“. Tyrimas pagrįstas prielaida, jog postmodernioji kūrinio kompozicija slepia moder- nistinę romano koncepciją. Straipsnio tikslas – aktualizuoti postmodernistinę-modernistinę „Vilniaus pokerio“ poetiką, išskirti ir analizuoti egzistencijos tipus romane. Postkolonialistinė sulaužyto žmogaus būtis tyrime priešinama su autentiškos egzistencijos siekiniu ir galimybe. Autentiškos būties sąvoka straipsnyje analizuojama, remiantis Martino Heideggerio, Söreno Kierkegaardo, Martino Buberio filosofija. Dialogiško pasakojimo samprata siejama su Mi- chailo Bachtino įžvalgomis. Darytina išvada, jog prasminė „Vilniaus pokerio“ kvintesencija yra modernistinė. Au- tentiškos būties siekinys romane yra dialogiškas, tačiau iki galo nerealizuotas. Siekiantysis tikrosios egzistencijos pasiklysta postmodernistiniame niekio žaidime. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: egzistencializmas, postmodernizmas, postkolonializmas, dekons- trukcija, autentiška būtis, dialogiškumas, monologiškumas, polifoniškumas. Ričardo Gavelio (1950–2002) kūrybos re- cepcija vis dar išlieka problemiška, neviena- lytė. Vienas žymiausių lietuvių prozininkų ir dabartiniame lietuvių literatūros mokslo kontekste vertinamas prieštaringai. Šoki- ruojantys, erotizuoti, sunkiai perskaitomi Gavelio romanų pasauliai literatūros tyrėjų dažnai identifikuojami kaip postkolonia- listinio būvio problematiką atskleidžiantys atributai. Gavelio sukurtas subjektas neretai traktuojamas kaip simuliakrinės tikrovės šizofrenikas, erotomanija ir gigantomanija sergantis, parodijos vertas postkolonialinis žmogus. Autentiškos būties prielaidos iškė- limas, koncepto tyrinėjimas dialogiškumo aspektu – naujas žvilgsnis į intertekstualią, daugiaprasmę autoriaus kūrybą. Tyrime remiamasi prielaida, kad post- modernistinėje romano aplinkoje slypi autentiškos būties pradas, siekiamybė. Vilniaus pokeryje R. Gavelis pavaizduoja gyvenamojo pasaulio griūtį, dekonstruoja angažuotame erdvėlaikyje esančias blogy- bes, įvardija ir parodijuoja pseudožmogaus pseudoegzistencijos ypatumus. Vytauto Rubavičiaus teigimu, „Vilniaus pokeris“ <...> klasikinės modernistinės prozos stambiosios prozos apraiška. Tokiai prozai I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 181 svarbu sumanymas, idėja, konstrukcija.“ (2007, p. 113). Konstruodamas postmo- dernųjį pasaulį, R. Gavelis ne tik leidžia, bet ir verčia skaitytoją modernistiškai tą pasaulį atkoduoti: suvokti gyvenamojo pasaulio absurdą ir pažadinti dvasią auten- tiško egzistavimo galimybei. Pasak Jūratės Baranovos, Gavelis (kaip, beje, ir Jurga Ivanauskaitė) yra pirmieji lietuvių literatū- ros atstovai, įkėlę koją į postmoderniosios kūrybos lauką – tai žymi intertekstualių ženklų prisodrintas miesto chronotopas. Vis dėlto greta simuliakrinės hipertikrovės Gavelio kūryboje dar vyrauja medžiaginės, atpažįstamos realybės vaizdiniai (Baranova 2006, p. 320). Straipsnyje keliama hipotezė, jog au- tentiška būtis yra dialogiška – dinamiška, atvira, daugiabalsiška, tačiau neįmanoma be unikalios, vienatinės Aš ištaros radimo polifoniškoje balsų jūroje. Tyrime taikoma hermeneutinė teorija, aktualizuojamas dialogiškumo aspektas. Autentiškos būties fenomeno analizė pa- grįsta egzistencinės filosofijos kontekstu. Autentiška būtis yra dialogiška Michailas Bachtinas identifikavo pamati- nius dialogiškos veikėjo sąmonės ypatu- mus: skvarbusis žodis – realiojo dialogo kreipinys; užslėptoji polemika – vidiniu monologu, mintyse steigiamas disputas su Aš antrininku, kitu ir pasauliu; maiš- tingas, daugiabalsiškas kreipimosi žodis, gyvenamojo pasaulio duotybių kvestio- navimas. Martinas Buberis akcentavo ir aiškino veiksmingos filosofinės komunikacijos dialogo funkciją. Dialogas, pasak Bube- rio (2001, p. 51), – sąmoninga prasminga atvertis pasauliui, jo priklausiniams ir beatodairiškas solipsistinės tvirtovės įvei- kimas, bylojantis pokalbis, galimas ir išo- rinėje tyloje. Remiantis M. Bachtino ir M. Buberio iš- skirtomis dialogiškumo sampratomis, dary- tina išvada, kad autentiškos būties siekinys yra dialogiškas. Šuolis į būtį, egzistencinė ribinė situacija galima tik introspektyviai reflektuojant pasaulio duotybes – gausy- bę kitų ištarų, nuolat skambančių būties balsų. Dialogas – tai tikrąją esatį steigianti kuriančiosios, fenomenologinės sąmonės galia. Autentiškas disputas – tiesos kaip savojo balso paieška. Esminė jos sąlyga yra dekartiškoji abejonė, maištas, regimybės demaskavimas. Dialogiška sąmonė, pirma, yra atvira sau (savistaba, savityra, formaliai pasyvi, vidujai labai intensyvi kitų būčių interiorizacija – grožiniame kūrinyje atsi- skleidžia vidinio monologo struktūromis), antra – ne mažiau atliepianti kito kalbėse- nai (meno veikale reiškiasi kaip Bachtino identifikuotas būties minimumas, realusis dialogas su kitu). Monologiška būtis yra neautentiška, ne- tikroji, paskandinta kolektyviniame būvyje. Homo neautenticus būtis koreliuoja su M. Heideggerio filosofijoje įvardyta das Man (minios, kasdienybės žmogaus – aut. past.) egzistencija: „Vidutinybė yra das Man egzistencialistinis bruožas. <...> Ši vidutinybė <...> pavydžiai stebi bet kokią išsiskiriančią išimtį. Kiekvienas pranašu- mas yra be triukšmo nuslopinamas. Visa, kas originalu, yra kaipmat suniveliuo- jama, tarsi tai būtų seniai žinoma. Visa, kas sunkiai iškovota, paverčiama patogia banalybe. Kiekviena paslaptis praranda savo jėgą. Šis vidutinybės rūpestis dar sykį atskleidžia esminę čia-būties tendenciją, kurią mes vadiname visų būties galimybių L. Buividavičiūtė. EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” 182 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA sulyginimu (Einebnung)“ (1992, p. 78). Neautentiškas suvidutinėjęs subjektas nepa- tiria nuostabos fenomeno, vengia akistatos su svetimumu ir nepažinumu alsuojančia esinių būtimi, bėga nuo pamatinio Aš mir- tingumo fakto, ribinės situacijos potyrio. Kūrinyje monologiška būtis realizuojama vienaplanišku pasakojimu, visažinio na- ratoriaus figūra, neprieštaringu, nesudė- tingu, paklūstančiu stereotipams, veikėjų paveikslu. Dialogiškos-autentiškos būties steigtis yra itin problemiška – atsivėrimas sau ir kitam – sudėtingas, prieštaringas aktas, kuris neimplikuoja taip trokštamo pažini- mo sėkmės. Pasak J. Kristevos, „<...> kito sąmonė lieka nepermatoma mano sąmonei: kito sąmonę aš galiu tik stebėti. Kitas taip pat kuria save kaip „gryną duotybę“, užuot buvęs „tuo, kas esu aš“. Kadangi vienintelė sąmonė, kuri man atsiveria nuosavu tempo- ralumu, yra tiktai mano sąmonė, ji praranda objektyvumą... <...> Taigi sąmonė susiduria su dviem neįveikiamomis kliūtimis: sąmo- nių sklaida (jų pliuralumu) ir sąmonių kova“ (2003, p. 193). Dialogiškos, bylojančios būties prieš- taringumas slypi pačioje kalbos fenomeno prigimtyje: ištara yra subjektyvi, negebanti perteikti tikrojo potyrio, lengvai pasiduo- danti monologiškojo pasaulio vilionėms, beprasmiam šnekėjimui: „Ir kadangi šneka prarado pirminį būtiškąjį ryšį su apšnekamu esiniu ar tokio ryšio išvis neturėjo, ji girdi- ma ne kaip pirmapradis šio esinio byloji- mas, o tik kaip perpasakojimas ar paskala. <...> Šnekalai <...> ne tik atpalaiduoja nuo būtinybės siekti tikro supratimo, bet suku- ria tam tikrą indiferentišką suprantamumą, kuriam nebėra jokių paslapčių.“ (Heidegeris 1992, p. 84–85). Galime daryti išvadą, jog autentiškos- dialogiškos egzistencijos steiginys yra su- dėtingas, didelio sąmoningumo ir skausmin- gos dvasinės praktikos reikalaujantis aktas. Egzistencijos tipai Vilniaus pokeryje galima išskirti du pagrin- dinius egzistencijos tipus: tai – homo neau- tenticus ir autentiškos būties siekėjai. Homo neautenticus yra nevienalytis darinys, homo sovieticus ir homo lithuanicus konstruktas. Homo sovieticus. Tai savita homo sa- piens – protingojo žmogaus – parodija. Tai nesugebanti atlikti svarbiausios žmogaus priedermės žemėje – kurti – rūšis. Homo sovieticus nebūdinga individuali tapatybė. Tai, kalbant romano terminologija, – iška- nuoti padarai (sovietinės sistemos meistrų tvarinys, savotiškas Frankenšteino kūrybos analogas). Jie kalba orveliška naujakalbe, ištikimai tarnauja sistemai ir gyvena pagal naujažmogių principus. Dėl savo (anti) idealų gali būti sadistai, jiems svetima em- patija, emocinis intelektas ir bet kokie būtį įautentinantys veiksniai. Iškanuotos būties simbolika romane tampa pakeistos, išpre- paruotos, hominem sovieticum dariniu pa- pildytos arba tarakonų apniktos smegenys: „Jo šnekoje išvis nebuvo žmogiškų žodžių įprasta prasme. Tasai Molotovas buvo idea- lus naujažmogis... <...> Jis buvo baisus tuo savo nežmogiškumu. Visa, kas žmogiška, jam buvo svetima.“ (Gavelis 1990, p. 279). Homo sovieticus kolektyvinės, angažuotos sąmonės produktas. Dera pastebėti, jog ir šio egzistencinio porūšio tapatybė nėra vienalytė: egzistuoja iš prigimties iškanuo- tieji ir atsivertėliai – kamufliažo meistrai, prisitaikėliai-konformistai. Tokiai tarpinei rūšiai romane atstovauja bibliotekoje dir- banti partinė Elena. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 183 Remiantis egzistencializmo pradininko Söreno Kierkegaardo sukurta egzistencine paradigma, sudaryta iš trijų dominančių (estetinis, etinis ir religinis buvimo pasau- lyje būdai), homo sovieticus ir dažnas homo lithuanicus priklausytų estetinei būties pa- kopai. Estetinė būtis pasižymi egocentrišku- mu, betarpišku malonumų siekimu, juslumo pasirinkimu – bėgimu nuo tikrosios būties sudėtingumo ir egzistencinio skausmo (žr. Kierkegaard 1997, p. 85–110). Įdomu tai, kad estetiška vadinama būtis Vilniaus poke- ryje kartais virsta antiestetišku, groteskišku būviu: „Jis šliaužioja apie ją, o ji tebeklūpo, šlykščiai prasižergus, atstačius užpakalį, vis kelia jį aukštyn, riečiasi, tarsi norėtų išsiverst išvirkščia.“ (1990, p. 95). Homo sovieticus būtis savo prigimtimi paneigia bet kokią A. Camus implikuotą sizifiško maišto idėją, kurios genezei besą- lygiškai būtinas introspektyvus disputas, dialogiška, klausianti ištara. Homo lithuanicus būva tarpinėje gran- dyje, jo egzistencija drungna: nei autentiška, nei visiškai suniveliuota ir masiškai kolek- tyvizuota kaip homo sovieticus. Esminė hominis lithuanici tragedija – sulaužyto žmogaus sindromas: praradęs autentišką gy- venamąjį pasaulį, šis egzistencinis vienetas neteko pamatinės dvasinės atramos („Homo sovieticus iššifravo Visatos Subinės struk- tūrą ir prie jos prisitaikė. Homo lithuanicus prie nieko neprisitaikė, todėl yra nė joks“. (1990, p. 309)). Iš esmės, hominis lithu- anici kūno ir dvasios duomenys nėra visai blogi, tačiau atimtas prigimtinių poreikių patenkinimo orumas, prarasta kūrybinės galios laisvė susilpnino gyvybinį polėkį. Lietuvio siela stekenama per fizinės stokos paradigmą. Tai identifikuodamas martrašti- ninkas remiasi Abrahamo Maslow išskirtu žmogaus poreikių hierarchijos konceptu: „Kad žmogus pajustų dvasios alkį, turi būti ne tik sočiai, bet ir skaniai pamaitinęs kūną, ne tik šiltai, bet ir dailiai apsirengęs. Tik tuomet gali susimąstyti, kad jam, rasi, reiktų ir šiokio tokio peno dvasiai.“ (Gavelis 1990, p. 274). Ryškiausi hominis lithuanici tapatybės realizatoriai romane yra biblio- tekos darbuotojos Marija, Beta, Gražina: „Liūdniausia, kad jeigu joms duotų gerų dešrų, kvepalų ir apatinių kelnaičių, jos paliktų visai patenkintos gyvenimu.“ (Ten pat, p. 274). Kaip minėta, hominis lithuanici būvis yra neautentiškas, atitinkantis estetinę kierkegardiškąją paradigmą. Toks subjek- tas taip pat vengia tikrojo šuolio į būtį; hominis lithuanici susidūrimas su egzisten- cija – priverstinis, paskatintas žemesniųjų poreikių patenkinimo stokos. Šio potipio subjektas – tylusis maištininkas iš buitiš- kos pareigos – neprimena Camus Sizifo. Hominis lithuanici laisvės troškimas gana primityvus: siekiama ne minties, sprendimo savarankiškumo, bet galimybės nevaržomai naudotis deficitinėmis gėrybėmis. Patenki- nęs kūniškąsias reikmes, homo lithuanicus galbūt ir sumanytų, martraštininko žodžiais tariant, pamaitinti dvasią. Tačiau tai jau būtų ne autentiškas maištas, o banalus kon- formizmas, taigi – taip pat monologiškos būties steiginys. Homo sovieticus ir homo lithuanicus būtis – tikrosios egzistencijos antitezė: monologiška, vienaplaniška, neklausianti ir neabejojanti (anti)tiesos monogamija. Autentiškos dialogiškos egzistenci- jos steigėjai Nors martraščio autorius Martynas pats save priskiria hominis lithuanici tapatybei, straipsnio autorės manymu, šis personažas, L. Buividavičiūtė. EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” 184 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA kaip ir tuteiša Stefa Monkevičiūtė, priskir- tinas nesėkmingos realizacijos autentiškos būties steigėjams. Ryškiausiai autentiškos būties paieškos atsispindi Vytauto Vargalio ir Gedimino Riaubos egzistencinėse plo- tmėse. Tyrime aktualizuojamas Vargalio tikrosios būties steiginys. Visų autentiškos būties steigėjų uždavi- nys – sudėtingas ir donkichotiškas. Vilniaus pokerio subjektai esti fragmentuotoje nie- kio aplinkoje, angažuotame erdvėlaikyje. Tai sulaužytos tapatybės, šizofreniškos sąmonės savininkai, kurių dialogo mėgi- nys pasmerktas atsimušti į monologiško pasaulio sieną. Vytauto Vargalio, pagrindinio romano (anti)herojaus, autentikos siekinys – itin problemiškas. Apibūdindamas jo tapatybę, martraštininkas Poška teigia: „Mane domi- na žmonės. O jų pažinojau ne tiek jau daug. Jų taip reta. Tvirtai sakau: Vytautas Vargalys buvo žmogus.“ (Gavelis 1990, p. 247). Martynas liudija labai svarbų Vargalio autentiškos būties steigimo kliuvinį: iš- trūkęs iš fizinio lagerio, Vargalys patenka į dvasinį. Veikėjo sąmonė skyla. Pasaulis herojui tampa belaikis – kaip amžinoji solipsistinė Vilniaus tvirtovė, iš kurios jis visomis išgalėmis mėgina išsiveržti. Kritikavęs Camus Sizifą, Vargalys – para- noiškas būties maištininkas – tampa itin artimas šiam mitiniam metaforizuotos absurdiškos būties herojui. Camus mąsto paradoksalią autentiškos būties galimybę: ji įmanoma tik suvokiant ir patiriant jos neautentiškumą kaip visuotinio absurdo dėsnį. Camus siūloma išeitis – absurdo dar neuzurpuota laisvės galimybė, kuri unifikuoja ir steigia būtį. Vidiniame Vargalio monologe itin ryški užslėpta polemika, kreipimosi žodis – visą veikėjo sąmonės erdvę užpildanti svetimo žodžio nuojauta. Save Aš iš dalies pažįsta per Kitą, kurio nuomonė geba lemti Aš reprezentaciją pasaulyje. Kita vertus, Aš geidžia išsilaisvinti iš Kito įtakos, „būti pats sau“. Taip, pasak Bachtino, gimsta polemiškas sąmonės konfliktas: „Savęs įteisinimas skamba kaip nepaliaujanti pa- slėpta polemika arba paslėptas dialogas apie save patį su kitu, svetimu žmogumi“ (1996, p. 245). Autentiškos Vilniaus pokerio būties prielaida steigiasi per skausmingą polifoni- ją – nesibaigiantį disputą su Aš antrininko tiesa, su Kitu ir pasaulio duotybėmis. Į teksto ir konteksto polemiką kviečiamas įsilieti ir romano adresatas-skaitytojas: „Nelaukiau atpildo, bet vis dėlto koviausi. Ir tebesikaunu. Už ką? Po velnių – už tave, ir tave, už jus visus!“ (Gavelis 1990, p. 21). Paskatintas Vilniaus pokerio dialogiškumas, polemikos geismas bent iš dalies lemia romano persvaziją. Polifoniškas Vargalio kreipimasis rea- lizuojamas retoriniais klausimais, kurie iš- kviečia Vargalio sąmonę į amžiną dekartišką abejonę, neatsakomaisiais besiliejantį savo- jo balso radimo geismą. Dialogas-disputas su pačiu savimi atskleidžia sintetinančią, kuriančią vaizduotės galią. Retrospektyvios digresijos egzistuoja vienoje plotmėje su vadinamąja dabartimi. Dialogiškos sąmonės perspektyvoje kaitomi balsai nejučia lydi ir demaskuoja vienas kitą, gimusią mirčiai ištarą seka antra. Pats Vargalys deklaruoja belaikės esaties dabartiškumą – taip pa- grindžiama fenomenologinė daugiabalsiš- kumo prigimtis. Prisiminimai ne pasyviai atgaminami, bet gimsta dabar juos reflek- tuojančioje sąmonėje. Paradoksalu, tačiau Vargalio ir Antrininko dialogas vyksta nuskaidrėjusio sąmoningumo šviesoje: „Tik praradusieji dvasią bauginasi vidinių I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 185 pabaisų. Tik netekusieji atsvaros apsimeta, kad jų vidus grynas ir dailus. Išties didis tegali tapti, sujungęs savo dangų su savo pragaru“ (Gavelis 1990, p. 39). Nepaisant šizofreniškų Vargalio sąmonės apraiškų, iškreiptų tikrovės vaizdinių, herojus suvokia žmogaus prigimties daugiabalsiškumą ir nepageidaujamų ištarų neeliminuoja. „Kie- kvienas tikras ieškojimas yra pragariškas, didieji atradimai padaromi ties beprotybės riba“ (Ten pat, p. 79). Ši riba – egzistenci- nės ribinės situacijos atitikmuo. Vargališkasis dialogas pasižymi inter- tekstualiu kultūriniu, filosofiniu, politiniu, istoriniu dėmeniu – polemizuojanti sąmonė yra intelektuali, žaidybiška, ironiška, pasti- šiška. Identifikuoti kontekstai literatūros so- ciologijos plotmėje vertintini kaip esamojo laiko tikrovę formuojantys laukai – herojaus savasties steiginys jau nebekuriamas kolo- nialistinio būvio priemonėmis – kultūri- nėmis barikadomis. Dialogiškas Vargalio monologas tarpsta didesnių laukų viduje. Itin polifoniškame herojaus sąmonės dis- kurse pinasi LDK mitai, Stalinas, Brežne- vas, žydiškasis identitetas, Kafka, Camus, Polianskis... Reikšminga romano tiesa skleidžiasi per kūniškąjį dialogą. Viena vertus, kūno poetika atveria vidinį subjekto santykį su išorine savasties projekcija. Kita vertus, kūniškasis Aš-Kito santykis atskleidžia tarpsubjektinės komunikacijos problemiš- kumą. Vidinio monologo vyksme kūnas tarnauja ir kaip galios raiška (todėl kūrinyje tiek daug psichoseksistinių manipuliacijų, vyriškojo seksualinio pajėgumo įrodymų), ir kaip būdas parodyti Aš-ir Aš projekcijos neatitikimą, egzistencialistinį susidvejinu- sio subjekto (stebinčiojo ir stebimojo Aš) skilimą. Tai puikiai iliustruoja Vargalio at- likta apžiūra: „Dabar stoviu visiškai nuogas prieš veidrodį – mano kūnas sužvarbęs, bet aš atkakliai žiūriu į save – jau valandą ar dieną, ar savaitę. <...> Kažkas čia netikra, nepatikima, tarytum dailininkas tebūtų siekęs pigaus efekto. <...> Tarp veidrodžio rėmų esu aš pats, bet kartu ne aš, o kažkoks jis, piktomis akimis žvelgiąs į mane“ (Gave- lis 1990, p. 35–36). Iškalbinga šios citatos duotybė yra skaidriojo pažinimo negacija: visą savo kūniškąjį Aš subjektas regi tik per kitą žmogų arba mediją (nuotraukos, kino juosta, šiuo atveju – veidrodis). Medija kaip tarpininkas suponuoja betarpiško pažinumo negalimumą ir pagrindžia egzistencinę ne- perprantamo pasaulio idėją. Paradoksalu, tačiau vaisingiausias vidinio monologo pliūpsnis Vargalio sąmonėje gimsta Riaubai skambinant džiazuojančią Vilniaus pokerio variaciją. Būtent tada išsivynioja visas žmogaus būties prasmių ir beprasmybių kamuolys, kurio siūlai – muzikos garsai – įveikia kalbos neatitikimo barjerą: „Dabar Gedis groja vienatvę, težią, lėtą Vilniaus vienatvę... <...> Tai buvo nebe muzika, bent jau ne vien muzika – juodosios magijos seansas (asociacija su „Meistro ir Margari- tos“ Volando magijos seansu – maskviškių ydų demaskavimo žaidimu – aut. past.), akių atvėrimo ritualas, tiesos akimirksnis, ispaniškasis momento de verdad“ (Gavelis 1990, p. 127–129). Vytautas Vargalys teigia iracionaliojo, intuityviojo pažinimo priva- lomybę. Tikrasis būties potyris skleidžiasi kaip individualioji empirinė duotis ir kūry- biška jos refleksija: „Niekas iš mūsų nežino, kuo yra kaltinamas (asociacija su Kafkos Procesu – aut. past.). Jų tikslas negali būti aprašytas logiškai, čia gali padėti tik meta- foros ir nuojautos, absurdiškos asociacijos ir poetiniai sugretinimai. Tik poetinė nuojauta L. Buividavičiūtė. EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” 186 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA gali atvesti į Kelią, tik ji prasiskverbia pro patalogikos šarvą kaip kvapas pro akliną uolą“ (1990, p. 138–139). Iracionalųjį Vargalio sąmonės dėmenį pagrindžia juslingasis, per kvapo-pojūčio sąveiką, atitikmenį (correspondance) gims- tantis intuityvusis, kūrybiškas pažinimas. Kvapas – patikimiausias praeities sargas, autentiškos savasties liudytojas, perspė- jantis apie pavojų ar pranešantis apie ma- lonų objektą ar subjektą. Todėl šio pojūčio nykimas romane siejasi su neišvengiamai artėjančia mirtimi: „Neužuodžiu jokių kva- pų – jie irgi apmirę. <...>... mano jutimai neturi prasmės, jei nėra ką uosti, lytėti, skanauti“ (Gavelis 1990, p. 228). Kaip priešprieša niveliuojančiai eroto- manijai romane pateikiama kita Vargalio siekiamybė – etinis būvis, kuriančios meilės potencijos aktualizacija. Romane stebimas protagonisto gyvenimo pakopų virsmo mė- ginys, estetiniam būviui transformuojantis į etinį, patiriant ribinę situaciją, melancholi- jos dvelksmą. Vis dėlto dera pastebėti, jog Kierkegaardo išskirta aukščiausia – religi- nė – gyvenimo pakopa kūrinyje lieka nere- alizuota. Vilniaus pokerio pasaulėvaizdyje Dievui vietos nėra – romane jis jau seniau- siai pakabintas ant būties vartotojų suręsto kryžiaus. Vargalio dialogas nepaženklintas Buberio identifikuotos bylojimo šventybės, todėl nėra iki galo autentiškas. Realiojo Vytauto Vargalio ir Kito dia- logo realizacija taip pat itin problematiška: herojus įvardija esminius dialogiško krei- pimosi į kitą kliuvinius: tai kalbos ribotu- mas, žmogaus dvasios ir minties polėkius ribojanti aplinka, kanukiški Jų veiksmai, paverčiantys subjektą egocentriška solip- sistinėje monologiškoje esaties tvirtovėje užsibarikadavusia būtybe, kuri nebesugeba kreiptis į kitą, kaip į lygiavertį, savaimingai vertingą hominis sapienti: „Martyno smak- ras vos pastebimai tirtėjo iš susijaudinimo. Jį visad sukrečia jo paties pasauliniai atra- dimai. Mane labiau domino šuo... <...> – Na ir kas? – burbtelėjau. Neturim tai neturim“ (Gavelis 1990, p. 31). Vis dėlto mylinčiojo suinteresuotumo dimensija (jausmas Lolitai) verčia Vargalį pačiam siekti dialogiško santykio su Kitu, iš naujo spręsti egzistencinę nesusikalbėjimo problemą. Herojus renkasi nebyliojo dialo- go galimybę, taip realizuodamas Buberio išskirtą bylojančios neįkalbintos ištaros galimybę: „Mudu tylėjom, nes tai buvo gal- būt vienintelis būdas nors kiek susišnekėti. <...> Jie negali įsibrauti tik į dviejų protų, keturių akių nebylų pokalbį. Sunkiausia pasaulyje – kaip nors susišnekėti. (Aš jau- čiu, tikiu, noriu tikėti, kad mudu su Lolita taip susišnekam.)“ (Gavelis 1990, p. 161). Vis tik Vargalio ir Lolitos dialogas pasirodo esąs dar vienas nulemtojo nesusikalbėjimo pavyzdys, ištaromis apsigaubęs majos pavidalas, vedantis į polemizuojančiųjų susinaikinimą. Nesėkmingą perspektyvaus Vytauto Vargalio vidinio monologo baigtį lemia negalėjimas įsteigti savojo balso, kuris yra uzurpuojamas besočio Vilniaus miesto kūno, įsiurbiamas į juodąją Visatos subinės kiaurymę. Vargalio sąmonėje tarpo per daug sudė- tingų, prieštaringų, intelektualių, interteks- tualių balsų, kurie užvaldė herojų ir galuti- nai nulėmė šizofreniškos būties diagnozę. Čia galima koreliacija su postkolonialistiniu būviu. Artūras Sverdiolas taip identifikuoja jo problematiką: daugybė kultūrinės in- formacijos buvusį sovietinio mentaliteto bendrasavininkį pasiekė per greitai, be išsamesnio konteksto – jam sunku deramai suvokti bei įvertinti tokį polifonišką srautą I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 187 (2006, p. 96–99). Darytina svarbi išvada: sąmonės daugiabalsiškumas savaime neim- plikuoja pilnaverčio būties dialogiškumo. Neradęs savojo balso, subjektas pasmerktas plūduriuoti svetimų ištarų polifonijoje. Kita vertus, dialogiškas autentiškos būties stei- ginys – sudėtingas uždavinys net ir sveikos sąmonės subjektui. Tikrosios egzistencijos siekimas – nuolatinis laviravimas ant plono dichotomiško būties-nebūties, esmo-niekio liūno: „Paukščiai dingo, o aš pamaži praran- du savo dvasią, imu virsti kažkuo kitu. Net smalsu, kas yra tasai kitas? Žvėris ar de- monas? Beprotis? Tamsybių pasiuntinys?“ (Gavelis 1990, p. 61). Išvados Autentiška būtis yra dialogiška – daugia- balsiška, atvira pati sau bei Kitam, nuolat polemizuojanti ir kvestionuojanti pasaulio duotybes. Neautentiška egzistencija yra monologiška – vienabalsiškos solipsistinės tikrovės imitacija. Tikrosios egzistencijos steiginio problemiškumą Vilniaus pokeryje iliustruoja postmodernistinė kūrinio sąranga ir postkolonialaus būvio raiška. Autentiškos būties galimumą romane pagrindžia moder- nistinė-dekonstrukcinė kūrinio koncepcija. Monologiška-neautentiška esatis būdinga dviems Vilniaus pokerio egzistenciniams potipiams: hominis sovietici ir hominis li- thuanici. Hominis sovietici esatis yra mono- logiškesnė. Hominis sovietici egzistencijos monologiškumą lemia: kolektyvinis būvis, individualumo negacija, kritiško mąstymo, introspekcijos ir refleksijos nebuvimas. Hominis lithuanici būties monologiškumą formuoja: tyliojo maišto idėja, prisitaikė- liškumas, baimė, nepasitenkinimas kon- formistinio būvio stoka. Egzistencialistinis Vilniaus pokerio per skaitymas leidžia daryti prielaidą, kad greta postkolonialinio būvio dekonstrukcijos romane atkoduotina pla- tesnė – ontologinė dimensija. Ryškiausias autentiškos būties steiginys būdingas Vytau- tui Vargaliui ir Gediminui Riaubai. Vytauto Vargalio būties dialogiškumas steigiamas per kovotojo, emocionalaus maištininko, Jų sistemos dekonstruotojo tapatybę, ribinės situacijos potyrį, egzistencijos absurdo, nebylojančios kalbos įsisąmoninimą. Au- tentiškos pasakotojo būties steiginys – su- dėtinis, sudarytas iš juslių (kvapo), garsų, kūno, ištaros dialogiškumo. Sąmonės dau- giabalsiškumas neimplikuoja pilnaverčio būties dialogiškumo. Neradęs savojo balso, subjektas pasmerktas plūduriuoti svetimų ištarų polifonijoje. Sėkmingai veikėjo dia- logiškos egzistencijos realizacijai sutrukdo lagerio sulaužyta tapatybė, monologiškas aplinkinis pasaulis, serganti sąmonė, kal- binė neišreiškiamybė. L. Buividavičiūtė. EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” 188 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Literatūra BACHTIN, M., 1996. Dostojevskio poetikos problemos II. Vilnius: Baltos lankos. BARANOVA, J., 2006. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos. Vilnius: Tyto alba. BUBER, M., 2001. Dialogo principas II. Vilnius: Katalikų pasaulis. RUBAVIČIUS,V., 2007. Įminklintas. In: Bliuzas Ričardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba. GAVELIS, R., 1990. Vilniaus pokeris. Vilnius: Vaga. HEIDEGERIS, M., 1992. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. KIERKEGAARD, S., 1997. Liga mirčiai. Vilnius: Aidai. KRISTEVA, J., 2003. Maišto prasmė ir beprasmybė: psichoanalizės galios ir ribos I. Vilnius: Charibdė. SVERDIOLAS, A., 2006. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. Lina Buividavičiūtė Vilnius University, Lithuania Research interests: hermeneutics, modernism, postmodernism, existentialism TYPES OF EXISTENCE IN THE ROMANCE VILNIUS POKER BY RIČARDAS GAVELIS Summary The reception of Ričardas Gavelis’s works still remains problematic. The conception of the au- thor’s novels is controversial, balancing between theories of modernism and postmodernism. This article focuses on one of Gavelis’s most signifi- cant novels, Vilnius poker. The analysis is based on the assumption that the postmodern structure hides the modern conception of the novel. The aims of the article are to actualize a modern- postmodern poetics and to analyze the types of existence in the romance. The possibilities of an authentic existence are analyzed in contrast to the monological, postcolonialistic “broken human being”. The analysis of the concept of authentic being is based on the philosophies of Heidegger and Kierkegaard. The concepts of dialogical and monological being are based on the works of Bakhtin and Buber. The article is based on her- meneutic methodology and the theory of dialogue. The concept of authentic being is analyzed in the context of existentialism. In the theoretical part, the author describes the problems of authentic dialogical being in general, and analyses the context of existentialism and the differences between dialogue and monologue. In the first practical part, the types of the monological being in Vilnius poker are analyzed. In the second Lina Buividavičiūtė Uniwersytet Wileński, Litwa Zainteresowania naukowe: hermeneutyka, modernizm, postmodernizm, egzystencjalizm TYPY EGZYSTENCJI W POWIEŚCI RIČAR- DASA GAVELISA VILNIAUS POKERIS Streszczenie Odczytanie twórczości Ričardasa Gavelisa w literaturze litewskiej pozostaje kwestią problema- tyczną. Recepcja powieści tego autora jest pełna sprzeczności, balansuje między teoriami moderni- zmu i postmodernizmu. Niniejszy artykuł zawiera analizę jednej z najbardziej znaczących powieści Gavelisa – Vilniaus pokeris (Wileński poker). Ba- danie oparto na założeniu, że postmodernistyczna kompozycja utworu kryje w sobie modernistyczną koncepcję powieści. Celem artykułu jest aktu- alizacja postmodernistyczno-modernistycznej poetyki utworu oraz wyodrębnienie i analiza typów egzystencji występujących w powieści. Postkolonialny byt złamanego człowieka jest w badaniu przeciwstawiany dążeniu do egzystencji autentycznej i możliwością takiej egzystencji. Poję- cie bytu autentycznego jest w artykule analizowane w odniesieniu do filozofii Martina Heideggera, Sörena Kierkegaarda i Martina Bubera. Koncep- cja dialogowości narracji nawiązuje do rozważań Michaiła Bachtina. Nasuwa się wniosek, że dominanta znacze- niowa analizowanej powieści ma modernistyczną proweniencję. Dążenie do bytu autentycznego ma w powieści charakter dialogowy, lecz do końca nie- zrealizowany. Dążący do prawdziwej egzystencji gubią się w postmodernistycznej zabawie formą. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 189 one, the concept of authentic being in Vilnius poker is analyzed. The article draws the following conclusions: the authentic being is dialogical, polyphonic, polemic; the non-authentic being is monological- solypsistic-not asking, not polemic, not questioning the secrets of being, and telling only one “truth.” The monological being of the novel Vilnius poker is typical of homo lituanicus and homo sovieti- cus existential characters. The authentic being characterizes the protagonist Vytautas Vargalys. The dialogism of true existence is expressed by rebellious, unmasking being, the polemic with himself, the gifts of the world (inner monologue), and the others (real dialogue). The authentic being of Vytautas Vargalys is created from the senses (smell), bodies (eroticism), speaking, and musi- cal dialogues. Unfortunately, the main character is unable to fully express his authentic being: the monological atmosphere, broken identity, and non-telling language are the main impediments to living a true dialogical life. KEY WORDS: existentialism, postmodernism, postcolonialism, authentic being, deconstruction. dialogism, monologism, polyphony. SŁOWA KLUCZOWE: egzystencjalizm, postmodernizm, postkolonializm, dekonstrukcja, byt autentyczny, dialogowość, monologowość, polifoniczność. Gauta 2012 03 30 Priimta publikuoti 2012 07 20 L. Buividavičiūtė. EGZISTENCIJOS TIPAI RIČARDO GAVELIO ROMANE „VILNIAUS POKERIS” 190 Michał Łuczyński Uniwersytet Jagielloński Wydział Filologiczny ul. Gołębia 24, 31–007 Kraków, Polska E-mail: michal.luczynski@uj.edu.pl Zainteresowania naukowe: leksykologia słowiańska, etnolingwistyka, lingwistyka kul- turowa, historia CZESKO-POLSKIE STOSUNKI JĘZYKOWE W ZAKRESIE SŁOWNICTWA KULTURY DUCHOWEJ (PRZESZŁOŚĆ I STAN OBECNY) Dynamiczne przemiany w zakresie leksyki kulturowej zachodziły zarówno w dialektach w obrębie prasłowiańszczyzny, jak i starszych kontaktów wewnątrzsłowiańskich już na gruncie poszczególnych języków narodowych. Przykładem drugiego typu są niejednokrotnie złożone drogi wędrówki nazw mitologicznych, jakich obraz wyłania się z badań wewnątrzsłowiańskich zapożyczeń. Tematem artykułu jest rola języka czeskiego w kształtowaniu się polskiego słow- nictwa religijnego i demonologicznego. Autor omawia to zagadnienie na podstawie analizy leksyki z grupy tematycznej ‘wierzenia i religia’, zaklasyfikowanej jako bohemizmy, w tym: staropolskich – anjoł, diabeł; oraz polskich dialektalnych: antyjasz, cwerg, czechman, dias, fajermon, jaroszek, korfanty, raraszek, sotona, waserman i zazrak. Zapożyczenia te dotyczą przede wszystkim nazw istot demonicznych niższego rzędu i stanowią na ogół eufemistyczne określenia ‘złego ducha’. Ich analiza pod kątem geografii lingwistycznej wskazuje na głównie południowo-zachodni zasięg występowania zapożyczeń z czeskiego w obrębie nazw demo- nicznych (powiaty katowicki, opolski, nowosądecki) oraz ich niejednokrotnie ściśle regio- nalny (czasami nawet jednostkowy) charakter. Język czeski pełnił tu rolę języka-pośrednika w adaptowaniu zapożyczeń z innych języków (w tym z niemieckiego, greki i łaciny), przez co znacząco wpływał na współczesne zróżnicowanie polskiej ludowej leksyki mitologicznej. Tematyka referatu wiąże się z etniczną klasyfikacją słowiańskiego słownictwa mitologiczne- go oraz z problematyką wzajemnych wpływów słowiańsko-słowiańskich w obrębie tej samej grupy językowej. SŁOWA KLUCZOWE: leksykologia, zapożyczenia, słownictwo religijne, język polski. Wyrazy zapożyczone stanowią niezwykle ciekawy rozdział historii języka jako wynik wpływów postronnych na dany język, pozo- stają w ścisłej zależności od pozostawania etnosu w relacjach z kulturami innych narodów. Wymianie dóbr duchowych i materialnych towarzyszy między nimi przesiąkanie do języka elementów obcych, co w szczególny odnosi się do wielowieko- wych kontaktów czesko-polskich, w tym zwłaszcza dotyczących kultury duchowej i wierzeń. Badając zapożyczenia leksykalne, odkrywamy właściwie historię wzajemnych kontaktów kulturowych, jakie powodowały transmisję niektórych treści z jednej kultury do drugiej, i – co za tym idzie – poszerzanie się zasobu słownictwa języka-odbiorcy w toku wielowiekowego rozwoju. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 191 Dynamiczne przemiany w zakresie leksyki kulturowej zachodziły oczywiście zarówno już w dialektach w obrębie pra- słowiańszczyzny, jak i starszych kontaktów wewnątrzsłowiańskich, na gruncie poszcze- gólnych języków narodowych. Przykładem drugiego typu zapożyczeń leksykalnych są wzajemne (wewnątrzsłowiańskich) za- pożyczenia nazw pojęć z zakresu kultury duchowej, w tym zwłaszcza terminologia religijna oraz nazwy własne i potoczne postaci mitologicznych (głównie demonicz- nych i półdemonicznych). Właściwe dla tego drugiego typu zapo- życzeń są wpływy czeskie1 na słownictwo i terminologię polską, dotyczącą w szcze- gólności wierzeń religijnych i demonolo- gicznych. Ponieważ rola czeszczyzny w kształtowaniu się polskiego słownictwa religijnego i mitologicznego (por. Dźwigoł 2004; Зайцева 1975; Санникова 1986) nie stała się, jak dotąd, przedmiotem osobnego opracowania – tematyka ta pojawia się na marginesie istniejących prac na temat historii języka polskiego czy leksyki mi- tologicznej języka czeskiego lub polskie- go – niniejszy rekonesans tej problematyki ma na celu wypełnienie luki w literaturze naukowej na ten temat. Do najstarszych zapożyczeń w języku polskim należy terminologia chrześci- jańska, która przedostaje się do języka staropolskiego po chrzcie Polski właśnie z czeszczyzny, choć wpływy kulturowe chrześcijaństwa – zdaniem niektórych ba- daczy – mogły zachodzić już pod koniec IX wieku na Śląsku i na ziemi Wiślan, chociaż niewątpliwe wpływy datują się na 1 Wpływom języka czeskiego na literacką pol- szczyznę poświęconych jest wiele prac, m.in. Dunaj 1977; Malicki 2006; Orłoś 1980; Reczek 1968; Siat- kowski 1996; Urbańczyk 1946. przełom X i XI wieku2. Zapożyczenia te przenikały do staropolszczyzny w okresie po wprowadzeniu chrześcijaństwa oraz w XVI wieku i były to wpływy okresowo bardzo intensywne. Pierwsza faza zapoży- czeń z czeskiego, która dotarła do Polski po chrystianizacji (a zapewne na krótko przed nią), przyniosła nową terminologię religijną (taką jak nazewnictwo obrzędów, instytucji kościelnych i in.). Wzajemne czesko-polskie wpływy językowe od najdawniejszych czasów uza- leżnione były od warunków politycznych i kulturalnych. W średniowieczu czeski był dla polskiego jednym z głównych źródeł zapożyczeń językowych głównie ze wzglę- du na polityczne, prozachodnie aspiracje Polski. Na tym wczesnym etapie wpływ czeszczyzny na polszczyznę wyrażał się przede wszystkim w pośrednictwie w przyjmowaniu wyrazów łacińskich – ter- minologii chrześcijańskiej; w ten sposób wczesnopolskie słownictwo religijne wzbogacało się w drodze zapożyczeń lek- sykalnych3, a także przez przejmowanie neologizmów semantycznych4. Rodowód większości tych terminów sięga genezą greki, tłumaczonej na łacinę. Do Polski za- sadnicza część owego słownictwa docierała za pośrednictwem Czech, gdzie krzyżowały się wcześniej wpływy zachodnioeuropej- 2 Stieber 1956, s. 113. Również Jarosław Malicki (2006, s. 281) uważa X–XI w. za okres intensyfikacji wzajemnych kontaktów, szczególnie obecnych na zie- miach pogranicza, gdzie docierać mogły, obok innowa- cji prapolskich, również językowe innowacje pracze- skie. 3 Np. kościół, z łac. castellum, za pośrednictwem czeskiego kostel; opat, z łac. abbate, za pośrednictwem czes. opat; czy poganin, z łac. paganus, za pośredni- ctwem czeskiego pohan; i in. 4 Np. rozszerzenie znaczeń słownictwa rodzimego o znaczenia chrześcijańskie: psł. *svętъ > sczes. svaty > spol. święty, pod wpływem semantyki łac. sanctus ‘święty’ (pierwotne znaczenie: ‘silny, mocny’). M. Łuczyński. CZESKO-POLSKIE STOSUNKI JĘZYKOWE W ZAKRESIE SŁOWNICTWA... 192 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA skie i słowiańskie. Dużą rolę odgrywała tu także niemczyzna jako język-nośnik pożyczek łacińskich. Czeszczyzna z kolei odgrywała ważną rolę jako język-pośrednik w przekazywaniu nie tylko łacińskich, ale też niemieckich elementów językowych. Jednym z zapożyczeń datujących się na tę fazę jest leksem anioł. Słownik staropol- ski notuje formy: anjoł, anjeł, plur. anjeli5. Uważa się, że staropolskie anjoł pochodzi ze staroczeskiego anjeł, anjel (jeszcze sprzed przejściem j w d’ w nowoczeskim), ponie- waż w staropolszczyźnie wskutek szkolnej wymowy łaciny -ge- wymawiano jak -je-, a -gi- jako -ji-; zatem w staropolskim notuje- my również formy: angioł (XV w.), angieli (XIV/XV w.), angieł (XIV w.), angołowi, angele boży (XVI w.; Bańkowski 2000, s. 12). Źródłem ostatecznym zapożyczenia było łac. angelus (co z gr. angelos ‘posłan- nik, poseł’). Znaczenie leksykalne gr. ange- los to ‘zwiastun’, od angellen ‘zwiastować/ ogłaszać’ (w Biblii ‘posłaniec Boży’). Po- dobnie spol. diabeł zostało zapożyczone ze staroczeskiego: Słownik staropolski rejestru- je warianty: dyjabeł, dyjaboł, plur. diabli, dyjabli; SGP (V 503) notuje formę diabeł na całym obszarze Polski w znaczeniu ‘złego ducha’. Jest to zapożyczenie grecko- -łacińskie; ostatecznym źródłem wyrazu jest greckie diabolos ‘oszczerca, potwarca’, wtórnie ‘uosobienie zła; przeciwnik Boga’ (Dźwigoł 2004, s. 89nn.). Ponowny wzrost roli wpływu czeskie- go na język polski następuje w 2. połowie XIV w., w okresie wielkiego rozkwitu kul- tury czeskiej i początków rozkwitu kultury polskiej6. Wtedy też rozpoczyna się szeroko 5 Cytowany materiał leksykalny pochodzi z ISłStp i SGP. 6 Na aspekt geograficzny tego procesu zwracał uwagę m.in. Stanisław Rospond (1959), pisząc, że do- zakrojona akcja sprowadzania rękopisów czeskich do Polski przez organizację kościelną, a ich tłumaczenie intensyfikuje wpływ czeskiego w Polsce drogą pisma, przez co ilość bohemizmów wzrasta, po czym nasilenie tych wpływów nieco spada w epoce Renesansu. Z tej fazy notuje się kilka zapożyczonych nazw należących do sfery demonologii chrześcijańskiej. Jedną z nich jest leksem korfanty – jest to nazwa eufemistyczna diabła, zapożyczona w XVI wieku z czeskiego kornifel, kornyfel, kontrfel ‘diabeł rogaty’ (co z łac. cornifer ‘rogaty’; Dźwigoł 2004, s. 100). Drugą – tatrman. Dla staropolskiego tat(a)rman, plur. tetrmani ‘diabły, demony’ (XV w.), a także gwarowego śląskiego (notowanego na Zaolziu) tatermaczek jako nazwy ‘demona wodnego, topielca’, źródłem zapożycze- nia było staroczeskie tatrman (z XIV w.) ‘bożek, demon’, ‘idol’ (XV–XVI w.), co z kolei wywodzi się prawdopodobnie od niemieckiego Tattermann ‘zły duch, dia- beł’. W Słowniku staropolskim znajdujemy jeszcze inną eufemistyczną nazwę ‘złego ducha’: dyjas, dias; SGP V 532 ma formy: dias, djos, plur. djasi/diasi w znaczeniu ‘zły duch, szatan, diabeł’. Współcześnie wzajemne wpływy języ- kowe można obserwować na dwu płasz- czyznach: 1) w gwarach na pograniczach, gdzie bezpośrednio stykają się ze sobą gwary polskie i czeskie; 2) w języku litera- ckim, przechowujących pamięć wpływów historycznych, datujących się nieraz ze średniowiecza. Mówiąc o geograficznym rozmieszczeniu zapożyczeń czeskich w polskich dialektach, Janusz Siatkowski piero na przełomie XIV i XV w., a zwłaszcza od XV w. zaistniały odpowiednie warunki kulturowe i piśmien- nicze, które umożliwiły szeroki dostęp do czechizmów w piśmiennictwie staropolskim i również starośląskim. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 193 zwraca uwagę, iż „czesko-polskie kontakty językowe, bardzo bogate w przeszłości, współcześnie ograniczają się do bezpo- średniej interferencji językowej w gwarach czeskich na terenie Polski” (Siatkowski 1996, s. 185). Ma to duże znaczenie dla stratyfikacji geograficznej omawianych w dalszej części pracy zapożyczeń czeskich w dialektach polskich (w tym w dialek- tach przejściowych), z których część ma izolowany charakter bądź występuje jed- nostkowo. Znaczna część analizowanych bohe- mizmów gwarowych dotyczy eufemi- stycznych określeń ‘złego ducha’. Jedną z takich nazw jest antyjasz. SGP notuje formę dialektalną: antyjasz, ancyjos z powiatu limanowskiego. Jest to najprawdopodobniej zapożyczenie z czeskiego dialektalnego (morawskiego) anciáš (euf.) ‘określenie antychrysta, diabła’ (wywodzące się z czes. ancikrist; SGP I 140; Dźwigoł 2004, s. 98). Podobnie polskie gwarowe czech- man – formy czechmón, čehmůn ‘diabeł, zły duch, skarbnik’ – występują w gwarach przede wszystkim powiatu cieszyńskiego, ale też rybnickiego i głubczewskiego. Jest to pożyczka z czeskiego čechman ‘zły duch’ (SGP V 48; Dźwigoł 2004, s. 132). Inną odnotowaną nazwą odnoszącą się do świata demonów jest polskie dialektalne sotona ‘rodzaj zmory, złego ducha’, odno- towana w gwarach Śląska opolskiego. Jest to pożyczka z czes. sotona ‘t.s.’ (kontynuu- jącego scz. sotona, co z kolei ze scs. sotona < gr. satanãs < aram. sāṭānā; Dźwigoł 2004, s. 62; por. Moszyński 1991, s. 169; 1996, s. 248). O ile wymienione leksemy funkcjonują jako eufemizmy, chroniące tabuizowaną nazwę diabeł, zwłaszcza we frazeologizmach, czy jako ekspresywi- zmy, kilka innych wiąże się bezpośrednio z wierzeniami demonologicznymi: należy do nich zazrak – gwarowa nazwa ‘złego ducha’, notowana w powiecie cieszyńskim, zapożyczona z czeskiego zázrak (Dźwigoł 2004, s. 133); oraz prawdopodobnie polskie dialektalne b’inek. Polską nazwę binek (b’inek) ‘zły duch na usługach czarownic’ rejestruje jedynie słownik gwary Kocie- wia (SGP II 221). Renata Dźwigoł (2004, s. 136) uważa ten wyraz za etymologicznie niejasny. Tymczasem wydaje się, iż praw- dopodobnym źródłem zapożyczenia jest tu czeskie (morawskie) dialektalne kubínek ‘nazwa skrzata; kubíček’ (Kott 1910, s. 46), w którym nastąpił zanik początkowego ku-, co być może miało motywację w postaci tabu językowego. Zagadkowe jest jednak izolowane występowanie tego wyrazu w gwarze oddalonej od kręgu bezpośrednich oddziaływań dialektów czeskich – zatem prawdopodobnie możliwe jest jeszcze inne rozwiązanie etymologii tej nazwy, bez na- wiązań do czeszczyzny. Osobną grupę bohemizmów stanowią nazwy odnoszące się do demonologii domowej. Polskie gwarowe cwerg, cferk (plur. cfergi, sfergi) ‘krasnoludek’ wystę- powały w gwarach powiatów strzeleckiego, opolskiego, cieszyńskiego i lubelskiego. Jest to pożyczka z czeskiego cvergl (por. też pol. dial. cwergiel, cwerglik), które z kolei pochodzi od niemieckiego zwerg ‘krasnoludek, karzełek’ (SGP IV 560; SGŚ V 169–170). Innymi nazwami należącymi do tej grupy tematycznej są: jaroszek – jako nazwę diabła domowego formę jaroszek, plur. jaroszki notują gwary śląskie z powia- tu cieszyńskiego; jest to pożyczka z czes. jarášek. Podobnie raraszek, spieszczona nazwa diabła, notowana na Śląsku, a za- M. Łuczyński. CZESKO-POLSKIE STOSUNKI JĘZYKOWE W ZAKRESIE SŁOWNICTWA... 194 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA pożyczona z czes. rarach, raroch, rarášek, radášek (Dźwigoł 2004, s. 27, 132). Inne nazwy, będące w analizowanej grupie słownictwa bohemizmami, stano- wią kolejno określenia związane z ludową demonologią wodną. Nazwy: haserman, hasterman, hastrman wraz z wariantami no- tują gwary śląskie w powiecie cieszyńskim; formę hasermonk zanotowano w powiecie raciborskim. Jest to pożyczka z czeskiego lub z wprost niemieckiego wassermann ‘de- mon wodny, wodnik’. Inna nazwa – mužík (w złożeniu červony mužík) w znaczeniu ‘topielec, demon wodny’ – zanotowana została jednostkowo na Zaolziu. Źródłem zapożyczenia było tu czeskie mužík, wcho- dzące w skład nazwań demonów różnego typu, jak wodnik, krasnoludek itd. (Dźwigoł 2004, s. 169, 175). W mniejszym stopniu reprezentowane były nazwy odnoszące się do demonolo- gii podziemnej: fontana – dla tej nazwy ducha kopalni/skarbnika, notowanej na Śląsku (Podgórscy 2000, s. 159; Зайцева 1975, s. 12), źródłem zapożyczenia było czeskie dialektalne fontana ‘podziemny duch, pomagający górnikom’, zanotowane w regionie ostrawsko-karwińskim. Inną nazwę ducha kopalni, skarbnika – Pustecki, Pustacki – notowaną w gwarach śląskich, zapożyczono z czeskiego Pustecký ‘t.s.’ (Podgórscy 2000, s. 319–230; Зайцева, op. cit.). W badanym materiale leksykalnym stwierdzono również występowanie formy: fajermon – notuje ją w znaczeniu ‘demon, duch pokutujący w postaci zjawy’ tylko SGP w powiecie cieszyńskim i na Śląsku (SGP VII 395); a także kuźlak/kuzlíř (od czeskiego dial. kouzelňik ‘przepowiadacz, wróż’, co z czes. literackiego kouzelník ‘t.s.’ – por. Bachmannová 1998, s. 150) oraz wiestnica – odnoszące się do mitologizowa- nych przedstawicieli instytucji związanych z czarownictwem, uprawianiem magii itd.7 Podsumowując można więc stwierdzić, że omawiane zapożyczenia dotyczą przede wszystkim nazw istot demonicznych niższe- go rzędu i stanowią na ogół eufemistyczne określenia ‘złego ducha’ (antyjasz, b’inek, czechman, diabeł, dias, jaroszek, korfanty, raraszek, tatrman, zazrak), w mniejszym zaś stopniu nazwy zapożyczone wchodzą w skład istot innego rodzaju – duchów domo- wych (cwerg), wodnych (hastrman, mužík) czy podziemnych (Fontana, Pustecki) i in. Analiza tych zapożyczeń z czeskiego wskazuje głównie na południowo-zachodni zasięg ich występowania w obrębie gwa- rowych nazw demonicznych (powiaty katowicki, opolski, nowosądecki) oraz niejednokrotnie ich ściśle regionalny (czasami nawet jednostkowy) charakter. Są wśród nich nazwy, których źródłem był język czeski, jak te, w przekazywaniu których czeszczyzna pełniła jedynie rolę języka-pośrednika – dotyczy to wszelkich zapożyczeń z niemieckiego, greki i łaciny. Można więc powiedzieć, że rola czeskie- go w adaptowaniu zapożyczeń z innych języków była znacząca, przez co istotnie wpływała na współczesne zróżnicowanie i bogactwo polskiej leksyki mitologicznej. Podsumowując można w tej grupie lek- syki wyróżnić zarówno zapożyczenia stare, o charakterze „książkowym”, datujące się na okres wczesnego średniowiecza (anjoł, diabeł), zapożyczenia okresu „średniego”, odzwierciedlające rosnący wpływ kultu- ralny czeszczyzny w dobie renesansu (kor- fanty, tatrman, dias), a także zapożyczenia stosunkowo nowe, obserwowane w mate- 7 Formy te cytują Зайцева 1975; Санникова 1986, c. 10. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 195 riale gwarowym dopiero w XX wieku (tu należą: antyjasz, haserman i szereg innych). Należy podkreślić, że niektóre z najwcześ- niejszych pożyczek funkcjonują w gwarach do dziś, są też produktywne we frazeologii lub występują jako ekspresywizmy (por. np. zwroty typu „do diaska/diabła” itd.). Można powiedzieć, że czeszczyzna w dużej mierze uformowała nie tylko zasób słownictwa tej grupy tematycznej, ale również typowe zwroty i frazeologizmy, funkcjonujące w polszczyźnie (także tej literackiej) do dziś, choć niewiele użytkowników języka zdaje sobie na co dzień sprawę z ich pochodzenia. To nie tylko objaw wzajemnych wpływów językowych czesko-polskich, ale także zapis wspólnej, kilkusetletniej historii wza- jemnych kontaktów kulturowych. Wydaje się, że problematyka zapożyczeń czeskich w polskim ludowym słownictwie mitolo- gicznym wiąże się nie tylko ze stratyfikacją słowiańskiego słownictwa gwarowego oraz z wzajemnymi wpływami leksykalnymi w obrębie tej samej grupy językowej, ale również z badaniami polskiego językowego obrazu świata, którego istotny fragment współtworzą nazwy i pojęcia przejęte od czeskich sąsiadów. Wykaz skrótów ISłStp – Indeksy do Słownika staropolskiego. 2007. Red. M. EDER, W. TWARDZIK. Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN. SGP – Słownik gwar polskich. Wrocław–Kra- ków 1982–. SGŚ – Słownik gwar śląskich. 2004. Red. B. WYDERKA. Opole. T. V. Bibliografia BACHMANNOVÁ, J., 1998. Podkrkonošský slovník. Praha. BAŃKOWSKI, A., 2000. Etymologiczny słow- nik języka polskiego. T. I. Warszawa. dunaj, B., 1977. Zapożyczenia czeskie w polszczyźnie XII–XIII wieku. Zeszyty Naukowe Uniwersytetu Jagiellońskiego, 52, 27–38; DŹWIGOŁ, R., 2004. Polskie ludowe słowni- ctwo mitologiczne. Kraków. Indeksy do Słownika staropolskiego. 2007. Red. M. EDER, W. TWARDZIK. Kraków. Kott, F. Š., 1910. Dodatky k Bartošovu Dia- lektickemu Slovníku Moravskému. Praha. malicKi, J., 2006. Język polski i język czeski na południowej rubieży Dolnego Śląska w wiekach średnich. Rozprawy Komisji Językowej WTN, nr 33, 281–287. MOSZYŃSKI, L., 1991. Prasłowiańskie duchy w oczach slawisty-filologa. Acta Universitatis Ni- colai Copernici. Filologia polska XXXVI – Nauki Humanistyczno-Społeczne, z. 230, 149–170. MOSZYŃSKI, L., 1996. Terminologia religij- na Zabytków Fryzyjskich – najstarsza znana ter- minologia religijna Słowian. In: Zbornik Brižinski spomeniki. Ljubljana, 245–251. ORŁOŚ, T. Z., 1980. Polsko-czeskie związki językowe. Wrocław. podgÓrscy, B. i A., 2000. Encyklopedia demonów. Warszawa. recZeK, J., 1968. Bohemizmy leksykalne w języku polskim do końca XV wieku: wybrane zagadnienia. Wrocław. rospond, S., 1959. Dzieje polszczyzny śląskiej. Katowice. siatKowsKi, J., 1996. Czesko-polskie kon- takty językowe. Warszawa. Słownik gwar polskich. 1982–. T. I–, Wroc- ław–Kraków. Słownik gwar śląskich. 2004. Red. B. WY- DERKA. T. V. Opole. stieber, Z., 1956. Z dziejów powstawania języków narodowych i literackich. Warszawa. URBAŃCZYK, S., 1946. Z dawnych stosun- ków językowych polsko-czeskich. Kraków. ЗАЙЦЕВА, Н. И., 1975. Мифологическая лексика в чешском и словацком языках. Минск. САННИКОВА, О. В., 1986. Польская демо- нологическая лексика в этнолингвистическом и сравнительно-историческим освещении. Москва. M. Łuczyński. CZESKO-POLSKIE STOSUNKI JĘZYKOWE W ZAKRESIE SŁOWNICTWA... 196 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Michal Luczynski Jagiellonian University in Krakow, Poland Research interests: Slavic lexicology, ethnolin- guistics, history CZECH AND POLISH LINGUISTIC RELA- TIONS IN THE VOCABULARY OF SPIRI- TUAL CULTURE (PAST AND PRESENT) Summary This paper discusses the role of the Czech language in forming Polish vocabulary. The question is pre- sented on the basis of one of the thematic groups of vocabulary, beliefs and religion, classified as Bohemianisms, including such words as Old Pol- ish anioł, diabeł, and tatrman, as well as the Polish dialectal antyjasz, b’inek, cwerg, czechman, dias, fajermon, Fontana, hastrman, jaroszek, korfanty, kuźlak, mužík, Pustecki, raraszek, sotona, szatan, waserman, wiestnica and zazrak. The classification of Czech borrowings in Polish includes three groups. The main groups are: borrow- ings from Old Czech, borrowings from literary Czech from the 14th to the beginning of the 16th centuries, and borrowings from common Czech dialects (es- pecially from a transitional group of dialects). The first and second group contains many international words (borrowings from Greek, Latin and German), while the third appear chiefly in the Polish dialects of Silesia and the Małopolska province. The author notes that the early Old Czech brought Latin borrow- ings from Christian terminology and demonological nomenclature. The 14th and 15th and also 20th cen- turies brought words related to witchcraft and tradi- tional demonology, such as the names of wizards and witches, the devil, ghosts, etc. The author ascertains that, first of all, such loan names concern beings of the lowest demonic ranks and, in general euphemis- tic determination, present “evil ghosts.” Linguistic geographical analysis indicates that Czech loans of demoniac names occur mainly in the south-west and repeatedly exhibit a strictly regional (sometimes individual) character. The Czech language has also fulfilled an intermediary role in adapting borrowings from other languages (German, Greek and Latin); it has thus had a significant effect on modern dispar- ity and Polish mythological vocabulary. This article aims at the ethnic and chronological classification of fragments of Slavic mythological vocabulary, and analyzes the problem of language influence between Czech and Polish. KEY WORDS: lexicology, loanwords, religious vocabulary, Polish language. Michał Łuczyński Jogailaičių universitetas, Krokuva, Lenkija Moksliniai interesai: slavų leksikologija, etno- lingvistika, istorija LINGVISTINIAI ČEKŲ IR LENKŲ KALBŲ SANTYKIAI DVASINĖS KULTŪROS (PRA- EITIES IR DABARTIES) ŽODYNE Santrauka Straipsnyje aptariamas čekų kalbos vaidmuo lenkų kalbos žodyne. Autorius šį klausimą analizuoja per „įsitikinimų ir religijos“ teminę žodyno grupę, įvardijamą kaip bohemizmai. Taip pat nagrinėjami senosios lenkų kalbos žodžiai anioł, diabeł, tatr- man, lenkų dialektizmai antyjasz, b’inek, cwerg, czechman, dias, fajermon, Fontana, hastrman, ja- roszek, korfanty, kuźlak, mužík, Pustecki, raraszek, sotona, szatan, waserman, wiestnica, zazrak. Lenkų kalbos skoliniai čekų kalboje klasifi- kuojami į tris grupes. Tai skoliniai iš: senosios čekų kalbos, literatūrinės kalbos nuo XIV iki XVI a. pr., iš bendrų Čekijos dialektų (ypač iš tarpinių dialektų grupės). Pirmoje ir antroje grupėje yra daug tarptautinių žodžių (skolinių iš graikų, lotynų ir vokiečių), trečioji gausiausia Lenkijos Silezijos ir Małopolskos provincijų tarmėse. Autorius pažymi, kad ankstyvoji senoji čekų kal- ba iš lotynų kalbos perėmė krikščioniškosios termini- jos ir demonologijos terminologijos skolinius; XIV ir XV, taip pat XX amžių žodžiai susiję su raganavimu ir tradicine demonologija (burtininkų ir raganų, vel- nių, vaiduoklių vardai ir pan.). Nustatyta, kad, visų pirma, tai susiję su žemiausiojo sluoksnio demoniškų būtybių skolinių vardais ir bendrais šiuolaikiniais eufemistiniais „blogio šmėklų“ apibūdinimais. Analizė parodė, kad atsižvelgus į lingvistinę geografiją, pietvakarių srityje daugiausia demoni- nių skolinių pavadinimų atsirado iš čekų kalbos, jie pasižymi regioniniu (kartais individualiu) pobūdžiu. Čekų kalba atliko kalbos-tarpininkės vaidmenį pritaikant lenkų kalboje skolinius iš kitų kalbų (vokiečių, graikų ir lotynų). Tai nulėmė šiuolaikinius lenkų kalbos mitologinio žodyno bruožus ir išteklius. Straipsnio tikslas – pateikti etninę ir chronologinę slavų mitologinio žodyno fragmento klasifikaciją ir išanalizuoti čekų ir lenkų kalbų santykio problematiką. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, skoli- niai, religinis žodynas, lenkų kalba. Gauta 2012 05 02 Priimta publikuoti 2012 07 20 I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 197 Anna Korycka Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach Instytut Filologii Polskiej ul. Leśna 16, 25–509 Kielce, Polska Tel.: +48 41 349 71 20, +48 69 663 38 97 E-mail: annakorycka@onet.pl Zainteresowania naukowe: polszczyzna kresowa, etnolingwistyka, folklor ANALIZA WYBRANYCH CECH FONETYCZNYCH I MORFOLOGICZNYCH WYSTĘPUJĄCYCH W POLSKICH PIEŚNIACH LUDOWYCH Z WILEŃSZCZYZNY Artykuł jest poświęcony analizie wybranych cech fonetycznych i morfologicznych, które wystę- pują w materiale polskiego folkloru pieśniowego Wileńszczyzny. Ekscerpcja pieśni prowadzona była pod kątem zawartości materiału kresowego. Przykłady wyekscerpowano z tekstów „Pieśni Wileńszczyzny” wydanych przez Jana Mincewicza, materiałów pozyskanych z Archiwum In- stytutu Literatury Litewskiej i Folkloru w Wilnie oraz z nagrań własnych autorki. W oparciu o publikacje dialektologiczne (Turska, Kurzowa, Grek-Pabisowa, Sawaniewska-Mochowa, Rieger i inne) zbadano występowanie cech specyficznych dla polszczyzny północnokresowej w polskich pieśniach ludowych Wileńszczyzny. W pierwszej części poddano analizie cechy fonetyczne z zakresu wokalizmu (akanie, pochy- lenie nieakcentowanego e, tj. jego podwyższenie i zwężenie do samogłoski i/y, odnosowienie ą w wygłosie, zjawisko labializacji o w wygłosie) i konsonantyzmu, m.in. s’liedzikowanie i mieszanie spółgłosek szumiących (š, ž, č), szumiących palatalnych (š’, ž’, č’), ciszących (ś, ź, ć) i syczących (s, z, c). Natomiast druga część artykułu zawiera analizę zjawisk morfologicznych (fleksyjnych i słowotwórczych) występujących w polskich pieśniach ludowych, znanych i śpiewanych na Wileńszczyźnie. Omówione zostało zjawisko zmiany rodzaju gramatycznego rzeczownika, osobliwości występujące w odmianie czasownika oraz występowanie sufiksa -uk. Konkludując – na podstawie analizy fonetyki i morfologii można stwierdzić, że język polskich pieśni ludowych, znanych i śpiewanych na Wileńszczyźnie, zachował wiele cech gwarowych, właściwych dla dialektu północnokresowego. SŁOWA KLUCZOWE: pieśń ludowa, fonetyka, fleksja, słowotwórstwo, dialekt kresowy, Wileńszczyzna. Język Kresów Północno-Wschodnich do- czekał się już wielu opracowań, szczególnie w ciągu ostatnich kilkunastu lat. Świadczyć o tym może chociażby obszerna bibliogra- fia dotycząca tematu, sporządzona przez Zofię Sawaniewską-Mochową (Sawaniew- ska-Mochowa 1991, s. 223–254; 1995, s. 265–282). Nie oznacza to jednak, że nie istnieje już potrzeba prowadzenia dalszych badań, wprost przeciwnie. Istnieją bowiem obsza- ry słabo zbadane lub niezbadane w ogóle. „Mimo że problematykę kresową podejmuje się raz po raz w różnych ośrodkach nauko- wych, daleko jeszcze do całościowego obra- zu dialektu, jak również uchwycenia jego 198 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA geograficznych zróżnicowań. Wiele postu- latów formułowanych w ciągu ostatnich dziesięcioleci nadal czeka na realizację” (Kurzowa 1993, s. 13). Do takich obszarów należy język polskich pieśni ludowych z okolic Wileńszczyzny (tu i dalej używam tej nazwy na oznaczenie południowo-wschod- niej części dzisiejszej Republiki Litewskiej z centrum w Wilnie, która do 1939 roku należała do państwa polskiego). Przedmiot badań stanowią teksty zamieszczone w zbiorze Jana Mincewicza „Pieśni Wileń- szczyzny” (Mincewicz 1992), teksty po- zyskane z Archiwum Literatury Litewskiej i Folkloru w Wilnie (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) oraz własne nagrania autorki, sporządzone podczas eksploracji terenowej (październik – grudzień 2011). Pieśń ludowa na Wileńszczyźnie ma wy- jątkowy charakter. Przez wielu traktowana jest jak skarb narodowy, cenna własność, która służy za lingwistyczny środek wyrazu, za pomocą którego lud werbalizuje swoje doświadczenia. Występowanie określonych cech fo- netycznych i morfologicznych zostanie zobrazowane jedynie kilkoma przykładami, ponieważ przywołanie wszystkich byłoby zbyt obszerne (materiał egzemplifikacyjny liczy ponad 300 tekstów). Pierwsza część artykułu zostanie poświęcona analizie najważniejszych cech fonetycznych, które odbiegają od norm języka ogólnopolskie- go, natomiast w części drugiej zajmę się analizą na poziomie morfologii (fleksji i słowotwórstwa). 1. Cechy fonetyczne 1.1. Cechy fonetyczne w zakresie wokalizmu Cechą najczęściej występującą w tekstach pieśni (biorąc pod uwagę wokalizm) jest akanie, czyli przejście nie akcentowanego e, o i odnosowionego ę, ą w samogłoskę a (Rieger 2006, s. 387–396, Czekman 1975, s. 283–305). Zjawisko akania ma długą tradycję w dialekcie północnokresowym. Dość licznie reprezentowane jest już w do- kumentach z XVII i XVIII stulecia (Kurzo- wa 1993, ss. 86–87). Zachodzi najczęściej w wygłosie, chociaż odnalazłam również nieliczne przykłady akania w nagłosie i śródgłosie (astygnie; dalarami; sakuole; skawronek; swabodzie). Występowanie akania pociąga za sobą konsekwencje w systemie fleksyjnym (rozwinięcie tematu w drugiej części artykułu). Najczęściej w pieś- niach spotykane jest w wygłosie w bierniku liczby pojedynczej rzeczowników żeńskich i ich określeń: w ta strona; w suknia ładna ubrałam sia; ma ładna córeczka; druga sobie pieści; w ta pora; jasna słońca; w szara godzina; tamta rzeka; oraz w 1. osobie liczby pojedynczej czasu teraźniejszego: moga; robia; patrza; prosza; myśla; widza; mówia; pojmuja; wchodza; ida; dziękuja; biora; chca i przyszłego – benda; spojrza; wyjda; stana; siąda. Akanie obejmuje również partykułę nie – nia oraz zaimki: zwrotny się – (udała) sia; wskazujący tę – ta. Natomiast redukcję o>u, czyli tak zwane ukanie, poświadczają tylko dwa przykłady: formy subota oraz tylku. Kolejną charakterystyczną osobliwością wymowy Polaków z Wileńszczyzny jest pochylenie nieakcentowanego e, to jest jego podwyższenie i zwężenie do samogłoski i/y. Zauważalne jest to zwłaszcza w kilku pozycjach morfologicznych, szczególnie w 2. i 3. osobie liczby pojedynczej oraz w 1. osobie liczby mnogiej czasu teraźniejsze- go czasowników koniugacji -ę, -esz, np. pójdzisz; pojedzisz; idzim. Zgromadzony materiał ilustruje również występowanie I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 199 tej cechy w mianowniku i bierniku liczby mnogiej rzeczowników miękkotematowych męskich: te rubli; ludzi pracowali; miała piniędzy. Właściwość ta obecna jest także w partykule i przedrostku nie-: ni ma; ni można. Szeroko rozpowszechnionym w pieś- niach zjawiskiem kresowego wokalizmu jest tendencja do odnosowienia ą w wy- głosie, np. dadzo; płaco; mówio; z mamo. Samogłoska tylna ą, ulegając denazalizacji w wygłosie, przechodzi w o, a samogłoska ę – w e. Proces ten zachodzi najczęściej w 1. osobie liczby pojedynczej i w 3. osobie liczby mnogiej czasowników czasu te- raźniejszego oraz w afiksie się. Obocznie pojawiają się też – choć rzadko – formy z zaznaczoną nosowością w wygłosie, np. rozumieją; uczą się//uczą sia; liczą się. Obok pozycji przed spółgłoskami zwartymi i zwartoszczelinowymi, asynchroniczna wymowa nosówek występowała również przed szczelinowymi, co różnicowało pol- szczyznę północnokresową od polszczyzny ogólnej. Zdaniem Z. Kurzowej sytuacja taka była spowodowana kontaktami polszczyzny północnokresowej z językami ruskimi, w których nosówki nie występują (Kurzowa 1993, s. 81). W tekstach wielu pieśni mamy do czynienia z dyftongiczną, labializowaną wymową głoski o: puo; sakuole; uobej- rzawyszy; uoczki; uojca; uokienka. Turska zauważa w tym zjawisku wpływy języka litewskiego (Turska 1982, s. 112–113). Nie można jednak wykluczyć oddziaływania innych dialektów polskich, ponieważ jest to cecha dość rozpowszechniona na terenie kraju. Jak zauważa B. Greszczuk, występu- je na przykład na Podkarpaciu w gwarze wsi Osobnica (Greszczuk 1997, s. 53–56) oraz w dialektach: śląskim, małopolskim i wielkopolskim. 1.2. Cechy fonetyczne w zakresie konsonantyzmu. Najczęściej spotykaną cechą (występującą w ponad 90% poddanych analizie tekstów) jest tak zwane s’liedzikowanie. Omawiana cecha gwarowa polega na specyficznej formie artykulacji palatalizowanych głosek s, z, c, dz. „Głoski te są wymawiane od środkowojęzykowych ś, ź, ź, dź do przed- niojęzykowych s’, z’, c’, dz’. H. Turska nazwała je głoskami zwartoszczelinowymi przedniojęzykowozębowymi uśrednio- językowionymi” (Grek-Pabisowa 2002, s. 88–89). W pieśniach występuje wiele egzemplifikacji, m.in. s’piewali; chc’eli; z’emia; mamus’a, znal’ez’li. Powszechnym zjawiskiem obserwo- wanym w badanym materiale jest specy- ficzna artykulacja spółgłoski l. Głoska ta niezależnie od pozycji fonetycznej jest wymawiana (wyśpiewywana) z pełną lub lekko zaznaczoną miękkością. Zmiękczenie l’ dokonuje się nie tylko przed samogłos- ką i, ale również przed samogłoską e, a, o, u: l’istki; fol’warku; l’ipa; b’iel’utki; kapel’usz; chl’eba; wiel’e; l’udzi, ml’eka; zemdl’ała. Często występującą cechą (po- wstałą zapewne pod wpływem fonetyki białoruskiej) jest substytucja u:w, poja- wiająca się najczęściej w śródgłosie, np. dziauczyny. W pieśniach śpiewanych na obszarze Wileńszczyzny spotkałam również przedniojęzykowo-zębowe ł oraz dysymila- cję grupy -kt-: chto; chtoż; chtóry; nicht. W gwarach Wileńszczyzny występuje również mieszanie szeregu spółgłosek szumiących (š, ž, č), szumiących palatalnych (š’, ž’, č’), ciszących (ś, ź, ć) i syczących (s, z, c). A. Korycka. ANALIZA WYBRANYCH CECH FONETYCZNYCH I MORFOLOGICZNYCH... 200 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Wahania w zakresie dystrybucji spółgłosek twardych i miękkich Z. Kurzowa postrzega jako „kresowe dialektyzmy uzależnione od białoruskiego podłoża” (Kurzowa 1993, s. 95). Najbardziej reprezentatywne są wa- hania ś i sz – szlub (również formy szlubna oraz szlubowaci); wisznia. Zdaniem I. Ba- jerowej mieszanie spółgłosek występowało zarówno w dawnej polszczyźnie ogólnej, jak i kresowej. Źródła tej osobliwości upatruje w ruskiej proweniencji głoski sz (Bajerowa 1986, s. 124). J. Rieger jednak nie uznaje tej cechy za osobliwość kre- sową, nazywając to zjawisko „rzekomą cechą fonetyczną gwar północnokreso- wych” (Rieger 2006, s. 26). Jest to całkiem prawdopodobne, skoro cecha występuje w gwarach lubawsko-ostródzkich i mal- borskich (por. Dejna 1994: mapa 11; Urbańczyk 1968, s. 217). H. Górnowicz dostrzega ponadto istnienie omawianych cech na Mazurach, w Wieleńskiem i na północnym Śląsku, głównie w wyrazach zapożyczonych z języka niemieckiego (Górnowicz 1963, s. 16–31). Warto również zwrócić uwagę na zja- wisko zaniku spółgłosek nagłosowych i wygłosowych, licznie poświadczone w badanym materiale. Brak nagłosowego h – arbata; istorija; brak nagłosowego n w zaimkach – jej; ich; im; brak ł w wygłosie czasowników i w końcówce imiesłowów na -łszy: odrzek; umar; uszed; jadszy; przy- wiozszy. Jest to cecha języka mówionego, w którym głoski półotwarte (sonorne) tracą dźwięczność w wygłosie i często zanikają. W analizowanym materiale odnaleźć moż- na również kontynuanty é pochylonego. Zjawisko to ma charakter zleksykalizowa- ny, dotyczy tylko nielicznych przypadków: dyszcz; czyrwony; tyż; szyroki. 2. Cechy morfologiczne 2.1. Cechy fleksyjne 2.1.1. Odmiana rzeczowników Akanie w pozycjach morfologicznych wywołuje konsekwencje w pewnych kate- goriach fleksyjnych, co powoduje między innymi zmiany w klasyfikującej kategorii rodzaju. Egzemplifikacje wyekscerpowane z badanego materiału potwierdzają zmianę rodzaju gramatycznego rzeczownika (naj- częściej rzeczowniki rodzaju nijakiego przechodzą do kategorii rodzaju żeńskiego, rzadziej do rodzaju męskiego; natomiast rzeczowniki rodzaju żeńskiego przecho- dzą do kategorii rodzaju męskiego; tylko niekiedy rzeczowniki męskie przechodzą w żeńskie). Istotny wpływ na zmianę rodzaju ma również zachowanie na Wileńszczyźnie dawnych postaci wyrazów o innym niż we współczesnej polszczyźnie ogólnej rodzaju gramatycznym (Grek-Pabisowa, Ostrówka, Biesiadowska 2007, s. 70). Przykłady: na- sza miasteczka; moja życ’a ni s’aka ni taka; moja serca płacza; ta ptaszka; moja wesela. Kolejnym zjawiskiem o znaczącej frekwencji występowania w paradygma- cie rzeczowników w pieśniach z Wileń- szczyzny jest synkretyzm form biernika i mianownika rodzaju żeńskiego liczby pojedynczej, np. w ta strona; w ta pora; w ta minuta ida; mam sukienka taka; szkatułka otwiera. Z. Kurzowa stwierdza występowa- nie tej cechy już w pierwszej połowie XVII wieku i upatruje jej genezę w akaniu, które zostało spowodowane denazalizacją wygło- sowego ę, w konsekwencji czego biernik zrównał się z mianownikiem (Kurzowa 1992, s. 264–265). W odmianie rzeczow- ników męskich natomiast zwracają uwagę I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 201 charakterystyczne dla języka północnokre- sowego formy mianownika liczby mnogiej rzeczowników męskich miękkotematowych z końcówką -i/-y, powstałą w wyniku redukcji i prawdopodobnie w wyniku jed- noczesnego wpływu języka białoruskiego, gdzie końcówka ta jest powszechna w tej pozycji: moje piniędzy; te rubli zmarnowali sia; bardzo byli dobre l’udzi. Jak już za- znaczyłam, regionalne procesy fonetyczne (akanie, denazalizacja samogłoski nosowej w wygłosie, zwężenia samogłosek nieak- centowanych) znajdują odzwierciedlenie na poziomie morfologicznym. Następstwem tych procesów jest występowanie obocz- nie w tym samym paradygmacie dwóch lub więcej końcówek wariantywnych: -am zamiast ogólnopolskiej -em: ostatnim cza- sam; moim koniam; drzewam; gościam; -im zamiast ogólnopolskiej -em: brzegim Wilji; bielutkim mlekim; oraz występowanie -e zamiast ogólnopolskiej -ę: głowe; niedziele; góre; kure. Z innych zjawisk z zakresu deklinacji rzeczowników warto wymienić uogólnianie końcówki -ów w dopełniaczu liczby mno- giej rzeczowników wszystkich rodzajów (a nie tylko w rodzaju męskim rzeczow- ników twardotematowych; Masojć 2001, s. 67–68), np. w rodzaju męskim: dniów; koniów; w rodzaju żeńskim: babów; w rodzaju nijakim: dzieciów. Interesujące są również formy rze- czowników rodzaju nijakiego jajki; zioły wynikające z faktu, iż w mianowniku liczby mnogiej rzeczowników tego rodzaju wystę- puje niekiedy uogólniona końcówka -y (-i), pochodząca z deklinacji męskiej i żeńskiej. H. Karaś jest zdania, że „to specyficznie kresowe zjawisko morfologiczne ma swe źródło w procesach wyrównań analogicz- nych (do twardotematowych masculinów i feminów)” (Karaś 2002, s. 195). 2.1.2. Odmiana czasowników Procesy fonetyczne zachodzące w pol- szczyźnie północnokresowej sprawiły, że w 1. osobie liczby pojedynczej czasu teraźniejszego i przyszłego prostego wy- stępują takie osobliwe końcówki, jak -a, -e, -am, -em: -a pojawia się zamiast ogólnopolskiej końcówki -ę: ida; żyja; mówia; myśla; patrza; siedza; wezma; rozpuszcza; benda; chodza; dziwuja; daruja; dołoża; dosta- na; prosza; przyjada; wynajda; zobacza; przyjda; pójda; chwyca; usłysza; napisza; powróca; -e występuje zamiast ogólnopolskiej końcówki -ę: robie; prosze; mówie; daje; kupie; mogie; -em zamiast ogólnopolskiej -ę: chcem; trzensem sia; -am pojawia się zamiast ogólnopolskiej końcówki -ę: czujam; budzam; mylam; my- ślam; patrzam; chcam; życzam; brzydzam sia. Końcówka -a jest więc wynikiem morfologizacji akania, któremu uległa nie- akcentowana samogłoska -e, powstała na skutek denazalizacji wygłosowej końcówki. W 1. osobie liczby mnogiej czasu te- raźniejszego i przyszłego prostego (oprócz czasowników koniugacji -em, -esz; -am, -asz) występuje końcówka -m, np. zdaim; chodzim; pójdzim; siedzim; ruszym sia; dostaim; idzim; zaniesim; prosim. H. Karaś uważa, że powstanie tej końcówki może być wynikiem „wyrównań analogicznych do paradygmatu III i IV koniugacji” (Ka- raś 2002, s. 213). Wiele egzemplifikacji znajduje występowanie osobowej formy A. Korycka. ANALIZA WYBRANYCH CECH FONETYCZNYCH I MORFOLOGICZNYCH... 202 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA czasownika w funkcji przysłówka – mam tu na myśli formę 3. osoby czasu teraźniej- szego czasownika musieć – musi, która jest używana w funkcji przysłówka w znaczeniu ‘pewnie’, ‘zapewne’. 2.1.3. Słowotwórstwo Sufiksem o największej frekwencji w pieśniach ludowych jest sufiks -ek oraz jego rozszerzone warianty: -uszek, -aczek, -ałek, -aszek, -ączek, -eczek, -iczek, -oszek, -uczek. Za ich pomocą tworzone są for- macje deminutywne o silnym zabarwieniu emocjonalnym. Mają one duże znaczenie w pieśniach ludowych, ponieważ zdrob- nienia są jednym z głównych środków słowotwórczych w folklorze pieśniowym. Podstawowa funkcja to deminutywno- -hipokorystyczna (komunikowanie małości przedmiotu i pozytywnego stosunku do niego). Stosowanie zdrobnień jest jednym z elementów poetyki tekstów folkloru, w tym również pieśni ludowych. Nie dziwi więc fakt ogromnej ilości przykładów od- nalezionych w tekstach. Najczęściej zdrob- nieniu ulegają elementy ubioru: fartuszek (wariantywnie: fartuszeczek); czepeczek i detale świata przyrody: kamuszek (kamu- szeczek); krzaczek; grzybeczek; gaiczek; koniczek. Nierzadkimi deminutiwami są również formy: wianeczek; pierścioneczek; kumoczek; panoczek; kawałeczek; darune- czek czy kijaszek. Omawiając pieśni Wileńszczyzny nie można pominąć form słowotwórczych, two- rzonych za pomocą formantu -uk (-czuk). Formant ten używany jest głównie do two- rzenia zdrobniałych form imion męskich – w tekstach można spotkać formy: Kaziuk oraz Wacuk. Badacze nie są zgodni co do genezy tego sufiksu. Z. Kurzowa dopatruje się jego ruskiej proweniencji, ponieważ „w języku ukraińskim i białoruskim odznacza się dużą produktywnością w tworzeniu deminutywów pospolitych i własnych oraz w nazwach mieszkańców” (Kurzowa 1993, s. 122). H. Karaś twierdzi, że jest on pochodzenia litewsko-ruskiego (Karaś 2002, s. 26), natomiast B. Lindert rozpatruje możliwość ich turecko-tatarskiego pocho- dzenia, gdzie pełniły funkcje strukturalną i deminutywną (Lindert 1972, s. 83). Konkludując – na podstawie analizy fonetyki i morfologii można stwierdzić, że język polskich pieśni ludowych, znanych i śpiewanych na Wileńszczyźnie, zachował wiele cech gwarowych, właściwych dla dialektu północnokresowego. Do charak- terystycznych cech języka należy chwiej- ność dystrybucji końcówek równoległych, rozszerzenie podtypu odmiany na -a, a także zachowanie końcówek archaicznych, w wielu wypadkach podtrzymywanych oddziaływaniem języka białoruskiego i ro- syjskiego. Jak zaznacza Z. Kurzowa, dialekt ów „nie ma tak żywego kontaktu z polskim językiem macierzystym, jak dialekty et- niczne. Geograficzne oddalenie sprawia, że dialekt północny nie utrzymuje tempa rozwoju języka macierzystego, przejawia tempo wolniejsze, zachowuje właściwości, które polszczyzna ogólna dawno zmieniła, a gwary rdzennie polskie wygasają. To stano- wi o jego archaicznych cechach. Oddalenie od języka macierzystego powoduje jednak z drugiej strony, że dialekt zaczyna żyć własnym życiem, przeprowadzać zmiany jakby na własną rękę, nie znane polszczyź- nie ogólnej. To stanowi o innowacyjnych cechach tego dialektu” (Kurzowa 1992, s. 12–13). Analiza tekstów polskich pieśni ludowych śpiewanych na Wileńszczyźnie wykazała obecność zarówno cech archa- I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 203 icznych, jak i innowacyjnych. Do cech archaicznych należy między innymi mie- szanie szeregów: syczącego, szumiącego i ciszącego, utrzymanie się miękkości l przed samogłoskami tylnymi i spółgłoskami oraz zmiany w końcówkach deklinacyjnych rzeczowników. Natomiast do cech innowa- cyjnych należą między innymi następujące zjawiska: akanie, ukanie, s’ledzikowanie, zmiana rodzaju gramatycznego rzeczow- ników, występowanie osobowej formy czasownika w funkcji przysłówka. Bibliografia BAJEROWA, I., 1986. Polski język ogólny XIX w. Stan i ewolucja. T. I. Ortografia, fonologia z fonetyką, morfonologia. Katowice: Uniwersytet Śląski. CZEKMAN, W., 1975. Akanie. Istota zjawiska i jego pochodzenie. Slavia Orientalis, XXIV, z. 3, 283–305. DEJNA, K., 1994. Atlas polskich innowacji dialektalnych. Warszawa–Łódź: Wydawnictwo Naukowe PWN. GREK-PABISOWA, I., 2002. Współczesne gwary polskie na Litwie i Białorusi. Fonetyka. Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy Instytutu Slawistyki PAN. GREK-PABISOWA, I., OSTRÓWKA, M., BIESIADOWSKA, B., 2007. Osobliwości rodzaju gramatycznego polszczyzny północnokresowej. Biuletyn Polskiego Towarzystwa Językoznawczego, LXIII, 61–72. GÓRNOWICZ H., 1963. O gwarach mazurzą- cych, które realizują szereg ciszący jak szumiący palatalny. In: Red. K. DEJNA, S. HRABEC, W. ŚMIECH. Rozprawy Komisji Językowej. T. IX. Łódź: Łódzkie Towarzystwo Naukowe, 15–32. GRESZCZUK, B., 1997. Uwagi o gwarze, nazewnictwie i historii wsi Osobnica w gminie Jasło (część 1). In: Red. T. AMPEL. Z polszczyzny historycznej i współczesnej. Rzeszów: Wydawni- ctwo Wyższej Szkoły Pedagogicznej, 51–62. KARAŚ, H., 2002. Gwary polskie na Kowień- szczyźnie. Warszawa–Puńsk: Aušra. KURZOWA, Z., 1992. O istocie dialektu pół- nocnokresowego. In: Red. E. FELIKSIAK. Wilno – Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. T. IV. Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, 9–18. KURZOWA, Z., 1993. Język polski Wileńszczy- zny i Kresów Północno-Wschodnich XVI–XX w. Warszawa–Kraków: Wydawnictwo Naukowe PWN. LINDERT, B., 1972. Formanty -(i)uk, čuk w ję- zykach wschodniosłowiańskich. Z polskich studiów slawistycznych, seria 4: Językoznawstwo, 81–87. MASOJĆ, I., 2001. Regionalne cechy systemu gramatycznego współczesnej polszczyzny kultural- nej na Wileńszczyźnie. Warszawa: Elipsa. MINCEWICZ, J., 1992. Pieśni Wileńszczyzny. Olsztyn: Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej. RIEGER, J., 2006. O tak zwanym akaniu w gwarach polskich na Białorusi i Litwie. In: Red. K. RYMUT. Munuscula lingvistica in honorem Alexandrae Cieślikowa oblata. Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich OSSOLINEUM, 387–396. RIEGER, J., MASOJĆ, I., RUTKOWSKA, K., 2006. Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: Wydawnictwo „DiG”. SAWANIEWSKA-MOCHOWA, Z., 1991. Bi- bliografia prac o polszczyźnie kresowej. In: Red. J. RIEGER, M. WERENICZ. Studia nad polszczyzną kresową. T. VI. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 223–254. SAWANIEWSKA-MOCHOWA, Z., 1995. Bibliografia prac o polszczyźnie kresowej za lata 1989–1993 (z uzupełnieniem do roku 1988). In: Red. J. RIEGER. Studia nad polszczyzną kresową. T. VII. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossoliń- skich. Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 265–282. URBAŃCZYK, S., 1968. Gwary polskie na substracie staropruskim i geneza mazurzenia. In: Eadem Szkice z dziejów języka polskiego. War- szawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 208–222. A. Korycka. ANALIZA WYBRANYCH CECH FONETYCZNYCH I MORFOLOGICZNYCH... 204 II. FAKTAI IR APMĄSTYMAI / FAKTY I ROZWAŻANIA Anna Korycka Jan Kochanovski University in Kielce, Poland Research interests: borderland Polish language, ethnolinguistics, folklore ANALYSIS OF CHOSEN PHONETIC AND MORPHOLOGICAL FEATURES PRESENT IN POLISH FOLK SONGS IN THE VILNIUS REGION Summary This article is devoted to an analysis of certain phonetic and morphological features that occur in the material of Polish folk music in the Vilnius region. Excerpts were chosen with respect to the dominant linguistic elements (both phonetic and morphological) of the region in question. Examples were taken from Songs of Vilnius Region (Pieśni Wileńszczyzny) by Jan Mincewicz, materials gained from the Archive of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in Vilnius, and the author’s own recordings. Based on dialectological publica- tions (Kurzowa, Grek-Pabisowa, Sawaniewska- Mochowa, Rieger and others), an investigation into the occurrence of specific features of Northern Borderlands Polish in the Polish folk songs of the Vilnius region was undertaken. The Polish commu- nity is a dynamic group, the vast majority nurturing their own culture, language and customs. The first section of the article analyzes the phonetic features connected with the system of vowels and consonants. The second section con- tains an analysis of morphological phenomena (inflectional and word formative) present in the Polish folk songs known and sung in the Vilnius region. It was found that certain nouns change their grammatical gender; such singularities occur in the presence of the verb and the suffix -uk. The structure of the dialect in the researched area has been preserved quite well, which can be confirmed by the frequency with which the features typical of this region occur. In conclusion, on the basis of phonetics and morphology, it can be stated that the language of the Polish folk songs known and sung in Vilnius has retained many features of the dialect specific to the Northern Polish Borderlands. KEY WORDS: folk song, phonetics, inflec- tion, word formation, borderlands dialect, Vilnius region. Ana Korycka Jano Kochanovskio universitetas Kielcuose, Lenkija Moksliniai interesai: pasienio lenkų kalba, etno- lingvistika, tautosaka VILNIAUS KRAŠTO LENKŲ LIAUDIES DAINŲ PASIRINKTINŲ FONETINIŲ IR MORFOLOGINIŲ SAVYBIŲ ANALIZĖ Santrauka Straipsnyje analizuojamos pasirinktos fonetinės ir morfologinės savybės, aptinkamos Vilniaus regiono lenkų liaudies dainų tekstuose. Pavyz- džiai paimti iš Jano Mincewicziaus knygos „Vil- niaus krašto dainos“ („Pieśni Wileńszczyzny”) tekstų. Medžiaga gauta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Vilniuje archyvo, panaudoti pačios autorės įrašai. Remiantis dialektologijos publikacijomis (Z. Kurzowa, I. Grek-Pabisowa, Z. Sawaniewska-Mochowa, J. Rieger ir kitomis) buvo tiriami specifiniai šiaurinio Lietuvos pasienio lenkų kalbos ypatumai Vilniaus krašto lenkų liau- dies dainose. Lenkų bendruomenė yra dinamiška grupė, puoselėjanti savo kultūrą, kalbą ir papročius. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos foneti- nės garsų ypatybės, susijusios su balsių ir priebalsių sistema. Antroji dalis skirta morfologiniams bruo- žams (kaitybai ir darybai), aptinkamiems Vilniaus regiono lenkų liaudies dainose. Aptariama daikta- vardžio giminės kaita, veiksmažodžio vienaskaitos ypatumai, priesaga -uk. Tiriamosios srities dialektų struktūra puikiai išsaugota. Tai patvirtina tipiškų bruožų dažnumas Vilniaus srityje. Apibendrinant galima teigti, kad remiantis fonetika ir morfologija, lenkų liaudies dainose (žinomose ir dainuojamose Vilniuje) išlaikyta daug dialekto bruožų, tipiškų šiauriniam pasieniui. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: liaudies dainos, fonetika, kaityba, žodžių daryba, pasienio ruožo dialektas, Vilniaus regionas. Gauta 2012 03 31 Priimta publikuoti 2012 07 20 205 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY Jacek Szajewski Jan Kochanowski University in Kielce Department of Foreign Languages ul. Kościuszki 13, 25-310 Kielce, Poland E-mail: jacszaj@wp.pl Research interests: discourse analysis, cross-cultural politeness, pragmatics, corpus lin- guistics ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE This article primarily contains a threefold presentation of the notion of politeness. The uni- versality of the phenomenon of politeness and its wide recognisability inspired the choice of methodology adopted herein. The article aims to produce some observations with regard to both similarities and possible divergences amongst the following angles of the concept in question: a) dictionary definitions, b) definitions proposed by linguists, and c) the perception of this concept by members of society. The paper further aims to shape an initial vision of the category of “politeness” in order to classify it and specify its means of verbalization, with a special focus on the territory of polite lies. The article begins by presenting the dictionary definitions of the concept in que- stion and attempts to show the complexity of the phenomenon, which directly results from the definitions under scrutiny. These are then contrasted with some common definitions proposed by linguists; the key concepts, the operationalization of politeness, and the author’s comments can be found in this section. Subsequently, these definitions are contrasted with the ways lay members of society perceive the concept of politeness. Afterwards, the paper briefly outlines the two fundamental theories of linguistic politeness, namely Brown and Levinson’s Theory of Politeness and Leechs’s Politeness Principle. This is done especially with a view to settling the notion of the polite lie within the frames of the aforementioned theories. Consequently, the phenomenon of the polite lie is defined and the ways in which it typically operates are shown. This is done by means of Brown and Levinson’s positive politeness theory and Leech’s maxims of politeness. Ultimately, the article attempts to contrast language users’ perceptions of polite lies with the two theories of politeness. The dictionary database was collected from the OED2 dictionary and the Merriam-Webster Online Dictionary, as well as from two questionnaires presented to eight informants of different ages and occupations. The paper includes summing-up definitions of linguistic politeness and polite lies, as well as a table with the final results of the questionnaire studies. KEY WORDS: politeness, face, polite lies, discourse analysis. 206 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY Towards a definition of politeness: a dictionary study In order to arrive at an adequate definition of the term politeness (which is, undoubtedly, a difficult endeavour) one has to make a distinction between “politeness” which is seen as “polite behaviour in general” and politeness as “polite language use.” This natural dichotomy seems to be supported by the very dictionary definitions of the word in question, e.g.: The Oxford English Dictionary (OED2 on CD-ROM) gives the following defi- nitions and diachronic usage of the word “politeness.” 1. lit. Polish, smoothness of surface. 2. Mental or intellectual culture; polish, refi- nement, elegance, good taste (of writings, authors, etc.). Now rare. 3. Polished manners, courtesy. 1702 Eng. Theophrast. Politeness may be defined a dextrous management of our Words and Actions whereby we make other people have better Opinion of us and themselves. 1802 M. Edgeworth Moral T. (1816) I. vii. 45 Real politeness only teaches us to save others from unnecessary pain. 1856 Emerson Eng. Traits, Aristocr. Wks. (Bohn) II. 83 Politeness is the ritual of society, as prayers are of the church. The Merriam-Webster Online Dictiona- ry provides the following definitions: 1 a : of, relating to, or having the characte- ristics of advanced culture b : marked by refined cultural interests and pursuits especially in arts and belles lettres 2 a : showing or characterized by correct social usage b : marked by an appearance of considera- tion, tact, deference, or courtesy c : marked by a lack of roughness or cru- dities Thus, according to the above dictionary definitions, the perception of politeness appears to be at least threefold: 1) Behavioural dimension (polished man- ners, dextrous management of words and actions) 2) Cultural dimension (the ritual of soci- ety; marked by a lack of roughness or crudities) 3) Social dimension (saving others from unnecessary pain; showing or char- acterized by correct social usage; an appearance of consideration, tact, defer- ence, or courtesy) The above-quoted dictionary definitions directly cast some light on the complexity and heterogeneity of this phenomenon. Let us narrow down the examination of the phenomenon to its linguistic dimension exclusively. Thus, so called “linguistic politeness” will be our main concern. As a matter of fact, to some people the term “linguistic politeness” appears tautologous, since most of the behaviour which is consi- dered “polite” is rendered through language (Lakoff 2005). Seen from this perspective, there is very little “politeness” which can be described as “non-linguistic.” Towards a definition of politeness: the linguists’ perspective Now let us examine some of the perspecti- ves that linguists adopt while talking about the phenomenon of linguistic politeness. Watts (2003) approaches polite language usage from the following angle: To characterise polite language usage, we might resort to expressions like “the language a person uses to avoid being too direct,” or “language which displays respect towards or consideration for others….” [W] e might give examples such as “language which con- 207J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE tains respectful forms of address like sir or madam,” “language that displays certain ‘polite’ formulaic utterances like please, thank you, excuse me or sor- ry….” And again we would encounter people who consider the polite use of language as “hypocritical,” “dishonest,” “distant,” “unfeeling,” etc. As can be seen from Watts’s definition, there is a certain amount of hesitancy and uncertainty in establishing this concept within a clear-cut frame. This seems to be due to the fact that the concept of politeness pervades various aspects of human activity, both verbal and non-. Its nature appears to be multi-layered, and heavily dependent on the pragmatic context of an utterance. In the literature, there have been some other attempts to define politeness. Let me present and comment upon the most fun- damental ones. 1. Lakoff (1975, p. 64): “…politeness is developed by societies in order to reduce friction in personal interaction.” Such friction is undesirable, and societies de- velop strategies, politeness being one of them, to reduce that friction (Watts 2003). 2. Leech (1980, p. 19) defines it as “stra- tegic conflict avoidance,” which “can be measured in terms of the degree of effort put into the avoidance of a conflict situation,” and the establishment and maintenance of comity. The avoidance of conflict is viewed as an intentional effort, as it is “strategic.” What is more, if politeness is behaviour whose aim is to establish and maintain comity, this must mean that people evaluate other forms of behaviour as undermining those aims. 3. Brown and Levinson (1978) “view po- liteness as a complex system for soften- ing face-threatening acts.”1 1 Brown and Levinson’s politeness theory will be discussed below. Face-threatening acts (FTAs) are acts 4. Kasper (1990, p. 194) builds her work on Brown and Levinson’s approach to politeness and claims that “com- munication is seen as a fundamentally dangerous and antagonistic endeavor.” “Politeness is therefore a term to refer to the strategies available to interactants to defuse the danger and to minimalise the antagonism” (Watts 2003, p. 51). 5. Hill et al. (1986, p. 349) characterize politeness as “one of the constraints on human interaction, whose purpose is to consider others’ feelings, establish levels of mutual comfort, and promote rapport.” 6. Ide (1989, p. 225) sees it as “language usage associated with smooth com- munication.” As Sifianou (1992, pp. 82–3) puts it, this “is achieved through the speaker’s use of intentional strate- gies and of expressions conforming to prescribed norms.” 7. Sifianou (1992, p. 86) defines it as “the set of social values which instructs interactants to consider each other by satisfying shared expectations.” This definition seems to be normative and prescriptive in nature, as the idea of harmony in interaction and the idea of instructing language users are prevalent. The above definitions can be summari- zed in Tables 1–3. either verbal or non-verbal, which threaten “the way in which an individual sees her/himself or would like to be seen by others (taken from the metaphorical expression ‘face’, as in ‘to lose face,’ ‘face-saving,’ etc.)” (Watts 2003, p. 274). 208 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY Table 1. Summary of linguists’ definitions of politeness. No. Source Key concepts Comments Operationaliza-tion of politeness 1. Lakoff (1975) friction reduction in personal interaction politeness is viewed as a set of norms for cooperative behaviour; certain types of behaviour are socially undesirable Behavioural, evaluative 2. Leech (1980) avoidance of a conflict situation; maintenance of comity some forms of behaviour threaten comity and those should be avoided strategically Behavioural (strategic), attitudinal 3. Brown and Levinson (1978) softening face- threatening acts the notion of the hearer’s “face” is emphasized Behavioural, attitudinal 4. Kasper (1990) fundamentally dangerous and antagonistic endeavour, defusing danger and minimalizing antagonism Brown and Levinson’s negative politeness is emphasized Behavioural, attitudinal 5. Hill et al. (1986) consideration for others’ feelings establishing levels of mutual comfort and promoting rapport the notion of positive politeness is emphasized Behavioural, attitudinal 6. Ide (1989) smooth communication conforming to prescribed norms politeness is normative Behavioural, attitudinal 7. Sifianou (1992) social values consideration for each other politeness is normative Evaluative Table 2. Approaches to politeness Categories Lakoff Leech Brown and Levinson Kasper social dimension politeness is developed by society some forms of behaviour threaten comity and should be avoided the notion of the hearer’s “face” is emphasized - interpersonal level reduces friction in personal interaction - softening of face-threatening acts (Negative Politeness) softening of face-threatening acts (Negative Politeness) strategic behaviour - strategic conflict avoidance, intentional effort complex system strategic behaviour to minimize antagonism between interactants 209J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE Table 3. Approaches to politeness (cont’d) Categories Hill et al. Ide Sifianou social dimension mutual comfort and rapport (Positive Politeness) smooth communication pursuing shared expectations interpersonal level consideration for others’ feelings smooth communication consideration for others strategic behaviour one of the constraints on human interaction intentional strategies conforming to prescribed norms set of social values Towards a definition of politeness: as viewed by language users For some linguists, an investigation of the ways in which polite or impolite behaviour is evaluated and commented upon by lay members of a social group is “the only va- lid means of developing a social theory of politeness” (Watts 2003, p. 9). Indeed, the conceptualisation of this term by language users may constitute some solid ground for the presentation of what some people call Politeness Theory, that is, a theoretical concept of our polite (or impolite) linguistic behaviour. Hence, the methodology which has been employed in this paper. For this reason, I thought it useful to have a rough idea of what polite or impolite behaviour denotes in our society. What is more, I was truly curious about the way people around me perceive this social phe- nomenon. I intended to discover whether it is true or not that “lay conceptualisations of politeness are frequently rather vague, since we tend to take forms of politeness for granted” (Watts 2003, p. 30). On the other hand, I anticipated that speakers can tell intuitively whether an utterance is polite, rude, or in between, so I expected them to bring their intuitive rule-governed politeness competence2 into consciousness 2 Lakoff (2006, p. 9) argues that the system of po- liteness is systematically rule-governed. and present their understanding of this phenomenon. Hence, a simple questionnaire was con- structed in which my informants were asked the following question: What does the word “politeness” mean to you? The data gathered are presented in Table 4. As can be seen from the above lay defini- tions, there exists a certain amount of over- lap between those definitions and the ones proposed by the linguists studying the field. Let us compare the two types of defini- tions in Table 5. Interestingly, mutual comfort and pro- motion of rapport in the linguists’ definition can be matched with kindness, well-bred manners and tactful behaviour in the infor- mants’ definitions. Similarly, consideration for others has its rough counterpart in the form of respect towards others. The notion of a situational context is prevalent in both categories of the definitions. Sifianou (1992) conducted a similar experiment among the English and Greek members of society. Her observations of the English conceptualization of the word politeness included: consideration for others, formality, discrete maintenance of distance, but also expressions of “altruism, generosity, morality and self-abnegation” (Sifianou 1992, p. 88). 210 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY A polite lie and its definition Not only politeness itself, but also the terri- tory of a lie are within my field of attention and study. In this part of the paper I will attempt to examine some areas of linguistic behaviour in which a lie fulfils the criteria of “polite linguistic behaviour,” and therefore can be referred to as a polite lie. At the very onset, I will very briefly present the two fundamental theories of poli- teness, namely Brown and Levinson’s Theory of Politeness and Leech’s Politeness Principle. Subsequently, I will illustrate how the notion of a lie operates within these two theories. One of the crucial concepts in poli- teness theory is the idea of face. Its sense Table 5. Comparison of linguists’ and lay speakers’ definitions of politeness. LINGUISTS’ DEFINITION SPEAKERS’ DEFINITION social dimension mutual comfort and promotion of rapport kindness, well-bred manners, tactful behaviour interpersonal level consideration for others’ feelings respect towards others; ability to understand others strategic behaviour intentional strategies conforming to prescribed norms; set of social values expressions which agree with spe- cific situations or people Table 4. Summary of lay responses to the politeness survey. The perception of politeness by male polish informants of different ages and occupations. No.1 No.2 No.3 No.4 Informant’s occupation school manager regular soldier teacher of biology porter/janitor Showing respect towards others. Ability to listen to and understand others. It can make life easier. Behaving towards other people in a cultured way. Ability to behave properly (i.e., in a way which is not troublesome to anybody or hurting anybody’s feelings, habits or traditions) in any situation, including unex- pected ones. Respect for other people and also a sign of our good manners and kind- ness. The perception of politeness by female polish informants of different ages and occupations No.1 No.2 No.3 No.4 Informant’s occupation client consultant teacher of Russian consultant teacher of arts Kindness; one’s ability to do somebody a fa- vour if needed. A particular kind of interpersonal behaviour charac- terized by using words and expres- sions which agree with specific situ- ations or people. Kindliness, being nice, a smile on one’s face, well-bred man- ners, tactful behaviour in a particular situation. A well-bred gesture towards another person. 211J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE is closely related to the common phrase to lose face meaning “to be humiliated” or “to lose credit/reputation.”3 Brown and Levinson (1987) claim that every human being possesses “face,” something that is threatened in most encounters. They say that face exists in two varieties: positive face and negative face. A person’s positive face is “a person’s desire to be well thought of,” accepted and understood by others, even liked, treated as a friend and confidant, as a member of the same group, to be appreciated and appro- ved of. Positive face involves the need to be connected. Thus, a complaint about the quality of someone’s work threatens his/her positive face. A person’s negative face can be defined as “a wish not to be imposed on by others and be allowed to go about our business unimpeded with our rights to free and self-determined action” (Grundy 1995, p. 133). Negative face involves the need to be independent. In other words, it can be viewed as freedom from imposition and freedom of action. An utterance may by oriented either to the positive or to the negative face of the interactants. Hence, one can distinguish so-called face-threatening acts, which are those acts that endanger the hearer’s ne- gative face, since they frequently impose some action on the hearer, intrude on the addressee’s territory, and limit his or her freedom of action (Sifianou 1992). On the other hand, an example of reference (and threat) to the addressee’s positive face can be our dissatisfaction with the quality of their service or work. 3 According to the Oxford Advanced Learner’s Dictionary. What Brown and Levinson (1987) call positive politeness and negative politeness is an action of redress (an indication that no “face threat is intended or desired” (ibid, p. 70)) which is oriented either to the hearer’s positive or negative face respectively. What is more, they formulate superordinate stra- tegies from which we can choose when we have a face-threatening act to perform: 1. To do the act on-record (explicitly, without attempting to hide what we are conveying). The on-record strategy can be further subdivided into three subordinate stra- tegies: a. to do the act on-record baldly without redress b. to do the act on-record with positive politeness c. to do the act on-record with nega- tive politeness 2. To do the act off-record (implicitly, attempting to hide what we are con- veying). 3. Not to do the act at all. Which strategy we choose is a question of how polite we wish to be. The strategies presented above rank from the least polite (1), in which there is no compensation for the face-threat, to (3) where “the face threat is too great to be compensated for by any language formula so that the most appropriate politeness strategy is not to do the act” (Grundy 1995, p. 135). How does a verbal lie function within Brown and Levinson’s Theory of Poli- teness? I deliberately avoided using the term act since a lie cannot be treated as a speech act in the sense Austin (1965) understood it. Let me, by way of digression, explain the “non-performative” nature of a lie. A 212 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY lie does not possess any direct (explicit) or indirect (implicit) formula that would be capable of rendering such an act. Drawing on Austin’s Speech Act Theory, a lie is not a performative act of the following form: I hereby + Vgp We cannot say: I hereby lie to you. Si- milarly, we cannot say I hereby threaten you. As Sebeok (1978, p. 126) phrased it: “Nothing is a lie in itself , but any utterance can be a lie.” Lies and Positive Politeness To Brown and Levinson, a lie operates wi- thin the Theory of Politeness in the latter’s positive domain (Positive Politeness) exclu- sively. The need to be polite frequently leads us to resort to the strategy of lying, parti- cularly when there is a risk of threatening our own or the interlocutor’s positive face. Brown and Levinson (1987, p. 115) treat “white lies” as examples of positive poli- teness, that is, a strategy that we frequently employ when we wish to avoid threatening the hearer’s positive face. White lies can be treated as conventional, habitual and automatically fabricated excuses exploited in situations involving an awkward request or an awkward question (Antas 2008). False excuses are, thus, a fairly common strategy within a polite lie, e.g.: I can’t lend you my iPod as the batteries are run-down. I’d love to go out with you tonight, but I have to stay longer at work. Leech’s Politeness Principle Leech (1983) puts forward his own theory of politeness, chiefly by introducing the Politeness Principle which maintains “the social equilibrium and the friendly relations which enable us to assure that our interlocu- tors are being cooperative in the first place” (1983, p. 82). The Principle works in two ways: it can “minimize (other things being equal) the expression of impolite beliefs,” which is its negative form. In its positive form it can “maximize (other things being equal) the expression of polite beliefs.” Po- lite and impolite beliefs are the ones which are favourable or unfavourable to the hearer. • TACT MAXIM a) Minimize cost to other b) (Maximize benefit to other) Leech considers the Tact Maxim as “per- haps the most important kind of politeness in English-speaking society.” There are two sides to the Tact Maxim: a negative one (a), and a positive one (b), the second being less important, but still “a natural corollary of the first.” The degree of tact can be measured by means of the cost-benefit scale. It estima- tes the cost or benefit to the speaker or to the hearer of a certain action A. Leech (1983, p. 107) gives the following example: 1. Peel these potatoes. cost to hearer less polite 2. Hand me the newspaper. 3. Sit down. 4. Look at that. 5. Enjoy your holiday. 6. Have another sandwich. benefit to hearer more polite 213J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE Antas (2008) considers a lie to be a tactful, desirable and strategic behaviour in a particular pragmatic situation. Utterances like Enjoy your holiday or Have another sandwich can be examples of lies with the speaker not necessarily genuinely meaning what he or she conveys, instead simply obeying the Tact Maxim. • GENEROSITY MAXIM a) Minimize benefit to self b) (Maximize cost to self) For example, when we consider the following sentences: Could I have some more X? and Is there any more X?, Leech notices that greater politeness is achieved in the second one, because reference to the speaker as beneficiary is omitted (minimi- zation of benefit to self). We very often employ this strategy while producing conventional false assurances of the following sort: Doesn’t really matter. (Pol.: nie ma sprawy) That’s OK. (Pol.: nic się nie stało) No problem. (Pol.: to nic) Clearly, in the above examples the speaker is “generous” towards the hearer in order to save his/her positive face in an awkward situation. Let us consider two more examples: I can lend you my car, no problem. (cost to self) You must come and visit us. (cost to self) In these examples the speaker (whether genuinely or not) commits to performing some action which could imply benefit to the hearer and cost to the speaker. • APPROBATION MAXIM a) Minimize dispraise of other b) (Maximize praise of other) “In its more important negative aspect, this maxim says ‘avoid saying unpleasant things about others, and more particularly, about h’” (1983, p. 135). Leech exemplifies: the compliment What a wonderful meal you cooked! is highly valued, whereas What an awful meal you cooked! is not. As dispraise of h or of a third party is impolite, various strategies of indirectness can be applied to diminish the effect of criticism, for instance “institutionalized forms of understatement” or, as Leech puts it, lack of praise which implicates dispraise: You could be more careful. Her performance was not as good as it might have been. A: Do you like these plums? B: I’ve tasted better. Interestingly, Leech initially suggests, but eventually abandons, as he puts it, an unflattering subtitle for the Approbation Maxim, namely “the Flattery Maxim.” He observes that “the term ‘flattery’ is generally reserved for insincere approbation” (1983, p. 135). Here we encounter the word insin- cere, which is vital for our understanding of the polite lie strategy operating within this maxim. We do, in fact, often praise others in a hyperbolic way or alternatively use litotes or understatement in order to minimize our dispraise of others. Let us consider the following examples: 214 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY I’m very happy to see you! hyperboleThat’s a great present! I’m infinitely grateful! It’s not quite like that. litotes/understatementYou could have been more thoughtful. Your work leaves a lot to be desired. • MODESTY MAXIM a) Minimize praise of self b) (Maximize dispraise of self) Leech (1983) gives the following examples (the dagger † indicates that the utterance is less acceptable in terms of absolute politeness): How stupid of me! †How clever of me! Please accept this small gift as a token of our esteem. †Please accept this large gift as a token of our esteem. The above examples show that self- -dispraise is considered to be quite modest, even when exaggerated for some comic effect. Similarly, the understatement of one’s generosity or false disagreement is normal and conventional, in contrast to the exaggeration of one’s generosity. “To break the first submaxim of Modesty is to commit the social transgression of boasting” (1983, p. 136). Hence, we often resort to lying and produce utterances of the following kind: My contribution was really small. (in fact it wasn’t, mine was the lion’s share) No, you’re exaggerating. (false disa- greement) In my humble opinion… If I could say something… • AGREEMENT MAXIM a) Minimize disagreement between self and other b) (Maximize agreement between self and other) Leech notes that “there is a tendency to exaggerate agreement with other people, and to mitigate disagreement by expressing regret, partial agreement, etc.” (1983, p. 138). He gives the following examples: A: It was an interesting exhibition, wasn’t it? B: †No, it was very uninteresting. [Ma- xim of Agreement disobeyed] A: English is a difficult language to learn. B: True, but the grammar is quite easy. The latter example shows that partial disagreement is more preferable to complete disagreement. Some more examples of conventional lies include: It’s not quite like that. (Pol.: To niezu- pełnie tak.) I don’t fully agree. (Pol.: Nie całkiem się zgadzam) It doesn’t suit me very well. (Pol.: Nie bardzo mi to odpowiada) – in the case when we completely disagree with something. I’ll have to consider this. (Pol.: Muszę 215J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE się jeszcze nad tym zastanowić) – in the case when we know that something does not satisfy us. • SYMPATHY MAXIM a) Minimize antipathy between self and other b) (Maximize sympathy between self and other) This maxim “explains why congratula- tions and condolences are courteous speech acts, even though… [they] express beliefs which are negative with regard to the he- arer” (1983, p. 138). Example: I’m terribly sorry to hear that your dog died. in contrast to: †I’m terribly pleased to hear that your dog died. Leech (1983) points out that condo- lences are usually expressed with some reticence since they convey an impolite belief which is unfavourable to h. Therefore it might be preferable to say: I’m terribly sorry to hear about your dog. The power of the Sympathy Maxim enables the hearer to interpret the above utterances as an expression of sympathy for misfortune. Antas (2008) produces her own additio- nal maxim to Leech’s maxims, which she labels as Maksyma Wspólnego Narzekania (Maxim of Shared Complaining [translation mine]). The application of this maxim is prevalent among Polish language users. She regards complaining as a typically Polish verbal behaviour employed in a particular situation that can be fortunate or not for the speaker. She compares this strategy to “picking holes in something” and finally treats it as a derivative of Leech’s Modesty Maxim. I think everyone is familiar with typical- ly Polish responses to the question How’s life? We are likely to say: Pol.: Stara bieda. ≈ En: Same as ever. Pol.: Jakoś leci. ≈ En: Can’t complain. Adhering to Leech’s Modesty Maxim and seeking positive politeness between us and the third party is the main incentive for employing this strategy. Polite lies from the perspective of language users Curiosity as to how language users understand the phenomenon of polite lies inspired me to conduct yet another question- naire. I asked my informants the following question: What does “a polite lie” mean to you? The answers are presented in Table 6. It seems to me that for both male and fe- male informants, the most important under- lying reason for employing the strategy of a polite lie is his or her interlocutor’s positive face. Indeed, Brown and Levinson’s posi- tive face notion seems to be prevailing in all the answers given. Consider the following: • he/she avoids hurting the addressee of the message • in order not to hurt them • avoidance of embarrassing situations in interpersonal relations • one can avoid a clumsy situation or hurting somebody 216 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY • not to undermine social relations • convey unpleasant information more subtly Conclusions To sum up, the primary purpose of this paper was to present, compare and contrast the notion of politeness from a threefold perspective: • the dictionary definitions Table 6. Lay speakers’ understanding of “polite lies.” The perception of politeness by male polish informants of different ages and occupations No.1 No.2 No.3 No.4 Informant’s occupation school manager regular soldier teacher of biology porter/janitor The least harmful of all lies, frequently resulting in the better mental state of the “perpetrator” as he/ she avoids hurting the addressee of the message. Saying something which is not true to somebody in order not to hurt them. Concealment of something or a harmless lie over an unimportant matter, thanks to which one can avoid a clumsy situation or hurting somebody. The choice of a “lesser evil;” a sign of our kindness and reluctance to distress others. The perception of politeness by female polish informants of different ages and occupations No.1 No.2 No.3 No.4 Informant’s occupation client consultant teacher of Russian consultant teacher of arts It is like saying to somebody: “You look nice today,” without really meaning it. Avoidance of embar- rassing situations in interpersonal rela- tions. A situation in which it is more advis- able to say an untruth or a half-truth in order not to undermine social relations. A lie for somebody’s own good; concealment of truth/ understate- ment in order to convey unpleasant information more subtly. It is a way of saving somebody (our interlocutor) from distress, sadness, etc. • linguists’ descriptions • language users’ conceptualizations What is more, I have attempted to lo- cate the concept of a polite lie within the two fundamental theories of “politeness,” i.e., Brown and Levinson’s Theory of Poli- teness and Leech’s Politeness Principle. In addition, I have endeavoured to contrast the perception of polite lies by language users with the two theories mentioned above. 217J. Szajewski. ON “POLITENESS” AND “POLITE LIES” IN EVERYDAY DISCOURSE References ANTAS, J., 2008. O kłamstwie i kłamaniu. Kraków: Universitas. AUSTIN, J. L., 1965. How to Do Things with Words. Oxford: Clarendon Press. BROWN, P.; LEVINSON, S., 1978. Univer- sals in language usage: politeness phenomena. In: E. GOODY, ed. Questions and Politeness. Cambridge: Cambridge University Press, 56–289. BROWN, P.; LEVINSON, S., 1987. Polite- ness: Some Universals in Language Usage. Cam- bridge: Cambridge University Press. GRUNDY, P., 1995. Doing Pragmatics. Lon- don: Edward Arnold. HILL, B.; IDE, S.; IKUTA, S.; KAWASA- KI, A.; OGINO, T., 1986. Universals of linguistic politeness: quantitative evidence from Japanese and American English. Journal of Pragmatics, 10(3), 347–71. IDE, S., 1989. Formal forms and discernment: two neglected aspects of linguistic politeness. Multilingua, 8(2/3), 223–48. KASPER, G., 1990. Linguistic politeness: current research issues. Journal of Pragmatics, 14(2), 193–218. LAKOFF, R., 1975. Language and Women’s Place. New York: Harper. LAKOFF, R.; IDE, S. (Eds.), 2006. Broadening the Horizon of Linguistic Politeness. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins. LEECH, G., 1983. Principles of Pragmatics. London: Longman. SEBEOK, T. A., 1978. Uwagi o kłamstwie i mijaniu się z prawdą. Studia Semiotyczne, VIII, 125–129. sifianou, M., 1992. Politeness Phenomena in England and Greece. Oxford: Clarendon. WATTS, R., 2003. Politeness. New York: Cambridge University Press. D ic tionar ie s Merriam-Webster, 2009. “politeness” Avai- lable from: [November 2009] SIMPSON, H.; WEINER, E. (Eds.), 1989. Oxford English Dictionary, 2nd Ed. Oxford: Cla- rendon Press. Jacek Szajewski Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach, Polska Zainteresowania naukowe: analiza dyskursu, grzeczność międzykulturowa, pragmatyka języ- kowa, językoznawstwo korpusowe KILKA SŁÓW O GRZECZNOŚCI I KŁAM- STWACH GRZECZNOŚCIOWYCH W CO- DZIENNYM DYSKURSIE Streszczenie Niniejszy artykuł ukazuje zjawisko grzeczności językowej z trzech perspektyw: definicji słow- nikowych, definicji zaproponowanych przez językoznawców oraz sposobów pojmowania tego zjawiska przez użytkowników języka. Podstawo- wym celem artykułu było ukazanie zbieżności i różnic występujących pomiędzy wyżej wymienio- nymi sposobami definiowania tego zjawiska, jak również określenie jego występowania w obszarze kłamstwa grzecznościowego. Przedstawiono defi- nicje słownikowe grzeczności i ukazano złożoność Jacek Szajewski Jano Kochanovskio universitetas Kielcuose, Lenkija Moksliniai interesai: diskurso analizė, tarpkul- tūrinis mandagumas, pragmatika, tekstynų lingvistika ŠIS TAS APIE „MANDAGUMĄ“ IR „MAN- DAGŲ MELĄ“ KASDIENIAME DISKURSE Santrauka Straipsnyje kalbama apie trejopą mandagumo sąvoką. Šio straipsnio metodologijos pasirinkimą lėmė mandagumo reiškinio universalumas ir jo platus pripažinimas. Straipsnyje siekiama pateikti keletą pastebėjimų apie panašumus ir galimus skirtumus, kurie atsiranda nagrinėjant sąvokas šiais aspektais: žodyno apibrėžimų, kalbininkų siūlomų apibrėžimų, visuomenės narių supratimas. Be to, siekiama suformuluoti pradinę „mandagumo“ kategorijos viziją, kad būtų galima ją klasifikuoti ir detalizuoti jos verbalizavimą kreipiant ypatingą dėmesį mandagiam melui. Straipsnio pradžioje 218 III. NUOMONĖ / OPINIE I POGLĄDY tego zjawiska. Następnie przedstawiono główne definicje zjawiska grzeczności, zaproponowane przez językoznawców. Omówiono także kluczowe pojęcia i obszary występowania zjawiska grzeczno- ści, dodano komentarze autorskie. Następnie doko- nano analizy porównawczej definicji uzyskanych od użytkowników języka i skontrastowano je z definicjami podanymi przez badaczy języka. W dal- szej części artykułu pokrótce scharakteryzowano dwie fundamentalne teorie dotyczące grzeczności językowej: teorię grzeczności Penelope Brown i Stephena Levinsona oraz zasadę grzeczności Geoffreya Leecha. Dokonano próby osadzenia zjawiska kłamstwa grzecznościowego w ramach wyżej wymienionych teorii. Pomocne okazały się kategorie grzeczności pozytywnej, jak też Le- echowskie maksymy grzeczności. W zakończeniu autor skonfrontował sposób postrzegania zjawiska kłamstwa grzecznościowego przez użytkowników języka z teoriami grzeczności zaproponowanymi przez Brown i Levinsona oraz Leecha. SŁOWA KLUCZOWE: grzeczność, grzeczność językowa, twarz, kłamstwo grzecznościowe, ana- liza dyskursu. pateikiama sąvokos definicija, aptariamas reiškinio sudėtingumas, pastebėtas kruopščiai išanalizavus sąvokos apibrėžimus. Toliau pristatomi bendrieji lingvistų apibrėžimai ir gretinamoji analizė. Pa- teikiamos pagrindinės mandagumo ir autoriaus komentarų sąvokos. Vėliau šie apibrėžimai lygi- nami su visuomenės narių mandagumo sąvokos supratimo būdais. Siekiant tiksliai apibrėžti mandagaus melo sąvoką, straipsnyje trumpai apibūdinamos dvi fundamentalios lingvistinio mandagumo teorijos. Pasitelkus Browno ir Levinsono teigiamo manda- gumo teoriją bei Leecho mandagumo maksimas, apibrėžiamas mandagaus melo reiškinys, parodo- mi jo veikos būdai. Stengiamasi palyginti kalbos vartotojų mandagaus melo suvokimą su dviem mandagumo teorijomis. Žodyno duomenų bazė buvo surinkta iš OED2 žodyno, Merriam-Webster Online Dictionary, taip pat dviejų klausimynų, pateiktų aštuoniems įvai- raus amžiaus ir profesijų informantams. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: mandagumas, vei- das, mandagus melas, diskurso analizė. Gauta 2012 05 01 Priimta publikuoti 2012 07 20 219 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE Vilija Ragaišienė Lietuvių kalbos institutas P. Višinskio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva El. paštas vilija.ragaisiene@vlkk.lt Moksliniai interesai: akcentologija, dialektologija, leksikografija DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ AUKŠTAIČIŲ ŠNEKTŲ RANKRAŠTINIUOSE ŠALTINIUOSE Šiame straipsnyje nagrinėjami Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyve saugomuose XX amžiaus 6–7 dešimtmečio pietų aukštaičių šnektų rankrašti- niuose šaltiniuose rasti keleriopai kirčiuojami daiktavardžiai. Straipsniu siekiama nustatyti šių daiktavardžių kirčiavimo tendencijas, parodyti jų geografinį paplitimą ir reiškinio intensyvumą. Rankraštiniuose šaltiniuose rastų variantų gausa (užrašyta daugiau nei du šimtai žodžių) rodo, kad pietų aukštaičių plote kirčiavimo variantiškumo XX a. 6–7 dešimtmetyje būta gana intensyvaus. Dauguma įvairiai kirčiuojamų žodžių formų aptariamuose šaltiniuose paliudytos kelis ar net keliolika kartų. Daiktavardžių akcentinių gretybių išplitimas būdingas visam pietų aukštaičių plotui, tačiau jų dažnumas nevienodas. Dvejopai kirčiuojamų formų, pvz.: rastai, rastų / raista, raist, daugiau rasta pietvakarinėje ir pietinėje ploto dalyje, akūtinio kamieno vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko oksitoninio kirčiavimo gretybės, pvz.: žedas (3), žiedù, žiedùs, dažniau aptinkamos pietinėse ir rytinėse šnektose. Išsami duomenų analizė rodo, kad daiktavardžiai pietų aukštaičių šnektose kirčiuojami ne pramaišiui, o pagal vieną kurią akcentinę paradigmą. Iš toje pačioje šnektoje ar visame plote vartojamų dviejų kirčiavimo variantų vienas yra pagrindinis, kitas – gretiminis. Rankraštinių šaltinių medžiaga remia kalbininkų prielaidas, kad pietų aukštaičių šnektose dvejopai kirčiuojamų daiktavardžių formų atsiradimas ir polinkis į oksitonezę pirmiausia sietinas su rekonstruojamu su dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentiniu ir semantiniu modeliu, pvz.: pelis, dgs. peliai / kuop. dgs. peilia. Taip pat sukaupti duomenys pagrindžia nuostatą, kad daiktavardžių akcentuaciją galėjo veikti ir kamienų sąveikos veiksniai – homo- niminių formų egzistavimas, morfo(no)loginis paradigmos išlyginimas, sistemos atitikties ir kt. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: akcentinis variantas, kirčiavimo variantiškumas, oksitonezė, paprastoji ir kuopinė daugiskaita, kamienas. Renkant medžiagą Lietuvių kalbos at lasui1, XX a. 6 dešimtmetyje tarmių tyrėjams kel- tas uždavinys fonetine transkripcija užrašyti 1 Lietuvių kalbos atlasas 1, 1971. Leksika. Vilnius: Mokslas. Lietuvių kalbos atlasas 2, 1982. Fonetika. Vil- nius: Mokslas. Lietuvių kalbos atlasas 3, 1991. Morfo- logija. Vilnius: Mokslas. ir sukirčiuoti „kiek galint daugiau tekstų [...] iš kasdienės kalbos ir tautosakos“ (žr. plačiau Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, p. 9). Taigi XX amžiaus 6–7 dešimtmetį Lietuvių kalbos institute iš pietų aukštaičių ploto buvo sukaupta nemažai tarminių rankraštinių tekstų, kurie iki šiol mažai tirti. 220 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE Daiktavardžių keleriopo kirčiavimo tendencijų tyrimui atlikti Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyve saugomi XX a. 6–7 dešimtmečio rankraščiai pasirinkti neatsitiktinai. Visų pirma domino senes- niuose šaltiniuose užfiksuota medžiaga, nes pastarųjų dvidešimties metų garsiniai įrašai išanalizuoti ir aprašyti straipsnio autorės 2010 m. apgintoje daktaro disertacijoje (žr. plačiau Ragaišienė 2010). Be to, siekta patikrinti, kuriuo laikotarpiu galėjo rastis kirčiavimo įvairavimo tendencijos, nes ankstesni tyrėjai savo darbuose į tai, galima sakyti, neatkreipę dėmesio. Taip pat norėta pasižiūrėti, ar rankraštinių šaltinių medžia- ga remia kalbininkų nustatytas akcentinių variantų egzistavimo pietų aukštaičių šnek- tose prielaidas. Peržiūrėjus archyve esančius rankraščius nustatyta, kad per aptariamus du dešimtme- čius medžiagos sukaupta iš daugumos pietų aukštaičių gyvenamųjų vietų (punktų)2. Archyve rasti 57 rankraštiniai šaltiniai (apie 22 00 psl.) iš 55 gyvenamųjų punktų (žr. 1 lentelę). 2 Tirtinos gyvenamosios vietos (punktų pavadini- mai ir numeriai) nustatyti Lietuvių kalbos atlaso rengėjų. 1 lentelė. Tarmių archyvo rankraštiniai šaltiniai Vietovės sutrumpini- mas (punkto numeris) Vietovės pa- vadinimas* Metai, užrašytojas, šaltinio registracijos numeris Vietovės sutrumpini- mas (punkto numeris) Vietovės pava- dinimas Metai, užrašytojas, šaltinio registraci- jos numeris Al (644) Venciūnai, Alytaus r. 1964, Ž. Urbanavi- čiūtė, Rg. Nr. 819 Mrc (697) Marcinkonys, Druskininkų r. 1953, J. Jašins- kaitė, R. Jėčiūtė, K. Morkūnas, J. Kazlauskas, Rg. Nr. 157 Alv (645) Alovė, Dau- gų r. 1953, J. Paulauskas, M. Sapijanskaitė, Rg. Nr. 86 Mrk (688) Merkinė, Druskininkų r. 1953, J. Jašins- kaitė, R. Jėčiūtė, J. Morkūnas, J. Kazlauskas, Rg. Nr. 159 Avž (673) Avižieniai, Veisiejų r. 1954, B. Savukynas, Rg. Nr. 190 Mšk (683) Miškiniai, Lazdijų r. 1953, O. Stankevi- čiūtė, Rg. Nr. 175 Brč (656) Barčiai, Laz- dijų r. 1959, V. Labutis, Rg. Nr. 535 Mšk (683) Miškiniai, Lazdijų r. 1960, J. Valuckas, Rg. Nr. 663 Bržl (596) Bražuolos apyl., Tra- kų r. 1967, A. Jonaitytė, Rg. Nr. 877 Mšn (695) Mašnyčia, Druskininkų r. 1953, J. Pilypaitis, M. Svirskas, Rg. Nr. 160 Čbt (663) Čebatoriai, Eišiškių r. 1955, V. Ambrazas, Rg. Nr. 251 Mtl (657) Meteliai, Laz- dijų r. 1953, A. Gudony- tė, Rg. Nr. 174 Čvn (684a) Čivonys, Veisiejų r. 1951, B. Savukynas, Rg. Nr. 62 Nč (VII) Nočia, Rodū- nios r. 1959, A. Jonaitytė, Rg. Nr. 500 Dbč (699) Dubičiai, Varėnos r. 1952, J. Dovydaitis, Rg. Nr. 74 Nmn (659) Nemunaitis, Alytaus r. 1953, J. Paulaus- kas, M. Sapijans- kaitė, Rg. Nr. 85 Dč (650) Didžiosios Sėlos, Eišiš- kių r. 1964, J. Lipskienė, Rg. Nr. 816 Pčk (648) Pučkornė, Eišiškių r. 1955, N. Grigas, Rg. Nr. 252 * Vietovės pavadinimas nurodytas toks, koks teikiamas šaltinių registracijos žurnale. 221 Dgr (575) Daugirdiškės, Trakų r. 1965, K. Vosylytė, Rg. Nr. 836 Plkn (616) Paluknio apyl., Trakų r. 1966, A. Jonaitytė, Rg. Nr. 858 Dgn (691) Daugidonys, Eišiškių r. 1955, J. Dovydaitis, Rg. Nr. 253 Pls (IX) Pelesa, Rodū- nios r. 1955, J. Paulaus- kas, Rg. Nr. 503 Dlg (686a) Dulgininkai, Lazdijų r. D. Jarmuševičiūtė, V. Leščinskas, Rg. Nr. 864 Pls (IX) Pelesa, Rodū- nios r. 1959, D. Gargasai- tė, Rg. Nr. 503 Drž (696) Darželiai, Varėnos r. 1964, Ž. Urbanavi- čiūtė, Rg. Nr. 821 Pvč (689) Puvočiai, Druskininkų r. 1953, J. Jašins- kaitė, R. Jėčiūtė, K. Morkūnas, J. Kazlauskas, Rg. Nr. 156 Eiš (681) Eišiškės, Eišiškių r. 1957, A. Vidugiris, Rg. Nr. 766 Ram (VI) Ramaškonys, Varanavo r. 1959, J. Šukys, Rg. Nr. 501 Ilgn (660) Ilgininkai, Druskinin- kų r. 1953, J. Jašinskaitė, R. Jėčiūtė, J. Mor- kūnas, J. Kazlauskas, Rg. Nr. 158 Rč (674) Ročkiai, Laz- dijų r. 1954, A. Stučkai- tė, Rg. Nr. 165 Jk (662) Jakėnai, Varėnos r. 1952, M. Kindurytė, M. Sapijanskaitė, Rg. Nr. 73 Rtn (702) Ratnyčia, Druskininkų r. 1953, E. Širvins- kaitė, Rg. Nr. 161 Jkn (647a) Jakėnų apyl., Varėnos r. B. Cieškienė, Rg. Nr. 103 Rud (698) Rudnia, Varė- nos r. 1952, J. Dovydai- tis, Rg. Nr. 76 Kb (704) Kabeliai, Varėnos r. 1965, Ž. Urbanavi- čiūtė, Rg. Nr. 840 Rūd (634) Rūdninkai, Eišiškių r. 1967, M. Razmu- kaitė, 876 Kbš (687) Kibyšiai, Druskinin- kų r. 1953, B. Savukynas, V. Valunta, Rg. Nr. 155 Sel (658) Seiliūnai, Lazdijų r. 1953, N. Milinavi- čiūtė, Rg. Nr. 164 Knk (665) Kaniūkai, Eišiškių r. 1963, K. Vosylytė, Rg. Nr. 764 Spg (692) Sapiegiškiai, Veisiejų r. 1954, B. Savuky- nas, Rg. Nr. 220 Knv (690) Kaniava, Varėnos r. 1952, M. Svirskas, Rg. Nr. 77 Svl (675) Savilionys, Alytaus r. 1957, V. Ambra- zas, Rg. Nr. 335 Kpč (693) Kapčiamies- tis, Lazdijų r. 1953–1954, J. Dovy- daitis, Rg. Nr. 191 Škl (615) Šklėriai, Tra- kų r. 1957, K. Morkū- nas, Rg. Nr. 367 Kpč (693) Kapčiamies- tis, Lazdijų r. 1960, Z. Dzemionai- tė, Rg. Nr. 626 Šlčn (666) Šalčininkai, Šalčininkų r. 1963, A. Vidugi- ris, Rg. Nr. 776 Kurš (664) Kuršiai, Varėnos r. 1965, K. Vosylytė, Rg. Nr. 835 Šlčnk (651) Šalčininkėliai, Eišiškių r. 1967, A. Vidugi- ris, Rg. Nr. 875 Kvn (VIIIa) Kivonys, Varanavo r. 1963, A. Vidugiris, Rg. Nr. 767 Švnd (694a) Švendubrė, Druskininkų r. 1953, B. Švenčio- nytė, Rg. Nr. 232 Lpln (701) Lipliūnai, Veisiejų r. 1953, E. Grinavec- kienė, Rg. Nr. 152 Vėž (680) Vėžionys, Eišiškių r. 1955, A. Vidugi- ris, Rg. Nr. 249 Mcl (633) Maceliai, Trakų r. (Ei- šiškių r.) 1957, K. Eigminas, V. Vitkauskas, Rg. Nr. 369 Vng (671) Vingrėnai, Lazdijų r. 1953, E. Mika- lauskaitė, Rg. Nr. 167 Mcv (700) Macevičiai, Veisiejų r. 1954, J. Dovydaitis, Rg. Nr. 192 Vrn (678) Varėna, Varė- nos r. 1952, M. Kindu- rytė, M. Sapijans- kaitė, Rg. Nr. 72 Mr (593) Mergiškės, Vievio r. 1953, J. Dovydaitis, Rg. Nr. 151 1 lentelės tęsinys V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ 222 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE Taigi iš beveik viso tiriamojo ploto kalbininkų surinktų duomenų pakanka įvertinti ir nustatyti pietų aukštaičių daik- tavardžių ir jų formų kirčiavimo polinkius. Juolab kad aptariami šaltiniai palyginti gerai atspindi pietų aukštaičių šnektų ypatybes. Juose pateikta medžiaga yra ypač vertinga ir patikima, nes dauguma rankraščių parengti patyrusių dialektologų (žr. 1 lentelę). Tiriamuose šaltiniuose rasta daugiau nei du šimtai daiktavardžių ir jų formų, turin- čių tą pačią leksinę ir gramatinę reikšmę, tą pačią morfologinę sandarą, besiskiriančių tik įvairiais akcentinio varijavimo požy- miais: kirčio vieta ir (ar) priegaide, pvz.: derliùs3 Sel, Pvč, Lpln / delius Mr, ksnis (1) Mtl, Sel, Vng, Kbš, Mšn / kąsnỹs4 Jkn, Mšn, Nč ir kt. Šie skirtumai, kaip žinoma, ir lemia žodžių priklausymą skirtingoms akcentinėms paradigmoms, kitaip sakant, to paties žodžio ir (ar) jo formų kirčiavimo variantiškumą, pvz.: kaimýnas (3) Škl, Kbš, Knv, Kpč, Mrc / kaimýnas (1) Ddž, Rud, laum (4) Alv, Al, laums Švnd, Pls, Mšn / laũmė (2) Lpln, laũmė, laũmės Mtl, Vng, žmonà (3), (su) žmóna Mcl, Knv, Rud / (su) žmonà Pvč, Kpč ir kt. (plačiau žr. Mi- liūnaitė 2009, p. 141–143, 174; Ragaišienė 2010, p. 9). Matyti, kad pietų aukštaičių plote dažniausiai dvejopai kirčiuojami to paties kamieno daiktavardžiai. Rankraštiniuose šaltiniuose daugiausia rasta o ir io kamienų žodžių, pvz.: kaklas (2) Kpč, Rod / kaklas (4) Jkn, žvirblỹs5 Dgr, Pvč, Mšn / žvrblis (1) Rtn ir kt., gerokai mažiau aptikta ā ir ē 3 Kirčiuotė nenurodoma, nes iš šaltiniuose pateiktų formų nėra galimybės jos nustatyti. 4 Šaltiniuose nurodytos tik vienaskaitos vardininko formos. 5 Iš rastų vienaskaitos ir daugiskaitos formų kir- čiuotė neaiški. kamienų dvejopai kirčiuojamų daiktavar- džių, pvz.: šatrà (4) Dgr, Nmn / šatrà (2) Rod, žãgrė (2) Mcl, Šlčnk, Ilgn, Šlčn, Vng, Eiš, Pvč, Mrc, Ram / žagr (4) Pčk ir kt., ā, i, u ir u kamienų iš viso užrašyta tik kelio- lika tokios vartosenos atvejų, pvz.: audėjà6 Mtl, Sel, Vng, Mrk / audja (1) Rč, butis (2) Šlčnk, Šlčn / buits (4) Rūd, kimius7 (2) Mtl, Vng, Avž, Švnd, Mcv, Rtn, Škl, Kb / kirmiùs (4) Kbš, Pvč, Čvn, žmogùs (4) Nmn, Jk, Kpč, Rud, Dbč, Rtn, Ram / žmõgus (2) Šlčn, Nmn, Jk, Rud, Dbč, Rtn ir kt. (žr. dar 2 lentelę). Nagrinėjamų daiktavardžių akcentinių variantų atsiradimas gali būti susijęs ir su kamienų sąveika – tos pačios leksinės reikš- mės žodis gali būti visai kito kamieno, pvz.: kándis (1) Mtl / kañdas8 Vng, Mrk / kand (4) Vng, ugns (4) Rūd, Al, Dč, Mtl, Vng / ùgnis (2) Dbč, Lpln / ùgnė (2) Bržl, Plkn, Rūd, Sel, Kurš, Vrn, Pls ir kt., arba tik kai kurie linksniai gali perimti kito kamieno galūnes, pvz.: vags (4), vagiẽs Vng, Lpln / vãgio Plkn, Ilgn, Mšn, vãgys Vng, Rtn / vagia Rūd, Čbt, Jk, Eiš, Vng, Mšn, Pls ir kt. (Ragaišienė 2010, p. 9). Neproduktyviųjų i, u, u ir priebalsinių kamienų žodžiai gali turėti ir paskirų kitų kamienų formų gretybių, pvz.: debess (3b), debesiẽs Plkn / dẽbesio Vng, dẽbesys Mtl / debesia Škl, Mcl, Eiš, lietùs (3), letūs Vng, Brč / lieta Knk, Vng, Kpč, spiečiùs (4), spiečiaũs Brč, Sel, Knk, / spiẽčio Pls, spiẽčius (2) Mtl, Rtn, Jkn / spietỹs9 Kurš, Vėž, šuõ(j), šuvà (4), šuñs Čvn / šunès Plkn, Al, Vrn, Eiš, Drž / šuniẽs Pčk, Nmn / šùnio 6 Šaltiniuose nurodytos tik vienaskaitos vardininko formos. 7 Šio daiktavardžio rankraštiniuose šaltiniuose ras- ta tik vienaskaitos formų. 8 Užrašytos tik vienaskaitos vardininko formos, kirčiuotė nenurodyta. 9 Nurodyta tik vienaskaitos vardininko forma. 223 Bržl, Rūd, Nmn, Kbš, Švnd, Nč ir kt. (žr. dar 2 lentelę). Taigi sukaupti duomenys rodo tuos pa- čius daiktavardžių akcentuacijos polinkius kaip ir vėlesnių garsinių šaltinių medžia- ga (plačiau žr. Ragaišienė 2010, p. 138). Pirma, labiausiai įvairuoja produktyviųjų kamienų, ypač o ir io, žodžių akcentua- cija. Antra, dažniausiai daiktavardžiai turi du akcentinius variantus, t. y. kirčiuojami dvejopai – pagal šakninio ir kilnojamojo kirčiavimo paradigmas. Gana nedidelės apimties rankraštiniuose šaltiniuose rastų variantų gausa rodo, kad pietų aukštaičių plote kirčiavimo variantiš- kumo 6–7 dešimtmetyje būta gana intensy- vaus. Šią prielaidą remia du dalykai. Pirma, dauguma įvairiai kirčiuojamų žodžių formų aptariamuose šaltiniuose paliudytos kelis ar net keliolika kartų, pvz.: kálnas (3) Šlčn, Brč, Mtl, Knv, Sel, Nč / kálnas (1) Mcl, Rtn, Kbš, sūnùs (3), sūna Mcl, Rūd, Jkn, Pčk, Šlčnk, Brč, Ilgn, Knk, Šlčn, Vng, Eiš, Kbš, Knv, Švnd, Mšn, Mcv, Kb, Pls, Nč, Ram / snūs Dg, Skvn, Vng, Vrn, Mrk, varl (4) Vng, Pvč, Švnd, Mšn / valė (2) Kbš, Mcv, Lpln ir kt. Antra, nemažai šių daiktavardžių formų aptikta toje pačioje šnektoje, pvz.: 2 lentelė. Toje pačioje šnektoje rasti daiktavardžių formų kirčiavimo variantai* Kamienas Daiktavardis Pietų aukštaičių šnekta (punkto numeris) o kamienas cigõnas, cigõnai / cigona, Plkn (616) lénkas, lenk / lénkais Škl (615) pdas, pdus / pėdùs Plkn (616), Rud (698) rastai, rastų / raista, raist Knv (690) io kamienas grkis, grkių / griki Vėž (680) dagỹs / dãgis Vng (671) ksnis / kąsnỹs Mšn (695) kivis, kiviai / kirvias Sel (658) kvetis / kviečia Mtl (657) pelis, peliai, peliais / peilia, peilias Vng (671), Rtn (702) ē kamienas búožė / buož Vng (671) u kamienas sõdžius / sodžiùs Vng (671), Mrk (688), Pls (IX) skedžius / skerdžiùs Rč (674) vaisiùs / vasiai Jkn (647a) žvyriaũs / žvýriaus Brč (656) u kamienas tugus / turgaũs Rtn (702) žmogùs / žmõgus Nmn (659), Jk (662), Rud (698), Dbč (699), Rtn (702) u/o kamienai sūnùs, snūs / sūna Vng (671), Vrn (678), Mrk (688) lietùs, letūs / lieta Vng (671) piẽtūs / pieta Vng (671) tugus, tugai / turga Rtn (702) tugus / turga Švnd (694 a) i / io kamienai gailests** / galestis Rč (674) vags, vãgys / vagia Vng (671) Cm / io kamienai šuõ, šuniẽs / šùnio Nmn (659) Cm /o kamienai akmuõ, ãkmenys / akmena Sel (658), Rč (674) piemuõ, pemenys / piemena Plkn (616) vanduõ, vándenys / vandena Sel (658), Rč (674) * Lentelėje nurodyti visi rankraštiniuose šaltiniuose rasti atvejai. ** Giminė nenurodyta. V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ 224 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE galestis / gailests Rč, kvetis / kviečia Mtl ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. 2 lentelėje). Analizuojant arealinį kirčiavimo varian- tų paplitimą, pavyko nustatyti du svarbius dalykus. Pirma, daiktavardžiai pietų aukš- taičių šnektose kirčiuojami ne pramaišiui, o pagal vieną kurią akcentinę paradigmą, pvz.: bróliai Dgr, Mr, Rūd, Al, Dg, Čbt, Šlčn, Knv, Mcv, Rod, Ram / brolia Nmn, sodžiùs (4) Mcl, Mtl, Sel, Rč, Ilgn, Avž, Vng, Mrk, Pvč, Švnd, Mšn, Rtn, Kb, Pls / sõdžius (2) Vng, Mrk, Rud, Pls ir kt. Antra, iš toje pačioje šnektoje ar visame plote vartojamų dviejų kirčiavimo variantų vienas yra pagrindinis, kitas – gretiminis, pavyzdžiui, Vingrėnų ir Ratnyčios šnektose daiktavardžio pelis šaknyje kirčiuojamos daugiskaitos formos peliai, pelių, peliais užrašytos kelis kartus, galūninio kirčiavimo formos peilia ir peilias paliudytos tik po vieną kartą. Lingvistinėje literatūroje vyriškosios gi- minės daiktavardžių akcentinių paradigmų įvairavimas, plg. árklais Eiš / arklas Dbč, visų pirma siejamas su kuopine daugiskaita (Mikulėnienė 1996, p. 148–153, 2005, p. 164–166; Lazauskaitė-Ragaišienė 2000, p. 162, 2008, p. 46; Tuomienė 2001, p. 103–114, 2005, p. 59–72; Leskauskaitė 2006, p. 38–39; Ragaišienė 2010, p. 44). Šią prielaidą remia ir rankraštinių šaltinių medžiaga. Juose aptikta keliolika kuopine reikšme pavartotų daugiskaitos formų su -(i)a, pvz.: g r i k i a  be grūdų, sausra nude- gino Pčk; mirė moma seniai, jau ir k a u l a  papuvo Šlčnk; t u r t  svetimų man nereikia Ddž; paskui užlipę an to kūgio su k i r v i a  s tuos pėdus iškapojo Sel; t r a k t o r i a  plėšia raistus Mšn ir kt. Iš pateiktų pavyzdžių ma- tyti, kad galūnėje kirčiuojamoms formoms būdinga specifinė semantika, t. y. jos žymi neskaidomą visumą, įvardija daiktų kuopą, reiškia jų sankaupą. Kuopinė daugiskaita, ko gero, lėmusi ir oksitoninį daiktavardžių, įvardijančių asmenis pagal tautybę, daugiskaitos for- mų kirtį, pvz.: angla Mcl, guda Dgr, Rūd, Mtl, Knv, Mšn, Drž, Kb, Pls, Ram, lenka Mcl, lenk Ddž, Pls, lenkas Mtl, rusa Mcl, Pls, šveda Rod, taip pat latvia Brč, Vrn, lietuvia Šlčn, Eiš, vok(i)ečia Mtl, Rod ir kt. (žr. plačiau Ragaišienė 2010, p. 45). Šių žodžių pastovaus kirčiavimo formos tiria- muose šaltiniuose aptiktos tik kelios, pvz.: lénkai Šlčn, Spg, rùsai Ddž, Pls. Iš sukauptos medžiagos matyti, kad nurodytų daikta- vardžių galūninio ir šakninio kirčiavimo formos įvardija ne tik tautas, bet ir atskirus jų narius. Pabrėžtina, kad rankraštiniuose šaltiniuose ne tik šių, bet ir kitų žodžių iš viso neaptikta pavyzdžių, liudijančių semantinį daugiskaitos formų skirtumą. Šaknyje ir galūnėje kirčiuojamos formos gali būti vartojamos ir kuopine reikšme, ir įvardyti atskirus daiktus ar asmenis, pvz.: arė žmonės á r k l a i s mediniais Eiš / kadaise arėm mes mediniais a r k l a  s Dbč, tam kaime gyveno vieni l é n k a i Spg / atjojo trys lenka Mcl, ž v i r b l i a  lesa uogas, reikia vaikyt Dgr / žvr b l i a i užpuolė vyšnias, baigia nuryt Rtn ir kt. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad pietų aukštaičių plote paprastosios ir kuopinės daugiskaitos priešprieša neišlaikyta. Taigi buvus dviejų daugiskaitų – pa- prastosios ir kuopinės – akcentinį ir seman- tinį modelį dabar gali liudyti tik toje pačioje šnektoje dvejopai – kamiene ir galūnėje – kirčiuojamos daiktavardžių formos su -(i)a, pvz.: cigõnai / cigona Plkn, pelis, peliai / peilia Vng, Rtn, tugus, tugai / turga Rtn ir kt. Tačiau tokios vartosenos atvejai nėra labai dažni. Paprastai šnektose vartojamas 225 vienas iš variantų, pvz.: grikia Kurš, griki Pčk / grkiai Knv, grkių Mcl, Rūd, Kb, káulai Rūd, Nmn, káulų Jk / kaula, kaul Ram, rakta Čbt, rakt Dbč, raktas Dgr / rãktai Brč, turga Jkn, Mtl, Ilgn, Kbš, Pvč, Švnd, Mšn, Rud, Dbč, Nč / tugai Sel, Vng, Rč ir kt. Tokios vartosenos pavyzdžiai remia prielaidą, kad išnykus semantiniam dviejų daugiskaitos variantų skirtumui akcentinė jų priešprieša ilgainiui buvo apibendrinta vieno arba kito nario naudai (žr. plačiau Stundžia 1981, p. 192; Lazauskaitė-Ragai- šienė 2009, p. 172; Ragaišienė 2010, p. 45). Kuopinė daugiskaita galėjo lemti ir na- grinėjamų daiktavardžių polinkį į oksitone- zę – daugiskaitos galūninio kirčiavimo mo- delio kai kuriose šnektose apibendrinimą, pvz.: bebra, guda, kluona, rakta, žvirblia, žvirbli Dgr, angla, lenka, botaga, lydeka Mcl, grikia, rusa, turga, vaistas, valgyma Kurš, jaunum, gražum, karkla, rakta, šveda Mžn ir kt. Iš sukauptos medžiagos matyti, kad visame pietų aukštaičių plote labiau paplitusios oksitoninio kirčiavimo formos, t. y. jos sudaro beveik du treč- dalius visų užrašytų atvejų. Priesagų -ėja, -ynas, -tuvas ir kt. vedinių, pvz.: audėjà (3), beržýnas (3), šáutuvas (3a) ir kt., galima sa- kyti, apibendrinta kilnojamojo kirčiavimo paradigma. Ne tik produktyviųjų kamienų (homo- niminių formų egzistavimo ir morfo(no)- loginio paradigmos išlyginimo), bet ir kuopinės daugiskaitos, ko gero, nulemtas i, u, u ir priebalsinių kamienų daiktavardžių daugiskaitos formų su -(i)a atsiradimas ir vyraujantis oksitoninis kirtis, pvz.: akmena Dg, Sel, Šlčn, Vėž, Kbš, Ram, piemena Škl, Mcl, Jkn, Ilgn, Kurš, Knk, Vng, Rč, Vėž, Ddž, Mrk, Mšn, Rud, Dbč, Nč, Ram, pusnia Rč, Mtl, pieta Jkn, Brč, Sel, Ilgn, Kurš, Šlčn, Vng, Kbš, Mrk, Pvč, Mšn ir kt. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad aptariamų daiktavar- džių daugiskaitai būdinga linksniavimo ir akcentinių paradigmų neutralizacija, plg. dar tugus (2), turga Jkn, Mtl, Ilgn, Kbš, Pvč, Švnd, Mšn, Rud, Dbč, Nč ir kt. (Ragaišienė 2010, p. 107, 119). Taigi nemažą poveikį šiuo atveju turėjo ir produktyviųjų kamienų kirčiavimo analogija. Iš kuopinės daugiskaitos formų (Miku- lėnienė 2005, p. 156, 165) ar net oksitoni- nio kirčiavimo (Kuzavinis, Girdenis 1997, p. 76–77) gali būti kilusios ir galūnėje kirčiuojamos akūtinės šaknies vienaskaitos įnagininko ir (ar) daugiskaitos galininko formos, pvz.: langùs Dč, ožiù Alv, Kpč / ožiùs Kpč ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. 3 lentelėje). Bent dalis nagrinėjamų atve- jų gali būti gana seni (Kazlauskas 1968, p. 35–36; Markevičienė 1999, p. 32; Mi- kulėnienė 2005, p. 166; Ragaišienė 2010, p. 54). Juolab kad daugumai daiktavardžių su įvairuojančia vienaskaitos įnagininko ir (ar) daugiskaitos galininko akcentuacija nuo seno būdinga kilnojamojo kirčiavimo paradigma, pvz.: grdas (plg. la. grûds, graûds „grūdas“)10, lángas (plg. la. luôgs)11, ožỹs (plg. la. âzis)12, pdas (la. pda „glėbys, gabana, sauja“)13, vėžỹs (plg. la. vêzis)14, 10 Žr. (ME I 639; Skardžius 1935, p. 15). Lie. grdas laikytinas galūnės -as vediniu ir sietinas su veiksmažodžiu grsti, grda, grdo (Pokorny 1959, p. 406; Fraenkel 1962, p. 173; Ambrazas 1993, p. 104; Smoczyński 2007, p. 205). 11 Plg. dar pr. lanxto (Trautmann 1910, p. 368; Fraenkel 1962, p. 339; Toporov 1990, p. 75). 12 Plg. dar pr. nosux „ožys“, pr. wosel „ožka“, skr. ajáḥ „ožys“, aj „ožka“, vid. pers. azak „ožka“ kt. (Fraenkel 1962, p. 519; Pokorny 1959, p. 6–7; Ambra- zas 2000, p. 73; Smoczyński 2007, p. 434). 13 Žr. (ME III 206; Fraenkel 1962, p. 521, 561–563; Pokorny 1959, p. 790–792). 14 Žr. (ME IV 574; Skardžius 1935, p. 15; Fraenkel 1965, p. 1235–1236; Smoczyński 2007, p. 746). V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ 226 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE žaltỹs (plg. la. zaktis)15 ir kt. Sinchroniniu požiūriu šie galūninio kirčiavimo atvejai gali būti laikomi ir akcentiniu paradigmos išlyginimu, plg. žiedù, žiedùs ir žieda (Mi- kulėnienė 1996, p. 152, 2005, p. 165, 196; Lazauskaitė-Ragaišienė 2008, p. 47, 2009, p. 174; Ragaišienė 2010, p. 54). Dauguma žodžių, turintys aptariamų linksnių oksito- ninių formų, yra trečiosios kirčiuotės (žr. 3 lentelę). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galūnėje kirčiuojamų nurodytų linksnių formų daugiausia rasta daiktavardžių, kurių kamieno pagrindą sudaro ilgieji balsiai y, 15 Žr. (ME IV 685; Skardžius 1935, p. 15; Fraenkel 1965, p. 1288; Smoczyński 2007, p. 773). ū, o, ė ir dvibalsiai ie, uo (žr. 3 lentelę). Tikėtina, kad vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formų galūninis kirtis gali būti nulemtas ir morfo(no)lo- ginių veiksnių (Mikulėnienė 1996–1997, p. 60–61). Iš pateiktų duomenų matyti, kad dau- gumos daiktavardžių galūninio kirčiavimo formos aptinkamos retai – daugeliu atvejų užrašytos tik vienoje šnektoje vieną arba du kartus (žr. 3 lentelę). Jos dažniausiai vartojamos kaip gretiminės šalia vyrau- jančių kamieninio kirčiavimo variantų, pavyzdžiui, Šalčininkų ir Kibyšių šnektose forma árklius aptikta kelis kartus, o gretybė arkliùs paliudyta tik po vieną kartą. 3 lentelė. Akūtinio kamieno daiktavardžių galūnėje kirčiuojamos vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formos Daiktavardis Vienaskaitos įnagininko formos Daugiskaitos galininko formos 1 k i r č i u o t ė brólis broliùs Kbš (687) penas pienù Pls (IX) púodas puodùs Kurš (664) výras vyrù Dgr (575) vyrùs Mr (593) 3 k i r č i u o t ė beržýnas beržynùs Rūd (634) grdas grūdùs Pls (IX) lángas langùs Dč (650) lénkas lenkùs Knk (665) mšlas mėšlù Dgr (575), Škl (615) pdas pėdùs Plkn (616), Sel (658), Rud (698) stógas stogùs Pls (IX) súolas suolùs Nč (VII) tvas tėvù Vrn (678) žedas žiedù Kpč (693) žiedùs Dbč (699), Kb (704) arklỹs arkliùs Šlčn (666), Kbš (687) grėblỹs grėbliù Šlčn (666) ožỹs ožiù Alv (645)*, Kpč (693) ožiùs Kpč (693) vėžỹs vėžiùs Dgr (575) sūnùs sūnùs Škl (615) ožkà ožkà Alv (645), Kpč (693) ožkàs Rtn (702) žmonà žmonà Pvč (689), Kpč (693), Rud (698) žmonàs Pls (IX) giesm giesmès Jk (662), Knk (665), Nč (VII) * Forma Alovės šnektos rankraštyje paliudyta tris kartus. 227 Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo dar vieną anksčiau kalbininkų nepastebėtą dalyką – keleriopai kirčiuojamų formų pa- plitimo pietų aukštaičių plote arealines skir- tybes. Akivaizdu, kad dvejopai kirčiuojamų formų, pvz.: žmogùs / žmõgus Nmn, Jk, Rud, Dbč, Rtn ir kt., toje pačioje šnektoje daugiausia rasta pietvakarinėje ir pietinėje ploto dalyje (žr. 2 lentelę ir 1 pav.)16. Iš žemėlapyje pateiktų duomenų matyti, kad pietvakarinis arealas yra gana vientisas. Jį sudaro vienas greta kito esantys septyni gyvenamieji punktai – Vingrėnai, Barčiai, Meteliai, Ročkiai, Avižieniai, Seiliūnai ir Nemunaitis. Pastebėtina, kad dalis šio area- lo (Vingrėnų, Avižienių ir Ročkių šnektos) priklauso pietų aukštaičių variantiškumo centru laikomam plotui (žr. Ragaišienė 16 Pietų aukštaičių gyvenamųjų punktų žemėlapyje teikiami tik numeriai. 2010, p. 139). Pietinis arealas aptariamo reiškinio tokio vientiso ploto nesudaro, bet vienas netoli kito esantys du šnektų telkiniai (Švendubrė, Mašnyčia, Ratnyčia ir Dubičiai, Rudnia, Kaniava) rodo galėjus jį būti (žr. 1 pav.). Nevienodai tiriamų šnektų plote papli- tusios ir galūnėje kirčiuojamos vienaskaitos įnagininko bei daugiskaitos galininko for- mos (žr. 1 pav.). Šių linksnių oksitoninio kirčiavimo gretybės dažniau aptinkamos pietinėse ir rytinėse šnektose. Jos kon- centruojasi palyginti nedideliame plote, apytikriai keturkampyje Ratnyčia, Kabeliai, Šalčininkai ir Rūdninkai. Kas kita – variantiškumo, kaip reiškinio, intensyvumas. Akivaizdu, kad aptariamų variantų toje pačioje šnektoje daugiausia užrašyta iš pietvakarinės ploto dalies, t. y. Vingrėnų, Metelių ir Seiliūnų šnektų, tačiau 1 pav. Keleriopai kirčiuojamų formų paplitimas pietų aukštaičių plote V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ Pav. Dvejopai kirčiuojamų daiktavardžių formų paplitimas toje pačioje šnektoje  bròliai / broliai̇̃, lénkai / lenkai̇̃, žmõgus / žmogùs  arkliùs, giesmès, mėšlù, žmonà, žmonàs... 228 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE jų gausu ir, pavyzdžiui, Paluknio šnektoje, kuri priklauso tiriamo ploto šiaurrytiniam arealui (žr. 2 lentelę ir 1 pav.). Vis dėlto nereikėtų daryti apibendrinančių išvadų, nes sukauptos medžiagos nepakanka (kaip minėta, duomenys surinkti ne iš visų tiria- mojo ploto šnektų, rankraštiniai šaltiniai palyginti nedidelės apimties) variantiškumo intensyvumui nustatyti. Regis, rankraštinių šaltinių autoriai buvo atkreipę dėmesį į pietų aukštaičių šnektose keleriopai kirčiuojamus žodžius ir jų formas. Pirmiausia tai rodo tyrėjų pateik- tos pastabos dėl kirčiuotų ilgųjų balsių y, ū, o, ė ir dvibalsių ie, uo priegaidės. Rankrašti- niuose šaltiniuose nurodyta, kad išvardytų ilgųjų kirčiuotų balsių ir dvibalsių skiemens priegaidė ne visada aiški. Tai aiškinta pačių šnektos tyrėjų prastu priegaidžių skyrimu, taip pat sieta su tarmės atstovų greitu kal- bėjimo būdu (žr. Šklėrių šnektos rankraštį). Rankraštiniuose šaltiniuose aptariamais atvejais vietoj tvirtapradės (rečiau – tvirta- galės) priegaidės žymima vidurinė, pvz.: brliu Škl, ksnis Mtl, kulai Sel, mterė Škl, rstai Sel, židus Škl ir kt. Tokiam duomenų pateikimui nemažai įtakos, ko gero, turėjo ir požiūris kirčiuočių mišimą laikyti prie- gaidžių niveliacijos rezultatu (Kazlauskas 1968, p. 14), ne tik šnektų medžiagos rinkėjų nesugebėjimas skirti ilgųjų balsių y, ū, o, ė ir dvibalsių ie, uo priegaides (Zin- kevičius 1974, p. 93). Taigi, galima sakyti, kad XX a. 6–7 dešimtmetyje susiformavo vidurinės priegaidės aptariamais atvejais žymėjimo tradicija, kurios neatsisakyta iki šiol. Baigiamosios pastabos Atliktas pietų aukštaičių šnektų rankrašti- nių šaltinių medžiagos tyrimas patvirtina, kad keleriopai kirčiuojamų daiktavardžių ir jų formų egzistavimas kalbininkų pa- grįstai siejamas su kuopine daugiskaita, tiksliau, akcentiniu ir semantiniu dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – modeliu. Neabejotina ir tai, kad kai kuriais atvejais nemažą įtaką gali turėti kamienų sąveikos veiksniai (homoniminių formų egzistavimas, morfo(no)loginis paradigmos išlyginimas, sistemos atitikties ir kt.) ir pro- duktyviųjų kamienų kirčiavimo analogija. Susiejus akcentinius variantus su jų paplitimu, susidarė tikslesnis vaizdas apie daiktavardžių kirčiavimo polinkius pietų aukštaičių plote XX a. 6–7 dešimtmety- je, paaiškėjo žodžių vartosenos ypatumai paskirose šnektose. Tiriamoji medžiaga patvirtino prielaidas, kad daiktavardžių kirčiavimo paradigmų įvairavimas ir ke- leriopai kirčiuojamų formų egzistavimas pietų aukštaičių plote nėra naujas reiški- nys ar tarmės akcentinės sistemos nykimo požymis. Nustatytas keleriopai kirčiuojamų daik- tavardžių formų koncentratas pietvakarinė- je ir pietinėje ploto dalyje skatina ir toliau gilintis į šio reiškinio priežastis bei ieškoti naujų jo atsiradimo motyvų. 229 Literatūra AMBRAZAS, S., 1993. Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. FRAENKEL, E., 1962–1965. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1–2. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag; Göttingen: Vandenho- eck & Ruprecht. KAZLAUSKAS, J., 1968. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). Vilnius: Mintis. KUZAVINIS, K., GIRDENIS, A., 1997. Kelios mintys dėl baltų vardažodžio kirčiavimo paradigmų ir jų raidos. In: VIII tarptautinis baltis- tų kongresas „Baltų kalbos XVI ir XVII amžiuje“. Vilnius, 76–78. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V., 2000. Dvi skie me nių u ka mie no daik ta var džių kir čia vi mo rai da pie tų aukš tai čių ir ry tų aukš tai čių vil niš kių šnek to se. Bal tis ti ca, 35(2), 159–169. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V., 2008. Dviskiemenių io kamieno daiktavardžių kirčia- vimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. Lituanistica, 54 3(75), 37–50. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V., 2009. Dviskiemenių o ir io kamienų daiktavardžių kirčiavimo variantų paplitimas pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. In: Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–181. LESKAUSKAITĖ, A., 2006. Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės. In: Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 26–67. Lietuvių kalbos atlasas 1, 1971. Leksika. Vil- nius: Mokslas. Lietuvių kalbos atlasas 2, 1982. Fonetika. Vilnius: Mokslas. Lietuvių kalbos atlasas 3, 1991. Morfologija. Vilnius: Mokslas. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo pro- grama, 1958. 2-asis leidimas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. MARKEVIČIENĖ, Ž., 1999. Įvadas. In: Aukštaičių tarmių tekstai, 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 11–34. ME, 1923–1932. I, III–IV. MÜLENBACHA, K. Latviešu valodas vārdnīca, 1, 3–4. Rediējis papildinājis, turpinājis J[ānis] Endzelīns. Rīgā: Izglītības ministerija. MIKULĖNIENĖ, D., 1996. Dėl links niuo ja- mų jų žo džių kir čia vi mo va rian tų pie ti nė se aukš- tai čių tar mė se. Lie tu vių kal bo ty ros klau si mai, 36, 148–155. MIKULĖNIENĖ, D., 1996–1997. Einwickung der slawischen Sprachen auf die Lautstruktur der peripheren litauischen Mundarten. Linguistica Baltica, 5–6, 57–67. MIKULĖNIENĖ, D., 2005. Cirkumfleksinė metatonija lie tu vių kal bos var da žo di niuo se daik- ta vardžiuo se ir jos kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. MILIŪNAITĖ, R., 2009. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. POKORNY, J., 1959. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern und München: Francke Verlag. RAGAIŠIENĖ, V., 2010. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Daktaro disertacija. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. SKARDŽIUS, P., 1935. Daukšos akcentologija. Kaunas: V.D.U. Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys. SMOCZYŃSKI, W., 2007. Słownik etymo- logiczny języka litewskiego. Wilno: Wydawnictwo Uniwersytetu Wileńskiego. STUNDŽIA, B., 1981. Daugiskaitiniai asmen- vardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. Lietuvių kalbotyros klausimai, 21, 185–198. TOPOROV, 1975–1990 – ТОПОРОВ, В. Н., Прусский язык: Словарь. Москва: Наука. TRAUTMANN, R., 1910. Die altpreußischen Personennamen. Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. TUOMIENĖ, N., 2001. Ramaškonių šnektos o ir ()io kamienų daiktavardžių kirčiavimo ypatybės. Baltistica, 36 (1), 103–114. TUOMIENĖ, N., 2005. Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: sociolingvistinis tyrimas. Daktaro disertacija. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. ZINKEVIČIUS, Z., 1974. Dėl akūto ir cir- kumflekso skyrimo rytų Lietuvos tarmėse. Bal- tistica, 10 (1), 93–94. V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ 230 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE Vilija Ragaišienė Institute of the Lithuanian Language, Lithuania Research interests: accentology, dialectology, lexicography TENDENCIES IN NOUN STRESS IN THE SOUTHERN AUKŠTAITIAN SUBDIALECTS IN HANDWRITTEN SOURCES OF THE 1950s AND 1960s Summary The article deals with variously stressed nouns that were discovered in the 1950s and 1960s in handwritten sources of the southern Aukštainian subdialects in the archive of dialects of the Lan- guage History and Dialectology Department of the Institute of the Lithuanian Language. Data on the nouns and noun forms of the southern Aukštaitians, collected from almost the entire area under study, i.e., fifty-five inhabited settlements, demonstrate two tendencies: stress variance and oxytogenesis. Summarising the collected data, it was es- tablished that nouns with the same stem (o, io, ā, ē, ā, i, u and u) are most often stressed in two ways in the southern Aukštaitian area, e.g., kaklas (2/4), žmogùs (4) / žmõgus (2), and others. Words with non-productive i, u, u and consonant stems can also have separate parallels with other stems, or parallel forms of other separate stems, e.g.: vags (4), sing. gen. vagiẽs / vãgio, cf. nom. vãgys / vagia, šuvà (4), sing. gen. šuñs / šunès / šuniẽs / šùnio, etc. The abundance of the variants discovered in these handwritten sources of rather small volume demonstrates the intensity of stress variance in the southern Aukštaitian area in the 1950s and 1960s, which is corroborated by two facts. First, most of the forms of the words with variable stress in the sources under study appear several or even many times. Second, quite a few forms of such nouns were discovered within the same subdialect. Despite all this, nouns in the southern Aukštai- tian subdialects are not stressed interchangeably, but according to one accentual paradigm. From two stress variants used in the subdialects, one is Vilija Ragaišienė Instytut Języka Litewskiego, Litwa Zainteresowania naukowe: akcentologia, dialek- tologia, leksykografia AKCENTOWANIE RZECZOWNIKÓW W RĘKOPIŚMIENNYCH ŹRÓDŁACH GWA- ROWYCH Z OBSZARU POŁUDNIOWEJ AUKSZTOTY Z LAT 50.–60. XX WIEKU Streszczenie Niniejszy artykuł omawia rzeczowniki występujące w kilku wariantach akcentowych, odnotowane w rękopiśmiennych źródłach gwarowych z obszaru południowej Auksztoty z lat 50.–60. XX wieku. Źródła te są przechowywane w Archiwum Gwar Zakładu Historii Języka i Dialektologii Instytutu Języka Litewskiego. Artykuł ma na celu określenie tendencji w akcentowaniu tych rzeczowników, ustalenie ich zasięgu geograficznego oraz skali zjawiska. Mnogość wariantów odnotowanych w źród- łach rękopiśmiennych (ponad dwieście wyrazów) dowodzi, że w latach 50.–60. XX wieku na obsza- rze południowej Auksztoty istniała dość duża wa- riantywność akcentowa. Większość akcentowanych na różne sposoby form wyrazowych występuje w omawianych źródłach po kilka czy nawet kilka- naście razy. Rozprzestrzenienie się oboczności fonetycznych rzeczowników jest charakterystyczne dla całego obszaru południowej Auksztoty, jednak częstotliwość ich występowania nie jest jednakowa. W południowo-zachodniej i południowej części obszaru stwierdzono więcej form akcentowanych na dwa sposoby, np. rastai, rastų / raista, raist, natomiast w gwarach południowych i wschodnich częściej występują oboczności rdzenia akutowego w narzędniku liczby pojedynczej i akcentu oksyto- nicznego w bierniku liczby mnogiej, np. žedas (3), žiedù, žiedùs. Szczegółowa analiza danych wska- zuje, że w gwarach południowoauksztockich rze- czowniki są akcentowane nie wymiennie, a według któregoś jednego paradygmatu akcentuacyjnego. Z dwóch wariantów akcentowych stosowanych w tej samej gwarze lub na całym obszarze jeden jest główny, inny zaś – poboczny. 231 main, the other a parallel variant. The nouns in the handwritten sources are stressed in two ways, most often according to the paradigms of stem and mobile accentuation, e.g., bróliai / brolia, sõdžius (2) / sodžiùs (4), etc. The appearance of nouns with dual stress in the southern Aukštaitian subdialects and the tendency towards oxytogenesis are primarily related to the accentual and semantic models of two plurals, simple and collective, which are being reconstructed, e.g., pelis, pl. peliai / collect. pl. peilia. The stress on the singular instrumental en- dings and/or of the plural accusative forms of nouns with acute stems might also be related to the collective plural. The existence of such forms can be determined by the levelling of the accentual paradigm, cf., pėda, pėd, pėdám(s), pėdùs, pėdas. The possibility that the discussed forms could have been inherited, i.e., could have originated from the oxytonic paradigm, should not be discounted. Undoubtedly, noun accentuation might have been influenced by the factors of stem interaction: the existence of homonymous forms, levelling of the morpho(no)logic paradigm, the conformity of the system, etc. There is also no doubt that the accentuation analogue had an influence as well (especially that of productive stems on unpro- ductive ones). KEY WORDS: accentual variant, stress vari- ance, oxytogenesis, simple and collective plural, stem. Materiały pochodzące ze źródeł rękopiśmien- nych potwierdzają przesłanki językoznawców, że pojawienie się w gwarach południowej Auksztoty form rzeczownikowych akcentowanych na dwa sposoby oraz skłonność do oksytonezy należy przede wszystkich wiązać z rekonstruowanym modelem akcentuacyjnym i semantycznym dwóch liczb mnogich – prostej i zbiorowej, np. pelis, lmn. peliai / zbior. lmn. peilia. Zgromadzone dane potwierdzają także tezę, że o sposobie akcento- wania rzeczowników mogło decydować wzajemne oddziaływanie rdzeni – istnienie form homoni- micznych, wyrównanie paradygmatu morfo(no) logicznego, zgodności systemowej i in. SŁOWA KLUCZOWE: wariant akcentowy, akcentowanie wariantywne, oksytoneza, liczba mnoga prosta i zbiorowa, rdzeń. Gauta 2012 01 09 Priimta publikuoti 2012 07 20 V. Ragaišienė. DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIO PIETŲ 232 Dalia Sviderskienė Lietuvių kalbos institutas Vardyno skyrius P. Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 26 38 171 El. paštas dalia_sviderskiene@lki.lt; daliasviderskiene@gmail.com Moksliniai interesai: onomastika, tikrinių žodžių darybos, kilmės tyrimai TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ TYRIMO PRADINIAI REZULTATAI IR PERSPEKTYVOS Straipsnio tikslas – pristatyti kelerius metus nuosekliai vykdomus pietinio lietuvių kalbos ploto – Marijampolės apskrities – tarpukariu užrašytų vietovardžių tyrimus darybos ir kilmės požiūriu. Be to, skelbiama keletas šios medžiagos tyrimo rezultatų vandenvardžių, kitų (as- menvardinės kilmės) vietovardžių klasėse ir kt. Tai leidžia pastebėti, kad išlikusios anketos, jų autentiški duomenys, yra ne tik kaip atskiras svarbus tarpukario palikimo vienetas, jos vertingos ir kaip šaltinis, kuriame pasitaiko užfiksuotų faktų, dabartinėse sankaupose jau neišlikusių arba gerokai pakitusių. Siekiant susidaryti išsamų vaizdą apie Marijampolės apskrities vietovardžių darybos ir kilmės ypatumus, arealinį tyrimą būtina tęsti. Manoma, kad vykdomi darbai ne tik skatins regioninę toponimiką, darybos, kilmės analizę, išliks svarbūs tolesniems lietuvių toponimikos tyrimams, bet bus įdomūs ir etnologams ar kitų sričių tyrėjams. Jie padės geriau pažinti šiame areale gyvenusių žmonių mentalitetą, pasaulėjautą. Tiriamame lietuvių kalbos plote tarpukariu užrašyti vietovardžiai galėtų suteikti informacijos ir apie išnykusios baltų genties – jotvingių – oniminio substrato pėdsakus. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: arealiniai tyrimai, tarpukario laikotarpis, bendrinis žodis (apeliatyvas), tikrinis žodis (onimas), vietovardis (toponimas), asmenvardis (antroponimas), pamatinis žodis (etimonas), tikrinių žodžių daryba, kilmė. Įvadas Lietuvių kalbos institute (toliau – LKI) saugomi unikalūs tarpukario Lietuvoje ir po karo sukaupti vietovardžių ištekliai. Viena vertingiausių moksliniu požiūriu medžiaga – ketvirtajame praėjusio šimt- mečio dešimtmetyje užrašyti vietovar- džiai. Tai Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisijos iniciatyva surinkti vietų vardai. Šiam darbui buvo parengta Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašy- ti1 (toliau – Instrukcija), kurios nuostatos bei reikalavimai vietovardžių rinkėjams nepasikeitė iki mūsų dienų. Visos Lietuvos pradinių mokyklų mokytojams bei girinin- kams (manant, kad kaip tik šių profesijų asmenys geriausiai galės atlikti numatytą 1 Joje yra apibūdinta vietovardžių svarba, aiškina- ma, kokių vietų vardus užrašyti, teigiama, kas tai turėtų daryti, ir mokoma, kaip rinkti ir užrašyti vietovardžius (Alminauskis 1934). 233 darbą) buvo išsiuntinėti specialiai šiam reikalui parengti ir išspausdinti žinių lapai „Žemės vardai“ ir Instrukcija. Mokytojai ir girininkai kelerius metus (ypač 1935–1937 m.) užrašinėjo vieto- vardžius iš gyvosios kalbos. Užpildytus „Žemės vardų“ lapus grąžino Valstybės archeologijos komisijai. Šie yra išlikę iki mūsų dienų ir saugomi LKI Vardyno sky- riaus fonduose. Manant, kad tarpukariu surinkta me- džiaga yra viena vertingiausių moksliniu požiūriu, nepaliesta išorinių veiksnių (melioracijos, kolektyvizacijos, rusinimo, trėmimų) ir gali suteikti vertingos infor- macijos apie bet kurio Lietuvos regiono vietų vardus, buvo pasirinkta tam tikra lietuvių kalbos ploto dalis2, pradėti vertinti ir skirstyti čia užrašyti vietovardžiai. Pirmiausiai visi apskrities vietovardžiai pagal įvardijamų objektų rūšį autorės buvo suskirstyti į tris stambias grupes: vanden- vardžius, gyvenamųjų vietų vardus ir že- mėvardžius. Vandenvardžių grupėje šalia upių, upelių, ežerų vardų buvo nagrinėjami ir kiti tekančių hidroobjektų (griovių) bei telkšančių, užpelkėjusių ar kitų šlapių vietų (balų, raistų) vardai. Į antrąją grupę pateko tiek oficialūs (fiksuoti norminiame oficia- liajai vartosenai skirtame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žiny- ne, 2 d. (toliau – ATSŽ II)), tiek neoficialūs (dvarų, palivarkų, kaimo dalių, sodybų ir kt.) gyvenamųjų vietų vardai. Į trečiąją, gausiausią grupę, buvo suburti įvairių kitų žemės paviršiaus objektų (arimų, dirbamų 2 Buvo pasirinkti Marijampolės apskrities vieto- vardžiai, užrašyti trylikoje valsčių: Balbieriškio, Gu- delių, Igliškėlių, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Krosnos, Liubavo, Liudvinavo, Marijampolės, Prienų, Sasnavos, Šilavoto ir Veiverių. Kiekvienos valsčiaus gyvenamo- sios vietos vietovardžiams skirta po anketą. žemių, dirvų, ganyklų, kalnų, kelių, laukų, miškų, pievų ir kt.) vardai. Jie sąlygiškai vadinami žemėvardžiais3, manant, kad šis terminas geriausiai apibūdina žemės reljefo tikrinius vardus – tiek stambesnius (drimo- nimus, oronimus ir kt.), tiek smulkesnius (agronimus, dromonimus ir kt.). Pastarie- siems vietovardžiams pavadinti tradiciškai kuriami lietuviški ir tarptautiniai terminai. Taip išlaikoma terminų sistema, išvengiama geografinių vietų, kurioms suteikiamas terminas, išvardijimo. Pavyzdžiui, aptariant vieno vietovardžių poklasio, įvardijan- čio tam tikrus panašius žemės paviršiaus objektus (miškus, šilus, girias, jų dalis ar pan.; aukštumas, kalvas, piliakalnius ir kitus reljefo pakilesnių formų objektų vardus), nuosekliai vartojami terminai drimonmas (drimoni̇̀̀mai), oroni̇̀mas (oroni̇̀mai); pri- reikus sinonimiškai vartojami terminai mišk varda, kaln varda, vietóvardžiai, toponmai. Darybiškai tiriant visų toponimų klasių (poklasių) vienetus, pritaikoma Aleksandro Vanago vandenvardžių darybai tirti suda- ryta struktūrinė-gramatinė klasifikacija4. Pagal ją pirmiausia aptariami pirminiai ir daugiskaitiniai vietovardžiai, po jų – visi antriniai galūnių, priesagų, priešdėlių vedi- niai, sudurtiniai ir sudėtiniai vietovardžiai. Kilmės požiūriu visi vietovardžiai buvo skiriami į kilusius iš bendrinių žodžių (ape- liatyvų), asmenvardžių (antroponimų) ir kitų vietovardžių (toponimų). Tokiu būdu buvo siekta išsiaiškinti tarpukario laikotar- piu iš gyvosios kalbos užrašytų vietovardžių darybos ir kilmės polinkius. Šiame straipsnyje, parengtame tarptau- tinėje mokslinėje konferencijoje „Regio- 3 Dėl termino žr. Jonikas 1990, p. 563. 4 Žr. Vanagas 1970, p. 21–27. D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... 234 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE ninė onomastika: ką sužinome iš vardyno“ (Kaunas, 2011 m. lapkričio 10–11 d.) skaityto pranešimo pagrindu, pristatomi kelerius metus vykdomi Marijampolės aps- krities tarpukariu „Žemės vardų“ anketose užrašytų vietovardžių tyrimai. Pirmojoje straipsnio dalyje skelbiami svarbiausi atlie- kamo tyrimo rezultatai; antrojoje dalyje – numatomi ateities darbai. Tyrimo rezultatai Vykdant pradėtus darbus, nustatyti atskirų klasių (miškų5, kalnų vardų6) darybos bruo- žai, kilmės tendencijos, atlikti kai kurių klasių dalies toponimų tyrimai (neoficialių gyvenamųjų vietų vardų7, apeliatyvinės kilmės žemėvardžių8), ištirti dviejų vals- 5 Dėl jų plačiau žr. Dalia Sviderskienė 2006, p. 49–62. Gauti rezultatai buvo palyginti su kito arealo – šiaurės vidurio Lietuvos (Telšių rajono) – miškų vardų tyrimo išvadomis; taip išryškėjo arealiniai drimonimų darybos skirtumai. 6 Kilmės požiūriu tarpukario Lietuvos Marijam- polės apskrities vieno darybos būdo kalnų vardai (dūri- niai) autorės ištirti ir aprašyti (plačiau žr. Sviderskienė 2006a, p. 47–59). Kiti šių vietovardžių tyrimo duome- nys bei analizės rezultatai artimiausiu metu bus skelbia- mi mokslo straipsniais leidinyje Lituanistica. 7 Dėl neoficialių gyvenamųjų vietų vardų anali- zės darybos ir kilmės aspektu žr. Sviderskienė 2007, p. 99–122. 8 Iki šiol atlikti kitų lietuvių kalbos plotų vieto- vardžių tyrimai nėra paliudiję tokios gausios priesagos -in- vartosenos padarant agronimų vedinius iš apeliaty- vų. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tiriamame plote šie vediniai sudaro apie pusę visų apeliatyvinės kilmės priesaginių vedinių. Agronimų tyrimo duomenys bei analizės rezultatai artimiausiu metu bus paskelbti at- skiru straipsniu leidinyje Acta Linguistica Lithuanica. Čia ir svarstoma, kas lemia šių onimų polinkį plėstis priesagos -in- vedinių naudai. Be to, straipsnyje paste- bima, kad kalbami vietovardžiai Marijampolės apskri- tyje gana dažnai padaromi iš gretiminių formų, pvz.: su asiūkl- ir siūkl-, rodančių ryšį su asiklis ir siklė, siklis (Asiūklinė pv. Klvr, Ldvn, Prn ir Siklinė pv. Lbv), su lapūk- ir lapūg-, rodančių ryšį su lapgas ir lapkas (Lapginė pv. Klvr ir Lapkinė pv. Krsn), su lendr- ir nendr-, rodančių ryšį su léndrė ir néndrė (Lén- drinė pv. Lbv ir Nendrnė pv. Gdl, Krsn, Lbv, Ldvn), su čių – Marijampolės ir Balbieriškio – visi vietovardžiai9. Be dabar egzistuojančių gyvenamųjų vietų, upių, ežerų vardų, buvo ištirti ir išnykę šių klasių onimai, taip pat iki šiol lingvistiškai neanalizuoti iš vietos gyventojų tarpukariu užrašyti abiejų valsčių žemėvardžiai. Buvo paskelbtos autentiškos jų lytys, gyvosios kalbos variantai, daugelis vietų vardų sukirčiuota. Atlikus minėtų valsčių visų vietovardžių klasių – vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, žemėvardžių – darybos ir kilmės analizę, pastebėta, kad šios klasės yra gana savitos, nors turi ir panašumų. Siekiant pagrįsti pastarąjį teiginį, toliau pateikiamos diagramos, iliustruojančios dviejų valsčių vietovardžių darybinės analizės rezultatus10 ir suteikiančios galimybę juos palyginti (žr. 1, 2, 3 diagramas). Išnagrinėjus dviejų valsčių vietų vardus darybiškai, pastebėta, kad daugiau yra ant- rinių vietovardžių: jų kiekis Balbieriškio valsčiuje svyruoja nuo 47 % gyvenamųjų vietų vardų iki 71 % vandenvardžių klasėse ir atitinkamai tose pačiose klasėse Marijam- polės valsčiuje nuo 66 % iki 86 %. Pirminiai vietovardžiai būdingesni gyvenamųjų vietų vardams Balbieriškio skrobl- ir skruobl-, rodančių ryšį su skrõblas ir skrúoblas (Skroblnis l. Lbv ir Skruoblinis pv. Gdl). Iki šiol atlik- tuose kituose lietuvių arealinės toponimijos tyrimuose į šį reiškinį (gretiminių formų vartoseną padarant tos pačios priesagos vedinius) dėmesys nebuvo atkreiptas. 9 Dėl Marijampolės valsčiaus visų vietovardžių klasių analizės žr. Sviderskienė 2005, p. 91–118. Straipsnis „Balbieriškio valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai“ bus spausdinamas „Lietuvos vals- čių“ serijos monografijos Balbieriškis kalbos skyriuje ir skelbiamas internetinėje svetainėje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ www.llt.lt. 10 Siekiant apibendrinti, tarpusavyje palyginti jau atliktus dviejų valsčių vietovardžių tyrimo duomenis bei analizės rezultatus, diagramose pateikiama tik pro- centinė jų išraiška. Jau minėtuose autorės straipsniuo- se (žr. 9 išnašą) kalbamų toponimų analizės rezultatai skelbiami ir kiekybine, ir procentine išraiška. 235 valsčiuje – čia jie sudaro apie pusę (53 %) šių vietovardžių. Net 75 % iš jų – pluralia tantum formos, priklausančios gana vė- lyvam oikonimijos formavimosi etapui. Pirminių žemėvardžių yra 37 %, vanden- vardžių – 29 %. O Marijampolės valsčiuje pluralia tantum formos sudaro apie treč- dalį gyvenamųjų vietų vardų (34 %). Šio valsčiaus pirminių žemėvardžių yra 27 %, vandenvardžių – 14 %. Pastebėta, kad priesaginiai vietovar- džiai – tai pati gausiausia vedinių grupė abiejuose tirtuose valsčiuose.11 Apylygiai priesaginių žemėvardžių (27 %) ir gyve- namųjų vietų vardų (25 %) užrašyta Bal- bieriškio valsčiuje. Marijampolės valsčiaus gyvenamųjų vietų vardų priesagų vediniai sudaro net 45 %. Šiuo būdu čia gana daž- nai padaromi ir kiti vietovardžiai: priesagų vediniai sudaro daugiau nei trečdalį van- denvardžių (37 %), žemėvardžių (39 %). Mažiausiai (17 %) užrašyta priesaginių Balbieriškio valsčiaus vandenvardžių. Sudūrimo būdu padaryti vietovardžiai ištirtuose valsčiuose yra būdingesni van- denvardžiams (Balbieriškio valsčiuje 23 %, Marijampolės – 33 %) ir žemėvardžiams (Balbieriškio valsčiuje 20 %, Marijam- polės – 26 %). Gyvenamųjų vietų vardai sudūrimo būdu tiek viename, tiek kitame valsčiuje padaromi rečiau (Balbieriškio – 9 %, Marijampolės – 15 %). Nustatyta, kad sudėjimo būdu že- mėvardžiai ir gyvenamųjų vietų vardai Balbieriškio valsčiuje padaromi nedažnai (11 % ir 4 %), kiek daugiau (18 %) šiame valsčiuje užrašyta sudėtinių vandenvardžių. Marijampolės valsčiuje kalbamas darybos 11 Priesaginę derivaciją Vanagas laiko vienu iš pa- čių archajiškiausių toponimų atsiradimo būdų (plg. Va- nagas 1970, p. 278–279). 3 pav. Žemėvardžių darybos polinkiai  Balbieriškio valsčiaus vietovardžiai  Marijampolės valsčiaus vietovardžiai 0 20 40 sudėtiniai vv. dūriniai priešdėlių vediniai priesagų vediniai galūnių vediniai pirminiai vv. 0 20 40 60 sudėtiniai vv. dūriniai priešdėlių vediniai priesagų vediniai galūnių vediniai pirminiai vv. 0 20 40 60 sudėtiniai vv. dūriniai priešdėlių vediniai priesagų vediniai galūnių vediniai pirminiai vv. 1 pav. Vandenvardžių darybos polinkiai 2 pav. Gyvenamųjų vietų vardų darybos polinkiai D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... 236 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE būdas gana neproduktyvus: vandenvardžių padaryta 10 %, žemėvardžių – 7 %, gyve- namųjų vietų vardų – 1 %. Pastebėta, kad priešdėlių ir galūnių ve- dinių abiejuose tirtuose valsčiuose padaryta mažiausiai. Balbieriškio valsčiuje gyvena- mųjų vietų vardų ir žemėvardžių klasėse priešdėlių vediniai gana neproduktyvūs (7 % ir 4 %), o vandenvardžiams – jie beveik nebūdingi (1 %). Galūnių vediniai čia bū- dingi tik vandenvardžiams (11 %); kitiems vietovardžiams – jie beveik nebūdingi (po 1 %). Marijampolės valsčiuje užfiksuota 6 % galūnių vedinių vandenvardžių klasėje; žemėvardžių daryboje šie vediniai nepro- duktyvūs (1 %). Čia 4 % gyvenamųjų vietų vardų padaroma su priešdėliais. 4, 5 ir 6 diagramos parodo Balbieriškio ir Marijampolės valsčių visų klasių vieto- vardžių kilmės ypatumus. Akivaizdu, kad pagal kilmę abiejuose valsčiuose daugiausia vietovardžių, kilusių iš apeliatyvų (bendrinių žodžių)12: 73 % vandenvardžių ir 72 % žemėvardžių Bal- bieriškio apylinkėse bei 71 % vandenvar- džių ir 61 % žemėvardžių Marijampolės apylinkėse. Iš bendrinių žodžių kilusių gyvenamųjų vietų vardų Balbieriškio valsčiuje užrašyta apie trečdalį (29 %), čia dažnesni iš asmen- vardžių kilę vietovardžiai – 55 %. Asmen- vardinė kilmė šiame valsčiuje būdinga ir žemėvardžiams (21 %), ir vandenvardžiams (15 %). Nustatyta, kad Marijampolės valsčiaus gyvenamųjų vietų vardų klasėje vyrauja (70 %) iš asmenvardžių padaryti vieto- vardžiai. Šis kilmės pamatas būdingas ir 12 Pasak ukrainiečių toponimiko D. Bučko, apelia- tyvinių vedinių gausumas lemia vienos ar kitos siste- mos senumą (Bučko 1981, p. 265). 4 pav. Vandenvardžių kilmės polinkiai  Balbieriškio valsčiaus vietovardžiai  Marijampolės valsčiaus vietovardžiai 0 20 40 60 80 5 pav. Gyvenamųjų vietų vardų kilmės po- linkiai 0 20 40 60 80 6 pav. Žemėvardžių kilmės polinkiai 0 20 40 60 80 237 valsčiaus žemėvardžiams (30 %), ir van- denvardžiams (23 %). Iš kitų vietovardžių kilusių vietų vardų negausiai užfiksuota Marijampolės vals- čiuje: nedažni (5 %) vietovardinės kilmės gyvenamųjų vietų vardai, dar retesni (3 %) žemėvardžiai ir vandenvardžiai (1 %). Kiek dažniau iš kitų toponimų padaromi vietų vardai Balbieriškio valsčiuje: 21 % žemė- vardžių, 15 % gyvenamųjų vietų vardų ir 12 % vandenvardžių. Kaip matome, dalis tarpukariu užrašytų vietų vardų išnagrinėta labai detaliai. Tai leidžia pasekti dviejų valsčių vietovardžių, kaip apskrities sudedamųjų dalių, darybos, kilmės panašumus ir skirtumus, tačiau pa- teikta ir aptarta medžiaga neleidžia daryti išvadų apie viso tiriamo ploto toponimijos darybos ir kilmės polinkius. Ypač vertingi pasirodė tarpukario me- džiagos tyrimo rezultatai vandenvardžių ir kitų vietovardžių, kilusių iš asmenvardžių, sluoksniuose. Pasinaudojus papildoma informacija, teikiama anketose (lokalizacijos, upių, upelių, ištakų, žiočių vietos nuorodomis bei pastabų skilties užrašymais), pastebėta, kad 40 vandenvardžių, tarpukario laikotarpiu iš gyvosios kalbos užrašytų Marijampolės apskrityje, iki šiol nepublikuoti ir netir- ti, nes neužfiksuoti oficialiuose upių ir ežerų vardų sąrašuose (Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyne, toliau – LUEV; Vanago Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne, toliau – LHEŽ). Manant, kad šie vande- nų vardai galėtų būti svarbūs tolesniems lietuvių toponimikos tyrimams, papildytų jau žinomas lietuviškų hidronimų bendra- šaknes grupes, suteiktų daugiau duomenų vandenvardžių lyčių raidos klausimais, šių vietovardžių analizė buvo paskelbta at- skiru straipsniu13. Jame buvo aptarta visų kalbamų vandenvardžių daryba ir kilmė. Štai keletas jų14: Kapanicà grv., upl. Brb, Krioklỹs up. KzR, Lazdýnkalnio upẽlis up. Ss, Lókauša upl. KzR, Marack upẽlis up. KzR, Mškupelis up. Lbv, Razgrė up. KzR, Rynà up. Ss, Skriod up. Brb, Šakýčia up. Klvr, Šveñtupė up. Prn, Ubagnė ež. Krsn ir kt. Taip pat buvo publikuoti ir komen- tuojami kai kuriems žinomiems upių ir ežerų vardams rasti nauji variantai: Aguõni- nis ež. Lbv, Kermušnė up. Mrj, Lapuplė up. Prn, Nipriùkas up. Vv, Õšventis up. Prn, Peršáika up. Brb, Raišupka up. Ss, Raudẽniškių ẽžeras ež. Klvr, Rùdė up. Vv, Rūduplis up. Prn, Utėlnka up. Ss ir Vyžupỹs up. Klvr. Remiantis Vanago išdėstytomis nuosta- tomis dėl hidroobjektų atsiradimo laiko15, manoma, kad aptartų Marijampolės aps- krities tarpukariu užrašytų vandenvardžių grupė priklauso vėlyvajam lietuvių hidro- nimų sluoksniui. Pirminiam, archajiškajam klodui galėtų priklausyti nebent priesagos -auša vedinys – upėvardis Lókauša KzR. Toliau keletas pastabų dėl vietovardžių, kilusių iš asmenvardžių, tyrimo rezultatų. Pamatiniai žodžiai (etimonai), iš kurių kildinami, su kuriais siejami darybos, kil- mės požiūriu, tiriami vietovardžiai, kaip jau ir buvo minėta, gali būti bendriniai ir tikriniai žodžiai. Pastarieji galimi dve- jopi – asmenvardžiai ir kiti vietų vardai. Vietovardžių, kilusių iš asmenvardžių, atitikmenų pamatiniam žodžiui pagrįsti 13 Plačiau žr. Sviderskienė 2010, p. 341–353. 14 Prie visų aptariamų vietovardžių užrašomi tam tikri duomenys: vietovardžiais įvardijamų objektų, lo- kalizacijos nuorodos valsčiaus tikslumu. Remtasi jau sudarytais LKI Vardyno skyriuje rašomo Lietuvos vie- tovardžių žodyno t. 1 (toliau – LVŽ I) sutrumpinimų sąrašais. 15 Plačiau žr. Vanagas 1977, p. 149. D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... 238 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE pirmiausiai ieškoma vieninteliame dabar- tinių pavardžių sąraše Lietuvių pavardžių žodyne (toliau – LPŽ). Dažniausiai randa- ma, tačiau dalis asmenvardžių mūsų dienų nepasiekė, jie išliko vietovardžiuose, o juos buvus paliudyti galėjo abėcėlinė istorinių asmenvardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduo- se (toliau – IAK). Kartoteką sudaro apie 300 000 vnt. iš įvairių XVI–XIX a. istori- jos dokumentų (bažnyčių metrikų knygų, dvarų inventorių, miesto aktų knygų ir kt.) surinkti ir į lapelius išrašyti asmenvar- džiai. Būtent šia asmenvardžių sankaupa ir naudotasi tais atvejais, kada tarpukariu iš gyvosios kalbos užrašytų Marijampolės apskrities vietovardžių pamatiniam žodžiui pagrįsti LPŽ pateikiamų duomenų nepa- kako, tiriamuose vietovardžiuose išlikusių asmenvardžių vartoseną paliudijo minėto šaltinio antroponimija. Keletas pavyzdžių16: Andžión-iškė pv. Ldvn: avd. *Andžionis, plg. avd. Christophorus Andzionis 1679 m. (iki mūsų dienų asmenvardis su patroni- mine priesaga -onis neatėjo, dabartinės bendrašaknės pavardės – Andželis, Andžis, Andžiùlis, Añdžius (LPŽ I 106)); Bautr- -iškė pv. Klvr: avd. *Bautrus ar pan., plg. avd. Catharinam Bawtrucia 1691–1672 m. (šiuo atveju mūsų dienų nepasiekė asmen- vardis *Bautrus, dabartinės bendrašaknės pavardės LPŽ duomenimis – su patronimi- nėmis priesagomis -ėnas ir -onis: Bautrnas, Bautrónis (LPŽ I 215)); Ìrš-a-balė pv. Krsn: avd. *Irša ar pan., plg. avd. Joannes Irʃza 1671 m. (dabartinė pavardė – su patroni- 16 Tarpukario anketų duomenimis, nesukirčiuoti arba nurodyti su neaiškia, nepatikima kirčio vieta ar priegaide vietovardžiai nekirčiuojami. Vietovardžių da- rybos afiksai (priesagos, galūnės) brūkšneliu atskiriami nuo pamatinės šaknies. Taip pat brūkšneliais atskiriami ir sudurtinių vietovardžių (dūrinių) sandai. mine priesaga -ėnas: Iršnas (LPŽ I 773))17; Kz-a-balė pv. Gdl: avd. *Kėzas ar pan., plg. avd. Staniʃlawowi Kieʒiʃʒ 1565 m., Ƶophiam Kieɜaicia 1650 m. (iki mūsų dienų antroponimas be priesagos neatėjo, dabartinė bendrašaknė pavardė – Kzelis (LPŽ I 982)); Meln-škiai k. Brb: avd. *Melnys ar pan., plg. avd. Szcefan Melnis 1598 m. (dabartinių pavardžių sąraše ran- dame pavardes Mélnikas, Melnckas (LPŽ II 207)); Ruodžių Krantas dr. Brb: avd. *Ruodys ar pan., plg. avd. Petrelis Ruodaitys 1662 m. (LPŽ duomenų apie bendrašaknį asmenvardį nerasta); Slankiaus kalnas kln. Prn: avd. *Slankius ar pan., plg. avd. Anna Slankaicia 1670 m. (iki mūsų dienų atėjo bendrašakniai asmenvardžiai su sla- viškos kilmės priesagomis Slankáuskas, Slankẽvičius (LPŽ II 759, 760)) ir kt. Be jau minėtų atvejų18, svarbūs ir kiti, kai rekonstruotą etimoną buvo galima pagrįsti tik turėtais istorinės antroponimi- jos duomenimis. Analizuojant tarpukario laikotarpiu iš gyvosios kalbos užrašytų asmenvardinės kilmės vieno vietovardžių poklasio – agronimų – darybą19, buvo išskirta galimos dvejopos kilmės kalbamų 17 Straipsnyje antrųjų vietovardžių sandų ir dėme- nų kilmė neaiškinama. 18 Tyrimo rezultatus, paremtus gausesne medžia- ga, planuojama paskelbti atskiru straipsniu. 19 Plačiau žr. Sviderskienė 2010a, p. 97–127. Tyrimo metu nustatyti arealo asmenvardinės kilmės agronimų darybos būdų ypatumai, kokios priesagos vartojamos padarant priesaginius vedinius, koks jų darumas, išryškinta sandūros ir sudėjimo būdu pa- darytų agronimų darybos specifika ir pan. Šio arealo agronimų pamatiniams žodžiams (etimonams) pagrįsti asmenvardžiai randami ne tik lietuvių antroponimijos šaltiniuose, tarp kurių svarbų vaidmenį atlieka istorinių asmenvardžių kartoteka, bet ir lenkų, pavieniais atvejais vokiečių asmenvardžių šaltiniuose. Tiriamoji medžiaga patvirtino pastebėjimą dėl tam tikro lietuvių toponimų sluoksnio, liudijančio apie glaudžias lietuvių (baltų) ir lenkų (slavų) (plg. Maciejauskienė 2006, p. 234) ar net vokiečių onimijos sąsajas. 239 onimų grupė. Manoma, kad šie agronimai sietini arba su asmenvardžiu, atsiradusiu iš apeliatyvinio asmens pavadinimo, arba su apeliatyviniu asmens pavadinimu, pvz.: Kálv-iškė pv. Lbv, Kálv-iškiai 2 pv. Ldvn, Kalv-iškis pv. Ldvn, Kálv-ia-raistis pv. Gdl: avd. *Kalvis ar pan., plg. avd. Tomas Kalwis 1630 m., Annam Kalwienie 1654 m. (IAK), kita vertus, galima kilmė iš lie. kálvis „kas verčiasi metalo kalimo amatu“ (LKŽe)20; Rmor-iškė pv. Krsn: avd. *Rimorius ar pan., plg. avd. Sebeʃthian Rymarʒ 1552 m. (IAK), kita vertus, galima kilmė iš lie. rmorius „kas siuva pakinktus“ (LKŽe); Riogl-iškis pv. Igl: avd. *Rio- glys ar pan., plg. avd. Valentinum Roglis 1639 m. (IAK), kita vertus, galima kilmė iš lie. rioglỹs, - „kas nevikrus, nerangus, griozdas, kerėpla“ (LKŽe); Šlub-iškė dr. Šil: avd. *Šlubis ar pan., plg. avd. Jasius Szlubis 1637 m. (IAK), kita vertus, galima kilmė iš lie. šlùbis, -ė „kas šlubas, raišas“ (LKŽe) ir kt. Minėto tyrimo metu nusta- tyta, kad pastarųjų vietovardžių darybos polinkiai artimesni iš asmenvardžių, nei iš apeliatyvinių asmenų pavadinimų, kilusių agronimų grupės darybiniams polinkiams. Todėl spėjama, kad asmenvardis, atsiradęs iš apeliatyvinio asmens pavadinimo, matyt, ir buvo dažnesnis jų kilmės šaltinis21. Šiuos asmenvardžius, funkcionavusius tiriamame plote ar netoli nuo jo esančiose apylinkėse, patvirtino turėti istorinės antroponimijos duomenys. Taip pat šiame vietovardžių poklasyje buvo atkreiptas dėmesys ir į kelis gana 20 LPŽ duomenimis, pvd. Kálvis užrašyta Klaipė- dos, Kartenos, Pagėgių, Palangos ir Šilutės apylinkėse (dar žr. LPŽ I 902). Turimi istorinės antroponimijos užrašymai paliudijo, kad tiriamame plote XVII a. šis asmenvardis dar funkcionavo. 21 Dar žr. Sviderskienė 2010a, p. 120, 121. savitos darybos galūnės -ė(s) vedinius: Baranaũsk-ė pv. Klvr: pvd. Baranaũskas (LPŽ I 190) ar pan.; Delnick-ė pv. Prn: pvd. Delnckas (LPŽ I 482); Šmarlak-ės pv. Prn: avd. *Šmarlakas ar pan., plg. avd. Jurgis Szmorlak 1629 m. (IAK); Šeškausk-ė pv. Klvr: pvd. Šeškáuskas (LPŽ II 917) ar pan. Tai galėtų būti naujas, pietinio lietuvių kalbos ploto toponimų tyrimų rezultatus papildantis, pastebėjimas. Visi tyrimo rezultatai dar kartą pa- tvirtina atliekamo darbo aktualumą bei publikuojamos medžiagos vertę. Be to, neišleistina iš akių ir tai, kad daugelis iš- aiškintų ir aprašytų asmenvardinės kilmės atvejų buvo paskelbta pirmą kartą. Numatomi darbai Ateityje bus siekiama turėti tarpukariu Marijampolės apskrityje užrašytų vieto- vardžių visumos analizės duomenis. Tam prireiks darybos ir kilmės požiūriais ištirti dar netirtų vietovardžių klasių (subklasių) vienetus bei sujungti jau atliktus kai kurių vietovardžių analizės duomenis su naujais, turimas išvadas konkretinti, pildyti, tikslinti ar net koreguoti. Nevertintų svarbiausiais tikrinių žodžių tyrimo požiūriais toponimų grupių liko visose Marijampolės apskrities vietovardžių klasėse (poklasiuose): netirti šio lietuvių kalbos ploto helonimai, priklausantys vandenvardžių klasei, oficialieji oikonimai, skiriami gyvenamųjų vietų vardų klasei, bei keletas žemėvardžių klasės smulkiųjų vieto- vardžių grupių. Manoma, kad pastaruosius vietovardžius tirti bei publikuoti yra ypač svarbu, nes smulkiausi žemės paviršiaus vardai – specifinė, labiausiai kintanti leksi- kos dalis. Daugelis žemėvardžių jau išnyko, juos buvus paliudyti galėjo tik „Žemės D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... 240 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE vardų“ anketos, kuriose šie toponimai iš vietos gyventojų užrašyti tarpukariu. Todėl ateityje bus siekiama išanalizuoti visus dar netirtus (tiek apeliatyvinės, tiek oniminės kilmės) žemėvardžius, kad būtų gautas kal- bamos klasės, pasižyminčios reprezentantų kiekiu bei įvairove, vietovardžių darybos ir kilmės polinkių visumos vaizdas. Taip pat numatoma sujungti vanden- vardžių tyrėjų (Vanago, Bronio Savukyno) įvairiaaspektes (darybos, kilmės, seman- tikos) Marijampolės apylinkių vandenų vardų aiškinimo versijas ir straipsnio autorės tarpukario anketose pastebėtų, identifikuotų, suburtų ir aprašytų iki šiol nežinotų, t. y. į oficialius vandenvardžių sąrašus neįtrauktų, tiriamos apskrities vandenvardžių analizės duomenis, kad paaiškėtų bendrieji arealo upių ir ežerų vardų darybos bei kilmės polinkiai. Taigi viena svarbiausių Marijampolės apskrities vandenvardžių darybos ir kilmės nagrinė- jimo išvadų ir turėtų būti arealo vandenų vardų struktūrinio-gramatinio modelio, kilmės polinkių specifikos išryškinimas. Juk pietinio lietuvių kalbos ploto vanden- vardžiai yra lietuvių vandenvardžių dalis, o pastarieji – baltų hidronimijos. Išvados Straipsnyje pateikti kelerius metus nuo- sekliai vykdomi Marijampolės apskrities tarpukariu iš gyvosios kalbos užrašytų vietovardžių tyrimai darybos ir kilmės požiūriais. Svarbiausi pirminiai rezultatai: tarpukario anketų medžiaga ne tik pa- tvirtino, bet ir papildė turėtus duomenis apie tiriamojo ploto vandenvardžius. Be to, gretinant publikuotus šaltinius bei anketose teikiamą papildomą informaciją, buvo rasti ir susieti su jau žinomais keletas vandenų vardų variantų. Visų naujai surastų hidroobjektų lingvistinė vertė apibrėžta bei aprašyta. Nustatyta, kad didžioji dalis šių vandenvardžių priklauso vėlyvajam lietuvių hidronimų sluoksniui. Ištyrus dalį asmenvardinės kilmės Mari- jampolės apskrities vietovardžių, buvo gauti rezultatai, aktualūs ne tik toponimikai, bet ir antroponimikos mokslui. Tikimasi, kad asmenvardžių tyrėjai turės galimybę formos, struktūros (darybos) požiūriu palyginti ir įvertinti vietovardžiuose išlikusius, mūsų dienų nepasiekusius asmenvardžius su da- bartinėmis pavardėmis. Galbūt unikali ir sa- vaime vertinga antroponiminė medžiaga leis pastebėti ir kai kuriuos naujus bei savitus šio Lietuvos regiono antroponimijos bruožus. Taigi išlikusios anketos, jų autentiška medžiaga, yra ne tik kaip atskiras svarbus tarpukario palikimo vienetas, jos vertingos ir kaip šaltinis, kuriame pasitaiko užfiksuo- tų faktų, kurių dabartinėse sankaupose jau nėra arba jie gerokai pakitę. Ateityje bus siekiama analizuoti ir publikuoti visus dar netirtus Marijampo- lės apskrities vietovardžius bei skelbti jų analizės rezultatus. Sujungus jau atliktus vietovardžių analizės duomenis su naujais, turimas išvadas tektų konkretinti, pildyti, tikslinti ar net koreguoti. Tikimasi, kad bus pastebėtas dar ne vienas pietinio Lietuvos ploto toponimų tyrimus papildantis faktas. Manoma, kad šiame lietuvių kalbos plote tarpukariu užrašyti vietovardžiai ga- lėtų suteikti informacijos ir apie išnykusios baltų genties – jotvingių – oniminio subs- trato pėdsakus. Vykdomi tyrimai galėtų būti vertingi ne tik kalbos mokslui, bet įdomūs ir etno- logams ar kitų sričių tyrėjams. Jie padėtų geriau pažinti čia gyvenusių žmonių men- talitetą, pasaulėjautą. Be to, turint omenyje 241 Savukyno keltą, ir šiandien onomastikoje aktualią, mintį paisyti onimų ryšių su viso lingvistinio arealo toponiminiu kontekstu (Savukynas 1966, p. 172), tokio pobūdžio tyrimai skatintų regioninę toponimiką, darybos, kilmės analizę, praverstų rengiant sintetinį lietuvių toponimikos darbą Lietu- vos vietovardžių žodyną. O b j e k t ų n u o r o d ų s u t r u m p i n i m a i dr. – dirva ež. – ežeras grv. – griovys k. – kaimas kln. – kalnas l. – laukas pv. – pieva up. – upė upl. – upelis L o k a l i z a c i j o s n u o ro d ų s u t r u m p i n i m a i Brb – Balbiẽriškis (Prenų r.) Gdl – Gudẽliai (Marijámpolės sav. t.) Igl – Igliškliai (Marijámpolės sav. t.) Klvr – Kalvarijà (Marijámpolės sav. t.) Krsn – Krosnà (Lazdjų r.) KzR – Kazl Rūdà Lbv – Liubãvas (Kalvarjos sav. t.) Ldvn – Liudvinãvas (Marijámpolės sav. t.) Mrj – Marijámpolė Prn – Prenai Ss – Sasnavà (Marijámpolės sav. t.) Šil – Šilavótas (Prenų r.) Vv – Veiveriai̇̃ (Prenų r.) K i t i s u t r u m p i n i m a i avd. – asmenvardis pvd. – pavardė Š a l t i n i a i ATSŽ – NOREIKA, Z., STRAVINSKAS, V., 1976. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, 2 d. Vilnius: Mintis. IAK – Istorinių asmenvardžių kartoteka, Lie- tuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fondas. LHEŽ – VANAGAS, A., 1981. Lietuvių hi- dronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. LKŽe – NAKTINIENĖ, G. (vyr. red.), PAU- LAUSKAS, J., PETROKIENĖ, R., VITKAUS- KAS, V., ZABARSKAITĖ, J., 2008, Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas www.lkz.lt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LPŽ – MACIEJAUSKIENĖ, V., RAZMU- KAITĖ, M., VANAGAS, A., 1985–1989. Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1–2. Vilnius: Mokslas. LUEV – GRINAVECKIENĖ, E. (atsak. red.), 1963. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vil- nius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LVŽ – BILKIS, L., MACIEJAUSKIENĖ, V., RAZMUKAITĖ, M., 2008. Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Literatūra ALMINAUSKIS, K., 1934. Instrukcija Lietu- vos žemės vardynui surašyti. Švietimo ministerija, Valstybės archeologijos komisija. Klaipėda: Rytas. BUČKO, D., 1981. Отапеллятивные топо- нимы Верхнего Поднепровья. In: Proc of the thirteenth Internat. Congress of Onomastic Sciences. Wrocław etc., t. 1, 259–265. JONIKAS, P., 1990. Asmenvardžiai ir vieto- vardžiai. In: Lietuvių enciklopedija, t. 15. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 555–571. MACIEJAUSKIENĖ, V., 2006. Lenkų as- menvardžiai Lietuvos vietovardžių žodyne. In: Gwary i onomastyka pogranicza polsko-wschodnio- słowiańskiego i słowiańsko-bałtyckiego. Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 218–236. SAVUKYNAS, B., 1966. К проблеме запад- нобалтийского субстрата в югозападной Литве. Baltistica, 1(2), 165–176. SVIDERSKIENĖ, D., 2005. Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai. Acta Linguistica Li- thuanica, 52, 91–118. SVIDERSKIENĖ, D., 2006. Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai. Acta Linguistica Lithuanica, 54, 49–62. D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... SVIDERSKIENĖ, D., 2006a. Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai. Lituanistica, 4 (68), 47–59. SVIDERSKIENĖ, D., 2007. Marijampolės apskrities gyvenamųjų vietų vardai. Acta Linguis- tica Lithuanica, 57, 99–122. SVIDERSKIENĖ, D., 2010. Dėl kelių Mari- jampolės apskrities vandenvardžių, papildžiusių ir patikslinusių esamus hidronimijos duomenis. Baltistica, 45 (2), 341–353. SVIDERSKIENĖ, D., 2010a. Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų dary- bos bruožai. Acta Linguistica Lithuanica, 2010a, 62–63, 97–127. VANAGAS, A., 1970. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. VANAGAS, A., 1977. Dėl požiūrio į senuosius lietuvių hidronimus. Lietuvos TSR Mokslų akade- mijos darbai, A serija 3 (60), 141–150. Dalia Sviderskienė Institute of the Lithuanian Language, Lithuania Research interests: onomastics, derivation and origin of proper words MARIJAMPOLĖ COUNTY PLACE-NAMES RECORDED DURING THE INTERWAR PERIOD: INITIAL SURVEY RESULTS AND PROSPECTS Summary The aim of this article is to present research that has been consistently implemented for several years about the place-names recorded in the “Land Names” questionnaires in Marijampolė County during the interwar period, to discuss their initial findings and to provide for future work. The study is based on the material that was selected as being among the most valuable from a scientific point of view. The unique place-names of Marijampolė County were recorded in thirteen districts during the interwar period from the living language. This authentic material, untouched by external factors such as land melioration, collectiv- ization, Russification, deportation, etc., has been little explored. According to the types of named objects, the database was divided into hydronyms, names of dwelling-places, and toponyms, and evaluated from the point of view of word for- mation and word origin. The research includes identifying the formation of separate classes and certain trends of origin, studying some classes of toponyms, and investigating the placenames of two districts (Marijampolė and Balbieriškis). The results are interesting, valuable, and relevant. They complement the existing multidimensional habitat list of research and make this almost unpublished lexical resource available to public and scientific Dalia Sviderskienė Instytut Języka Litewskiego, Litwa Zainteresowania naukowe: onomastyka, badania nad słowotwórstwem i pochodzeniem nazw własnych WSTĘPNE WYNIKI I PERSPEKTYWY BA- DAŃ NAD NAZWAMI MIEJSCOWYMI PO- WIATU MARIAMPOLSKIEGO Z OKRESU MIĘDZYWOJENNEGO Streszczenie Celem artykułu jest przedstawienie wyników kil- kuletnich, konsekwentnie prowadzonych badań nad nazwami miejscowymi południowej części litewskiego obszaru językowego (a konkretnie – powiatu mariampolskiego), zanotowanymi w okre- sie międzywojennym, w aspekcie słowotwórczym i etymologicznym. W artykule przedstawiono ponadto niektóre wyniki badań tego materiału w klasach hydronimów, innych nazw miejscowych (pochodzących od nazw osobowych) i in. Pozwala to stwierdzić, że zachowane kwestionariusze i za- rejestrowane w nich prawdziwe dane są nie tylko ważnym elementem dziedzictwa okresu między- wojennego, ale też cennym źródłem zawierającym fakty, niezachowane w obecnych zasobach lub znacznie zmienione. W celu uzyskania pełnego obrazu specyficz- nych cech słowotwórczych i etymologicznych nazw miejscowych powiatu mariampolskiego, badanie obszaru językowego należy kontynuować. Uważa się, że prowadzone prace nie tylko przyczy- nią się do rozwoju toponimii regionalnej, analizy słowotwórstwa i etymologii nazw miejscowych oraz dalszych badań w zakresie toponomastyki na Litwie, ale też zainteresują etnologów czy badaczy innych dziedzin. Pomogą lepiej poznać mentalność 242 IV. KONFERENCIJŲ MEDŽIAGA / MATERIAŁY KONFERENCYJNE society; they also highlight the uniqueness of the toponyms of this habitat and encourage studies of other regions. The research results of interwar material about hydronyms and other place-names derived from personal names in classes (subclasses) are of particular interest and value. The article demonstrates that the extant ques- tionnaires and their authentic material are not only an important separate unit of the interwar legacy, but also a valuable source with recorded facts which have not been preserved in the current collections or significantly changed. The future aim is to collect a complete da- tabase of Marijampolė County’s place-names recorded during the interwar period. This will require studying the formation and origin of unstudied place-name units of separate classes (subclasses) and joining the available data with the newly collected. The results will be concret- ized, supplemented, revised and/or corrected. It is believed that the place-names recorded in this area during the interwar period could provide informa- tion about the traces of the onymic substratum of the extinct Baltic tribe of Jatvians. KEY WORDS: areal research, interwar period, appellative, proper word, toponym, anthroponym, etymon, derivation and origin of proper words. i sposób postrzegania świata ludzi żyjących na danym obszarze. Nazwy miejscowe zanotowane w okresie międzywojennym na badanym obszarze litewskiego obszaru językowego mogą również dostarczyć informacji o śladach substratu onimicz- nego wymarłego ludu bałtyckiego – Jaćwingów. SŁOWA KLUCZOWE: badania obszaru języ- kowego, okres międzywojenny, wyraz pospolity (apelatyw), nazwa własna (onim), nazwa miejscowa (toponim), nazwa osobowa (antroponim), wyraz uważany za podstawę etymologiczną (etymon), słowotwórstwo i pochodzenie nazw własnych. Gauta 2012 01 30 Priimta publikuoti 2012 07 20 D. Sviderskienė. TARPUKARIU UŽRAŠYTŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIŲ... 243 244 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY Patrick Sériot Centrinės ir Rytų Europos istorinės ir lyginamosios epistemologinės kalbotyros mokslinių tyrimų centras (CRECLECO), Lozanos universitetas, Šveicarija1 KALBA, VALDŽIA IR KŪNAS2 II dalis3 2.1. Meilė Daugeliu citatų galima paliudyti, kad „di- džioji rusų kalba“ sovietiniuose paralingvis- tiniuose Brežnevo eros raštuose traktuojama kaip meilės objektas. Tačiau TSRS gyveno ne tik rusofonai, tad toji meilė gali slėpti visiškai priešingą jausmą.123 2.1.1. Rusų kalba, rusakalbių gimto- ji kalba Meilė gimtajai kalbai gali gimti beskaitant gramatikos vadovėlį, nes skaitymas sujun- gia meilės jausmą ir studijuojamo objekto žinias: „Ši knyga skatina susidomėjimą rusų kalba, meilę rusų kalbai“ (Prokopovic et al. 1972, p. 6).4 [243] Tačiau norint užbaigti 1 Centre de recherches en histoire et épistémologie comparée de la linguistique d‘Europe centrale et orien- tale (CRECLECO). 2 SERIOT, P., 2004. La langue, le pouvoir et le corps. In: Éd. P. SERIOT, A. TABOURET-KELLER. Le discours sur la langue sous les pouvoirs autoritaires. Cahiers de l’ILSL, 17. Univ. de Lausanne, 231–259. Prieiga: http://www2.unil.ch/slav/ling/recherche/ biblio/04Dict-txt/04Dicttxt.html 3 I dalis: SERIOT, P., 2012. Kalba, valdžia ir kūnas. Respectus Philologicus, 21(26), 226–234. 4 Iki begalybės būtų galima vardyti reikalavi- mus mylėti kalbą daugelyje kitų šalių, ir ypač (bet ne tik) „autoritariniais“ laikotarpiais. Andrée Tabouret- Kelleris (1996, p. 331) pažymi, kad Bismarko Vokieti- joje kiekvieną mėnesį buvo mokama 40 markių premija gramatikos studijas, būtina sąlyga yra meilė kalbai: „Tam, kad įsisavintume šias lingvis- tines žinias, kad gebėtume pasinaudoti šio- mis rusų kalbos galimybėmis, reikia nuolat studijuoti rusų kalbą, bandyti suprasti jos dėsnių esmę, juos suvokti, ir, svarbiausia, – mylėti šią kalbą.“ (Šermuxamedov 1980, p. 210). Pagaliau meilę – žinių priežastį ir pasekmę – maitina ir išlaiko objekto, kal- bos, studijos. „Atminkite, kad tikroji meilė rusų kalbai neįmanoma be gilių ir išsamių šios kalbos žinių, be nuolatinio ir atkaklaus gilinimosi į jos raiškos ir prasmių lobyną.“ (Ljustrova et al. 1982, p. 154). Langue maternelle, rusų kalba rodnoj jazyk būtų galima išversti „gimtoji kalba“ (langue natale). (Langue natale (gimtoji kalba) ir langue maternelle (pažodžiui „motininė kalba”) prancūzų kalboje yra sinonimai – vert. pastaba). Žodis rodnoj, iš tiesų, yra susijęs su rod, „giminė“, „rasė“, „gentis“, „klanas“, „kilmė“ (plg. su lotynų už puikų straipsnį, nagrinėjantį vokiečių kalbos dėstymą mokykloje. 1893 m. pirmą kartą buvo nemažai sumo- kėta už straipsnį «Was hat der Lehrer an der zweispra- chigen Schule zu tun, damit seine Schüler die deutsche Sprache liebgewinnen und gern gebrauchen?» („Ką pri- valo daryti dvikalbės mokyklos mokytojas, kad jo moki- niai pamėgtų ir vartotų vokiečių kalbą?“). Kaip ir mūsų sovietiniuose tekstuose, matyti, kad ta meilė nėra duota iš anksto, jos reikia nuolat siekti. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 245V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY kalbos gens, graikų genos), darybinis šių žodžių kamienas yra bendras daugeliui žodžių, kurie dažnai vartojami sentimen- taliose ir patriotinėse kalbose: roždenie „gimimas“, roditeli „tėvai“, rodina „tėvy- nė“, narod „tauta“ bei žodžių junginiuose, suformuotuose iš būdvardžio rodnoj: rodnaja reč „gimtoji šneka“, rodnoe slovo „gimtasis žodis“, rodnaja strana „gimtoji šalis“, rodnoj kraj „gimtasis kraštas“, rodnaja literatura „gimtoji, nacionalinė literatūra“ ir pan. Yra ir išimčių: rodnoj narod „savi žmonės“. Posakyje rodnoj sintaksis „gimtosios kalbos sintaksė“ galima įžvelgti ir nacionalistinį atspalvį. Būdvardis rodnoj yra glaudžiai susijęs su kraujo giminystės idėja: rodnoj brat „tikras brolis, kraujo brolis“, dvojurodnyj brat „pusbrolis“ (antrosios eilės kraujo brolis). Taigi rodnoj jazyk, būdama gimtoji kalba, t. y. įgyta nuo gimimo, gali būti ir klano, ir grupės kalba.5 [244] Akivaizdus kalbos / tėvynės ekvivalentas pagrįstas žodžio ša- knimi rod, kuri yra bendra žodžiams rodnoj jazyk ir rodina. Kadangi mylėti rusų kalbą tuo pat metu reiškia (ir tai atsispindi mūsų tekstuose) ir mylėti Tėvynę, tą, kurioje kalbama rusiškai, kurioje gimė rusų kalba: 5 Būtų galima surizikuoti neologizmu langue nati- ve (gimimo, gimtoji kalba), sukonstruotu pagal modelį locuteur natif (kalbantysis gimtąja kalba), kuris, savo ruožtu, yra kalkė iš anglų kalbos native speaker, plg. na- tive tongue. Bet ar taip būtų galima prieiti ir iki „vietinės kalbos“ langue indigène, nes žodis native turi taip pat prasmę „vietinis“ indigène? Andre Tabourett-Kelleris siūlo „pirmoji, pradinė kalba“ langue initiale, kad būtų išvengta bet kokio natūralizmo. Tačiau čia svarbus bū- tent natūralus šaltinis, kuriam reikėtų teikti pirmenybę: langue initiale („pirmoji, pradinė kalba“) galėtų daryti užuominą į tai, kad vėliau ją būtų galima pakeisti tuo, ko rodnoj jazyk terminija visai nepripažįsta: čia kalbama apie fiksuotą arba fatališką perspektyvą, dėl kurios jau nebegalima pakeisti savo gimtosios kalbos native, nata- le taip pat, kaip ir jos gimimo vietos ar datos: absurdiška manyti, kad galima pakeisti savo motiną… „Rusų kalbos bičiulius vienija meilė gim- tajam žodžiui, gimtajai šaliai, domėjimasis jos herojine praeitimi, šlovinga dabartimi ir šviesia ateitimi.“ (Ljustrova et al. 1982, p. 154). Taigi meilę gimtajai kalbai gali pa- skatinti įsakymai paklusti, pilietinė pareiga, taip pat ir meilė Tėvynei: „Meilė rusų kalbai yra sudėtinė to jausmo, kurį mes vadiname meile tėvynei, dalis. Kiekvienas sovietinis žmogus, kiekvienas rusas privalo mokėti ir mylėti savo kalbą. [...] Reikia mylėti ir nuolat mokytis rusų kalbos.“ (Paustovskij 1953, cit. Šermuxamedov 1980, p. 52). Nes toji meilė taip pat yra ir pareiga: „Pirmiausia reikia mylėti savo sovietinę tėvynę.“ (Iš maršalo K. K. Rokosovskio asmeninių archyvų, Literaturnaja gazeta, 1982 balandis). Tačiau gimtoji žemė (rod- naja zemlja) arba gimtoji kalba (rodnoj jazyk) yra du tos pačios sąvokos aspektai: Tėvynė (Rodina), kuri Tarybų Sąjungoje nuolat rėmėsi aukščiausiojo lygio Motinos įvaizdžiu: Motina-Tėvynė (Mat’-Rodina). Taigi ar įsakymas mylėti gimtąją kalbą arba Motiną-Tėvynę nereiškia simboliškos meilės, kurios negalime suvokti ir apie kurią visada nutylima: motinos (kūniškoji) meilė yra uždrausta, bet taip pat jai priskiriamas aukščiausias laipsnis? Šį kalbos įtvirtinimo aspektą M. Pierssenas pavadino logofilija – „kalbos pamišėlių“ meile kalbai. Svarbu paklausti, ar sovietinių Brežnevo laikų mokslo populiarinimo literatūroje galime aptikti „naujojo tipo logofiliją“, ar galime sužinoti, kokie specifiniai meilės Didžiajai rusų kalbai Sovietų Sąjungoje bruožai. 2.1.2. Kalbos gynimas Viena iš logofilijos pasekmių sovietiniuose tekstuose apie kalbą yra poreikis ginti ir saugoti gimtąją kalbą bei jos vientisumą. Ir 246 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY vėl – tai neišsenkama švarumo ir dėmių, nuo kurių turi būti apsaugota kalba, metafora: [245] „Sovietai privalo nuolat nenuilstamai rūpintis rusų kalba, jos grynumu, išraiškos priemonių išsaugojimu ir plėtra, žodyno turtingumu, jos jėga.“ (Šermuxamedov 1980, p. 204). Blogio apraiškos, pavojingos ir kenksmingos kalbos grynumui, aiškiai nustatytos, tai – užsienio įtaka ir vulgarioji kalba: „Turime užtikrinti, kad [...] rusų kalba nebūtų užteršta žargonu, nereika- lingomis svetimybėmis, vulgarybėmis.“ (Ten pat, p. 205). Aukščiausias kalbos gynybos garantija bus moralinis diskursas, priminsiantis „Stalino stilių“ kalbotyroje: „Abejingumas kalbai, nekorektiškas kal- bos vartojimas, nerūpestingas požiūris į ją, jos skurdinimas, prastėjimas yra visiškai nepriimtina.“ (Paustovskij 1953, cit. Šer- muxamedov 1980, p. 52). Kalbos gynyba gali turėti ir politiškai motyvuotą tikslą: formuoti veiksmingą prie- monę „paveikti mases“. Bet kokiu atveju tokia yra Lenino pozicija, kurią atkartoja 1979 m. Rusų kalbos enciklopedija: „APIE RUSŲ KALBOS GRYNINIMĄ (Apmąsty- mai laisvu laiku, t. y. klausantis pasisakymų susirinkime). Mes iškraipome rusų kalbą. Be reikalo vartojame užsienietiškus žo- džius. Mes juos vartojame neteisingai. [...] Mūsų laikraščių kalba pradeda degraduoti. [...] Turiu pripažinti, kad jei be reikalo vartojami svetimi žodžiai, švelniai tariant, erzina mane (nes tai komplikuoja mūsų poveikį masėms), tai kai kurių į laikraščius rašančiųjų klaidos gali mane visiškai įsiu- tinti. [...] Ar ne laikas paskelbti karą rusų kalbos išsigimimui?“ (parašyta 1919 m. arba 1920 m., pirmą kartą paskelbta 1924 m. gruodžio 3 d. Pravdoje Nr. 275). (straipsnis «Langue russe» cituojamas Encyclopédie du russe 1979). Ši utilitarinė, Leninui būdinga aiškios kalbos koncepcija, tiesiogiai pritaikoma socialinei profilaktikai (kovai su „parazi- tais“), Brežnevo laikotarpiu buvo taikoma ir kalbai: „Dabar visiškai naujai suskamba pranašiški M. Gorkio žodžiai, raginę kovoti už rusų kalbos grynumą. Prisiminkime šiuos žodžius: [246] „Tarp grandiozinių naujos, socialistinės kultūros kūrimo uždavinių yra užduotis, kurios esmė – kalbos tvar- kymas, jos valymas nuo kalbos šiukšlių ir parazitų. [...] Kova dėl kalbos grynumo, semantinio tikslumo, kalbos aiškumo yra kova už kultūros instrumentą. Kuo šis instrumentas aštresnis, tuo jis produkty- vesnis.“ (GORKIJ, M., Œuvres complètes, t. 27, p. 169–170, cit. Šermuxamedov 1980, p. 204). Socialinės profilaktikos tikslas – orga- nizmo, kūno gynyba, nes jam daroma žala pripažinta kaip patologinė: B. S. Fivarc- kopfas (straipsnyje «Bureaucratismes dans la langue» („Biurokratizmas kalboje“), Encyclopédie du russe 1979) kalbos de- gradaciją pavadino liga. Kokia tai kalba, jei jos vienybei, vientisumui, panašiai kaip tėvynei, gali grėsti pavojus? Kokia tai visuma, apie kurią galime pasakyti, kad ją mylime? Šis „nesurandamas“6 objektas, kurį griebiamasi ginti ir puoselėti nuolat jį „konstruojant“ ir nurodant gaires to, kas draudžiama? Visi šie pareiškimai, kuriuos išdėstėme daugeliu punktų, primena Pran- cūzijos Trečiosios Respublikos7 ideologinę prancūzų kalbos viziją. Tačiau, regis, esmi- nis skirtumas glūdi pripažinime, kad SSRS yra daugianacionalinė, taigi ir daugiakalbė valstybė. 6 Plg. F. Gadet ir M. Pêcheux knygos pavadinimą: La langue introuvable (Nesurandama kalba) (1981). 7 Plg. Mainguenau 1979 ir 1982. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 247V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY 2.2. Alofonai ir „antroji gimtoji kalba“ Iš tikrųjų visiškai kitokia yra nerusakalbių meilės rusų kalbai problema, nes meilės santykiai čia a priori yra neišvengiamai kitokio pobūdžio, kadangi jie nebesusiję su gimtąja kalba. Tačiau aistra čia kunkuliuoja arba bent jau pavaizduota. Štai Šermuxame- dovo knyga mums pateikia ištisus SSRS literatūros antologijos puslapius, kuriuose nerusų tautybės poetai ir rašytojai vienu balsu rusiškai apdainuoja savo meilę rusų kalbai. Pavyzdžiui, „šiuolaikinis sovietinis Uzbekistano poetas Mirmuksinas“ rašo: „Motinos kalba tapo poeto kalba. Subrendęs aš išmokau kitą gimtąją kalbą, Tai buvo rusų kalba, artima mano širdžiai kalba. Tai rusų kalba skambėjo išdidus šaukimas į laisvę, Tai rusų kalba kreipėsi į liaudį mūsų Iljyčius. [247] Mylėk ją, mano drauge, kaip liaudis ją myli, Tai – tiltas tarp žmonių, tai – vienybė ir sąjunga.“ (Cit. Šermuxamedov 1980, p. 107) Kiekvienoje sąjunginėje respublikoje galima rasti rusų kalbą garbinantį poetą – kaip šį į Vakarus besikreipiantį kirgizą: „Garsus kirgizų poetas Kubaničius Akaevas poetine forma išreiškė rusų liaudies ir rusų kalbos didžiosios misijos idėją: „Tad žinokite, Londonai, Paryžiau, Vašingtone, Kad aš esu įsimylėjęs Maskvą, Rusiją. Klausyk, o pasauli: aš myliu šią kalbą Rusų kalbą, kuri yra galinga ir didinga. Kaip aš galėčiau nežinoti Puškino eilių? Būtent rusų kalba aš mokiausi marksizmo, Mano brolis rusas man davė vėliavą. Su mūsų Leninu širdyje gyvena Visa ši dviejų šimtų milijoninė žmonių tauta. Prieš visą pasaulį aš didžiuojuosi Tavąja kalba, o šlovingoji Rusija!“ (Cit. Šermuxamedov 1980, p. 65) Paradoksalu, bet poetų nerusų ryšis su rusų kalba atrodo daug glaudesnis, nes pati tema iš esmės dažniausiai gvildenama ne- rusų pareiškimuose apie rusų kalbą. Juose tvirtinama, kad ši kalba tapo jų „antrąja gimtąja kalba“ (vtoroj rodnoj jazyk): „Bū- tina paaiškinti, dėl kokių socialinių priežaš- čių rusų kalba tapo antrąja gimtąja kalba visoms Dagestano tautoms.“ (Gamzatov 1980, p. 247) Žymus turkmėnų rašytojas, socialistinio darbo didvyris Berdy Muradovičius Kerba- bajevas (1894–1974), reikšmingų darbų, tapusių neatsiejama sovietų literatūros lobyno dalimi, autorius rašė: „Rusų kalba tapo mums, kitų tautybių atstovams, antrąja gimtąja kalba. Nors rusų kalbos gramatika labai sudėtinga. Todėl būtina mokytis rusų kalbos nuo ankstyvos vaikystės.“ (Cit. Šermuxamedov 1980, p. 91). Šis teiginys, nuolat cituojamas skaitytoje literatūroje, sulaukė tam tikro užsienio kalbininkų skepticizmo: [248] „Nepaisant kai kurių pareiškimų, šiek tiek per anksti teigti, kad rusų kalba tapo visų sovietinių tautų „antrą- ja gimtąja kalba“. (Creissels 1977, p. 28). Tačiau diskusijos tikslas yra kitas. Kal- bama ne apie tai, ar tai tiesa, kad rusų kalba tapo antrąja kalba nerusiškoms tautoms, o apie tai, kokios tų nuvalkiotų teiginių priežastys oficialioje propagandoje. Nesi- imsime kaltinti sovietų lingvistikos „melu“ lygindami pareiškimus su „faktais“, bet pasistengsime išanalizuoti šio oficialiojo diskurso vidinį nuoseklumą, jo politines ir ideologines nuostatas, ir tikrai jo netrak- tuosime kaip lingvistinio darbo, galinčio nušviesti „realią“ rusų kalbos padėtį Sovietų Sąjungoje.8 Tad ir toliau sekime metaforą. Jei rusų kalba tapo antrąja gimtąja kalba 8 Priešingai Legrandui (1978), kuris, pavyzdžiui, pažodžiui perima Deserijevo, Budagovo ir t. t. formu- luotes. 248 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY nerusams, vadinasi, Rusija yra jų antroji „motina“: „Mums buvo leista suprasti rusų kalba Brolystės įstatymus, Nes draugystė – tai Rusija, Tai mūsų motina, mus jos moko.“ (Murzo Tursin-zade: „Brolybės įstatymai“, cit. Šermuxamedov 1980, p. 138) Taigi įsivaizduojamas gimtosios kalbos dubliavimas, meilė rusų kalbai veda prie kraštutinės jos pasekmės – prašymo būti įvaikintam: „Dagestano tautos kiekvieną akimirką jaučia prisirišimą prie šios kalbos, apie kurią rašytojas Effendis Kapijevas ištarė šiuos reikšmingus žodžius: „O di- džioji rusų kalba! Aš klaupiuosi prieš tave ant kelių: įsivaikink ir palaimink mane!“ Tai ne tik spalvinga frazė: šiame sakinyje atsispindi visa dagestaniečių meilė didžia- jai rusų kalbai, kuri juos suvienija tiek su savomis, tiek ir su kitomis mūsų plačiosios šalies tautomis.“ (Gamzatov 1983, p. 247). Tačiau būtų labai įdomu pasistengti suprasti, kodėl ir kaip įmanoma mylėti kito motiną kaip savąją. Svarbu pažymėti, kad nerusų meilės rusų kalbai formos, atrodo, niekuo nesiskiria nuo rusų meilės gimtajai kalbai formų, nebent išskyrus aistros kraš- tutinumus. Ir nors žodžio prasmės žyme- kliai mat’ „motina“ [249] ir more „jūra“ rusų kalboje susiję ne taip, kaip prancūzų kalboje (mère ir mer), vis dėlto negalima likti abejingu skaitant balkarų poeto Mak- simo Getujevo eilėraštį, pavadintą „Rusų kalba“, kuriame meilė motinai lyginama su susižavėjimu beribe ir gilia vandens mase, svetingu ir skleidžiančiu ramybę okeanu, malšinančiu troškulį ir uždegančiu norą veikti vandeniu, – vaizdiniais, kokių apstu Edipo komplekso psichoanalizės istorijų pasakojimuose: „Kas yra panašus į jūrą? paklaus manęs – Rusų kalba, atsakysiu aš nedvejodamas. Kaip jūra jį šildo žemę, Vasaros sausrų metu ji atgaivina. Jos beribiai vandenys, Švyti nuo neužgesinamos saulės šviesos; Link tolimųjų kraštų gerųjų žmonių Plūsta jos vandenys, nešdami šiltą pasveikinimą. Rusų kalba yra beribė jūra! Jos gelmėse aš radau tai, ko tikėjausi: Aš sužvejojau raktą, kuris moko džiaugtis, Tas raktas buvo rusiškas žodis. [...] Rusiški žodžiai, aš juos geriu be atvangos, Tarsi čiurlenantį šaltinio vandenį; Kuo daugiau šio gyvojo gėrimo išgeriu, Tuo stipriau jaučiu jo troškulį, ir taip kasmet. Rusų kalba! Joje, kaip beribėse jūros gelmėse, Aš semiuosi jėgų drąsiems sprendimams, Ji įkvepia pasiaukojančiam darbui, Puikių ateities laimėjimų vardan.“ (Cit. Šermuxamedov 1980, p. 111) Šis maudymasis kalboje, primenantis tradicinę „kalbos vonios“ metaforą, gali atskleisti labai įdomų reiškinį, kurį galėtu- me formuluoti kaip klausimą: gal tai Edipo kompleksas, kuris jaučiamas įvaikinusiai motinai? Kaip galima mylėti kalbą, kuri nėra gimtoji, taip, tarsi tai būtų gimtoji kalba? Šis diskursas apie „antrąją gimtąją kalbą“ pagrįstas metaforiška šeiminių ryšių serija: – vieninga visų Sovietų Sąjungos tautų šeima – didysis brolis – tautos-broliai [250] – respublikos-sesės – motina Rusija – motina – Tėvynė. Būtent šeimos metafora leidžia įsivaiz- duoti daug mažų kūnų dideliame kūne, toks ir yra Sovietų Sąjunga, tikra asimetriška piramidė, kurioje, greta kaimynų kalbų, viena kalba aprėpia ir pranoksta visas kitas, tai kalba, kuri tuo pat metu yra ir visuma, ir dalis, „lygi tarp lygių“ (Šermuxamedov I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 249V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY 1980): „Didžioji rusų kalba. Būtent šeimos ryšys padaro neprieštaringais tokius prieš- taringus dalykus: visuomenės be vidaus padalinių sąvoką ir įvairių „tautybių“ pri- pažinimą; didžiosios rusų, kaip visų Sovietų Sąjungos tautų, gimtosios kalbos (pirmosios ar „antrosios“) pripažinimą ir įvairių kalbų sugyvenimą tarpusavyje; lygiai taip, kaip ir socialinės profilaktikos praktika leidžia suderinti rusų kalbos, kaip gyvo kūno, vientisumo idealą su to kūno valymu nuo jo „parazitų“. Visiškai neįmanoma vienos šeimos narius vienijančios didžiosios rusų kalbos pakeisti kita ar kitomis kalbomis, nes ji yra iš esmės kitokios prigimties, vie- nintelė9, homogenišką visuomenę galinti padaryti skaidria, galinti užtikrinti „vienos liaudies“ tarpusavio bendravimą, liaudies, kurią vienija meilė bendravimo priemonei (plg. Claude’o Leforto žodžius straipsnyje «L’image du corps et le totalitarisme» („Kūno įvaizdis ir totalitarizmas“) (Lefort 1981). 2.3. Tapatybė, narystė ir tai, kas nustatoma Šeimos metaforoje dalių santykiai su vi- suma sukuria ne mažiau problemų, kaip ir tų dalių tarpusavio santykiai arba atskiros dalies su kokia nors vidaus problema. Taigi iškyla identiško vieneto, Vieno ir Visumos problema. Jeigu mes galime kalbėti apie „Tarybų Sąjungos tautų“ kalbas, tai todėl, kad Sovietų Sąjungoje yra „tautos“. Bet tada iškyla klausimas, kas yra tos „tautos“ daugiskaitoje? Ar tai realus dalykas, ar diskusijos objektas? „Tauta“ Sovietų Są- jungoje yra atskiras subjektas, Taip arba 9 Dėl vidinių priežaščių, kurios, kaip manoma, leido tik vienai rusų kalbai atlikti šį vaidmenį Sovietų Sąjungoje (plg. Sériot 1984). Ne, o ne daugiau ar mažiau. Tačiau tauta kaip tokia juk gali išnykti tam, kad po daugelio metų pasirodytų vėl.10 Tauta kaip visuma turi priešintis kitoms tautoms: pasak A. V. Lunačiarskio, „žmogiškojoje simfo- nijoje“, sukurtoje Spalio revoliucijos metu, ateities komunistinės visuomenės kultūra, Centrinės Azijos ir Kazachstano tautų kul- tūros išreikštos garsais, kurie, susimaišę su kitų tautų-sesių kultūromis, sukuria „laisvą ir turtingą harmoniją“. (Šermuxamedov 1980, p. 113). Tautybė yra eilutė, kuri privalo būti už- pildyta pase, tai – formuliaro eilutė atsakant į klausimyną (plg., pavyzdžiui, gyventojų surašymą): mes visada priklausome kokiai nors tautai, esame kokios nors pilietybės.11 Taigi tautos egzistuoja. Jos skiriasi vienos nuo kitų. Tačiau jų skirtumų ribos yra labai banguotos. Todėl ir matome „mažų tautų“, apsisprendusių įsilieti į kitos, didesnės, tautos kūną, metamorfozę, kurioje susipina meilė, dvilypumas, nerimas12 ir administra- cinis griežtumas, nes absorbcijos proceso pabaigoje atsiras nauja tapatybė, kuri nors ir skirsis nuo buvusios, bet visada bus tik vienas atsakymas klausimyne, tik vienu, suteiktu naujai narystei, pavadinimu, kuris 10 Plg. Krymo totoriai, 1921 m. pripažinti kaip „tau- tybė“, 1944 m. masiškai deportuoti į Sibirą. Jie matė, kaip buvo sunaikinta jų respublika, paneigtas jų naci- onalinis identitetas, kaip buvo viešai paskelbta, kad jų gimtoji kalba – „neturinti rašto kalba“. 1967 m. reabili- tuoti kaip „rezidavusi Kryme totorių tauta“, vis dėlto jie neprardo savo ryšių su teritorija (plg. Carrère d’Encaus- se 1978, p. 236–245). 11 Terminija itin nestabili. Žinoma, vilkas Volk nėra tauta Nation, tačiau dvi sąvokos „liaudis“ peuple (na- rod) ir „tautybė“ nationalité (nacional’nost’) Sovietų Sąjungoje dažnai suplakamos. Romantiškos emociona- lios kategorijos susipina ir susipainioja su administraci- nėmis. 12 J. Lacanas čia bus įžiūrėjęs įmanomus lytinius santykius: vieno kūnas tampa kito kūnu, susigeria vie- nas į kitą totalioje absorbcijoje. 250 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY niekuo nesiskirs nuo ją absorbavusios tau- tos pavadinimo: „Tam tikros tautybės ar negausios etninės grupelės po ilgus metus trukusių draugiškų santykių su reikšmin- gesnėmis nacijomis pareiškė norą visiškai susilieti su jomis. Taip, pavyzdžiui, nuo 1926 iki 1939 m. pomorai, gyvenantys šiauriniame Archangelsko regione, o kamčadalai, kerdžakai, kurie gyvena Alta- jaus krašte, ir kiti liovėsi save laikę atskira tautybe ir prisijungė prie rusų. [...] Šiems kalbų konsolidavimosi procesams mūsų šalyje būdinga tai, kad kalbantieji šiomis mažumų kalbomis savanoriškai prisijungė prie kitų tautų, nes tai puikiai atitiko jų interesus, skatino jų ekonominį ir kultūrinį vystymąsi.“ (Šermuxamedov 1980, p. 35). Tas pat, ką galima pasakyti apie tautas, pasakytina ir apie kalbas: „Priešrevoliuciniu laikotarpiu arba iki 1950-ųjų sovietmečiu specialiose publikacijose minimos kajtagų [252] ir kubačių kalbos. Vėliau jos jau pri- pažįstamos tik kaip dargių kalbos tarmės, o jomis kalbantieji, valstybinio gyventojų surašymo duomenimis, jau prisiskyrė dar- giams.“ (Gamzatov 1980, p. 125). Tad kur tada glūdi kalbos „išskirtinu- mas“ (plg. Milner 1978)? Kas yra tauta, kas yra kalba, jei jų ribos gali būti keičiamos suinteresuotųjų noru ar administraciniu sprendimu? Jeigu yra kalbų, tai todėl, kad taip nori „Vienetas“ (Ten pat), bet to „Vie- neto“ ribos mūsų sovietiniuose tekstuose gali tapti keistai neryškios, panašiai kaip nepaprastas inkliuzų hierarchijos elas- tingumas: jeigu „Vienetą“ patalpinsime į kitą, „didesnį „Vienetą“, tai kalbos po šios įtraukties greitai bus pavadintos „dialek- tais“. Taigi kalbos išskirtinumo proble- ma, lingvistikai būdinga epistemologinė problema, yra labai glaudžiai susijusi su politika. Pavyzdžiui, moldavų kalba: kas ji? rumunų kalba ar jos atmaina, ar atskiras dialektas? o gal visiškai skirtinga kalba? Arba karelų kalba: ar tai suomių ar nesuo- mių kalba, o azerbaidžianiečių kalba: ar tai turkų kalba, ar dvi skirtingos kalbos? Ar tokie klausimai turi prasmę? Matyt, turi, bent jau administraciniu požiūriu, nes mes negalime tuo pačiu vardu įvardyti skirtingų dalykų.13 Todėl reikia pasirinkti savo kalbos pavadinimą,14 panašiai kaip pasirenkama priklausomybė vienai tautai pagal iš anksto numatytą administracinę sistemą: totorių ir baškirų kalbos yra tokios artimos, kad iš tikrųjų galėtų būti viena kalba, tačiau tarp jų buvo dirbtinai didinami skirtumai, taip pat ir rašybos; padarytos dvi alternatyvos, iš kurių reikėjo būtinai rinktis (žr. Creissels 1977, p. 4). Tas pat pasakytina ir apie tau- tybes (estų, kirgizų) bei (Sovietų Sąjungos) pilietybę: tai sovietinių emigrantų (tų, kurie emigruodami prarado savo tėvynę – re- negatų (otšepency)) likimas, kuris reiškė turėto pripažinto statuso, vietos, kuri buvo numatyta sovietinėje topologijoje, praradimą. Jie tapo nenaudingais nariais, atskirtais nuo savo tautos kūno. Bet jeigu jie jau nebėra liaudies (pavyzdžiui, rusų) nariai, tada kyla klausimas: kokia kalba jie kalba? Šia tema Sovietų Sąjungoje visiškai nekalbėta, bet iššūkis buvo mestas pačiai kalbai: pavyzdžiui, prisiminkime Solženi- cyną, atkuriantį pamirštų žodžių žodyną ir siekiantį tikslo – kuo skrupulingiau atkurti „tikrąją“ rusų kalbą, autentiškesnę nei toji, 13 Plg., pavyzdžiui, makedoniečių ir bulgarų kalbų problemą koministiniu laikotarpiu. Makedoniečių kalba buvo oficiali Jugoslavijos kalba, bet Bulgarijoje ji buvo laikoma bulgarų kalba, šis faktas leido bulgarų vyriau- sybei nesuteikti juridinio nacionalinių mažumų statuso Bulgarijos makedoniečiams (apie tai plg. Sériot 1997). 14 Plg. Tabouret-Keller 1997. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 251V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY kuria kalbama Sovietų Sąjungoje. Kur yra kalba? Kaip ją pasiekti? [253] 3. Iš kraštutinumų suartėjimo: kur yra kairė, kur dešinė / atgautas (sveikas) protas 3.1. Vienos liaudies viena kalba Jei demokratija yra nevykęs visuomenės sutapatinimas su kūnu, tai totalitarizmo api- brėžtį nusakysime kaip socialinių skirtumų ženklų ištrynimą, kaip visų neapibrėžtumų pašalinimą. „Viena liaudis“15 yra skaidri visuomenė, bet šis skaidrumo idealas at- skleidžia pasibaisėtiną skaidrumo trūkumą. Vienas iš Brežnevo laikotarpio režimui pataikavusių kalbininkų, Budagovas, taip puola „kelių kalbų toje pačioje kalboje“ idėją: „Tokie skirtumai, patys savaime svarbūs ir įdomūs, tikrovėje niekada nepa- naikina bendros, turinčios seną tradiciją, nacionalinės kalbos vienybės (obščena- cional’nyj jazyk). Tokiais atvejais, žinoma, reikia kalbėti ne apie skirtingas kalbas, esančias vienoje kalboje (contradictio in adjecto), o apie tos pačios vienos kalbos variantus, apie jos funkcines stratifikacijas, formas ir įvairius aspektus. Priešingu atveju kalbantieji ta pačia kalba nesuprastų vieni kitų ir žmonės nesusikalbėtų. Taigi mokslo ir technologijų revoliucijos epochoje, kaip ir anksčiau, ta pačia kalba kalbantys žmo- nės, apskritai, puikiai supranta vieni kitus, nepaisant pačios kalbos sudėtingumo ir vis augančių bei didėjančių jos aspektų įvai- rovės.“ (Budagov 1975, p. 11). Tai, kas buvo pasakyta, tikrai dar ne- reiškia, kad kalba turėtų būti asimiliuota ideologijos. Kalbos dėka žmonėms pavyksta suprasti vieniems kitus (būtent „pavyksta“, 15 Claude’o Leforto posakis (1981). dažnai įveikiant sunkumus), taip pat ir skir- tingų ideologijų atstovus. Jie garsiąją frazę „revoliucija atveria žmonėms kelią į žinių pasaulį“ gali interpretuoti skirtingai. Tačiau apie ką kalbama, visiems yra aišku. Ir prie- šingai, tokia kalbos konstrukcija, kaip „šis apvalus stalas yra stačiakampio formos“, yra neaiški, nes ji neatlieka jokios kalbinės funkcijos (komunikacinės, nominatyvinės, minčių ar jausmų ekspresinės), taigi ji nieko neturi bendro su kalba. (Ten pat, p. 20) [254] 3.2. Tautos kūnai, kalbančiųjų kūnai Sovietinė rasinė penktojo–šeštojo dešimt- mečių antropologija yra stebėtinai mažai studijuota sritis.16 Aš tik paminėsiu, kad Rusų tautos rasinė genezė racio-Genesis (rasogenez) buvo labai dažna mokslinių tyrimų tema tokiose prestižinėse SSRS mokslinėse institucijose, kaip Mokslų aka- demijos etnografijos institutas ar Maskvos universiteto antropologijos katedra, kurios, 1955–1959 m. ėmėsi vykdyti „Antropologi- nę Rusijos ekspediciją“, kurios esmė – at- likti antropometrinius „17 000 suaugusiųjų Rusijos vyrų ir moterų, kilusių iš 107 skir- tingų RSFSR rajonų“ matavimus (Bunak 1965, p. 3). Kaukolės matavimai, plaukų ar akies rainelės spalvos palyginamosios lentelės savo obsesine, maniakiška „an- tropologinių tipų“ paieška primena Vichy režimo koloborantų Prancūzijoje rasistinės antropologijos darbus.17 16 Apie sovietinę antropologiją 1920–1930 plg. Bertrand 2002; Apie posovietinę antropologiją plg. La- ruelle 2000. Apie sovietinės brežnevinio periodo antro- pologijos ir Pietų Afrikos aparteido teoretikų ryšius plg. Sériot, tuoj pasirodys. 17 Plg. Montandon 1935, ir žurnalas L’Ethnie française (Etninė prancūzų grupė), red. G. Montandon, spausdintas vokiečių okupacijos metu Prancūzijoje. 252 V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY Ši mokslinių tyrimų tema atveria įdo- mias galimybes koncepcijoms apie so- matinę antropologiją ir antropometriją Sovietų Sąjungoje bei Europos šalyse, lyginamiesiems moksliniams tyrimams. Bet svarbiausia yra tai, kad mokslinių tipų tyrimas Bunako knygoje prasideda nuo to, ko buvo tikėtasi: nuo atitikimo tarp „regi- oninių antropologinių tipų“ ir „dialektinių provincijų“ teorijos (Bunak 1965, p. 274). 3.3. Konservatyvus diskursas apie visuomenę? Top of FoTrumpai pastebėsime tai, ką būtų galima išdėstyti atskiroje knygoje: idėja apie totalų visuomenės vyravimą individų atžvilgiu, taip išliaupsinta diskurse apie kalbą Sovietų Sąjungoje per visą jos isto- riją, šaknijasi tiek konservatyvioje XIX a. vidurio slavofilų ideologijoje, tiek „ultra“ prancūzų (didžiųjų mąstytojų reakcionie- rių ir kontrrevoliucionierių, tokių kaip Josephas de Maistre’as (1753–1821) ar Louis de Bonaldas (1754–1840)) socialinėje filosofijoje. Sociologijos ir XIX a. konserva- tyvios minties giminystė – Roberto Nisbeto [235] disertacijos Tradicinė sociologija tema (Nisbet 1984). Tik priminsime, kad, pasak L. Bonaldo, „žmogus egzistuoja tik visuomenėje ir visuomenė jį suformuoja tik sau“ (Bonald 1818, p. 3, cit. iš Koyré 1971, p. 132). Išvados Tiesą sakant, oponentai sako tą patį: ar kiekvienai klasei, ar kiekvienai tautai – sava kalba, abiem atvejais mes susiduriame su esencialistų koncepcija, kuri puikiai suta- patina uždarą grupę su kalba. Tad naudinga priminti visus aspektus, kurie išnyko arba kurių atsisako ši totalitarinė kalbančiųjų vizija. Pirmasis aspektas būtų diskursas, nes nepripažįstama, kad gali būti keli diskursai apie tą pačią kalbą. Antrasis aspektas – tema, konkrečiai noro ir stygiaus temos. Trečiasis – prasmės aspektas: galiausiai – prasmės nesutapimas su gerai parengtu konsensusu. Belieka ištirti santykių su kalba transformacijas akademiniuose ir viešuose posovietinės Rusijos erdvės diskursuose. Bet tai – kitam kartui... Literatūra BERTRAND, F., 2002. L’anthropologie soviétique des années 20–30. Bordeaux: Presses Universitaires de Bordeaux. BUDAGOV, R., 1975. Čto takoe obščestvennaja priroda jazyka? Voprosy jazykoznanija, 3. BONALD, L., 1818. Théorie du pouvoir politique et religieux, Préface. In: BONALD, L. Œuvres, vol. XIII. BUNAK, V., 1965. Proisxoždenie i étničeskaja istorija russkogo naroda. Moskva: Nauka. C A R R E R E D ’ E N C A U S S E , H . , 1 9 7 8 . L’Empire éclaté. Livre de poche. CREISSELS, D., 1977. Les langues d’URSS (Aspects linguistiques et sociolinguistiques). Paris: Institut d’Etudes Slaves. Encyclopédie du russe, 1979. Ouvrage édité sous la direction de Filin, Moscou. GADET, F.; PECHEUX, M., 1981. La langue introuvable. Paris: Maspero. GAMZATOV, P., 1980. Razvitie jazykovoj žiz- ni Dagestana v uslovijax zrelogo socialističeskogo občřestva. Voprosy jazykoznanija, 3, 123–128. KOYRE, A., 1971. Etudes d’histoire de la pensée philosophique. Paris: Gallimard. LARUELLE, M., 2000. Lev Goumilev (1912– 1992). Biologisme et eurasisme en Russie. Revue des Etudes Slaves. Fasc. 1–2, 163–190. LEFORT, C., 1981. L’image du corps et le totalitarisme. In: L’invention démocratique. Paris: Fayard. I. PROBLEMOS IR SPRENDIMAI 253V. MŪSŲ VERTIMAI / NASZE PRZEKŁADY LEGRAND, J., 1978. La sociolinguistique en URSS. In: J. B. Marcellesi, B. Gardin, éd. Actes du colloque de sociolinguistique de Rouen. Lille: P.U.L. LJUSTROVA, Z.; SKVORCOV, L.; DERJA- GIN, V., 1982. Druz’jam russkogo jazyka. Moskva. MAINGUENAU, D., 1979. Les livres d’école de la République, 1870–1914 (Discours et idéolo- gie). Paris: Le Sycomore. MAINGUENAU, D., 1982. La Droite et la Gauche face à la clarté de la langue française, un consensus illusoire sous la IIIe République. Ar- chives et documents de la S.H.E.S.L., 2. MILNER, J.-C., 1978. L’amour de la langue. Paris: Seuil. MONTANDON, G., 1935. L’ethnie française. Paris: Payot. NISBET, R., 1984. La tradition sociologique. Paris: P.U.F. PAUSTOVSKIJ, K., 1953. Article dans Pio- nerskaja Pravda. 23 février. PROKOPOVIČ, N.; BELOŠAPKOVA, V., 1972. Préface au livre de V. Vinogradov. In: Russkij jazyk. Moskva. SERIOT, P., 1984. Pourquoi la langue russe est-elle grande? (matériaux pour une recherche). In: Essais sur le discours soviétique, 4. Univ. de Grenoble-III, 57–92. SERIOT, P., 1997. Faut-il que les langues aient un nom? Le cas du macédonien. In: A. Tabou- ret-Keller, éd. Le nom des langues. Les enjeux de la nomination des langues. Louvain: Peeters, 167–190. ŠERMUXAMEDOV, S., 1980. Russkij jazyk – velikoe i mogučee sredstvo obščenija sovetskogo naroda. Moskva. TA B O U R E T- K E L L E R , A . , 1 9 9 6 . L e mot Volk dans la presse à destination des maîtres d’écoles primaires des populations allemandes à l’étranger (Auslandsdeutsche Volksschule) entre 1890 et 1939. In: P. Sériot, éd. Langue et nation en Europe centrale et orientale du XVIIIème siècle à nos jours. Cahiers de l’ILSL (Lausanne), 8, 329–348. Iš prancūzų kalbos vertė Vilhelmina Vitkauskienė 254 V. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO K o n f e r e n c i j ų a p ž v a l g o s / K o n f e r e n c j e TRANSDISCIPLINARY DIALOGUE ABOUT THE WIDER EUROPE: EUROPEANIZATION, MULTICULTURALISM, PLURILINGUALISM AND OTHER ISSUES Tatiana Larina (Rusija / Rosja) We live in the time of globalization, which, whether viewed positively or negatively, is our reality and should be not only ac- cepted but also studied. It is an exciting and challenging time for researchers in the humanities, as it is difficult to define any sphere of life as purely national; there is an important European and global dimension to most contemporary economic, social, political, cultural, and language matters. In this respect, the conference “Towards a Eu- ropean Society? Transgressing Disciplinary Boundaries in European Studies Research,” organized by the Centre for European and International Studies Research of the University of Portsmouth and held there from 28–30 June, was of great interest and importance. As the call for papers said, recent re- search has moved past the original narrow focus on politics and policy-making in “Brussels” to explore the manifold dimen- sions of the emerging European society. At the same time, researchers with an interest in the EU and the wider Europe need to cooperate even more closely across disci- plinary divides to better understand what is now frequently but loosely referred to as the “Europeanization” of Europe. To this end, the conference was aimed at fostering transdisciplinary dialogue and defining new agendas for research on the EU and the wider Europe, bringing together researchers from political science, sociology, linguis- tics, history, cultural studies and other fields. The conference was a great opportunity to exchange opinions and learn new ideas, as well as an educational event of great importance, for among the participants were many outstanding scholars in different fields from different countries: Professor of Politi- cal Science Tanja A. Börzel and Professor of International Relations Thomas Risse from the Free University of Berlin; Profes- sor of Political Science Didier Georgakakis from the Institute of Political Studies (IEP), University of Strasbourg; Professor of Euro- pean Integration and Transatlantic History Kiran Klaus Patel (University of Maas- tricht); Professor of Politics Martin Schain (New York University); Dr. Nikolai Vukov, Associate Professor of Anthropology and Folklore Studies (Bulgarian Academy of Sciences); and many others. VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 255 There were six parallel sessions wherein the problems of political discourse and me- dia culture, international organizations and the Europeanization of cultural policy and practice, European integration, linguistic and cultural identities, and other issues were discussed. I will concentrate on the panel called “Linguistic and cultural identi- ties of the wider Europe: within and across borders, disciplines and practices,” in which I participated. The panel was organized by the Euro- pean Network for Intercultural Education Activities (ENIEDA) and was devoted to some key issues in the area of linguistics and intercultural studies. It was focused on approaches to understanding the emerging cultural and linguistic situation in Europe. The problems of intercultural communi- cative competence, overcoming ethnic stereotypes, and efficient intercultural communication, as well as globalization, mobility and migration and their impact on language and its use, were all in the centre of discussion. On the whole there were six presenta- tions in this panel, started by Dr. Svet- lana Kurtes (University of Portsmouth), vice-president of ENIEDA and one of the panel’s conveners. In her substantial talk (Linguistic and (inter)cultural education across European curricula: state of affairs and future perspectives), she revisited some theoretical and practical issues in the field of linguistic and intercultural education. Focusing on the impact that linguistic and intercultural skills can potentially have on the individual and his/her academic and professional achievements, she drew atten- tion to the recommendations proposed by relevant European institutions, particularly the Council of Europe, for dealing with the promotion of multilingualism and multi- culturalism in the member states. Putting a particular emphasis on key competences in linguistic and intercultural education, she named and characterized the main intercul- tural skills which should be in the focus of language teachers: • the ability to bring the culture of origin and the foreign culture into relation with each other, • cultural sensitivity and the ability to identify and use a variety of strategies for contact with those from other cultures, • the capacity to fulfil the role of cultural intermediary between one’s own cultu- re and the foreign culture and to deal effectively with intercultural misunders- tandings and conflict situations, and • the ability to overcome stereotyped relationships. Based on her personal teaching experi- ence, she outlined the ways such skills could be developed. Dr. Igor Lakic from the University of Montenegro talked about language policy in Montenegro—its practices, challenges and directions. Starting with the European Charter for Regional and Minority Lan- guages and the recommendations made therein, he characterized the linguistic situation in Montenegro, which in many respects is specific and is currently under scrutiny, given the country’s status as an EU candidate. Apart from two obviously distinctive languages—Albanian and Ro- mani—that are protected under the Char- ter, some new languages arising from the former Serbo-Croatian have acquired the status of languages in official use (Serbian, Bosnian, and Croatian, in addition to Alba- 256 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO nian), with Montenegrin being the official language. Romani, on the other hand, is not specifically listed in the Constitution of Montenegro, although it is protected by the authorities as a minority language. In his conclusions he discussed some recent challenges and possible future directions in the light of the new realities. The role of media practices and products in the process of European integration and identity formation was discussed by Dr. Monika Kopytowska (University of Lodz, Poland). Treating media discourse as both socially and culturally constituted and con- stitutive, she examined the media’s represen- tation of immigrants and immigration (with a special emphasis on the so-called new national minorities) in Poland. Data from the mainstream nationwide printed news media were examined in terms of lexical, gram- matical, stylistic, and pragmatic choices. Dr. Monica Mosca from the University of Eastern Piedmont (Vercelli, Italy) devot- ed her presentation to the linguistic integra- tion of immigrants in Italy. She pointed out that an extended notion of Europe does not simply imply an increase in the number of languages to be taken into account and the corresponding problems of mutual under- standing and integration, but also the need to receive and integrate the ever-growing wave of immigrants. Analysing the problem of migrants’ adoption and integration in Italy, where the official language coexists often with vital dialects, she stated the fact that migrants in Italy tend in many cases to learn the dialect first, and only then the national language, with different motivations and different degrees of success. Dr. Alcina Sousa from the University of Madeira (Portugal) considered mobility and migration issues in the scope of their impact on language use—common patterns—and language changes in communicative prac- tices. She gave a comprehensive account of a number of communicative situations in European Portuguese, drawing on data collected from respondents’ answers to VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 257 questionnaires in Portuguese-speaking set- tings in which there is a strong influence of the English language upon Portuguese. She focused on lexical, syntactic and pragmatic choices. In my presentation (Culture-specific communicative styles and language peda- gogy: with reference to Russian speak- ers of English as a foreign language), I highlighted the importance of intercultural awareness in language learning and teach- ing and suggested some practical solutions. I argued that nowadays, anthropological and interdisciplinary approaches should be im- plemented not only in the study of language, but also in language teaching, as language learners should be provided with a wide scope of knowledge from all humanitarian areas including culture studies, sociology, axiology, ethnopsychology, communication theory, etc. Starting with some pragmatic failures which often occur in English/Rus- sian dialogue and a short discussion of how culture-specific norms and values influence communicative behaviour, I demonstrated how differences in the British and Russian mentalities impact on the culture-specific communicative styles of their speakers, and showed that knowledge of the main stylistic features might be an efficient guideline in intercultural communication. Taking into account previous studies on language and culture (e.g., Clyne 1994, Wierzbicka 2002, 2006a, 2006b, and others), cross-cultural pragmatics (Thomas 1983, 1995; Wierz- bicka 1991/2003), communicative styles (Gudykunst and Ting-Toomey 1990), and the phenomenon of (im)politeness (Brown and Levinson 1987; Leech 1983; Watts 2003; Culpeper, Bousfield and Wichmann 2003; Bousfield and Locher 2008), and based on the results of an empirical study, I tried to outline the main characteristics of English vs. Russian communicative styles by explaining them through differences in cultures, communicative values and under- standing of politeness. This allowed me to suggest a set of “rules” (recommendations) 258 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO for a “grammar of behaviour” for Russian students of English. (For more details about the differences in English and Russian com- municative styles, see Larina 2008, 2009, 2012). The pedagogical implications of these rules were illustrated with examples from my own professional experience teaching English to university students in Russia and developing their ability to un- derstand “what is meant by what is said”—a necessary prerequisite for successful com- munication in intercultural settings, whether professional, academic or general. The panel concluded with a discussion led by Prof. Giacomo Ferrari (University of Eastern Piedmont “Amedeo Avogadro,” Vercelli, Italy), president of ENIEDA, highlighting the main points raised in the presentations and suggesting further av- enues for research and development. It was followed by a keen discussion initiated by members of the audience. In conclusion, I would like to say a few words about ENIEDA (the European Net- work for Intercultural Education Activities) and its aims. The Network was launched on the occasion of the First International Conference on Linguistic and Intercultural Education (CLIE1), convened and hosted by the University of Alba Iulia, Romania, 27–29 November 2008. Its anchoring standpoint derives from the Preamble of the 1982 Recommendations of the Council of Europe’s Committee of Ministers, in which they acknowledge the fact “that the rich heritage of diverse languages and cultures in Europe is a valuable common resource to be protected and developed, and that a major educational effort is needed to convert that diversity from a barrier to communication into a source of mutual enrichment and un- derstanding; [and…] that it is only through a better knowledge of European modern languages that it will be possible to facili- tate communication and interaction among Europeans of different mother tongues in order to promote European mobility, mutual understanding and co-operation, and over- come prejudice and discrimination” (Rec- ommendations R (82) 18). The members of the network share the values of plurilingualism and multicultural- ism and are fully committed to promoting them within and across geographical and disciplinary borders through their pedagogi- cal and professional interests and activities. They assume that linguistic and cultural education is instrumental in creating a competent communicator able to function effectively in intercultural settings. More information about the network and its activi- ties can be found at . ENIEDA welcomes new members who share the same interests and values. References BROWN, P.; LEVINSON, S. D., 1987. Po- liteness: Some Universals in Language Usage. Cambridge: Cambridge University Press. BOUSFIELD, D.; LOCHER, M. A., 2008 (Eds.). Impoliteness in Language. Studies on its interplay with Power in Theory and Practice. Berlin and New York: Mouton de Gruyter. CULPEPER, J.; BOUSFIELD, D.; WICH- MANN, A., 2003. Impoliteness revisited: With special reference to dynamic and prosodic aspects. Journal of Pragmatics, 35, 1545–1579. GUDYKUNST, W.; TING-TOOMEY, S., 1990. Culture and Interpersonal Communication. Sage Series. Interpersonal communication 8. Sage Publications. CLYNE, M., 1994. Inter-cultural communica- VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 259 tion at work: cultural values in discourse. Cam- bridge: Cambridge University Press. LARINA, T., 2008. Directness, Imposition and Politeness in English and Russian. Cambridge ESOL: Research Notes, 33, 33–38. Available from: http://www.cambridgeesol.org/rs_notes/rs_nts33. pdf [March 2012] LEECH, G. N., 1983. Principles of pragmatics. London and New York: Longman. THOMAS, J., 1983. Cross-cultural pragmatic failure. Applied Linguistics, 4, 91–112. THOMAS, J., 1995. Meaning in Interaction: an Introduction to Pragmatics. London and New York: Longman. WATTS, R., 2003. Politeness. Cambridge: Cambridge University Press. WIERZBICKA, A., 2002. Russian Cultural Scripts: The Theory of Cultural Scripts and its Applications. Ethos, Dec 2002, 30, 4. ProQuest Psychology Journals, 401–432. WIERZBICKA, A., 1991/2003. Cross- Cultural Pragmatics: The Semantics of Human Interaction. Berlin: Mouton de Gruyter. WIERZBICKA, A., 2006a. English: Meaning and Culture. Oxford: Oxford University Press. WIERZBICKA, A., 2006b. Anglo scripts against “putting pressure” on other people and their linguistic manifestations. In: C. GODDARD, ed. Ethnopragmatics: Understanding Discourse in Cultural Context. Berlin: Mouton de Gruyter, 31–63. Council of Europe Committee of Ministers (1982): Recommendation R (82) 10 of the com- mittee of ministers to member states concerning modern languages. Available from: https://wcd. coe.int/com [April 2010]. ЛАРИНА, Т., 2009. Категория вежливости и с т и л ь ком м у н и ка ц и и : со п о с т а в л е н и е английских и русских лингвокультурных традиций. Москва: Языки славянских культур. ЛАРИНА, Т., 2012. Англичане и русские: язык, культура, коммуникация. Москва: Языки славянских культур. 260 DISCUSSING THE ROLE AND FUTURE OF THE HUMANITIES EDUCATION WORLDWIDE Anatoliy Kruglashov (Ukraina, Lietuva / Ukraina, Litwa) The situation with higher education all over the world needs comprehensive critical re- consideration and systematic reforms. Due to the increasing misbalance of changing market demands and universities’ propos- als, the lack of resources, the growing competition amongst leading models of education, and the conservative tendencies in educational management, universities have grown vulnerable and too inflexible vis-à-vis these and many other challenges. Special attention should be paid towards the humanities, as their popularity is repeat- edly questioned by both academics and the general public, provoking ongoing debates on the future of institutions related to this branch of knowledge and education and even the discipline itself. In an attempt to face the scope of the problems in humanities universities, the European Humanities University convoked an international conference under the title “The Mission of Humanities Universities in Eastern and Central Europe: Between Training and Bildung,” which took place in Vilnius on 6–7 June 2012. The confer- ence seemed to be very representative and gathered together participants from many countries, e.g., Albania, Belarus, Great Britain, Ireland, Lithuania, Moldavia, New Zealand, France, Russia, Slovakia, Ukraine, the USA and he Czech Republic. Researchers, professors and administrative staff from these counties presented different points of view and put forward new ideas and proposals concerning the agenda of the conference. Cross-cultural and inter- disciplinary dialogue contributed towards a better understanding of university education in the humanities, not only in the region of Central and Eastern Europe but from the standpoint of the global perspective as well. Participants and guests of the confer- ence listened to the greeting addresses of Anatoli Mikhailov (Rector of the European Humanities University, Vilnius, Lithuania), Dan Davidson (Acting Chair of the Gov- erning Board of the European Humanities University) and Pavel Tereshkovich (Di- rector of the Center for Advanced Stud- ies and Education, European Humanities University). The presentations made later by the participants reflected a wide variety of topics. Some of them were discussed in panels, e.g., “The University in the Re- gion—Is It an Autonomous Corporation?”, “Models of Universities in Central and Eastern Europe” and “Types of Transmitted Knowledge, or Entrepreneurial Universities and University Management,” etc. Others were concentrated into roundtables, for instance, “The Important Role of Values in European Humanities Education.” One very positive outcome of the conference was the active participation of EHU students and graduates in some activities there. VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 261 The topics regarded by the speakers and disputants of the conference as being of the utmost importance were the following: uni- versity autonomy—its status, problems and prospects; academic freedom—its friends and enemies; values and the humanitarian education; the latest know-how and meth- ods of education; and the quality and dis- crepancies of university management. The discussion on the Bologna process revealed many questions, doubts and expectations about the pros and cons of its implementa- tion. These wide ranges of issues provoked vivid debates, grounded on fears about the consequences of the implementation of this process in the participating countries, such as accelerating centralization and resource consumption (including cost-burdening). Another special event of the conference agenda worthy of mention here reflected the presentation of the newest publica- tion of the academic writings of professor Vladimir Furs. He worked at EHU for years and passed away in 2009. His colleagues and students warmly commemorated the scholarship and achievements of this dis- tinguished philosopher. Finally, the conference adopted the doc- ument, “The EHU 2012 Declaration Sup- porting the Mission of Liberal Arts Univer- sities in Eastern Europe.” The conference was dedicated to the 20th anniversary of the founding of EHU in Minsk (although, since 2005, the university has opened its doors to Belarusian and international students in Vilnius). The organizers of the conference will be publishing the proceedings as a special volume. More information on the conference agenda and participants may easily be found at . 262 K n y g ų r e c e n z i j o s / r e c e n z j e k s i ą ż e k Словарь-тезаурус прилагательных русского языка. Ред. Л. Г. Бабенко. 2012. Екатеринбург: Издательство Уральского университета. 836 с. ISBN 978-5-7996-0662-6 Дануте Балшайтите (Lietuva / Litwa) Идеографическая лексикография (как теоретическая, так и практическая) имеет достаточно долгую историю, од- нако первые идеографические словари русского языка издаются только в 80-е годы прошлого века. Созданная в 80-е годы в Уральском государственном уни- верситете им. А. М. Горького рабочая группа «Русский глагол» (сохранившая свое название до сих пор) начинает раз- работку концепции идеографических словарей, на основе которой авторский коллектив осуществляет идеографиче- ское описание имен существительных (Большой толковый словарь русских существительных: Идеографическое описание. Синонимы. Антонимы. М., 2005) и глаголов русского языка («Боль- шой толковый словарь русских глаголов: Идеографическое описание. Синонимы. Антонимы. Английские эквиваленты. М., 2007). В одном из интервью научный руководитель группы профессор Л. Г. Ба- бенко подчеркнула, что «Словарь-теза- урус прилагательных русского языка» завершает «идеографическое описание русских слов разной грамматической природы» (http://www.svobodanews.ru/ content/transcript/397274.html). Это пер- вый словарь в системе русских словарей, в котором «осуществлено распределение прилагательных по смысловым лексиче- ским группам разного уровня иерархии (сферам, классам, группам и подгруп- пам» (с. 23). В словаре устанавливаются и отражаются системные семантические отношения русских прилагательных, что позволяет выявить специфическую категоризацию действительности. Создателями первого словаря-теза- уруса прилагательных проделана ко- лоссальная работа: на основе методики идентификации определены общие компоненты в семантике прилагатель- ных, позволяющие объединить их в смы- словые иерархически организованные группы. В качестве идентификаторов прилагательных составители словаря используют словосочетания, которые определяют как аналитические. В сло- варе более 15 тысяч прилагательных в разных значениях распределяются по иерархически организованным лекси- ко-тематическим классам («смысловым лексическим группам», с. 20): «по 15 семантическим сферам, 103 семанти- VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 263 ческим классам, 278 идеографическим группам и 358 подгруппам» (с. 20). О макроструктуре словаря Словарь характеризуется традиционной для тезаурусов структурой и состоит из двух частей: идеографической и алфа- витной. Первая часть «Идеографиче ское описание русских прилагательных» представляет собой перечень прила- гательных, распределенных по смы- словым группам, имеющим цифровые индексы. Структурную основу этой части словаря составляет иерархическая система понятий, которая обеспечивает поиск в направлении «понятие → лек- сическая единица». Верхний уровень иерархии составляют 15 денотативных сфер – максимальных по количеству классов слов, отображающих базовые категории бытия: неживая природа (1), вещества и материалы (2), живая при- рода (3), человек как живое существо (4), населенный пункт (5), нации (6), родственные и семейные отношения (7), человек и его внутренний мир (8), язык и речь (9), сверхъестественное (10), об- щественно-государственная сфера (11), конкретная физическая деятельность (12), социальная сфера жизни человека (13), восприятие окружающего мира (14), универсальные представления, смыслы и отношения (15). Самое общее понятие, образующее вершину иерархии, последовательно расчленяется на более конкретные понятия разного ранга. На- пример, представленную в оглавлении и структуре идеографической части словаря поуровневую структуру класса «Растительный мир», входящего в дено- тативную сферу «Живая природа», мож- но представить в виде схемы (cм. c. 264). Подобным образом можно схема- тизировать все 15 денотативных сфер, выделенных авторами словаря, и по- лучить графически представленную сеть понятий, отображаемых русскими прилагательными. Различающиеся и по своей структуре, и по количеству образующих их идео- графических классов, семантических групп и подгрупп, денотативные сферы отображают разную степень детализации действительности и ее фрагментов рус- скими именами прилагательными. Структура каждой денотативной сфе- ры отражает расчленение более общего понятия на более конкретные понятия разных рангов, отображаемые прила- гательными, составляющими идеогра- фические классы, группы и подгруппы. Принятая в словаре цифровая индекса- ция понятий позволяет легко установить их уровень в иерархии. Единицей описа- ния в словаре является прилагательное в одном из своих значений. Использование в словаре помет, характеризующих слово с точки зрения семантики (пе- рен.), функционально-стилистической отнесенности (например: книжн., спец., разг., разг.-сниж., жарг.) или эмоциональ- но-экспрессивной оценки (например: ласк., шутл., неодобр. и др.) позволяет выявить определенные стилистические приоритеты в лексикализации тех или иных понятий в русском языке. Для осуществления поиска в направ- лении «слово → понятие» во второй части словаря «Алфавитный список рус- ских прилагательных с указанием номера денотативно-идеографической группы 264 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO С хе м ат ич ес ко е из об ра ж ен ие и ер ар хи че ск ой о рг ан из ац ии к ла сс а «3 .1 . Р ас ти те ль ны й м ир » в со ст ав е де но та ти вн ой с ф ер ы «3 . Ж ив ая п ри ро да » 3. Ж и ва я п р и р о д а 3. 1. Р ас ти те л ьн ы й м и р 3. 1. 1. О б щ и е п о н ят и я, св яз ан н ы е с р ас те н и ям и 3. 1. 2. Н аз ва н и я р ас те н и й 3. 1. 2. 1. Р ас те н и я, п ло д ы и ли ч ас ти к о то р ы х уп о тр еб ля ю тс я ч ел о ве ко м в п и щ у и и сп о ль зу ю тс я п р и е е п р и го то вл ен и и 3. 1. 2. 1. 1. Д ер ев ья и к ус та р н и ки с о съ ед о б н ы м и п ло д ам и и ли ст ья м и 3. 1. 2. 1. 2. Тр ав ян и ст ы е р ас те н и я 3. 1. 2. 1. 2. 1. Тр ав ян и ст ы е р ас те н и я со с ъ ед о б н ы м и п ло д ам и и л и ст ья м и 3. 1. 2. 1. 2. 2. Тр ав ян и ст ы е р ас те н и я с п ло д ам и в в и д е яг о д , ф р ук то в 3. 1. 2. 1. 3. Л и ан ы с о съ ед о б н ы м и п ло д ам и и ли ст ья м и 3. 1. 2. 2. Р ас те н и я, п ло д ы и ли ч ас ти ко то р ы х н е уп о тр еб ля ю тс я че ло ве ко м в п и щ у 3. 1. 2. 2. 1. Д ер ев ья и к ус та р н и ки с н ес ъ ед о б н ы м и п ло д ам и и ли ст ья м и 3. 1. 2. 2. 2. Тр ав ян и ст ы е р ас те н и я 3. 1. 2. 2. 2. 1. Д ек о р ат и вн ы е тр ав ян и ст ы е р ас те н и я с н ес ъ ед о б н ы м и п ло д ам и л и ст ья м и 3. 1. 2. 2. 2. 2. Н ед ек о р ат и вн ы е тр ав ян и ст ы е р ас те н и я с н ес ъ ед о б н ы м и п ло д ам и и л и ст ья м и 3. 1. 2. 2. 3. Л и ан ы с н ес ъ ед о б н ы м и п ло д ам и и ли ст ьм и 3. 1. 2. 3. Д р уг и е р ас те н и я 3. 1. 3. Г р и б ы 3. 1. 4. П р и зн ак и , св о й ст ва р ас те н и я и е го п ло д о в 3. 1. 4. 1. В н еш н и е о со б ен н о ст и р ас те н и я и е го п ло д о в 3. 1. 4. 2. К ач ес тв а р ас те н и я и е го п ло д о в 3. 1. 4. 3. К ач ес тв а р ас те н и я, св яз ан н ы е с о со б ен н о ст ям и п р о и зр ас та н и я 3. 1. 5. С о во ку п н о ст ь р ас те н и й 3. 1. 6. Ч ас ти р ас те н и я и е го п ло д о в 3. 2. Ж и во е су щ ес тв о VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 265 в идеографиче ской части словаря» приводится алфавитный перечень всех приведенных в словаре прилагательных. Каждое прилагательное в алфавитном указателе снабжается цифровым индек- сом и названием группы. О микроструктуре идеографической части словаря Заголовочной единицей словарной ста- тьи этой части словаря является название денотативной сферы, класса, группы или подгруппы (см. схему), основными компонентами статьи – расположенные в алфавитном порядке составляющие данную идеографическую группу при- лагательные, например: 3.1.5. СОВОКУПНОСТЬ РАСТЕНИЙ Боровой; буреломный; глухой; девствен- ный; дремучий; дубравный; зарослевый; зеленый; ивняковый; куртинный; ле- сной; лесопарковый; лиственный; лоз- няковый; негустой; непролазный, разг.; огородный; непроходимый; опушечный; парковый; подлесочный; разнотравный; садовый; трущобный; цветниковый; чащобный. О микроструктуре алфавитной части словаря В словарной статье второй (алфавитной) части словаря 1) приводится прилага- тельное, 2) в круглых скобках указывает- ся количество значений прилагательного в данном словаре, 3) приводятся автор- ские речения, 4) указывается наименова- ние идеографической группы, к которой принадлежит прилагательное, и ее циф- ровой индекс. Словарные статьи, посвя- щенные многозначным прилагательным, отличаются сложной структурой – в разных значениях прилагательное может входить в разные группы. Так, например, прилагательное зеленый входит в состав 7 групп: ЗЕЛЁНЫЙ (7): З. поляна – 3.1.4.1. Внешние особенности растения и его плодов; З. плод – 3.1.4.2. Качества растения и его плодов; З. насаждения – 3.1.5. Совокупность растений; З. Лицо – 4.1.1.6. особенности кожного покрова человека; З. сыр – 4.3.1.4. Свойство объ- екта еды или питья; З. партия – 11.2.2. Политические партии и организации; З. трава – 14.1.3. Цвет. О содержащейся в словаре информации С точки зрения пользователя словарем, к особенностям этого словаря следует отнести необходимость обращаться за информацией к другим источникам. По- пытаемся показать основные вопросы, которыми задается читатель, раскрывая словарь прилагательных, на примере денотативного класса «Растительный мир» и входящей в него группы «Сово- купность растений». Прежде всего, обращает на себя вни- мание некоторая асимметричность как в структурировании иерархии понятий, так и в их наименованиях. Связанные между собой определенными отношени- ями, элементы любой системы образуют целостность, иерархическая система предполагает переход однородных эле- ментов от низшего к высшему (или от высшего к низшему). Уже расчленение понятия «3. Живая природа» на два более конкретныe понятия «3.1. Растительный 266 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO мир» и «3.2. Живое существо» обнару- живает отнесенность к одному уровню не вполне соотносимых понятий (мир и существо). Еще более разнородными оказываются номинации «3.1.1. Общие понятия», «3.1.2. Названия растений», «3.1.3. Грибы» и. т. д. (см. схему), обра- зующие более низкий уровень иерархии относительно понятия более высокого ранга «Растительный мир». Так, учиты- вая, что гриб – это «низшее растение, лишенное хлорофилла, размножающееся гл. образом спорами» (МАС), описание группы «грибы» вне группы «Названия растений» и на одном с ней уровне ока- зывается трудно объяснимым. Членение более общего понятия «3.1.2.1. Растения, плоды или части ко- торых употребляются человеком в пищу и используются при ее приготовлении» производится следующим образом: 3.1.2.1.1. Деревья и кустарники со съе- добными плодами и листьями. 3.1.2.1.2. Травянистые растения. 3.1.2.1.2.1. Травянистые растения со съедобными плодами и ли- стьями. 3.1.2.1.2.2. Травянистые растения с плодами в виде ягод, фруктов. 3.1.2.1.3. Лианы со съедобными плодами и листьями. При попытке разобраться в прин- ципах такой классификации возникает вопрос: почему деревья и кустарники определяются как имеющие съедобные только плоды и листья, тогда как среди травянистых растений выделяются еще имеющие и плоды в виде фруктов и ягод? Такое выделение двух подгрупп травя- нистых растений представляется произ- вольным, поскольку, во-первых, плодами некоторых древесных и кустарниковых пород, например, калины, шелковицы, бузины, барбариса, черемухи, являются ягоды, во-вторых, фрукты не являются плодами травянистых растений, в-тре- тьих, существительное «плод» является гиперонимом для существительного «ягода», существительное «плоды» – гиперонимом для существительного «фрукты» (ПЛОД 1. Орган растения, развивающийся из завязи цветка и со- держащий семена. Я́ГОДА Небольшой сочный плод кустарниковых или травя- нистых растений. ФРУКТ 1. обычно мн. ч. (ф р ô к т ы , -о в ), ед. ч. прост. Съедоб- ный сочный плод некоторых деревьев и кустарниковых растений. – МАС). Перечисляемые в составе группы «1.2.1.2.1. Травянистые растения со съе- добными плодами и листьями» прилага- тельные «брюквенный», «морковный», «редечный», «редисочный», «хреновый», «свекольный» соотносятся с существи- тельными, обозначающими растения со съедобными корнями, луковый, чесноч- ный – со съедобными луковицами, карто- фельный – со съедобными подземными клубнями (см. МАС, напр., МОРКО́ВЬ 1. Огородное растение сем. зонтичных, овощ. 2. собир. Съедобные утолщенные корни этого растения оранжевого цвета. ЧЕСНО́К 1. Огородное растение сем. лилейных, овощ. 2. собир. Луковицы этого растения, обладающие острым вкусом и резким запахом. КАРТОФ́ЕЛЬ 1. Огородное растение сем. пасленовых, овощ. 2. собир. Подземные клубни этого растения, употребляемые в пищу. – МАС). Обращение к толковому словарю VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 267 позволяет уточнить конкретизацию по- нятия «3.1.2.1.2. Травянистые растения» следующим образом: 3.1.2.1.2.1. Травянистые растения со съедобными плодами и листьями. 3.1.2.1.2.2. Травянистые растения со съедобными корнями. 3.1.2.1.2.3. Травянистые растения со съедобными луковицами. 3.1.2.1.2.4. Травянистые растения со съедобными клубнями. Еще один суще ственный вопро с связан с принципами отбора прилага- тельных для описания понятий дено- тативных групп и, в частности, группы «Растительный мир». Так, например, непонятным оказывается отсутствие в составе группы «3.1.2.1.2.2. Травяни- стые растения с плодами в виде ягод, фруктов» прилагательного клюквенный, которое авторами словаря относится к группе «14.1.3. Цвет» и в алфавитной части словаря приводится только в одном этом значении. Растения с несъедобными плодами и частями в словаре также делятся на «Деревья и кустарники» и «Травянистые растения», однако травянистые расте- ния, части которых не употребляются в пищу, подразделяются на декоративные и недекоративные, тогда как «Деревья и кустарники» на декоративные/неде- коративные не делятся. Отчасти отсут- ствие такого деления объяснимо тем, что по существу любое растение может использоваться для украшения (напр., ГВОЗДИ́КА1 Дикорастущее и садовое растение с цветками красной, розовой, белой окраски. – МАС) и в этой ситу- ации может называться декоративным (ДЕКОРАТИ́ВНЫЙ, 1. Предназначен- ный, служащий для украшения чего-л. – МАС). Распределение же соотносимых с существительными, называющими тра- вянистые растения, прилагательных по группам декоративные/недекоративные растения ставит перед пользователем словарем непростую задачу: ему пред- стоит разобраться, почему прилагатель- ные васильковый (ВАСИЛЁК Травя- нистое растение сем. сложноцветных, с синими цветками, встречающееся преимущественно среди посевов озимых хлебов. – МАС), вьюнковый (ВЬЮНО́К Вьющееся травянистое сорное расте- ние. – МАС), лютиковый (ЛЮТ́ИК Тра- вянистое растение с ядовитым соком и, преимущественно, желтыми цветками. – МАС) относятся к группе «декоративные растения», а прилагательные туберозный (ТУБЕРО́ЗА, -ы, ж. Травянистое деко- ративное растение сем. амариллисовых, с душистыми белыми, собранными в кисть цветками (используется в пар- фюмерии для получения эфирного масла). – МАС) и резедовый (РЕЗЕДА́ Травянистое растение с колосообразны- ми или кистеобразными соцветиями. – МАС) – к группе «недекоративные», прилагательное камышовый – к группе «недекоративные растения», а прила- гательное тростниковый, осоковый – к группе «3.1.2.2.3 Другие растения» (ср.: КАМЫ́Ш Высокое травянистое расте- ние сем. осоковых, растущее по берегам рек, озер, на болотах. ТРОСТНИ́К Вы- сокое травянистое растение сем. злаков, с пирамидальной метелкой, растущее по берегам водоемов и на болотах. ОСО́КА Травянистое растение с узкими плот- 268 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO ными, нередко режущими длинными листьями, растущее обычно в сырых, болотистых местах. – МАС). Выбор но- минации «декоративные/недекоративные растения» для идеографического опи- сания прилагательных представляется произвольным, поскольку прилагатель- ные, причисляемые авторами словаря к этим группам, содержат и другие общие компоненты значений, позволяющие иначе группировать прилагательные, соотносимые с названиями травянистых растений. Выявление общего семантического компонента для прилагательных фу- ражный (ФУРА́Ж Растительный корм для лошадей, скота и птицы. Концен- трированный фураж (зерна злаковых и бобовых культур). Грубый фураж (сено, солома, мякина). – МАС), соломенный (СОЛО́МА Сухие стебли злаковых ра- стений, остающиеся после обмолота зер- на. – МАС) и для остальных прилагатель- ных, отнесенных к группе «3.1.2.2.2.2. Недекоративные травянистые растения с несъедобными плодами и листьями», представляется задачей неразрешимой. Необъяснимо включение прилагатель- ного «гортензиевый» в группу «3.1.2.2.1. Деревья и кустарники с несъедобными плодами и листьями», а прилагательного «розовый» (соотносимого с существи- тельным «роза») – в группу «3.1.2.2.2.1. Декоративные травянистые растения с несъедобными плодами и листьями». Примечательно, что существительное «гортензия», с которым соотносится прилагательное гортензиевый, является одним из очень немногих названий ра- стений, которые словари определяют как декоративные (ГОРТЕ́НЗИЯ Травяни- стое декоративное растение с крупными соцветиями. – МАС). Создается впечатление, что в ряде случаев составители словаря, опреде- ляя основной критерий для вычленения общего компонента значения прилага- тельных, опираются на субъективные представления, не всегда отвечающие интуиции других носителей языка. При знакомстве с конкретной сло- варной статьей идеографической части словаря читатель прежде всего задается вопросами о принципах и критериях отбора прилагательных, являющихся компонентами словарной статьи и со- ставляющих одну идеографическую группу. Так, 26 имен прилагательных в словарной статье «3.1.5. СОВОКУП- НОСТЬ РАСТЕНИЙ» (см. выше) по замыслу авторов составляют «список прилагательных одной денотативно- идео графической группы, соотносимых с одним понятием» (с. 27). Насколько полным является этот список, отражает ли он парадигматические отношения входящих в него прилагательных и на чем основывались авторы словаря, со- ставляя его, читателю остается только догадываться. Вот только некоторые из вопросов. Почему в списке прила- гательных есть слово «лиственный» («состоящий из деревьев, с листьями»), но отсутствует оппозиционное ему по семантическим признакам «состоящий из деревьев, имеющих листья в виде хвои» (см. МАС, хвойный во втором значении) прилагательное «хвойный»?; есть прилагательное негустой, но отсут- ствуют другие члены той же лексической парадигмы «густой», «редкий»? Для прилагательных «лесной», «парковый», VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 269 «лесопарковый», приводимых в ана- лизируемой словарной статье, общим элементом значения является «растущий в», но этот же компонент значения имеют прилагательные «полевой», «луговой», «степной», которые в данной статье отсутствуют. Не приводится в данной статье и прилагательное «тундровый», соотносимое с существительным тун- дра – «ТУ́НДРА Тип растительности субарктического и южной части арктиче- ского пояса Земли, характеризующийся развитием мохового и лишайникового покровов, наличием низкорослых ку- старников и т. п., а также природная зона с таким типом растительности. – МАС). Прилагательные полевой, луговой, степ- ной, тундровый включаются авторами словаря в словарную статью «1.4. Земная поверхность и ее признаки» в одном списке с такими прилагательными, как «езженый», «кремнистый», «колеблю- щийся», «левобережный», «неровный», «островной» и т. д., хотя у существи- тельных поле, луг, степь и у существи- тельного лес есть общие компоненты значения – «пространство» и «заросшее, покрытое растительностью» (см. Еф- ремова Т. Ф. Новый словарь русского языка. Толково-словообразовательный. М., 2000). Как известно, при описании зна- чения прилагательного крайне важно учитывать его синтагматику, которая проявляется прежде всего в атрибутив- ных сочетаниях с существительными. Большим достоинством словаря явля- ется включение в каждую словарную статью его алфавитной части, посвя- щенную отдельному прилагательному, составленных авторами словосочетаний, «указывающих на типовую сочетаемость прилагательного» (с. 28) в каждом из его значений. К сожалению, при соотноше- нии прилагательных, входящих, напри- мер, в класс «совокупность растений» с их репрезентацией в алфавитной части словаря, остается неясным, что авторы понимают под типовой сочетаемостью и каким образом определяют количество значений у приведенных в словаре при- лагательных. Так, у прилагательного девственный в алфавитной части словаря указывается иллюстрируемое словосочетанием дев- ственный лес только одно это значение, в соответствии с которым оно относится только к одной группе «3.1.5. Совокуп- ность растений» (ср.: ДЕВСТВЕН- НЫЙ 1. Не живший половой жизнью; целомудренный, невинный. || перен. отличающийся высокой нравственной чистотой, целомудрием; чистый, непо- рочный. 2. Находящийся в первобытном состоянии, еще не подвергшийся чело- веческому воздействию; нетронутый, первобытный, первозданный. – МАС). Вызывает сомнение и отнесенность в одном из десяти выделяемых авторами словаря значений прилагательного «глу- хой» к группе «1.12. Погода климат и их признаки», поддерживаемая словосоче- таниями глухая осень и глухая ночь (ср.: ГЛУХО́Й 6. перен. Такой, когда прекра- щается движение, замирает жизнь. Была глухая осень. Солнце ходило низко, и в четвертом часу вечера уж смеркалось. Л. Толстой, Корней Васильев. Глухая пол- ночь. Все молчит! Тютчев, Олегов щит. Ночь стояла поздняя, глухая, ни единой звезды не было над головой. Паустов- ский, Далекие годы. – МАС). 270 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO Беглый анализ очень небольшого фрагмента словаря и некоторые раз- мышления о возможности в некоторых случаях несколько иного подхода к идеографическому описанию русских прилагательных ни в коей мере не от- рицают предложенных авторами прин- ципов распределения прилагательных по денотативным группам. Затронутые проблемы лишь подтверждают слож- ность структуризации атрибутивных значений и категоризации прилагатель- ных, для которых характерна «развитая многозначность и сильная дискурсивная обусловленность их лексической семан- тики» (с. 23), а некоторые поставленные вопросы позволяют предположить, что метод идентификации оказывается не- достаточно жестким или же не всегда применяется достаточно гибко. Словарь содержит богатейший мате- риал для дальнейших лексикологических и лексикографических исследований, его издание является этапом в развитии лексикографии и идеографического опи- сания слов, принадлежащих к разным лексико-грамматическим классам. PYŁAT, Joanna, 2012. Friends of Poland 1982–2009. London: Polish Socie- ty of Arts and Sciences Abroad, ss. 133. Jolanta Chwastyk-Kowalczyk (Lenkija / Polska) Obecność naszych rodaków na Wyspach Brytyjskich oraz ich wielopłaszczyznowa działalność na różnych polach życia – na niwie społecznej, politycznej, naukowej, literackiej, artystycznej itp. – jest trwałym elementem szeroko pojętej kultury za- chodnioeuropejskiej. Tradycje polskie na ziemi brytyjskiej są najbardziej widoczne od drugiej wojny światowej, kiedy to w Londynie ulokował swoją siedzibę Polski Rząd na Obczyźnie, budując struktury or- ganizacyjne państwa na uchodźstwie, gdzie stacjonowali nasi żołnierze po przybyciu z Francji w 1940 roku, później – od 1946 roku żołnierze II Korpusu Armii Andersa, tworząc powojenną społeczność „pokolenia niezłomnych”. To właśnie oni zapoczątko- wali tworzenie – w swoistym odruchu, z potrzeby serca – różnych organizacji i towa- rzystw, poszukiwali sposobów pomagania rodakom na całym świecie, szczególnie tym zniewolonym przez reżim komunistyczny. Doktor Joanna Pyłat opisała znakomity i zarazem zdumiewający swoim zasięgiem oddziaływania przykład aktywności Pola- ków na obczyźnie, jakim było powstanie i funkcjonowanie fundacji „Friends of Poland” w latach 1982–2009 w Londynie. Jak ustaliła Autorka, ta charytatywna fun- dacja powstała 8 stycznia 1982 roku, krótko po ogłoszeniu stanu wojennego w Polsce. Miała działać na rzecz Polaków w Kraju i poza jego granicami. Zwiastunem tej cen- nej publikacji były wcześniejsze artykuły Autorki, które ukazały się w londyńskim „Dzienniku Polskim i Dzienniku Żołnierza” oraz publikacji zwartej, będącej pokłosiem międzynarodowej konferencji pt. „Niepod- ległościowe uchodźstwo polskie w Europie i na świecie i jego rola w pomocy Krajowi po układzie jałtańskim 1945–1990”, która odbyła się na PUNO (Polski Uniwersytet Na Obczyźnie w Londynie) w dniach 23–24 października 2009 roku. Książka Joanny Pyłat jest cenna z wielu powodów. Po pierwsze, dokumentuje ob- szerny i ważny fragment życia polskiego w Wielkiej Brytanii, pokazując, że oprócz dwudziestowiecznego, wszechobecnego konsumpcjonizmu można odnaleźć wartość w niesieniu pomocy drugiemu człowiekowi. Postawa taka zapewne mieści się w wyzna- waniu głębokich wartości chrześcijańskich. A powszechnie wiadomo, że Kościół Kato- licki odegrał w życiu naszych emigrantów niebagatelną rolę jednoczącą, wspierającą i utrzymującą poczucie przynależności na- rodowej. Po drugie – z naukowego punktu widzenia – jest to rzetelnie opracowana, op- arta na dostępnych w Londynie bezcennych źródłach archiwalnych i bogatej literaturze przedmiotu publikacja, która poszerza naszą wiedzę w tym zakresie. 272 VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGO Po raz kolejny okazało się, że takie ini- cjatywy, jak utworzenie fundacji służącej dobru ogólnemu, są wynikiem pomysłu grupy przyjaciół i znajomych, w tym przypadku: Wojciecha Fudakowskiego, Andrzeja Jaraczewskiego, Piotra Chła- powskiego, Tadeusza Potworowskiego, Elli Krzysztoporskiej, Hanny Tokarskiej, Konrada Hykiela, Antoniego Darzewskiego i innych. Ci ludzie dobrej woli, działając równolegle do akcji podejmowanych przez „Solidarity with Solidarity” (organizowała wiece i demonstracje przed Ambasadą PRL w Londynie), pragnęli również przeciwsta- wić się „PRL-owskiej propagandzie w bry- tyjskiej TV i gazetach, które bezkrytycznie przyjmowały kłamstwa i oszczerstwa ko- munistyczne” (s. 10). Czynili to poprzez pi- sanie sprostowań, oświadczeń, odbywanie spotkań z przedstawicielami brytyjskiego establishmentu. Podstawową działalnoś- cią stowarzyszenia było jednak niesienie wsparcia internowanym i ich rodzinom. Od chwili powstania Fundusz współpracował z Komisją Charytatywną Episkopatu Polski, za pośrednictwem której rozprowadzano dary, oraz z innymi organizacjami polskimi i brytyjskimi, jak np. British Health Service. Autorka pokazała trud zdobywania fun- duszy, sponsorów, napływ darów od osób indywidualnych i firm brytyjskich, promo- cję, przygotowanie transportów, ofiarną pracę wielu wolontariuszy, ochotników, harcerzy – np. 34. drużyny im. Andrzeja Małkowskiego, harcerek z drużyny „Na- rew” (z Wimbledon/Putney), z drużyny nr 3 „Błękitne” z Chiswick; organizacji polonijnych (Zjednoczenie Polskie w Wiel- kiej Brytanii, Zjednoczenie Polek), zbiórkę witamin, konserw, lekarstw, obuwia i ubrań. Ciekawie prezentuje się lista darczyńców z dokładnymi danymi. Tu wspomnieć należy o dobrej tradycji ujawniania wartości darów i publicznego rozliczania się z zebranych pieniędzy. Tak było np. w akcjach pomo- cowych przeprowadzonych wielokrotnie po zakończeniu wojny w „Dzienniku Polskim i Dzienniku Żołnierza”: np. pomoc maryna- rzom ze statku „Puszczyk”, którzy poprosili o azyl polityczny w Wielkiej Brytanii, po- moc walczącym z komunistami Węgrom w 1956 roku, akcje popowodziowe w Polsce czy akcje Polskiej Macierzy Szkolnej. Dla czytelnika krajowego takie transparentne działania są czymś niezwykłym i nowym. W Polsce bowiem do tej pory nie ma zwyczaju tłumaczenia się organizatorów zbiórek z rozdysponowania środków pochodzących z wszelkich akcji charytatywnych. To jest skutkiem komunistycznej deprawacji oraz braku zasad moralnych, niestety. J. Pyłat usytuowała działalność fundacji „Friends of Poland” na tle kontekstu poli- tycznego i społecznego w Zjednoczonym Królestwie, ukazując mapę innych orga- nizacji wspierających opozycję w Polsce, takich jak: Polish Solidarity Compaign (PSC), Fundusz Pomocy Krajowi, Soli- darity with Solidarity, Lejburzystowski Polish Solidarity Compaign, Medical Aid For Poland, the Polish Aid Committee in Cardiff (Komitet Pomocy Polsce), the Scottish-Polish Fund in West Barns and in Edinburgh i inne. Uważam, że Autorka powinna jeszcze wspomnieć o organizacji Polish Students Appeal Found. Organizacja ta pomogła polskim studentom, którzy po wybuchu stanu wojennego znaleźli się w Wielkiej Brytanii, w dokończeniu nauki na wyższych uczelniach na Wyspach. Po przemianach ustrojowych w Polsce po 1989 roku „Friends of Poland”, po prze- VI. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOAI 273 kazaniu ponad 600 000 funtów brytyjskich Funduszowi Tadeusza Mazowieckiego, skupiła się na niesieniu pomocy rodakom na przedwojennych polskich Kresach Wschodnich. Fundacja chciała „ulżyć w biedzie i chorobach obywatelom polskim mieszkającym w Rzeczypospolitej Polskiej oraz osobom pochodzenia polskiego miesz- kającym poza jej obecną granicą wschodnią państwa polskiego” (s. 31). Popłynęła fala transportów pomocy ośrodkom w kraju, na Ukrainie, Litwie i Białorusi – pokazuje to szczegółowo Tabela 3 (s. 54–56). Zazna- czyć należy, że w okresie całej działalności Fundacji wszyscy pracowali jako wolon- tariusze, nigdy nie było w niej żadnych płatnych etatów. To oni zbierali fundusze na terenie Wielkiej Brytanii, Kanady i USA, organizując loterie, licytacje ofiarowanych na ten cel przedmiotów, sprzedaże kart okolicznościowych. Autorka publikacji, penetrując sprawozdania, raporty, zesta- wienia finansowe z działalności, dotarła do dokładnych wykazów darczyńców i ludzi oddanych sprawie oraz wysokości niesio- nej pomocy. Ponownie Kościół Katolicki, jako instytucja zaufania publicznego, był dysponentem setek ton żywności, lekarstw, środków czystości oraz odzieży, które rozdzielał w swoich parafiach rozsianych na rubieżach. Pomógł również Fundacji w zorganizowaniu letniego wypoczynku w Kraju dzieci polskiego pochodzenia z Rosji, Mołdawii, Ukrainy, Białorusi. Członkowie pokolenia „niezłomnych” naturalną koleją rzeczy tracą siły, odcho- dzą. Z tego prozaicznego powodu wiosną 2009 roku Fundacja „Friends of Poland” zawiesiła swoją długoletnią działalność, przekazując do depozytu Bibliotece Pol- skiej w Londynie materiały archiwalne w postaci filmów dokumentujących różne akcje pomocowe, transporty darów itp. Inne dokumenty, takie jak raporty, sprawo- zdania, korespondencję, ulotki etc. złożono w Instytucie i Muzeum gen. Władysława Sikorskiego w Londynie. 6 kwietnia 2009 roku zwieńczeniem działalności Fundacji była uroczystość wręczenia polskim i bry- tyjskim działaczom polskich odznaczeń w Ambasadzie RP w Londynie. Książka Friends of Poland 1982–2009 jest kolejną historyczną cegiełką, mozolnie budującą obraz polskich uchodźców w wol- nym świecie. Pozycji tej nie można pominąć w badaniach nad polską emigracją. Ważna dla socjologów, polityków, historyków i medioznawców. Istotną jej częścią jest bo- gata dokumentacja w postaci zdjęć i skanów oryginalnych dokumentów Fundacji. 274 A n o n s a i / z a p o w i e d z i 2012 m. lapkričio mėn. 15–16 d. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulte- tas kviečia dalyvauti tarptautinėje mokslinė- je konferencijoje „Tradicijos ir modernumo dermė, priešprieša, raidos perspektyvos“. Konferencijos kalbos: lietuvių, anglų, rusų. Dalyvių anketas ir pranešimų santraukas (iki 800 spaudos ženklų) prašome siųsti iki 2012 m. spalio 15 d. elektroninio pašto adresu bc.hmf@ku.lt. Konferencijos prane- šimų pagrindu parengti ir mokslinio straips- nio reikalavimus atitinkantys straipsniai bus spausdinami KU moksliniame žurnale RES HUMANITARIAE. * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * Cмоленский государственный универси- тет приглашает принять участие в фор- мировании 3-го выпуска международ- ного межвузовского сборника научных трудов «Метафора и действительность. Границы выразительности». В сборнике планируется опубликовать статьи по следующим проблемам: метафора как элемент языковой игры, метафора и кон- текст, метафора и текст, метафора и ас- социативное мышление, семантическая неопределенность метафоры. Предвари- тельные сроки публикации сборника – январь 2013 года. Статьи принимаются до 1 ноября 2012 года. Более подробная информация ответственного редактора сборника: nem-smolgu@yandex.ru. * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * 3–5 May, 2013. The international confer- ence “Semantics and Linguistics Theory 23” (SALT 23) will be held at UC Santa Cruz. Abstracts on any topic in natural language semantics are invited for oral presentations and posters. Details about the submission process will be posted soon on the SALT 23 webpage: http://babel.ucsc.edu/salt/ Submission deadline December 2, 2012, 11:59pm PST. * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * 8–11 July, 2013. The Languages and Lin- guistics Research Unit of the Athens Insti- tute for Education and Research (ATINER) will hold its 6th Annual International Con- ference on Languages & Linguistics in Athens, Greece. The aim of the conference is to bring together scholars and students from all areas of languages, linguistics and other related disciplines. Please submit a 300-word abstract by email, atiner@atiner. gr, by 10 December 2012. For further de- tails, please go to the conference website: http://www.atiner.gr/languages.htm. Уважаемые коллеги! Информацию о конференциях, семинарах и других научных событиях Вашего вуза для публикации в “Respectus Philologicus” присылайте нам по адресу <аla.diomidova@vukhf.lt>. SPRENDIMAI 275 VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS „Respectus Philologicus“ yra tarptautinis regioninis filologijos mokslo srities leidinys, skirtas gra- matikos, semantikos ir semiotikos krypties (H 352) tyrinėjimams. Pagrindinės „Respectus Philologicus“ kalbos: lietuvių, lenkų, anglų, rusų. Leidinyje „Respectus Philologicus“ skelbiami Centrinės ir Rytų Europos regiono mokslininkų probleminiai straipsniai, vertimai, recenzijos, diskusijos, mokslinės veiklos apžvalgos. Straipsnių apimtis – iki 30 000 spaudos ženklų (0,75 autorinio lanko), apžvalgos, recenzijos – iki 10 000 spaudos ženklų (0,25 autorinio lanko). Dėl didesnės apimties publikacijų būtina iš anksto susitarti su redakcija. Tekstai redakcijai pateikiami atspausdinti dviem egzemplioriais, 12 punktų Times New Roman šriftu, 1,5 eilutės intervalu. Prie atspausdinto teksto turi būti pridėta ir elektroninė teksto rinkmena (teksto redaktorius – „Microsoft Word“, „Office 2003“ arba naujesnė versija, rinkmeną galima atsiųsti elek- troniniu paštu adresais , , . Tekstai turi būti parengti pagal toliau pateikiamus publikacijų struktūros reikalavimus. Straipsniai, parengti nesilaikant šių reikalavimų, redakcijos nesvarstomi. Redakcija pasilieka sau teisę, esant reikalui, redaguoti tekstą ir kartu nekeisti jo esmės. Leidiniui „Respectus Philologicus“ teikiamus mokslo straipsnius vertina mažiausiai du redaktorių kolegijos paskirti recenzentai. Iš jų bent vienas yra ne redaktorių kolegijos narys. Recenzentų pavardės neskelbiamos. Straipsnio pabaigoje redakcija nurodo datas, kada jis gautas ir kada priimtas publikuoti. Leidinyje skelbiami tik straipsniai, neskelbti nei viena iš pagrindinių leidinio kalbų. Redaktorių kolegija primena, kad pirmiausia priimami publikuoti straipsniai, atitinkantys žurnalo kryptį. Tai diskurso analizės tarpdisciplininiai tyrimai, kognityvinės lingvistikos, semiotikos, literatūros sociologijos, kultūrologijos tyrimai. Redaktorių kolegija publikuoti priima ribotą kiekį straipsnių, neatitinkančių žurnalo krypties, – ne daugiau kaip 2–3 straipsnius į vieną numerį. Priimti publikuoti straipsniai spausdinami atsižvelgiant į rankraščio gavimo eilę. „Respectus Philologicus“ publikacijų struktūra Leidiniui „Respectus Philologicus“ teikiami mokslo straipsniai turi atitikti tokius reikalavimus. Juose turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas bei metodologija, aptarta nagrinėjamos problemos tyrimų būklė, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra. Prie lietuviškai skelbiamo mokslinio straipsnio turi būti pridėta ne mažiau kaip 1 000 spaudos ženklų santrauka lietuvių kalba, nurodyti reikšminiai žodžiai ir ne mažiau kaip 2 000 spaudos ženklų santrauka anglų, o prie skelbiamo nelietuviškai – ne mažiau kaip 1 000 spaudos ženklų anotacija ir reikšminiai žodžiai straipsnio kalba bei ne mažiau kaip 2 000 spaudos ženklų apimties santrauka anglų kalba. Publikacijos pradžioje, kairėje puslapio pusėje, nurodomi autoriaus vardas ir pavardė, įstaiga, kuriai ji(s) atstovauja (straipsnio kalba), autoriaus įstaigos (autoriaus pageidavimu – namų) adresas (autoriaus atstovaujamos šalies kalba), telefonas, elektroninio pašto adresas, moksliniai interesai. Toliau puslapio centre spausdinama publikacijos antraštė. Straipsnio pavadinimas, autoriaus vardas ir pavardė, atstova- ujama įstaiga kartojami prieš Summary straipsnio pabaigoje anglų kalba. Pabaigoje nurodomi autoriaus vardas ir pavardė, mokslinis, pedagoginis vardas (-ai), pareigos atstovaujamos institucijos padalinyje. Nuorodos pateikiamos pagal tarptautinę Harvardo nuorodų sistemą (išsamiau apie šią sistemą žr.: http://www.bournemouth.ac.uk/library/using/harvard_system.html). 276 Nuorodos pagrindiniame tekste pateikiamos pagal tokią schemą: skliausteliuose nurodoma šaltinio autoriaus pavardė, leidimo metai, puslapis ar puslapiai. Pvz.: Skaitytojas ar kalbėtojas „pasitelkia savo kultūrinę patirtį aiškindamasis kodus ir ženklus, kurie sudaro tekstą“ (Fiske 1998, p. 17). Autoriaus pavardės galima neminėti, jei iš konteksto visiškai aišku, kuriam autoriui priklauso nurodomas darbas. Jeigu šaltinis turi daugiau negu du autorius, nurodoma tik pirmojo autoriaus pavardė: (Kubilius ir kt. 1999, p. 131). Jei literatūros sąraše du ar daugiau autorių yra bendrapavardžiai, autoriaus pavardė nuo- rodoje papildoma vardo inicialu: (Kubilius V. 1999, p. 15). Paaiškinimai ir pastabos pateikiamos pagrindinio teksto puslapio apačioje 10 p. šriftu. Jų numer- acija ištisinė. Literatūros sąrašas pateikiamas po pagrindinio teksto (arba po paaiškinimų, jei jie yra). Šaltiniai sąraše išdėstomi abėcėlės tvarka pagal autorių pavardes. Šaltiniai kirilica arba kitais nelotyniškais šriftais pateikiami sąrašo pabaigoje. Šaltiniai nurodomi pagal šiuos pavyzdžius: Nurodant knygą: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardo inicialai, leidimo metai. Knygos pavadinimas. Leidimo numeris (jei ne pirmasis). Leidimo vieta: Leidėjas. Nurodant grožinį kūrinį, straipsnį ar kitą smulkesnį tekstą iš knygos: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardo inicialai, leidimo metai. Grožinio kūrinio, straipsnio ar kito smulkesnio teksto pavadinimas. In: Knygos autoriaus ar sudarytojo (pastaruoju atveju prieš sudarytojo pavardę pridedama santrumpa Sud.) Vardo inicialai. PAVARDĖ. Knygos pavadinimas. Leidimo vieta: Leidėjas, puslapiai. Nurodant straipsnį iš periodinio leidinio: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardo inicialai, leidimo metai. Grožinio kūrinio, straipsnio ar kito teksto pavadinimas. Periodinio leidinio pavadinimas, numeris, puslapiai. Nurodant straipsnį iš elektroninio leidinio: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardo inicialai, leidimo metai. Grožinio kūrinio, straipsnio ar kito smul- kesnio teksto pavadinimas. Prieiga: Interneto puslapio adresas [Žiūr. data]. Jei tas pats autorius tais pačiais metais paskelbė daugiau negu vieną nurodomą šaltinį, jie skiriami raidėmis a, b, c ir t. t., rašomomis prie leidimo metų. Literatūros sąraše šaltiniai pateikiami chronolo- giškai pagal išleidimo datą. Lietuviškame tekste senesni lietuviški asmenvardžiai rašomi pagal dabartinės rašybos normas, o nelietuviški asmenvardžiai – originalo forma pagal leidinio Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba (parengė SLIŽIENĖ, N.; VALECKIENĖ, A., 1992. Vilnius: Mokslas, 81–89) reikalavimus. Pirmą kartą tekste pateikiamas visas vardas (vardai) ir pavardė, o toliau galima rašyti tik to paties asmens pavardę. Ne- lietuviškame tekste asmenvardžiai rašomi pagal tos kalbos rašybos tradicijas. Nuorodose visi aprašai rašomi originalo forma. Tekste minimus kitakalbius arba senesnius literatūros kūrinių, mokslo veikalų, periodinių leidinių pavadinimus rekomenduojama rašyti originalo forma. Jeigu jie verčiami arba trumpinami, skliaustuose arba išnašoje reikia nurodyti originalų pavadinimą. Nuorodose ir literatūros sąraše visi pavadinimai rašomi originalo forma. Knygų, žurnalų ir kitų atskirų leidinių pavadinimai tekste rašomi kursyvu, o smulkesnių, atskiro leidinio nesudarančių, grožinės literatūros kūrinių, straipsnių ir kitų tekstų – kabutėse. Grožinę literatūrą tekste rekomenduojama cituoti originalo kalba išlaikant autentišką rašybą ir sky- rybą. Kitakalbės grožinės literatūros citatos gali būti išverstos išnašose. Kitakalbes mokslinės literatūros citatas rekomenduojama išversti. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI SPRENDIMAI 277 ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI „Respectus Philologicus” – to międzynarodowe regionalne czasopismo naukowe z dziedziny nauk humanistycznych, ze szczególnym uwzględnieniem gramatyki, semiotyki i semantyki (H 352). Podstawowymi językami „Respectus Philologicus” są języki polski, litewski, angielski i rosyjski. W „Respectus Philologicus” publikowane są artykuły naukowe o charakterze problemowym, prze- kłady, recenzje, dyskusje uczonych regionu i przeglądy działalności naukowej w państwach Europy Środkowej i Wschodniej. Wielkość artykułu – do 30 000 znaków drukarskich (0,75 arkusza autorskiego); przeglądy, recenzje – do 10 000 znaków drukarskich (0,25 arkusza autorskiego). Przekroczenie dopusz- czalnej wielkości publikacji wymaga wcześniejszego uzgodnienia z redakcją. Przysłane do publikacji materiały powinny być wydrukowane przy zastosowaniu 1,5 odstępu między wierszami, czcionka: 12 Times New Roman w 2 egzemplarzach. Jednocześnie powinna być przedłożona wersja elektroniczna (edytor tekstów – Microsoft Word, Office 2003 i późniejsze wersje; materiały można przysłać pocztą elektroniczną na adres: , , ). Teksty powinny odpowiadać wyszczególnionym poniżej wymogom odnośnie struktury publikacji. Prace nie spełniające wymogów stawianych przez redakcję nie będą przyjmowane. Redakcja zastrzega sobie prawo do dokonywania zmian redaktorskich w nadesłanych publikacjach bez zmiany istoty treści. Każdemu artykułowi naukowemu, który otrzymuje redakcja, kolegium wyznacza dwóch recenzentów, z których jeden nie jest członkiem kolegium redakcyjnego. Recenzja jest przeprowadzana anonimowo. Na końcu artykułu redakcja wpisuje datę otrzymania i przyjęcia artykułu do druku. Publikowane są jedynie oryginalne prace naukowe, które nie były publikowane w żadnym z podstawowych języków czasopisma. Kolegium redakcyjne przypomina, że w pierwszej kolejności przyjmuje do druku materiały odpo- wiadające kierunkowi czasopisma. Są to badania interdyscyplinarne w zakresie analizy dyskursu, prace z dziedziny językoznawstwa kognitywnego, semiotyki, socjologii literatury i kulturologii. Materiały nie odpowiadające profilowi czasopisma będą przyjmowane do publikacji w ograniczonej ilości – max. 2-3 artykuły w numerze. Prace przyjęte do druku publikowane są według kolejności ich złożenia w redakcji. Struktura publikacji w „Respectus Philologicus” Do „Respectus Philologicus” przyjmowane są artykuły naukowe, odpowiadające wymogom dotyczącym takiego rodzaju publikacji. W artykule koniecznym jest sformułowanie i określenie me- todologii badania naukowego, przeanalizowanie istniejących badań dotyczących danego zagadnienia, przedstawienie i uzasadnienie rezultatów analizy materiału, wyszczególnienie wykorzystanej literatury. Artykuł naukowy w języku polskim powinien mieć dołączoną adnotację (nie mniej niż 1 000 znaków drukarskich) w języku polskim, słowa kluczowe w języku polskim i angielskim i streszczenie w języku angielskim (nie mniej niż 2 000 znaków drukarskich). Na początku artykułu, z lewej strony, podaje się imię i nazwisko autora, instytucję, którą reprezentuje autor, adres instytucji i adres domowy (wg życzenia autora), telefon i adres poczty elektronicznej, zainteresowania naukowe. Poniżej, pośrodku strony – tytuł artykułu. Tytuł artykułu, imię i nazwisko autora, instytucja, którą reprezentuje autor, należy powtórzyć w języku angielskim na końcu artykułu, przed Summary. Na końcu podaje się imię i nazwisko autora, tytuł/stopień naukowy, stanowisko zajmowane w jednostce reprezentowanej instytucji. Odsyłacze bibliograficzne są cytowane według systemu harwardzkiego (więcej o systemie zob. http://www.bournemouth.ac.uk/library/using/harvard_system.html). Odsyłacze w tekście podstawowym zaznaczamy następująco: w nawiasie – nazwisko autora, rok wydania, po przecinku – strona lub strony. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI 278 Np. „Część ciała nie może występować w funkcji instrumentu” – pisał Grochowski (Grochowski 1974, s. 163). Nazwisko autora można pominąć, jeżeli z kontekstu jednoznacznie wynika, że jest on autorem cytowanej pracy. Przy pracach zbiorowych podajemy nazwisko pierwszego autora (Kubilius i in. 1999, p. 131). Jeżeli w spisie wykorzystanych źródeł i opracowań dwóch lub więcej autorów ma to samo na- zwisko, to w odsyłaczu przy nazwisku autora należy umieścić inicjał imienia (Kubilius V. 1999, p. 15). Objaśnienia i uwagi należy umieszczać na dole strony i opracowań czcionką 10. Numeracja ciągła pozycji w całości spisu. Spis wykorzystanych źródeł i opracowań umieszczamy po tekście podstawowym (lub po ob- jaśnieniach, o ile takowe są). Źródła w spisie podajemy w układzie alfabetycznym według nazwisk autorów. Źródła zapisane cyrylicą lub innym, nie łacińskim alfabetem umieszczamy na końcu spisu. Źródła opisujemy następująco: Dla monografii: NAZWISKO AUTORA, Inicjały, rok wydania. Nazwa książki. Numer wydania (jeżeli nie pierwsze). Miejsce wydania: Wydawca. Dla utworów literatury pięknej, artykułów lub innych, niedużych tekstów z książki: NAZWISKO AUTORA, Inicjały, rok wydania. Tytuł utworu literackiego, artykułu lub innego, nie- dużego tekstu z książki. In: Inicjały. NAZWISKO autora lub red./oprac./ed. książki (w takim wypadku przed nazwiskiem należy umieścić skrót red./oprac./ed.). Tytuł książki. Miejsce wydania: Wydawca, strony. Dla artykułów z wydań periodycznych: NAZWISKO AUTORA, Inicjały, rok wydania. Tytuł utworu literackiego, artykułu lub innego, niedużego tekstu. Tytuł wydania periodycznego, numer, strony. Dla artykułów z wydań internetowych: NAZWISKO AUTORA, Inicjały, rok wydania. Tytuł utworu literackiego, artykułu lub innego, niedużego tekstu z książki. Dostępne na stronie: Tytuł strony internetowej [od data]. Jeżeli ten sam autor w tym samym roku ogłosił więcej niż jedno cytowane źródło, należy je opatrzyć literami a, b, c itd., umieszczając przy roku wydania. W spisie wykorzystanych źródeł i opracowań umieszczamy od najstarszego do najpóźniejszego. Imiona własne pisze się zgodnie ze współczesnymi zasadami ortografii. W odsyłaczu, pojawiają- cym się w tekście po raz pierwszy, podaje się nazwisko i inicjały, dalej można ograniczyć się tylko do nazwiska tego autora. Występujące w tekście zapożyczone i przestarzałe nazwy źródeł literackich, badań naukowych, wydań periodycznych zaleca się podawać zgodnie z oryginałem. W przypadku, kiedy są one tłumaczone lub skracane, w nawiasie lub w odsyłaczu trzeba koniecznie podać nazwę w oryginale. W odsyłaczach i spisie wykorzystanych źródeł i opracowań wszystkie nazwy i tytuły należy podawać w oryginale. Tytuły książek i innych publikacji oddzielnych w tekście pisze się za pomocą kursywy, a tytuły niedużych utworów literackich, artykułów i innych tekstów nie będących publikacją samodzielną – w cudzosłowie. Literaturę piękną zaleca się cytować w języku oryginału, zachowując zasady pisowni i interpunkcji źródła. Tłumaczenie cytatu z utworu literackiego w języku obcym można przytoczyć w przypisie. Cytaty z literatury naukowej w języku obcym zaleca się przytaczać w tłumaczeniu. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI SPRENDIMAI 279 GENERAL REQUIREMENTS FOR PUBLICATIONS Respectus Philologicus is a philological periodical dealing with the problems of grammar, semiotics and semantics (H 352). The main languages of the journal are English, Lithuanian, Polish and Russian. Respectus Philologicus publishes scholarly articles, translations, reviews, overviews, and discussions of the philological research in the region. The size of articles is up to 30 000 printed characters; the size of reviews and overviews is up to 10 000 printed characters. In case the paper exceeds the normal length the editors’ consent for its publication is needed. Texts for publication should be submitted in two hard copies printed in Font 12 Times New Roman with 1,5 space between the lines. A copy on a floppy disc (Microsoft Word, Office 2003 or newer version) should be added to the hard copy. Contributions can also be sent by e-mail: the address is , , . The authors of the manuscripts are expected to conform to the format and documentation requirements that are given below. All articles submitted for publication in Respectus Philologicus are reviewed by at least two academics appointed by the Editors’ Board: one of the reviewers is not a member of the Editorial Board. Reviewers stay anonymous. The dates of submission and acceptance for publication of the paper are indicated by the editors at the end of the manuscript. The editorial board of Respectus Philologicus reminds, that priority to be published is given to the articles, that correspond to Respectus Philologicus’s main trend, which is: interdisciplinary researches in the field of the analysis of a discourse, researches in the field of cognitive linguistics, semiotics and sociology of literature, cultural science. Articles that do not conform with Respectus Philologicus’s profile, are accepted for the publication in a limited quantity – no more than 2 or 3 articles per issue. Accepted articles are published in accordance to an order of their arrival to the board. Format and Documentation Requirements Articles submitted for publication in Respectus Philologicus should include the aim(s) and meth- odology of the research, give an overview of the work previously done on the investigated problem, substantiate the achieved results of the research and have a list of references. The manuscript should also contain an abstract of at least 2 000 printed characters in volume in English, key words in English and Lithuanian, and a summary of at least 1 000 printed characters in Lithuanian. The author’s full name, academic affiliation, office (or home) address, telephone, e-mail address and research interests should be typed in the top left-hand corner of the first page, and the title of the article should be given below in the centre of the page. The author‘s full name, degree, position and academic affiliation are to be presented at the end of the article. References should be presented according to the international Harvard System (comprehensive explanation in: http://www.bournemouth.ac.uk/library/using/harvard_system.html). Citations in the text are referred to in the text by giving the author’s surname, the year of publica- tion and the page numbers. e.g. As Harvey (1992, p. 21) said, “good practices must be taught” and so we... The author’s surname is not given in parentheses if it naturally occurs in the context. If there are more than two authors, the surname of the first author should be given followed by et al. e.g. Office costs amount to 20% of total costs in most business (Wilson et al. 1997) If there are several authors with the same surname, the author’s name is supplemented with initials. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI 280 Explanations and notes should be given as footnotes and should be printed in Font 10. The nu- meration is continuous. References to documents cited in the text should be listed at the end of a piece of work (or after the notes). They are arranged in alphabetical order by author’s surnames. References in Cyrillic and other non Latin type should be given at the end of the list. They are referred according to the examples: Reference to a book: Author’s SURNAME, INITIALS., Year of publication. Title. Edition (if not the first). Place of publication: Publisher. Reference to a work of artistic literature, article or short texts from a book: Author’s SURNAME, INITIALS., Year of publication. Title of a fictional work, article or short texts. In: INITIALS. SURNAME, of author or editor of publication followed by ed. or eds. if relevant. Title of book. Place of publication: Publisher, Page number(s). Reference to an article in a journal: Author’s SURNAME, INITIALS., Year of publication. Title of article. Title of journal, Volume number and (part number), Page numbers. Reference to an article from web recourses: Author’s SURNAME, INITIALS., Year. Title [online]. (Edition). Place of publication, Publisher (if ascertainable). Available from: URL [Accessed date]. When an author has published more than one cited document in the same year, these are distinguished by adding lower case letters (a, b, c, etc.) after the year. In References they should be listed chronologi- cally (earliest first). Proper names should be spelt in accordance with the latest orthographical norms. When mentioned for the first time, a personal name should include both first and last names, but when repeated the family name is sufficient. If the work is written in another language, proper names should be written according to the spelling rules of that language. When books or periodicals published in foreign languages are mentioned in the paper, their titles are to be put in the original language. If their titles are translated or abbreviated, their original title should be indicated in brackets or in footnotes. All titles in footnotes are to be written in their original language. Titles of books, journals and other periodicals should be italicized. Titles of other works that are not separate publications are to be given in quotation marks. Quotations from the fictions should be written in their original language and their original spelling and punctuation should be preserved. Citations from the fictions in foreign languages may be translated in footnotes, while quotations from scholarly works are expected to be translated. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI SPRENDIMAI 281 ТРЕБОВАНИЯ К ОФОРМЛЕНИЮ СТАТЕЙ “Respectus Philologicus” – филологический журнал, посвященный исследованиям в области грамматики, семиотики и семантики (Н 352). Основные языки “Respectus Philologicus” – литовский, польский, английский, русский. В журнале “Respectus Philologicus” публикуются проблемные научные статьи, переводы, ре- цензии, дискуссии ученых региона и обзоры научной деятельности в регионе. Объем статей – до 30 000 печатных знаков (0,75 авторского листа), обзоры, рецензии – до 10 000 печатных знаков (0,25 авторского листа). Превышение объема публикации следует заблаговременно оговаривать с редакцией. Присылаемые для публикации материалы должны быть отпечатаны через 1,5 ин- тервала, шрифт 12 Times New Roman в 2 экземплярах. Одновременно должна быть представлена электронная версия (текстовый редактор – Microsoft Word Office 2003 и выше). Материалы можно присылать электронной почтой по адресам: , , . Тексты должны соответствовать приводимым ниже требованиям к структуре и оформлению публикации. Статьи, оформленные с нарушением настоящих «Требований», редакция к рассмо- трению не принимает. Редакция оставляет за собой право в случае необходимости вносить в текст редакционные изменения, не искажающие основное содержание статьи. Для каждой поступающей в редакцию “Respectus Philologicus” научной статьи редакционная коллегия назначает двух рецензентов, один из которых не является членом редакционной коллегии. Рецензирование проводится анонимно. В конце статьи редакция указывает даты поступления и принятия статьи к печати. “Respectus Philologicus” публикует только статьи, не выходившие ранее на языках журнала. Редколлегия журнала напоминает, что в первую очередь к публикации принимаются статьи, соответствующие направлению журнала. Это междисциплинарные исследования в области анализа дискурса, исследования в области когнитивной лингвистики, семиотики и социологии литературы, культурологии. Статьи, не соответствующие профилю журнала, принимаются к публикации в ограниченном количестве – не более 2-3 статей в номер. Статьи, принятые к публикации, печа- таются в порядке поступления рукописи в журнал. Структура публикаций в “Respectus Philologicus” В “Respectus Philologicus” принимаются научные статьи, соответствующие требованиям, предъ- являемым к публикациям такого рода. В статье необходимо сформулировать цель и определить методологию научного исследования, рассмотреть соответствующие исследования по данной проблеме, представить и обосновать результаты анализа материала, указать использованную литературу. Научная статья на русском языке должна быть снабжена аннотацией (не менее 1 000 печатных знаков) на русском языке, ключевыми словами на русском и английском языках и резюме на английском языке (не менее 2 000 печатных знаков). В начале статьи, слева, указываются имя и фамилия автора, учреждение, представляемое автором (на языке статьи), адрес учреждения (на языке представляемой автором страны), кон- тактный телефон, адрес электронной почты, область научных интересов автора. Ниже, в центре страницы, располагается название статьи. Название статьи, имя и фамилия автора, аффилиация повторяются перед Summary – на английском языке. В конце указываются имя и фамилия автора, ученая степень, звание и должность в представляемом автором учреждении. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI 282 Библиографические отсылки оформляются по международной гарвардской системе (под- робнее см.: http://www.bournemouth.ac.uk/library/using/harvard_system.html). Библиографические отсылки в тексте оформляются следующим образом: в круглых скобках указывается фамилия автора, год издания, страница (или страницы). Напр.: В середине прошлого века прозвучал знаменитый призыв разобраться в сущности явления, называемого «разрушительным залпом словесной артиллерии по крепости рассудка» (Болинджер 1987, с. 24). Фамилию автора можно не упоминать, если авторство указываемой работы понятно из кон- текста. Если отсылка дается на работу нескольких авторов, указывается фамилия первого автора, напр.: (Баранов и др. 2004, с. 15). Если в списке литературы есть однофамильцы, в таком случае фамилия автора в отсылке сопровождается инициалом, напр.: (Баранов А. 1990). Пояснения и замечания располагаются в конце страницы в виде постраничных сносок (шрифт 10, нумерация сносок сплошная). Список литературы располагается в конце текста. Источники приводятся в алфавитном порядке по фамилиям авторов. В начале списка указываются источники на латинице, затем – на кириллице и иных графических системах. Источники оформляются следующим образом: Для книг: ФАМИЛИЯ АВТОРА, Инициалы, год издания. Название книги. Номер издания (если это не первое издание). Место издания: Издательство. Для произведений художественной литературы, статей или других небольших текстов из книги: ФАМИЛИЯ АВТОРА, Инициалы, год издания. Название художественного произведения, статьи или другого небольшого текста из книги. In: Инициалы автора или составителя. (В последнем случае перед инициалами составителя добавляется сокращение «Сост.».) ФАМИЛИЯ. Название книги. Место издания: Издательство, страницы. Для текстов из периодических изданий: ФАМИЛИЯ АВТОРА, Инициалы, год издания. Название художественного произведения, статьи или другого небольшого текста. Название периодического издания, номер, страницы. Для текстов из электронных изданий: ФАМИЛИЯ АВТОРА, Инициалы, год издания. Название художественного произведения, статьи или другого небольшого текста. Режим доступа: адрес страницы в Интернете [См. дата]. Если в тексте упоминаются опубликованные в том же году труды одного автора, в таком случае в библиографической отсылке и списке литературы год издания сопровождается буквой а, б, в и т. д. (в хронологическом порядке, если это возможно). В тексте на литовском языке литовские антропонимы пишутся в соответствии с совре- менными нормами правописания, остальные антропонимы – в оригинальной форме согласно правилам, изложенным в «Орфографии и пунктуации литовского языка» (Сост. SLIŽIENĖ, N.; VALECKIENĖ, A., 1992. Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Vilnius: Mokslas, 81–89). В тексте на других языках антропонимы пишутся в соответствии с традициями правописания в тех языках. При первом упоминании в тексте указываются полностью имя и фамилия, в дальнейшем тексте можно указывать лишь фамилию того же лица. Упоминаемые в тексте иностранные или старинные названия литературных произведений, науч- ных трудов, периодических изданий рекомендуется писать в оригинальной форме. Если подобные названия даются в переводе, в скобках или сноске следует указать оригинальное название. В сносках, библиографических отсылках и списке литературы все названия пишутся в оригинальной форме. Художественную литературу рекомендуется цитировать на языке оригинала, сохраняя право- писание и пунктуацию источника. В сносках можно приводить перевод цитаты из художествен- ной литературы на иностранном языке. Цитаты из научной литературы на иностранном языке рекомендуется давать в переводе. VII. REIKALAVIMAI STRAIPSNIAMS / ZASADY OPRACOWYWANIA PUBLIKACJI SPRENDIMAI 283 VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORZY / OUR AUTHORS A l t y b a y e v a , S a u l ė Kazachstano Nacionalinio pedagoginio universiteto Magistrantūros ir doktorantūros programų instituto docentė, filologinių mokslų daktarė; Kazachstanas Doc., dr nauk filologicznych – Kazachski Narodowy Uniwersytet Pedagogiczny, Instytut Studiów Ma- gisterskich i Doktoranckich; Kazachstan Assoc. Prof., Dr. – Kazakh National Pedagogical University, Institute of Magistracy and Doctorate Programs, Department of Philological Specialities; Kazakhstan B a l š a i t y t ė , D a n u t ė Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Prof., dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Wileński, Instytut Języków Obcych, Katedra Języków Romańskich; Litwa Prof., Dr. – Vilnius University, Institute of Foreign Languages, Department of Romance Languages; Lithuania B i r ž i e t i e n ė , S k i r m a n t ė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Docent, dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa Assoc. Prof., Dr. – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithuanian Philol- ogy; Lithuania B u i v i d a v i č i ū t ė , L i n a Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros doktorantė; Lietuva Doktorantka – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa Doctoral student – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithuanian Philol- ogy; Lithuania C e c h a n o v i č i u s , A r t ū r a s Vilniaus universiteto absolventas, magistras; Lietuva Mgr – Uniwersytet Wileński; Litwa MA – Vilnius University; Lithuania 284 C h w a s t y k - K o w a l c z y k , J o l a n t a Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose profesorė, Bibliotekininkystės ir žurnalistikos instituto di- rektoriaus pavaduotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė; Lenkija Prof., dr hab. – Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach, zastępca Dyrektora Instytutu Bibliote- koznawstwa i Dziennikarstwa; Polska Prof., Dr. Habil. – Jan Kochanovski University in Kielce; Assist. Director – Institute of Librarianship and Journalism; Poland C i b u l s k i e n ė , J u r g a Lietuvos edukologijos universiteto Filologijos fakulteto Anglų kalbos didaktikos katedros vedėja, docentė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Doc., dr nauk humanistycznych – Litewski Uniwersytet Edukologii, Wydział Filologiczny, kierownik Katedry Dydaktyki Języka Angielskiego; Litwa Assoc. Prof., Dr. – Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of Philology, Head of Depart- ment of English Didactics; Lithuania G r i g a i t i s , M i n d a u g a s Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros doktorantas; Lietuva Doktorant – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa Doctoral student – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithuanian Philol- ogy; Lithuania J u z e l ė n i e n ė , S a u l ė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Doc., dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa Assoc. Prof., Dr. – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithuanian Philol- ogy; Lithuania K r u g l a s h o v, A n a t o l i y Černivcy’ų nacionalinio J. Fedkovičiaus universiteto Politologijos ir valstybinio valdymo katedros vedėjas, profesorius, politikos mokslų daktaras; Ukraina; Europos humanitarinio universiteto magistrų programos „Europos tyrimai“ vadovas; Lietuva Prof., dr nauk politycznych – Czernowicki Narodowy Uniwersytet im. J. Fiedźkowicza, kierownik Katedry Politologii i Administracji Państwowej; Ukraina; Europejski Uniwersytet Humanistyczny, kierownik programu studiów magisterskich „Badania europejskie”; Litwa Prof., Dr. – Yuriy Fedkovich Chernivitsi National University, Head of Department of Political Science and Governmental Management; Ukraine; European Humanities University, Supervisor of “European Investigations” MA; Lithuania VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORY / OUR AUTHORS SPRENDIMAI 285 K r ū m i n i e n ė , J a d v y g a Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Tarptautinių ryšių prodekanė, Germanų filologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Prof., dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Germańskiej, Prodziekan ds. Współpracy z Zagranicą; Litwa Prof., Dr. – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Vice-Dean for International Relations, Department of Germanic Philology; Lithuania K o r y c k a , A n n a Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose Lenkų filologijos instituto doktorantė (lingvistikos kryptis); Lenkija Doktorantka (w zakresie językoznawstwa) – Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach, Instytut Filologii Polskiej; Polska Doctoral student – Jan Kochanowski University in Kielce, Institute of Polish Studies; Poland K o v t u n , N a t a l i a Va d i m o v n a Sibiro valstybinio universiteto Filologijos ir kalbinės komunikacijos instituto Rusų ir visuotinės literatūros katedros vedėja, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė; Rusija Prof. dr hab. – Syberyjski Uniwersytet Federalny, Instytut Filologii i Komunikacji Językowej, kierownik Katedry Literatury Rosyjskiej i Obcej; Rosja Prof., Dr. Habil. – Siberian Federal University, Philology and Language Communication Institute, Head of Department of Russian and Foreign Literature; Russia L a r i n a , Ta t i a n a Vi k t o r o v n a Rusijos Tautų draugystės universiteto, Maskvos valstybinio lingvistikos universiteto profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė; Rusija Prof. dr hab. – Uniwersytet Przyjaźni Narodów w Rosji, Moskiewski Państwowy Uniwersytet Lingwi- styczny; Rosja Prof., Dr. Habil. – Peoples’ Friendship University of Russia, Moscow State Linguistic University; Russia L a s s a n , E l e o n o r a R u f i m o v n a Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Rusų filologijos katedros profesorė; Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Sociokultūrinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja; habilituota humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Prof. dr hab. – Uniwersytet Wileński, Wydział Filologiczny, Katedra Filologii Rosyjskiej; starszy pracownik naukowy w Centrum Badań Socjokulturowych Uniwersytetu Wileńskiego – Wydział Hu- manistyczny w Kownie; Litwa Prof., Dr. Habil. – Vilnius University, Faculty of Philology, Department of Russian Philology; Senior Researcher – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Sociocultural Research Centre; Lithuania Ł u c z y ń s k i , M i c h a ł Jogailaičių universiteto Krokuvoje, Filologijos fakulteto Bendrosios ir indoeuropiečių kalbotyros katedros doktorantas, lenkų filologijos magistras; Lenkija VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORY / OUR AUTHORS 286 Mgr filologii polskiej, doktorant – Uniwersytet Jagielloński, Wydział Filologiczny, Katedra Języko- znawstwa Ogólnego i Indoeuropejskiego; Polska Doctoral student, MA in Polish Philology – Jogaila University in Krakow, Faculty of Philology, Depart- ment of General and Indo-European Linguistics; Poland M a j k a , Wo j c i e c h Krokuvos pedagoginio universiteto Šiuolaikinių kalbų instituto adjunktas, humanitarinių mokslų dak- taras; Lenkija Adiunkt, dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Pedagogiczny w Krakowie, Instytut Neofilologii; Polska Adjunct Prof., Dr. – Pedagogical University of Krakow, Institute of Modern Languages; Poland M a z u r k i e w i c z , M i c h a ł Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose adjunktas, humanitarinių mokslų daktaras; Lenkija Adiunkt, dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach; Polska Adjunct Prof., Dr. – Jan Kochanovski University in Kielce; Poland O z y u m e n k o , V l a d i m i r I v a n o v i c h Rusijos Tautų draugystės universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras; Rusija Doc., dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Przyjaźni Narodów w Rosji; Rosja Assoc. Prof., Dr. – Peoples’ Friendship University of Russia; Russia P i a s t a , E w a A n n a Jano Kochanovskio universiteto Neofilologijos centro adjunktė, humanitarinių mokslų daktarė; Lenkija Adiunkt, dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach, Samodzielny Zakład Neofilologii; Polska Adjunct Prof., Dr. – Jan Kochanovski University in Kielce, Centre of Neophilology; Poland R a g a i š i e n ė , Vi l i j a Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro mokslo darbuotoja, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vadovė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Dr nauk humanistycznych – pracownik naukowy w Zakładzie Leksikografii Instytutu Języka Litewskiego, kierownik Działu Programów w Państwowej komisji Języka Litewskiego; Litwa Research Fellow, Dr. – Institute of the Lithuanian Language, Centre for Lexicography; Head of Pro- gramme Department – Lithuanian State Language Commission; Lithuania S e r e d ž i ū t ė , Vi k t o r i j a Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros absolventė, lietuvių literatūros magistrė; Lietuva Mgr – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa MA in Lithuanian Literature – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithu- anian Philology; Lithuania VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORY / OUR AUTHORS SPRENDIMAI 287 S é r i o t , P a t r i c k Lozanos universiteto Menų fakulteto Slavų kalbų katedros profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras; Šveicarija Prof. dr hab. – Uniwersytet w Lozannie, Wydział Sztuki, Katedra Języków Słowiańskich; Szwajcaria Prof., Dr. Habil. – Lausanne University, Faculty of Arts, Department of Slavonic Languages; Switzerland S i n e l n i k o v a , L a r a N i k o l a e v n a Lugansko Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė; Ukraina Prof. dr hab. – Ługański Uniwersytet Narodowy im. Tarasa Szewczenki; Ukraina Prof., Dr. Habil. – Luhansk Taras Shevchenko National University; Ukraine S v i d e r s k i e n ė , D a l i a Lietuvių kalbos institutoVardyno skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja; Lietuva Młodszy pracownik naukowy – Zakład Onomastyki, Instytut Języka Litewskiego; Litwa Junior Researcher – Institute of the Lithuanian Language, Department of Onomastics; Lithuania S z a j e w s k i , J a c e k Jano Kochanovskio universiteto Kielcuose Užsienio kalbų instituto lektorius, magistras; Lenkija Wykładowca, mgr – Uniwersytet Jana Kochanowskiego w Kielcach, Międzywydziałowe Studium Języków Obcych; Polska Lecturer, MA – Jan Kochanowski University in Kielce, Department of Foreign Languages; Poland Š a r k a u s k i e n ė , S k i r m a n t ė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė; Lietuva Doc., dr nauk humanistycznych – Uniwersytet Wileński – Wydział Humanistyczny w Kownie, Katedra Filologii Litewskiej; Litwa Assoc. Prof., Dr. – Vilnius University, Kaunas Faculty of Humanities, Department of Lithuanian Philol- ogy; Lithuania VIII. MŪSŲ AUTORIAI / NASI AUTORY / OUR AUTHORS RESPECTUS PHILOLOGICUS 2012 Nr. 22 (27) Leidžiamas nuo 1999 m. 2012 10 25. Tiražas 150 egz. Leidžia VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Uniwersytet Jana Kochanowskiego – Wydział Humanistyczny w Kielcach Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 1, LT-01513 Vilnius Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius